2017 m. spalio 4 d., trečiadienis

Aidas Ardzijauskas: „Turiu asmeninių ambicijų“


Tu bėgsi iš Dakaro į Vilnių?

Taip.

(Abu tyli)

Ir viskas? Nesvarbu, per kiek laiko?

Ne, turiu asmeninių ambicijų, kad laikas yra svarbu.

Tai apibrėžk savo sumanymą: kas čia bus?

Tai bus ketvirtas bėgimas.

Gal - šimtas ketvirtas?

(Juokiasi) Ne, ne. Pradėjau nuo pirmojo bėgimo aplink Lietuvą ir vis norėjau pasiekti šimto kilometrų per dieną vidurkį. Bėgdamas aplink Baltijos jūrą ir per Jungtines valstijas, vis treniravausi pasiekti tokį vidurkį.

Bet gi svarbu, kiek iš viso dienų... Ne, aš netikiu, kad tavo tik toks tikslas. Pradėkim iš naujo: bėgsi iš Dakaro į Vilnių...

Aštuoni tūkstančiai kilometrų, šimtas dienų.

Per šimtą dienų?

Daugiau negaliu sau leist. Vidurkis išeina aštuoniasdešimt, bet norisi, kad būtų daugiau.

Dabar jau aiškesni rodikliai: iš Dakaro į Vilnių per šimtą dienų.

Jo.

Trumpiausiu keliu?

Ne, trumpiausiu neišeis. Renkuosi truputėlį sunkesnį kelią.

O kam?

Noriu pasitikrinti fizines savybes, treniruočių metodikas, mitybą. Kuo sunkiau - tuo geriau. Sakau, čia yra ketvirtas bėgimas, paskutinis paruošiamasis, nes pagrindinis tikslas - apibėgti Žemės rutulį.

Na gerai, bet kodėl nusprendei treniruotis, bėgdamas būtent iš Dakaro? Štai Aleksandras Sorokinas laimėjo Spartatloną. Atbėgo žmogus iš Atėnų į Spartą, užėmė pirmą vietą garsiose varžybose, pasipuošė laurų vainiku. Tu taip nenori?

Aš savęs niekada sportininku nelaikiau. Visą laiką buvau mėgėjas. Mano esmė - kad bendras fizinis būtų geras. Sveikata. Nes mano kojos yra labai silpnos, daug kartų laužytos, tie greiti bėgimai nėra man. Kai bėgdavau maratoną apie dvi kemaštuonias, ten - iš keturių minučių kilometrą, tai būdavo, kad trisdešimt šešis kilometrus dar galiu bėgt, o paskui pėsčias einu. Nelaiko kojos. O ilgą nuotolį galiu bėgt - ramiai, lengvai... Truputėlį kitaip pėdas statau.

Ir taip gimė svajonė. Saulius Ališauskas nuvažiavo iš Paryžiaus į Dakarą dviračiu. Mes kažkada apie tai kalbėjomės, prieš dešimt metų. Sakau: „Mašinomis važiuota, motociklais važiuota, dviračiais važiuota - dabar reikia nubėgt.“

Tada Amerikoje buvo penki tūkstančiai kilometrų. Eiti ant dešimties tūkstančių iškart dar neturiu pasitikėjimo. Nors Piotras Silkinas sakė: „Gali varyt, tikrai nubėgsi.“ Tai pasirinkau aštuonis tūkstančius...

Bet žiūrėk, Saulius Ališauskas, sakai, važiavo iš Paryžiaus į Dakarą. Ralis „Paryžius - Dakaras“ lig šiol yra ultra simbolis. Lietuviai dabar jį vadina tiesiog „Dakaru“ ir važiuoja Bolivijoje arba Čilėje. Kvailystė kažkokia, bet rengėjai moka pasiteisinti. Kodėl nebėgi iš Paryžiaus? Parodytum visiems, kad įmanoma įveikti istorinį maršrutą. Juk iš Senegalo sostinės į Vilnių jokio ralio nėra buvę.

Iš pat pradžių irgi taip galvojau. Buvo mintis startuoti Paryžiuje, atbėgti į Dakarą ir grįžt atgal. Būtų „Paryžius - Dakaras - Paryžius“. Bet pradėjom kalbėtis, ir aštuonioliktais metais - tas Valstybės šimtmetis... Šimtas dienų - šimtų metų, taip ir surišom. Iš Dakaro - į Vilnių per šimtą dienų, ir bėgimą skiriam Valstybei.

Aaaa, tai čia tokia simbolika...

Tokia simbolika. Preliminariai finišuosiu Vilniuje Vasario 16-tą.

Ojojoj... Bet Aidai, ar tu šitaip nepaslysi?

Nežinau.

Jausi spaudimą. Kai pradėjom kalbėtis, sakei: „Laikas svarbus man pačiam, keliu sau užduotį...“ O dabar išaiškėja, kad čia ne tu sau užduotį keli, o valstybė - tau. Istorija tau nustato tempą, nes turėsi suspėti atbėgti per šimtą dienų, ir dar - lygiai Vasario 16-ąją. Atsiras skeptikų... Panašiai buvo Vidmantui Urbonui, kai plaukė per Baltiją. Kaip įrodysi, kad nesukčiavai?

Iš tikrųjų, esam apsidraudę. Vienas kunigas, keliautojas - entuziastas, pats pasisiūlė surengti šventę, pritraukti finišą prie koncerto, kuris vyks Katedros aikštėje. Tai aš pasilikau truputėlį rezervo, startuosiu anksčiau. Jeigu viskas gerai susidėlios, turėsiu šimtą dešimt dienų.

Palauk, bet Valstybė tai švęs šimtą metų?!

Jo. Tai aš startuosiu likus šimtui dienų, bet mes anksčiau tenai nuskrisim, apsižiūrėsim. Bėgsiu šimtą dienų.

Bet iš Dakaro?

Iš Dakaro.

Nors šiaip - koks skirtumas? Galėtum bėgt iš Rabato, tik pasakyk iš anksto.

(Juokiasi) Jo. Ir atsisiunčiau iš Amerikos tokį prietaisą. Jis palydovinis, online galima matyt: judėjimo greitį, altitudes, visus duomenis. Dakare jį įjungsim, ir tik Vilniuje išjungsim.

O jeigu baterija išseks?

(Juokiasi) Tai pasiimsim baterijų daug.

Gerai. Tai matysis, jeigu kur į kairę nubėgsi?

Taip, absoliučiai viskas matysis. Vienintelis nusukimas į kairę bus tokiame miestelyje, kur dalinsim labdarą. Samdom tokį žmogų, kuris mus lydės dėl apsaugos, padės kirst sienas, viską... Tai sutarėm, kad jo miestelyje padalinsim labdaros. Ten bus žurnalistai, meras... Ta vieta dykumos gilumoje, tai aš iki sankryžos atbėgsiu, tada sėsim į mašiną, važiuosim tris ar keturias valandas, padarysim šventę, grįšim į tą pačią vietą, ir tada aš tęsiu bėgimą.

Ar tau bėgant - aplink Lietuvą, Baltijos jūrą, per Ameriką - malonumą teikė tik žinojimas, kad sieki nepaprasto tikslo, ar mėgavaisi dar kuo nors?

Yra dar mėgavimasis kelione. Kiekviena diena vis kitokia. Keičiasi kūnas. Amerikos nuotraukas praradau, kai pavogė mano kompiuterį, tai dabar vėl bandysiu kiekvieną dieną save fotografuoti, matysiu, kaip keičiasi kūnas. Kitas dalykas - kaip pats keitiesi, ką nauja atrandi. Sako, kad dykuma visa vienoda, bet kai bėgau Amerikoje, man ji kasdien atrodė skirtinga. Saulės apšviesti kalnai vienaip atrodo ryte, kitaip - vakare. Būna toks - vau! Pati aplinka veža. Ir žinojimas, kad sieki tikslo.

Keičiasi lydintys žmonės. Susidėliojau, kad būtų keturios grupės. Čia irgi Piotras patarė, savo knygoje, kai rašė, kad paskutinė jį lydėjusi grupė labai pykosi, jį paliko. Kad to nebūtų, aš suskaidžiau lydėtojus, kiekviena atvykstanti grupė atneš kažką naujo. Man padės, ir jiems nebus per daug monotonijos, iš manęs nejaus kokio nors negatyvo.

Bet jei bėgtum sau laisvai iš Dakaro į Vilnių, galėtum pamatyti tiek įdomių vietų. Pabėgi šiek tiek į šalį - kokie nors senoviniai griuvėsiai, kitur nusuki - storas baobabas. Bėgdamas vingiais daugiau pamatytum. O kai sieki tikslo ir dar per šimtą dienų, kasdien matai vien asfaltą.

Šiek tiek pavingiuosiu. Žiūrėjau, kas man patiktų. Nepatarė man lįsti į kalnus, bet jau nusižiūrėjau, kur ten kokie įdomūs serpantinai. Garbės konsulas Maroke sako: „Ne, ten tik turistai...“ O aš iš principo ir esu keliautojas, tik mano transportas - bateliai. Nusižiūrėjau, kur gražiausios vietos, todėl ir neišėjo pats tiesiausias optimalus maršrutas.

Ką dar gražaus tikiesi pamatyti?

Bėgsiu per kelis parkus, ten yra daug labai gražių paukščių. Senegale ir Mauritanijoje. Turėsim droną, galvojam jį pasikelt, pažiūrėt, kaip iš viršaus visa tai atrodo. Vakarų Sacharoje yra vienas kelias, tai pasidarysim tą ekskursiją į dykumos vidurį labdaros padalinti. Maroke bus gražių serpantinų ir vaizdų bėgant palei jūrą. Tada bėgsiu pietine Ispanijos ir Prancūzijos pakrante, šiaurine Italijos dalimi. Ir ne pačioje siauriausioje vietoje nersiu per Alpes iš Italijos į Austriją. Pakilsiu beveik į keturių kilometrų aukštį.

Suprantu, kad keliausi ne visai kaip fūros vairuotojas, kurio tikslas - pristatyti krovinį tiesiausiu keliu su menkiausiomis sąnaudomis?

Taip, truputėlį ir sau skirsiu.

Tai atbėgęs Vilniuje iškart gali balotiruotis į prezidentus.

Aš apie tai negalvoju (Juokiasi).

O kam tau ta pompastika?

Čia tik man asmeninė nauda.

Asmeninė?

Asmeninė. Tai pridės žinomumo, bus lengviau kalbėt su rėmėjais.

Kieno žinomumo?

Mano. Kad galėčiau kalbėtis su rėmėjais dėl bėgimo aplink Žemės rutulį. Nes kalbuosi su tokiomis kompanijomis kaip Samsungas, Red Bullis, Jeepas. Jie remia šitą mano bėgimą, nes galvojam apie didesnę perspektyvą. Jeigu viskas gerai, devynioliktais metais turėčiau startuoti.

Ar yra žmonių, jau apibėgusių Žemę?

Yra. Trys.

Aha!

Danas - dukart.

Tas pats danas dukart apibėgo visą Žemę? Vieno karto jam neužteko? (Juokiasi)

Jisai bėgo vieną kartą pagal laikrodžio rodyklę ir atbėgo iš Vakarų į Rytus. O kitą kartą išbėgo iš Nordkapo, nubėgo iki Keiptauno, tada perskrido į Čilę ir atbėgo kažkur virš Bostono, lygiagrečiai su Grenlandija. Tada vėl perskrido, truputėlį bėgo Grenlandijoje, Islandijoje ir Londone finišavo. Nordkape pradėjo - Londone finišavo.

Tai ne toj pačioj vietoj. Kai bėgi aplink rutulį, reikėtų atbėgt į tą pačią vietą iš kitos pusės.

Jo, vienas britas pernai Londone startavo ir Londone finišavo.

Ir visur apibėgiojo?

Ne visur, keturiuose žemynuose. Dvidešimt septynis tūkstančius kilometrų. Aš galvoju apie penkis žemynus, irgi 27 000 kilometrų, ir per tokį pat laiką.

Tai bėgtum nauju maršrutu. Per Antarktidą?

(Tyli) Turiu tokią mintį...

Ar per Australiją? Kuriuos penkis žemynus turi galvoje?

Pietų Ameriką, Šiaurės Ameriką... Didelis ginčas: ar Europa ir Azija yra vienas žemynas, ar du. Aš galvoju, kad vienas. Tada - Australija ir Afrika. Jeigu Afrikoje neišeina, tada - truputėlį Antarktidoje. Galima būtų mėginti greičiau atbėgti jau išbandytu maršrutu, yra bėgęs dar japonas, bet norisi išsiskirti.

Suprantamas noras. Būtumei lietuvis, apibėgęs Žemės rutulį. Ir tada jau - viskas?

Nežinau. Toliau nieko neplanuoju. Čia vaikystės svajonė, noriu ją įgyvendinti.

Kiek laiko ketini bėgti aplink Žemę?

365 dienas. Vidurkis išeina po aštuoniasdešimt kelis kilometrus.

Metus nematysi šeimos?

Na, ir šiame bėgime esam sudėlioję, kad šeima atskris dviejose vietose. Į Maroką, į Barseloną.

Žmona su abiem vaikais?

Pirmą kartą - tik žmona, o antrą - visa šeima. Taip planuojam.

Lygiai taip pat galvojam daryti ir man bėgant aplink Žemės rutulį. Tas danas pasakojo, kad jam buvo labai sunku. Išsiskyrė su žmona vien dėl to, kad nebuvo suplanavęs susitikt, pabūt. Atstumas daro savo.

Žiūriu, kaip viską susiplanuoti. Jei bėgčiau į Rytų pusę, reikia niekad ant žiemos nepapulti. Nors Sibire ir vasara savotiška. Starto laiką pasirinkti, maršrutą... Iš Australijos tektų skristi į Pietų Ameriką...

Taip, apibėgti Žemę - skamba gražiai. Gal išsiverstum be skraidymų? Idealu būtų ją tikrai apibėgti - be jokių laivų ar lėktuvų. Australus ir pingvinus galėtum praleisti, vis tiek jie salose gyvena.

Bet tada jeigu Lietuvoj startuoji... Rusijos Šiaurė ten gi...

Užšąla.

Bet jeigu atbėgsi ten, kai užšalę... Nelabai įsivaizduoju.

Kai bėgau maratoną Šiaurės ašigalyje, susitikau ten du rusų poliarininkus, pėsčiomis atėjusius iš Naujosios Žemės į ašigalį poliarinės nakties tamsoje, kad pasiektų tai, ko dar niekas nebuvo sugebėjęs. Teoriškai tu gali perbėgti Beringo sąsiaurį užšalusiu vandeniu, kad iš Azijos į Šiaurės Ameriką patektum be jokio variklio, pats.

Taip. Tada ne Lietuvoj reikėtų startuoti.

Ko gero. Galėtum startuoti nuo Gerosios Vilties kyšulio Keiptaune, perbėgti Afriką, kiek nori - Europos, Aziją, abi Amerikas ir parskristi namo iš Horno rago.

Reiktų suskaičiuot, kiek čia kilometrų.

Nežinau, net pradėt skaičiuoti baisu.

Būtų iššūkis keliems metams.

Užtat, tikras dalykas. Ar esi matęs filmą „Forestas Gampas“?

Ne.

Aišku. Kaip sekasi tavo knygai apie bėgimą skersai Ameriką?

Atidaviau viską leidyklai. Laukiu, ką pasakys.

Puiku. O mes lauksim tavęs Vilniuje Vasario 16-ąją.

1 komentaras:

Unknown rašė...

kažkoks sunkus interviu gavosi:) matomai žmogus sulindęs į save šiuo metu :) gal kur nors prie amareto bus atviresnis ir platesnis :)