Išlik sveikas, Druskininkų pusmaratoni!

Pusė maratono – pusė malonumo. Kadangi Lietuvoje kokybiškų bėgimo malonumų gausa nelepina, išgirdęs, kad dar vienas Lietuvos kurortas – Druskininkai – išaugino savo kasmetinį neaiškaus nuotolio bėgimą į rimtas pusės maratono varžybas, šeštadienį nedvejodamas pasukau ienas į Dzūkiją.

Pakeliui vis daugėjo informacijos, kad mieste laukia grandiozinė daugiadienė sveikatingumo šventė su visokiausiomis vaikų varžybomis, pėsčiųjų žygiais, bėgimais, dviratininkų maratonu ir koncertu. Renginys tradiciškai nešmaikščiai pavadintas „Išlikime sveiki!“. Spėju, kad rengėjai svarstė ir variantus „Likite sveiki!“, „Linkime pasveikti!“, „Būkite sveiki!“ ar tiesiog „Būk sveikas!“, bet neišdrįso politinio korektiškumo sumetimais.

Pusmaratonis, padabintas garbingais LAF ir „Adidas“ logotipais, sutraukė ne tik daugumą gerai pažįstamų Lietuvos stajerių veidų, bet ir anksčiau nematytų naujokų. Šimtai litų, pažadėti už pirmas penkias vietas, atviliojo kaimynų iš Baltarusijos. Išsidalinę numerius ir dar neseniai pas mus atsiradusius “čipus“, vyriausiojo teisėjo šūvio paraginti, pasileidome duobėtu dviračių tako asfaltu į Druskininkų pušyną.

Varžybas po savo vardo taure priglaudusi avalynės firma prie starto siūlė išbandyti asmeninį elektroninį trenerį. Bėgu ir galvoju, kad toks praverstų Kauno „Žalgiriui“. Įdomu, koks jausmas, kai roboto balsas per ausinuką rėkia „Varyk greičiau, judėk, tinginy, pulsas krenta, trim sekundėm atsilieki nuo grafiko!“... Gal net bus siūloma pasirinkti J.Mourinho arba V.Romanovo akcentą.

Kosmosas visa tai. Realybėje pasiteiravęs sostinės sporto prekių pardavėjo, ką reiškia lipdukas „micoach compatible“ ant sportbačių, sužinojau, kad tai naujausias paminkštinimo tipas. Taip pat ir su bėgimu Druskininkuose. Siekis padovanoti legendinį festivalį atsisuka prastai sužymėta trasa, pasiklydusiais lyderiais ir sausais maitinimo punktais.

Matyt rengėjams derėtų apsispręsti, ką jie organizuoja. Jeigu trokštama masinio tautos judėjimo, tokio kaip „Gyvybės ir mirties keliu“, „Vilties bėgimas“, tuomet nesvarbu ar ne taip svarbu sportinė dvasia: metrai, sekundės, vietos. Jeigu svaigstama apie profesionalias varžybas su piniginiais prizais, svečiais iš užsienio ir trasos rekordais, tai derėtų pirmiau investuoti į teisėjavimą, o jau paskui į koncertą.

Dar, tiesa, pasitaiko asociacijos „Sportas – visiems“, sveiko miesto biurų ar panašių veikėjų renginių, kuriuose nesvarbu niekas, išskyrus organizatorių įsisavintas biudžeto lėšas. Druskininkų pusmaratonio steigėjai – ne tokie, bet kam tuomet kasmet užsakinėti tikrai labai brangius kičinius medalius? Esu surinkęs keliasdešimties įvairių trofėjų kolekciją, bet tokių nepatogių ir nesimpatiškų – nepakabinamų, o įdėtų atlenkiamoje dėžutėje arba bjauriame plastiko dėkle – daugiau neturiu. Paslaugiai ištiestas vandens buteliukas ir drėgna kempinė trasoje, tikslios nuorodos, greitas ir teisingas rezultatų paskelbimas, ko gero, būtų vertingesnė dovana daugumai dalyvių.

Vis tiek nuoširdžiai džiaugiuosi druskininkiečių ir kompanijos iniciatyva. Jų paguodai prisiminsiu, kad pats esu išklydęs iš trasos Taline, matęs, kaip teisėjų pagalbininkai apsirikę nukreipė bėgikus nukirsti oficialaus kilometrinio vingio Tromsės trasoje. Ne be nuodėmės yra ir Vilniaus maratonas. Svarbu mokytis iš klaidų.

Nugirdau, kad jau gauta lėšų meilės miesto dviračių tako asfalto atnaujinimui. Norisi tikėti, kad nuo šiol mėgausimės dviem tikrais kurortiniais pusmaratoniais: pavasarį - Druskininkuose, rudenį – Nidoje.