„Moteris Jeruzalėje“ – romanas žmogiškiesiems ištekliams atminti

Jau pramokome spausdinti žodį ‚,Holokaustas“. Pakelių nuorodas „Žydų žudymo vieta“ pakeitėme rodyklėmis „Žydų žudynių vieta ir kapas“. Vis dėlto kolektyvinės psichikos demonams pergalėti  nepakanka Rūtos Vanagaitės ir Leonido Donskio pastangų. Vos pakyla liaudies meistro ranka geram darbui, tuoj ją sugriebia vidinis antisemitas ir išvedžioja kaltu per medį anekdotinį froidizmą: „žydams atminti“.

„Jis – antisemitas iš prigimties. Antisemitizmas jam yra proto įprotis, lyg požiūris į moteris ar žirgus, rinkinys įgimtų prietarų, neplaukiančių iš jokių faktų, ir jis pats niekuomet niekam nelinki pikta, širdimi visada likdamas nepriekaištingas džentelmenas“. Taip A.B.Yehoshua apsakymo „Ponas Mani“  veikėjas apibūdina vieną britų armijos majorą.   

Bendruomeninė sąmonė šėlsta kitame to paties autoriaus apsakyme „Vakarinis Yatiro ekspresas“, kai kaimelio gyventojai sutartinai nuleidžia nuo bėgių greitąjį keleivinį traukinį. Jų paskatos labai skiriasi: vieniems stinga įspūdžių aistrai pakurstyti, kitus gena smalsumas, godulys, valdžios troškimas, tačiau visi širdimis lieka nepriekaištingai santūrūs žūstančių keleivių atžvilgių. Ko gero, panašiai elgiasi pavienio teroristo sąmonė. Žmogiško intelekto tyrinėtojas Marvinas Minsky veikale „Proto bendruomenė“ aprašė daugybės veiksnių, kuriančių kiekvieną individualų protą, kovas ir sąjungas. Nenuspėjamus asmenybių sprendimus nulemia prieštaringi mąstymo išteklių interesai.

A.B. Yehoshua romano „Moteris Jeruzalėje“ pagrindinis veikėjas – ne moteris, ir ne Jeruzalė, o didžiulės kepyklos Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovas. Mūsiškiai vadintų jį atitinkamų resursų departamento direktoriumi, bet hebrajų verslo kalba, ko gero, mažiau linkusi sotintis svetimybėmis. Ant herojaus galvos užgriūva prievolė pasirūpinti žuvusios darbuotojos palaikais ir bendrovės bei jos savininko reputacija. Skaitytojui sadistiškai smagu sekti bevardžio viršininko, įgudusio disponuoti ištekliais, tačiau klupinėjančio paprastose žmogiškų santykių situacijose, kančių keliais. 

Tąsymosi su gražuolės motinos karstu siužetas taip primena W.Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“ veikėjų klajones, kad „The New York Times“ pakrikštijo A.B.Yehoshua „Izraelio Faulkneriu“. Gal kritikai įžvelgs pamatinių judviejų bendrybių, tačiau perskaičius ankstyvuosius jeruzaliečio apsakymus, norisi mėgėjiškai pritarti jį lyginantiesiems su Th.Mannu arba A.Čechovu.

„Moters Jeruzalėje“ originalas išleistas 2004-taisiais. Po dvylikos metų Izraelio ambasados, Lietuvos Kultūros tarybos, „Tevos“ ir “Sofoklio” leidyklos pastangomis pasirodęs lietuviškas Kristinos Gudelytės vertimas stulbina aktualumu. Sprogimas Jeruzalės turgavietėje, parduotuvės griūtis Rygoje, Vilniuje bėgdamas maratoną kritęs kariškis – kaskart iššvaistyti žmogiškieji ištekliai. Žuvęs darbuotojas – nebe etatinis, o buvęs darbuotojas. Miręs karininkas – buvęs karininkas. Ana ten palaidoti buvę žydai. Štai memorialas latviams (rusams, lenkams...) atminti. Mes - gyvieji, ne buvusieji - neturime ko atsiprašinėti, reikalaujame atšaukti kaltinimą!

Nelaimėliui išteklių vadovui susivokti padeda oligarchas savininkas ir pusiau kišeninio laikraščio žurnalistas, atskleidžiantis „auksinę taisyklę, kuria paremtas visas pasaulis: jei padarei, bet nepaviešinai – viskas perniek“. Pasitaškei pinigais artimiesiems, surentei atminimo paminklą, aprašei, nufotografavai, ir ramu? O kad šito pakaktų! Ypač jeigu viena tragedijos prielaidų – meilė.

Nepaisant pavadinimo, „Moteris Jeruzalėje“ nėra perdėm žydiškas romanas. Žmogiškieji ištekliai neturi nei rasės, nei tautybės. Skaitydamas pagalvojau, kad šiuolaikiniai antisemitai kaltina žydus užvaldžius pasaulio išteklius, o knygos veikėjai jų kratosi, bėgdami nuo atsakomybės, bandydami atsipirkti nuo kaltės. Valdyti išteklius – nelengva pareiga.  A.B.Yehoshua klastingai ją primeta ne tik savo personažams, bet ir skaitytojams: „Tai – tavo moteris“. Tavo Jeruzalė.