Kodėl
Jūs čia?
Labai atsiprašau, pasitikslinsiu, tai bus
audiointerviu?
Ne,
tai bus tekstas.
Supratau. Tai galima, taip sakant, pakosėt.
Oi,
laisvai, į sveikatą.
Juokauju... Kodėl aš čia? Čia, tai – kur?
Čia.
Čia. Nes man patinka bendrauti su išmintingais,
protingais žmonėmis, kurie man kelia simpatiją.
O
jeigu plačiau?
Plačiau?
Kodėl
Jūs ne, pavyzdžiui, Irake?
(Dūsauja)
Todėl, kad man patinka būti stebėtoju ir tuo pačiu, stebint, analizuot, o tam
nebūtina būti pačiam Irake, kad suvoktum, kas ten vyksta. Na, žinoma, pačiam
pamatyti visuomet yra geriau, tačiau man atrodo, kad per atstumą, lyginant daug
įvairių nuomonių, kad ir apie tą patį Iraką galima šiek tiek gal ir daugiau
sužinot, negu būnant viename taške.
Tai
stebėtojo pozicija.
Taip.
Tai
jums nekyla noras važiuoti išlaisvint Mosulo?
Ne. Aš manau, kad atsiras, kas be manęs tai padarys.
Tai ne mano misija. Nors aš palaikau, be abejo.
Šiitus?
Žmones. Žmones, kuriuos užpuolė nusikaltėliai, kaip
jie ten besivadintų įvairiausiais vardais, kurie ten keičiasi. Aš vadinu
tiesiog nusikaltėliais, o ar jie ten save vadina krikščionių valstybe, ar
islamo valstybe, ar budistų valstybe vadina, tai čia jau yra apgavystė. Tai yra
banditų gauja, kuri gan smarkiai įsišėlo.
O
jeigu kalbėtume apie platesnę sandūrą tarp šiitų ir sunitų, ar Jūs turite savo
poziciją?
Aš turiu. Pats esu šiitas. Todėl galiu gal šiek tiek
būti subjektyvus, bet bandysiu atsiribot nuo to.
Esmė ta, kad šiitai atsirado vienu metu su sunitais, taigi skilimo kaip Konstantinopolyje prieš maždaug tūkstantį metų nebuvo. Tokio gilaus ir po tiek daug metų. Jie nesutaria dėl kai kurių esminių dalykų. Šiitai sunitus kaltina, kad tie nužudė svarbiausius jų asmenis pačioje islamo pradžioje, sunitai to nepripažįsta. Iš esmės dėl vieno mūšio, taip suvedant į vieną tašką, dėl Kerbelos mūšio kyla tie nesutarimai.
Iš esmės aš laikausi nuosaikaus požiūrio, kurį
propaguoja kad ir sufijai.
Iš
Jūsų lūpų frazė „nuosaikus požiūris“ skamba paradoksaliai.
Radikaliai nuosaikaus.
Jūs
gi esate rrradikalas!
Ar laikote save radikalu?
Paradoksalu, ne.
Chm.
Nors į kai kuriuos dalykus aš žvelgiu radikaliai. Arba
radikalokai.
Į
kokius?
(Atsidūsta)
Į tai, kad žmonės bando prisitaikyti prie esamos daiktų padėties ir nieko
nedaryti: tiesiog nuleist rankas ir tegul būna, kaip būna.
Tai
gal jie – stebėtojai?
Na, vien stebėtoju būt nepakanka. Važiuot į Iraką iš
tikrųjų gal ir nenorėčiau, bet kituose dalykuose aš nesijaučiu tik stebėtoju.
Manau, kad kiekvienas tiesiog pagal savo kompetencijos ribas ir norus turi
valią galbūt net savotišką įtaką daryti kažkam. Aš, būdamas žurnalistas,
rašytojas, stengiuosi rašyt tai, kas galbūt kažkam padarytų tam tikrą įtaką,
pakeistų požiūrį, apvalytų nuo propagandos.
Jums
teko dirbti „Respublikoje“?
Taip. Penkerius metus.
Ar
laikote Vitą Tomkų savo mokytoju?
Tikrai taip.
O
Vilį Normaną?
Geru kolega ir bičiuliu. Nors jo tikrai radikalus
požiūris į daug ką, su kuriuo dažnai nesutikdavau ir mes nemažai ginčydavomės
elektroniniais laiškais, mane priversdavo kartais susimąstyt. Jis sugebėdavo
išjudint mąstymą. Buvo tikrai gabus žmogus.
Ar
dėl savo užmojų daryti įtaką teko patirti specialiųjų tarnybų dėmesio?
Taip, teko. Būtų keista, jeigu nebūtų tekę.
Dirbdamas pas gerbiamą Tomkų „Respublikoje“ kažkaip
nejučiom užėmiau nišą, rašydamas apie... tuo metu buvo galima rašyti „sektas“,
dabar reikėtų tai jau vadinti tolerantiškiau: „naujieji religiniai judėjimai“.
Esmės tai nekeičia, sekta – tai tik atskilusi kažkokia bendruomenė. Iš esmės aš
asmeniškai susipažinau su didžiąja dauguma netradicinių Lietuvos religinių
bendruomenių ir nemažai apie tai parašiau. Ypač apie jų santykius su
valstybinėm institucijom ir bandymus gauti kažkokį pripažinimą. Sukeldavau ne
itin gerų reakcijų.
Na, ir tiesą pasakius, skyriaus redaktorės dėka aš tik
po daugelio metų sužinojau, kad būta daug grasinančių skambučių ir laiškų,
kurių man jinai nerodė ir nesakė, gal tiesiog jaunam žurnalistui nelabai norėjo
to sakyt, kad per daug negąsdintų. Bet buvo ir tiesioginių grasinimų.
Kas
buvo tie grasinę žmonės?
Vienas esminis straipsnis padarė mane kai kurių žmonių
priešu, turbūt iki gyvenimo galo. Tai buvo dutūkstantųjų pradžia, berods.
„Respublikoje“ buvo straipsnis apie tai, kaip Teisingumo ministerija Jehovos
liudytojams suteikė kažkokių, pavadinkime, lengvatų. Viceministras buvo minimas
tuometinis ir taip toliau. Ten buvo užkabintos kai kurios pavardės, tų, kas
tuomet turėjo nemenką įtaką. Kai kurie Saugumo departamento, Teisingumo
ministerijos darbuotojai po to dar daug metų mane linksniavo, komentavo ir iki
šiol, nemanau, kad labai myli.
Kodėl?
Gal ten klaidingai pateikėte informaciją?
Ne, ten tiesiog buvo, dabar jau galima vartoti, toks vikilyksas savotiškas. Iš pačios
ministerijos, iš kitų žmonių, iš šaltinių gautas dokumentas, kurio vienu
požiūriu buvo galima ir nespausdinti, tačiau, kadangi aš – žurnalistas, aš tai
padariau. Na, ir ten buvo viceministro parašas po tuo, po kuo gal nederėjo, kad
jis atsidurtų.
Tai
žmogui padarėt gėdą?
Jam buvo gėda, jam buvo nemalonu. Na ir jį
palaikantiems pasirodė, kad aš padariau labai kažką negero, vos ne valstybę
išdaviau.
Mano tikslas buvo, ir yra, ne tiek daryti įtaką ta
tokia blogąja prasme, bet daryti įtaką, skleidžiant informaciją, kuri būtų
objektyvi, kitaip tariant, paremta keliais šaltiniais, kad žmogus pats galėtų
atsirinkti.
Skaitant
Jūsų tekstus, susidaro įspūdis, kad nesate tiriamosios žurnalistikos atstovas.
Nevengiate subjektyviai vertinti, kelti nebūtinai duomenimis pagrįstas
hipotezes ir panašiai...
Na, dirbdamas žurnalistu laikraštyje ir įvairiuose
portaluose visuomet stengiausi neperžengti tos ribos ir atskirti nuomonę nuo
tiriamosios žurnalistikos. „Respublikoje“ taip pat teko garbė padirbėti ir
specialiųjų tyrimų skyriuje, kur amžiną atilsį Lingys buvo dirbęs.
Dabar ketverius metus turėdamas savo įkurtą radikaliai.lt portalą, aš šiek tiek
tampu subjektyvesnis, leidžiu sau pačiam pakomentuoti kai kuriuos dalykus, bet
tai būtent ir yra pateikiama kaip nuomonė. Jeigu tekstas pretenduoja į
objektyvumą, be abejo, nuomonė tegali būti nebent postskriptume.
Kiek
knygų esate iš viso parašęs?
(Ilgai galvoja,
dūsaudamas) Apie dvidešimt. Jeigu suapvalinant.
Jos
labai skirtingos.
Skirtingos.
Atsimenu,
skaičiau Eduardo Mieželaičio įvertinimą, kai buvote jauniausias Lietuvos poetas
ir rašytojas. Jis tuometinio paauglio tekstuose įžvelgė didžiulį potencialą. Ar
nesijaučiate nerealizavęs būtent to prado?
Iš tiesų buvo žmonių, kurie manė, kad esu vunderkindas
ir parašysiu kažką tokio, kas vos ne visame pasaulyje taps žinoma. Aš niekada
taip nemaniau. Labai dėkingas, tikrai irgi mokytoju galiu jį pavadinti,
Mieželaičiui, kuris palydėjo į kelią. Pirmoji knyga, devyniasdešimtais,
„Vienaragis“ buvo vaikiški eilėraščiai, fantastika, pasakos, nieko ypatingo,
tačiau tuo metu žmonėms buvo gana įdomu, kaip čia toks jaunas žmogus gali
rašyti.
Nesijaučiu savęs realizavęs kaip rašytojo tiek, kiek
norėčiau ir turiu savų norų, savų svajonių. Kadangi išbandžiau pagrindinius
žanrus: poeziją, prozą ir dramaturgiją, manau, kad prozininkas iš manęs nekoks.
Poetas? Na, kaip ten sakė Tomas Venclova: užtenka dviejų ar trijų eilėraščių
gerų, ir tu – jau poetas. Tai gal ir bus vienas koks. Dramaturgija – tai sritis,
kurią norėčiau pabandyti. Jau šiek tiek esu pabandęs knygoje „Requiem
drugeliams“ Kažkaip skaitant Beketą ir Ostrauską, ir kitus, kyla toks noras.
Be abejo, jeigu būčiau pasakęs, kad jau esu viską
realizavęs, tai kam jau čia berašyt. Ne, tikrai ne.
Bet šiek tiek mano pomėgiai tarp žurnalistikos ir
grožinės kūrybos pasipildė mitologijos studijomis, kurioms gal kažkiek įtakos
padarė ir studijos filosofijos doktorantūroje, ir šiaip domėjimasis religija,
mitologija, filosofija. Ir po truputuką, keliaudamas po pasaulį, renku tam
tikrą medžiagą ir kelti savas hipotezes. Kažkiek galbūt Marijos Gimbutienės
pėdomis.
Aš esu šalininkas komparatyvistikos, kad reiktų
žvelgti į pasaulį, ne tik į Rytus ir Vakarus, bet ir į Šiaurę ir Pietus. Ir
apskritai į visą pasaulį. Tai aš stengiuosi maždaug tą ir daryti, per daug
nenuklysdamas į lankas fantastikos. Rasti paralelių tarp tokių dalykų, kaip
pavyzdžiui, vandens kultai, kuo aš dabar domiuosi ir apie ką rašau knygą anglų
kalba. Nes nemanau, kad Lietuvoje ji būtų įdomi ne tik plačiai, bet ir siaurai
auditorijai. Ir apskritai kažkaip tiesiog norisi... tokius dalykus nagrinėti
jau nelietuviškai, nes viena vertus daugelis lietuvių angliškai moka...
Tai iškart rašote angliškai, o ne darote vertimą?
Taip.
Vandens
kultai... Viena Jūsų knyga buvo apie pasaulio pabaigą 2012-aisiais.
Taip. Čia buvo belaukiant pasaulio pabaigos ir majų
pranašystės išsipildymo. Dešimtais – vienuoliktais metais rašyta knyga, kuri
pasirodė prieš pat tą datą. Na, ir tiesiog atkapsčiau, kas yra kas. Kas tą
teoriją paskleidė, ir kad tai tebuvo kalbama apie vieno baktuno arba ciklo majų kalendoriuje pasibaigimą. Tokio termino
kaip „pasaulio pabaiga“ apskritai jų mitologijoje, religijoje nebuvo ir nėra.
Tai šiek tiek vakarietiškas požiūris, na, kažkas pasidarė iš to nemažai pinigų:
filmai, knygos...
Turbūt
dar daugiau kai kas užsidirbo iš dutūkstantųjų psichozės.
Ir mileniumas, be abejo.
Ir
Y2K… gal teko tai analizuoti?
Ne, tik probėgšmiais. Įdomiausia, tūkstantieji metai
kai artėjo, apie tai, aišku, žinių yra palyginti nedaug, bet teko skaityti,
galbūt Umberto Eco yra minėjęs, kaip medievistas, kad devyni šimtai
devyniasdešimtaisiais maždaug, likus dešimtmečiui iki tūkstantmečio, pasipylė
krūvos knygų, rankraščių, ar ten plunksna rašytų ar kaip, apie tai, kas ten
bus, kad pagaliau atskris apokalipsės raiteliai ir angelai, ir visi kiti...
Žodžiu, žmonių mąstymas nelabai ir pasikeitė per tūkstantį metų šiuo požiūriu.
Stengiuosi nerti kuo toliau, kuo giliau į ikikrikščioniškas,
ikiabraomiškas religijas, nors su jomis sąsajos neišvengiamos, ir į viską
žiūrėti per vandens prizmę. Nes vis dėlto didžioji dalis Žemės yra okeanas.
Visuose šventraščiuose yra teigiama, kad mes atsiradę iš vandens. Na, ir jūs,
kaip medikas, žinote, kad ir mumyse vanduo sudaro didžiąją dalį.
Tiesiog tą vandens fenomeną noriu panagrinėti tokiose
kultūrose, kurios net ir užsienyje, kiek man teko skaityti, mažokai nagrinėtos:
kad ir Sardinijos nuraginė kultūra arba samių, tai kas prieinama tiktai italų
arba suomių kalbomis. Angliškai iš esmės beveik nėra jokių tyrimų. Todėl ir
noriu bent angliškai visų pirma pabandyti parašyti, kad tai būtų ne lokalus
tyrimas penkiems Lietuvos mokslininkams.
(Garsiai juokiasi) Čia į ką nors lokalaus
išvis nepanašu. (Juokiasi) Iš tiesų. Tai
ką Jūs – tokio akiračio žmogus: šiitas, poetas, majų apokalipsės tyrinėtojas ir
vandens kultų žinovas, - galite prognozuoti, kas laukia pasaulio 2016-aisiais?
Prognostikas iš manęs menkas. Gal kai domėjausi
fantastika, mėgau futuristiniais dalykais užsiimti.
Kas laukia? (Atsidūsta)
Deja, kaip ir kiekvienais metais, daug visokių nelaimingų dalykų. Vis dėlto aš
optimistas. Ačiū amžiną atilsį seneliui, kuris mane to išmokė: kad į viską
reikia, nepaisant nieko, žvelgti optimistiškai. Jam teko abu pirmus pasaulinius
karus matyti ir... Svarbiausias dalykas, kuo aš esu įsitikinęs: kad, jeigu taip
jau reikia prognozuoti, trečiojo pasaulinio tikrai nebus. O dabar per
žiniasklaidą šiek tiek gal ir išpūstos tos Islamo valstybės, Sirijos ir kitos
problemos taps lokaliomis galiausiai. Ir užges tie laužai. O kažkur kitur,
deja, turbūt užsidegs kiti laužai.
Į istoriją reikia žiūrėti kaip į natūralų procesą. Ir
tos prognozės beprasmiškos, visko bus: ir gero, ir blogo.
Tai
išgerkim vandens.
2 komentarai:
Butu sunku, jei zmogus aktyviai gyventu bent 300 metu, nes prisikauptu daug neissprestu problemu, susikauptu dideles asmenines patirtys, kai kurios ideologijos ir darbai butu igyvendinti iki galo ir t.t. O dabar gi zmogelis uzsilenkia ties 70 - 80 metu riba ir viskas tuo baigta... zmonijos atmintis stebetinai trumpa... ir jaunimas pradeda igyvendinti savo, kaip jiem atrodo, naujas vizijas:)... ir taip be galo.. tik islike zemelapiai rodo kur kokia imperija buvo.. rasytiniais shaltiniais tiket tai negalima, nes matom zmogaus savybe rasyt neobjektyviai, o neretai tiesiog kardinaliai iskreipti atskirus ivykius... Kaip Saliomonas sake - Viskas praeina, viskas yra dulkes...
Žinote yra trys svarbiausi dalykai: 1) turėti mylimą žmoną, t.y. abipusę meilę; 2) mylimą darbą, kurį gali dirbti ir be atlygio, ir net miego sąskaita; 3)turėti bent kokį stogą virš galvos, rašomą stalą, kompiuterį ir pora lėkščių sriubos per dieną (dar ir porą puodelių kavos). Na o visiškai laimei, - kad nebūtų karo. Jei turėtumei daugiau, - skaityk jau tavo likimas nelaimėlio. Mes pokario vaikai, visa tai, manau, dažnas turėjome, iki 1990 m. Dėl ko ačiū Dievui. Laimė didžioji gal ir baigėsi, kai dalyvaujant labai aktyviai ir mums patiems, - turime nuo Rusijos laisvą Lietuvą. Atsirado galimybės, apetitai ir atsirado sudie razumėli... Šiaip parašiau, kaip sakoma, pajuokaujant. O jei rimčiau, labai pavydžiu, kas moka bent dvi Vakarų valstybių kalbas (nors daug teko Vakaruose būti, ten bendrauti, - kalbų taip ir neišmokau), o taip pat labai pavydžiu, kas turi gerą atmintį (kad visa kas sudomina, - atsimintų). Vaikystėje visi labai daug perskaitėme knygų (žmogus, kuris nebuvo jas perskaitęs ar nebaigęs universiteto, - toks matėsi per kilometrą). Tad dar yra didelis pavydas tiems, kurie šiandien skaito ir perskaito daug protingų knygų. Taigi. O dar. Sunitai, - tai mūsų, nuo Vytauto laikų totoriai (kiek žinau, jie visi yra bajorai). Tai puikūs, patikimi žmonės, kiek teko bendrauti. Mūsų tautiečiui iki jų toli toli, manau...
Rašyti komentarą