2016 m. sausio 6 d., trečiadienis

Mindaugas Peleckis: „Pats esu šiitas“


Kodėl Jūs čia?

Labai atsiprašau, pasitikslinsiu, tai bus audiointerviu?

Ne, tai bus tekstas.

Supratau. Tai galima, taip sakant, pakosėt.

Oi, laisvai, į sveikatą.

Juokauju... Kodėl aš čia? Čia, tai – kur?

Čia.

Čia. Nes man patinka bendrauti su išmintingais, protingais žmonėmis, kurie man kelia simpatiją.

O jeigu plačiau?

Plačiau?

Kodėl Jūs ne, pavyzdžiui, Irake?

(Dūsauja) Todėl, kad man patinka būti stebėtoju ir tuo pačiu, stebint, analizuot, o tam nebūtina būti pačiam Irake, kad suvoktum, kas ten vyksta. Na, žinoma, pačiam pamatyti visuomet yra geriau, tačiau man atrodo, kad per atstumą, lyginant daug įvairių nuomonių, kad ir apie tą patį Iraką galima šiek tiek gal ir daugiau sužinot, negu būnant viename taške.

Tai stebėtojo pozicija.

Taip.

Tai jums nekyla noras važiuoti išlaisvint Mosulo?

Ne. Aš manau, kad atsiras, kas be manęs tai padarys. Tai ne mano misija. Nors aš palaikau, be abejo.

Šiitus?

Žmones. Žmones, kuriuos užpuolė nusikaltėliai, kaip jie ten besivadintų įvairiausiais vardais, kurie ten keičiasi. Aš vadinu tiesiog nusikaltėliais, o ar jie ten save vadina krikščionių valstybe, ar islamo valstybe, ar budistų valstybe vadina, tai čia jau yra apgavystė. Tai yra banditų gauja, kuri gan smarkiai įsišėlo.

O jeigu kalbėtume apie platesnę sandūrą tarp šiitų ir sunitų, ar Jūs turite savo poziciją? 

Aš turiu. Pats esu šiitas. Todėl galiu gal šiek tiek būti subjektyvus, bet bandysiu atsiribot nuo to.

Esmė ta, kad šiitai atsirado vienu metu su sunitais, taigi skilimo kaip Konstantinopolyje prieš maždaug tūkstantį metų nebuvo. Tokio gilaus ir po tiek daug metų. Jie nesutaria dėl kai kurių esminių dalykų. Šiitai sunitus kaltina, kad tie nužudė svarbiausius jų asmenis pačioje islamo pradžioje, sunitai to nepripažįsta. Iš esmės dėl vieno mūšio, taip suvedant į vieną tašką, dėl Kerbelos mūšio kyla tie nesutarimai.

Iš esmės aš laikausi nuosaikaus požiūrio, kurį propaguoja kad ir sufijai.

Iš Jūsų lūpų frazė „nuosaikus požiūris“ skamba paradoksaliai.

Radikaliai nuosaikaus.

Jūs gi esate rrradikalas! Ar laikote save radikalu?

Paradoksalu, ne.

Chm.

Nors į kai kuriuos dalykus aš žvelgiu radikaliai. Arba radikalokai.

Į kokius?

(Atsidūsta) Į tai, kad žmonės bando prisitaikyti prie esamos daiktų padėties ir nieko nedaryti: tiesiog nuleist rankas ir tegul būna, kaip būna.

Tai gal jie – stebėtojai?

Na, vien stebėtoju būt nepakanka. Važiuot į Iraką iš tikrųjų gal ir nenorėčiau, bet kituose dalykuose aš nesijaučiu tik stebėtoju. Manau, kad kiekvienas tiesiog pagal savo kompetencijos ribas ir norus turi valią galbūt net savotišką įtaką daryti kažkam. Aš, būdamas žurnalistas, rašytojas, stengiuosi rašyt tai, kas galbūt kažkam padarytų tam tikrą įtaką, pakeistų požiūrį, apvalytų nuo propagandos.

Jums teko dirbti „Respublikoje“?

Taip. Penkerius metus.

Ar laikote Vitą Tomkų savo mokytoju?

Tikrai taip.

O Vilį Normaną?

Geru kolega ir bičiuliu. Nors jo tikrai radikalus požiūris į daug ką, su kuriuo dažnai nesutikdavau ir mes nemažai ginčydavomės elektroniniais laiškais, mane priversdavo kartais susimąstyt. Jis sugebėdavo išjudint mąstymą. Buvo tikrai gabus žmogus.

Ar dėl savo užmojų daryti įtaką teko patirti specialiųjų tarnybų dėmesio?

Taip, teko. Būtų keista, jeigu nebūtų tekę.

Dirbdamas pas gerbiamą Tomkų „Respublikoje“ kažkaip nejučiom užėmiau nišą, rašydamas apie... tuo metu buvo galima rašyti „sektas“, dabar reikėtų tai jau vadinti tolerantiškiau: „naujieji religiniai judėjimai“. Esmės tai nekeičia, sekta – tai tik atskilusi kažkokia bendruomenė. Iš esmės aš asmeniškai susipažinau su didžiąja dauguma netradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir nemažai apie tai parašiau. Ypač apie jų santykius su valstybinėm institucijom ir bandymus gauti kažkokį pripažinimą. Sukeldavau ne itin gerų reakcijų.

Na, ir tiesą pasakius, skyriaus redaktorės dėka aš tik po daugelio metų sužinojau, kad būta daug grasinančių skambučių ir laiškų, kurių man jinai nerodė ir nesakė, gal tiesiog jaunam žurnalistui nelabai norėjo to sakyt, kad per daug negąsdintų. Bet buvo ir tiesioginių grasinimų.

Kas buvo tie grasinę žmonės?

Vienas esminis straipsnis padarė mane kai kurių žmonių priešu, turbūt iki gyvenimo galo. Tai buvo dutūkstantųjų pradžia, berods. „Respublikoje“ buvo straipsnis apie tai, kaip Teisingumo ministerija Jehovos liudytojams suteikė kažkokių, pavadinkime, lengvatų. Viceministras buvo minimas tuometinis ir taip toliau. Ten buvo užkabintos kai kurios pavardės, tų, kas tuomet turėjo nemenką įtaką. Kai kurie Saugumo departamento, Teisingumo ministerijos darbuotojai po to dar daug metų mane linksniavo, komentavo ir iki šiol, nemanau, kad labai myli.

Kodėl? Gal ten klaidingai pateikėte informaciją?

Ne, ten tiesiog buvo, dabar jau galima vartoti, toks vikilyksas savotiškas. Iš pačios ministerijos, iš kitų žmonių, iš šaltinių gautas dokumentas, kurio vienu požiūriu buvo galima ir nespausdinti, tačiau, kadangi aš – žurnalistas, aš tai padariau. Na, ir ten buvo viceministro parašas po tuo, po kuo gal nederėjo, kad jis atsidurtų.

Tai žmogui padarėt gėdą?

Jam buvo gėda, jam buvo nemalonu. Na ir jį palaikantiems pasirodė, kad aš padariau labai kažką negero, vos ne valstybę išdaviau.

Mano tikslas buvo, ir yra, ne tiek daryti įtaką ta tokia blogąja prasme, bet daryti įtaką, skleidžiant informaciją, kuri būtų objektyvi, kitaip tariant, paremta keliais šaltiniais, kad žmogus pats galėtų atsirinkti.

Skaitant Jūsų tekstus, susidaro įspūdis, kad nesate tiriamosios žurnalistikos atstovas. Nevengiate subjektyviai vertinti, kelti nebūtinai duomenimis pagrįstas hipotezes ir panašiai...

Na, dirbdamas žurnalistu laikraštyje ir įvairiuose portaluose visuomet stengiausi neperžengti tos ribos ir atskirti nuomonę nuo tiriamosios žurnalistikos. „Respublikoje“ taip pat teko garbė padirbėti ir specialiųjų tyrimų skyriuje, kur amžiną atilsį Lingys buvo dirbęs.

Dabar ketverius metus turėdamas savo įkurtą radikaliai.lt portalą, aš šiek tiek tampu subjektyvesnis, leidžiu sau pačiam pakomentuoti kai kuriuos dalykus, bet tai būtent ir yra pateikiama kaip nuomonė. Jeigu tekstas pretenduoja į objektyvumą, be abejo, nuomonė tegali būti nebent postskriptume

Kiek knygų esate iš viso parašęs?

(Ilgai galvoja, dūsaudamas) Apie dvidešimt. Jeigu suapvalinant.

Jos labai skirtingos.

Skirtingos.

Atsimenu, skaičiau Eduardo Mieželaičio įvertinimą, kai buvote jauniausias Lietuvos poetas ir rašytojas. Jis tuometinio paauglio tekstuose įžvelgė didžiulį potencialą. Ar nesijaučiate nerealizavęs būtent to prado?

Iš tiesų buvo žmonių, kurie manė, kad esu vunderkindas ir parašysiu kažką tokio, kas vos ne visame pasaulyje taps žinoma. Aš niekada taip nemaniau. Labai dėkingas, tikrai irgi mokytoju galiu jį pavadinti, Mieželaičiui, kuris palydėjo į kelią. Pirmoji knyga, devyniasdešimtais, „Vienaragis“ buvo vaikiški eilėraščiai, fantastika, pasakos, nieko ypatingo, tačiau tuo metu žmonėms buvo gana įdomu, kaip čia toks jaunas žmogus gali rašyti.

Nesijaučiu savęs realizavęs kaip rašytojo tiek, kiek norėčiau ir turiu savų norų, savų svajonių. Kadangi išbandžiau pagrindinius žanrus: poeziją, prozą ir dramaturgiją, manau, kad prozininkas iš manęs nekoks. Poetas? Na, kaip ten sakė Tomas Venclova: užtenka dviejų ar trijų eilėraščių gerų, ir tu – jau poetas. Tai gal ir bus vienas koks. Dramaturgija – tai sritis, kurią norėčiau pabandyti. Jau šiek tiek esu pabandęs knygoje „Requiem drugeliams“ Kažkaip skaitant Beketą ir Ostrauską, ir kitus, kyla toks noras.

Be abejo, jeigu būčiau pasakęs, kad jau esu viską realizavęs, tai kam jau čia berašyt. Ne, tikrai ne.

Bet šiek tiek mano pomėgiai tarp žurnalistikos ir grožinės kūrybos pasipildė mitologijos studijomis, kurioms gal kažkiek įtakos padarė ir studijos filosofijos doktorantūroje, ir šiaip domėjimasis religija, mitologija, filosofija. Ir po truputuką, keliaudamas po pasaulį, renku tam tikrą medžiagą ir kelti savas hipotezes. Kažkiek galbūt Marijos Gimbutienės pėdomis.

Aš esu šalininkas komparatyvistikos, kad reiktų žvelgti į pasaulį, ne tik į Rytus ir Vakarus, bet ir į Šiaurę ir Pietus. Ir apskritai į visą pasaulį. Tai aš stengiuosi maždaug tą ir daryti, per daug nenuklysdamas į lankas fantastikos. Rasti paralelių tarp tokių dalykų, kaip pavyzdžiui, vandens kultai, kuo aš dabar domiuosi ir apie ką rašau knygą anglų kalba. Nes nemanau, kad Lietuvoje ji būtų įdomi ne tik plačiai, bet ir siaurai auditorijai. Ir apskritai kažkaip tiesiog norisi... tokius dalykus nagrinėti jau nelietuviškai, nes viena vertus daugelis lietuvių angliškai moka...

Tai iškart rašote angliškai, o ne darote vertimą?

Taip.

Vandens kultai... Viena Jūsų knyga buvo apie pasaulio pabaigą 2012-aisiais.

Taip. Čia buvo belaukiant pasaulio pabaigos ir majų pranašystės išsipildymo. Dešimtais – vienuoliktais metais rašyta knyga, kuri pasirodė prieš pat tą datą. Na, ir tiesiog atkapsčiau, kas yra kas. Kas tą teoriją paskleidė, ir kad tai tebuvo kalbama apie vieno baktuno arba ciklo majų kalendoriuje pasibaigimą. Tokio termino kaip „pasaulio pabaiga“ apskritai jų mitologijoje, religijoje nebuvo ir nėra. Tai šiek tiek vakarietiškas požiūris, na, kažkas pasidarė iš to nemažai pinigų: filmai, knygos...

Turbūt dar daugiau kai kas užsidirbo iš dutūkstantųjų psichozės.

Ir mileniumas, be abejo.

Ir Y2K… gal teko tai analizuoti?

Ne, tik probėgšmiais. Įdomiausia, tūkstantieji metai kai artėjo, apie tai, aišku, žinių yra palyginti nedaug, bet teko skaityti, galbūt Umberto Eco yra minėjęs, kaip medievistas, kad devyni šimtai devyniasdešimtaisiais maždaug, likus dešimtmečiui iki tūkstantmečio, pasipylė krūvos knygų, rankraščių, ar ten plunksna rašytų ar kaip, apie tai, kas ten bus, kad pagaliau atskris apokalipsės raiteliai ir angelai, ir visi kiti... Žodžiu, žmonių mąstymas nelabai ir pasikeitė per tūkstantį metų šiuo požiūriu.

Stengiuosi nerti kuo toliau, kuo giliau į ikikrikščioniškas, ikiabraomiškas religijas, nors su jomis sąsajos neišvengiamos, ir į viską žiūrėti per vandens prizmę. Nes vis dėlto didžioji dalis Žemės yra okeanas. Visuose šventraščiuose yra teigiama, kad mes atsiradę iš vandens. Na, ir jūs, kaip medikas, žinote, kad ir mumyse vanduo sudaro didžiąją dalį.

Tiesiog tą vandens fenomeną noriu panagrinėti tokiose kultūrose, kurios net ir užsienyje, kiek man teko skaityti, mažokai nagrinėtos: kad ir Sardinijos nuraginė kultūra arba samių, tai kas prieinama tiktai italų arba suomių kalbomis. Angliškai iš esmės beveik nėra jokių tyrimų. Todėl ir noriu bent angliškai visų pirma pabandyti parašyti, kad tai būtų ne lokalus tyrimas penkiems Lietuvos mokslininkams.

(Garsiai juokiasi) Čia į ką nors lokalaus išvis nepanašu. (Juokiasi) Iš tiesų. Tai ką Jūs – tokio akiračio žmogus: šiitas, poetas, majų apokalipsės tyrinėtojas ir vandens kultų žinovas, - galite prognozuoti, kas laukia pasaulio 2016-aisiais?

Prognostikas iš manęs menkas. Gal kai domėjausi fantastika, mėgau futuristiniais dalykais užsiimti.

Kas laukia? (Atsidūsta) Deja, kaip ir kiekvienais metais, daug visokių nelaimingų dalykų. Vis dėlto aš optimistas. Ačiū amžiną atilsį seneliui, kuris mane to išmokė: kad į viską reikia, nepaisant nieko, žvelgti optimistiškai. Jam teko abu pirmus pasaulinius karus matyti ir... Svarbiausias dalykas, kuo aš esu įsitikinęs: kad, jeigu taip jau reikia prognozuoti, trečiojo pasaulinio tikrai nebus. O dabar per žiniasklaidą šiek tiek gal ir išpūstos tos Islamo valstybės, Sirijos ir kitos problemos taps lokaliomis galiausiai. Ir užges tie laužai. O kažkur kitur, deja, turbūt užsidegs kiti laužai.

Į istoriją reikia žiūrėti kaip į natūralų procesą. Ir tos prognozės beprasmiškos, visko bus: ir gero, ir blogo.

Tai išgerkim vandens.

2 komentarai:

iron wolf rašė...

Butu sunku, jei zmogus aktyviai gyventu bent 300 metu, nes prisikauptu daug neissprestu problemu, susikauptu dideles asmenines patirtys, kai kurios ideologijos ir darbai butu igyvendinti iki galo ir t.t. O dabar gi zmogelis uzsilenkia ties 70 - 80 metu riba ir viskas tuo baigta... zmonijos atmintis stebetinai trumpa... ir jaunimas pradeda igyvendinti savo, kaip jiem atrodo, naujas vizijas:)... ir taip be galo.. tik islike zemelapiai rodo kur kokia imperija buvo.. rasytiniais shaltiniais tiket tai negalima, nes matom zmogaus savybe rasyt neobjektyviai, o neretai tiesiog kardinaliai iskreipti atskirus ivykius... Kaip Saliomonas sake - Viskas praeina, viskas yra dulkes...

Anonimiškas rašė...

Žinote yra trys svarbiausi dalykai: 1) turėti mylimą žmoną, t.y. abipusę meilę; 2) mylimą darbą, kurį gali dirbti ir be atlygio, ir net miego sąskaita; 3)turėti bent kokį stogą virš galvos, rašomą stalą, kompiuterį ir pora lėkščių sriubos per dieną (dar ir porą puodelių kavos). Na o visiškai laimei, - kad nebūtų karo. Jei turėtumei daugiau, - skaityk jau tavo likimas nelaimėlio. Mes pokario vaikai, visa tai, manau, dažnas turėjome, iki 1990 m. Dėl ko ačiū Dievui. Laimė didžioji gal ir baigėsi, kai dalyvaujant labai aktyviai ir mums patiems, - turime nuo Rusijos laisvą Lietuvą. Atsirado galimybės, apetitai ir atsirado sudie razumėli... Šiaip parašiau, kaip sakoma, pajuokaujant. O jei rimčiau, labai pavydžiu, kas moka bent dvi Vakarų valstybių kalbas (nors daug teko Vakaruose būti, ten bendrauti, - kalbų taip ir neišmokau), o taip pat labai pavydžiu, kas turi gerą atmintį (kad visa kas sudomina, - atsimintų). Vaikystėje visi labai daug perskaitėme knygų (žmogus, kuris nebuvo jas perskaitęs ar nebaigęs universiteto, - toks matėsi per kilometrą). Tad dar yra didelis pavydas tiems, kurie šiandien skaito ir perskaito daug protingų knygų. Taigi. O dar. Sunitai, - tai mūsų, nuo Vytauto laikų totoriai (kiek žinau, jie visi yra bajorai). Tai puikūs, patikimi žmonės, kiek teko bendrauti. Mūsų tautiečiui iki jų toli toli, manau...