Už ką kvailį muša bažnyčioje

Smurtauti negražu. Nedora ir neteisėta. Juolab Dievo namuose. Turguje niekšai dažnai sudoroja bet kurį protingąjį. Ten tokios taisyklės. Lįsdamas žinai, kuo rizikuoji. Net gatvėje minia, užspeitusi kvailelį į kampą, kartais sutvatina dėl malonumo, be kaltės. O bažnyčioje – ne. Ten smurtui turėtų būti svarbi priežastis. Kokia?

Bažnyčia nagrinėjamoje patarlėje yra metafora: jeigu jau tokie dalykai dedasi šventovėje, tai tas pats nutiks bet kur, visur, kad ir kur sugalvotumėte savo kvailį paslėpti. Mušimas – taip pat metafora, suprask: bausmė. Plumpinimas bažnyčioje – pelnyta neišvengiama bausmė. Už ką?

Už tai, kad kvailys. Tačiau kuo jis nusipelno bausmės? Ką šiuo atveju reiškia „kvailys“?

Tikslų atsakymą suformulavo Aleksandras Moisejevičius Piatigorskis. Anot jo, nežinojimas yra etiškai neutralus. Nežinoti nėra nuodėmė. Nežinojimas nėra kvailystė. Už tai niekas nemuša. Tuo tarpu nesuvokimas yra mažų mažiausia amoralus.

Klausiate, kodėl tuomet įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės? Todėl kad taip nebūna: mes visi žinome paprotinę įstatymų dvasią. Galime nemokėti jų paraidžiui, bet suvokiame esmę, išmanome, kas leidžiama, o kas – ne. Puikiai jaučiame, kuo privalome pasidomėti, apie ką pagalvoti, ką pasiaiškinti ir kaip elgtis, kad neužkliūtume policijai.

Kvailys žino, tačiau neveikia. Nemąsto. Taip elgtis yra ne tik kvaila – niekšinga! Nusikalstama nesidomėti priimta informacija, nevirškinti jos. Būtent už tai aršiai daužo bažnyčioje. Patupdo į šaltąją. Kartais net užmuša. Už žinių niekinimą. Už pasyvumą. Už nesinaudojimą protu.

„Mieloji, žinai, gal aš ir idiotas, bet aš – ne debilas!”- dainuoja BG (“Странный вопрос“). Jaučiate subtilų skirtumą? Čia apie tą patį. Anot poeto, idiotas nežino, o debilas nemąsto.

Taip veikia natūrali atranka. Karma tampa negailestinga, kai išgirdęs pagalbos šauksmą nustumi tą žinią į atminties šiukšliadėžę („Anas pakelėje gulėjęs vyrukas atrodė prisiliuobęs“). Gyvenimas baudžia už abuojumą ir tinginystę („Pasakiau nepagalvojęs“). Jis nepasigaili, kai esmę žinai, o smulkmenomis nepasidomi („Negi skaitysiu visą sutartį?“ arba „Bankininkas sakė, čia - įprasta sąlyga“). Priverčia sumokėti, kai pasiduodi emocijoms arba užsivoži rožinius akinius („Balsuosiu už juokdarius, tegu atkeršija valdžiažmogiams“). Nedera kaltinti likimo, jeigu žinodamas tiesą vis tiek kabiniesi už prietarų („Alkoholis manęs neima“ arba „Šiandien jaučiu ryšį su Visata - pastatysiu ant raudonos“). Mirtis atsėlina, praleidus pro ausis geranorišką įspėjimą („Ai, visi gydytojai – panikieriai“).

Šią savaitę pažiūrėjau kino filmą „The Big Short“ (Lietuvoje jis pristatomas kaip „Didžioji skola“). Smagi novatoriško stiliuko juosta ta pačia tema. Kūrėjai palaiko moderniąją pokrizinę patarlės versiją: kvailius ir bažnyčioje lupa, net jeigu jų ten – dauguma. Tiesa, sveiką kailį išneša bankininkai. Tokia išimtis. „Tai - ne kvailystė, tai – suktybė“,- sako Markas, vienas pagrindinių veikėjų. „Ei, jeigu paaiškinsi man, kuo kvailybė skiriasi nuo įstatymo pažeidimo, aš įkišiu savo svainį už grotų“, - atšauna kitas gudrutis, Džaredas. Denis, trečiarūšis veikėjas, skaniai juokiasi. Kitiems nejuokinga, jie piktai spokso.

Kvailiai – tamsos pasiuntiniai. Šventa džedajaus pareiga - išvanoti kiekvieną sutiktą asilą. Ypač žvelgiantįjį iš veidrodžio. Kad ir bankininką.