Kamyar Hedayat: “Žmogų įgalina jo sąmonės ir fiziologijos postūmiai“

Susidariau įspūdį, kad daugelis jūsų pacientų patiria psichologinių sunkumų, o gal net turi psichikos sveikatos rūpesčių. Ar sutiktumėte, kad tai – jūsų laukas?

Na, atsakyčiau, kad aš gydau ligonius, o psichikos pusiausvyra sutrinka visiems žmonėms. 

Sutrinka psichikos pusiausvyra?

Taip, būtent.

Pritariu. Sutrikusi psichikos pusiausvyra – itin dažnas reiškinys.

(Abu juokiamės) O ką pasakytumėte apie žmogaus sąmonės fenomeną?

Sakyčiau, visos būtybės turi sąmonę. Jos suvokia savo vidinę būseną.

Turite galvoje gyvas būtybes?

Taip, kol kas apsiribokime gyvomis būtybėmis. (Juokiasi)

Gerai.

Visi biologiniai organizmai turi intelektą ir sąmonę, jei apibūdiname sąmonę kaip būtybės gebėjimą suvokti savo vidinę būseną, kintant išorės aplinkai.

Kaip jūs apibūdintumėte sąveiką tarp žmogaus organizmo ir psichiškojo ar dvasiškojo jo prado?

Turime atsižvelgti į faktą, kad viskas turi materialų būvį. Net mintis arba emocija. Ir tas materialusis būvis... Jis susijęs su virpesių dažniais. Daugelis senųjų kultūrų juos pažino, Rytuose atsirado čakrų, meridianų, o majų civilizacijoje – gyvybės upių sąvokos. Kai kurie dalykai virpa tokiu aukštu dažniu, kad jo neaptinka šiuolaikiniai prietaisai. Taigi, kiekvienas daiktas turi materialų būvį, veikiantį kitus būvius. Vienų dalykų virpesiai patenka į kitus virpesių laukus ir taip sąveikauja.

Turite galvoje – fiziškai sąveikauja? Masė virsta energija...

Na, masei būdinga ne tik energija, bet virpesių dažnis.

Žmogus yra daugialypė įvairiasluoksnė būtybė. Jai būdingas ne tik fizinis kūniškumas – niutoninis ir kvantinis, – bet ir cheminė prigimtis, paklūstanti chemijos dėsniams. Taip pat žmogus turi gyvybės ypatumų, aprašomų biologijos mokslo. Be to, jis spinduliuoja elektromagnetines bangas pagal elektrodinamikos principus: taip užrašomos elektrokardiogramos, elektroencefalogramos ir branduolinio magnetinio rezonanso tyrimų nuotraukos.

Tie prietaisai tiesiog fiksuoja fizikos reiškinių atspindžius.

Čia veikia ne vien grynoji fizika. Taip, paprastas vienaląstis mikrobas daug aiškiau už žmogų pasiduoda paprastoms gamtos jėgoms. Kuo organizmas sudėtingesnis, tuo svarbesnis jo biologinis pradas ir fiziologiniai veiksniai. Jūs arba aš nepaklūstame tokioms taisyklėms, kokios galioja pelėsiams.

Trilijonai ląstelių sukuria tokį sudėtingą organizmo lygmenį, kuriam klasikinės

ar kvantinės fizikos dėsniai galioja kiek mažiau nei vienaląstei būtybei. Trilijonas mikroskopinių sąveikų transformuojasi į vieną bendrą reiškinį. Žinoma, mūsų fizinė prigimtis dėl to neišnyksta, fizikos dėsniai mums iš esmės galioja, tačiau žmogus nėra koks judantis stalas. Tiek šis stalas, tiek mūsų kūnai turi daug anglies, tačiau esame kur kas daugiau nei įmantrūs anglies luitai. Mumyse išsivysto nauja kokybė, ji aptinkama dėl to, kad fiziniai ir cheminiai komponentai patys siekia persitvarkyti. Būtent toks savarankiškas jų persitvarkymas sukuria biologinį organizmą.

Homo sapiens, pavyzdžiui.

Taip. Žmogų sudaro trilijonas ląstelių, bet jis yra ne vien gausi ląstelių sankaupa. Kiekviena ląstelė siekia tam tikrą sąmonės lygmenį. Ji turi sienelę, membraną, kuri sužino ir perduoda, ko reikalauja išorė – per neuromediatorius, cheminius junginius. Ląstelėje yra branduolys ir mitochondrijos. Pastarosios veikia savaip, vis pranešdamos membranai, kaip sekasi. Membrana perduoda šią informaciją kaimyninėms ląstelėms, gali paprašyti jų pagalbos arba nusiųsti hormoninį signalą centriniam valdytojui.

Taigi, kiekviena ląstelė yra sąmoninga ir turi tam tikrą intelektą. Ji suvokia tiek savo vidaus būseną, tiek išorės reikalus. Veikiama aplinkos, ji geba pertvarkyti vidinę veiklą, prisitaikyti. Kūno audiniai veikia panašiai kaip žmonės, gyvendami šeimoje: kiekvienas turi savo asmeninį pasaulį, tačiau suvokia kitų šeimos narių poreikius, dalijasi rūpesčiais ir džiaugsmais. Darni šeima primena audinį, kurį sudaro daug ląstelių. Jo sąmonė skiriasi nuo atskiros ląstelės sąmonės, ji kyla iš visų ląstelių drauge. Dar galime įsivaizduoti miestą, apgyventą daugybės šeimų bei individų, ir palyginti jį su kuriuo nors savo kūno organu. Tuomet visas kūnas primintų valstybės visuomenę: kiekvienos jos gyvenvietės sąmonė skirtųsi. Juk Vilniuje patiriate kitokį jausmą nei Kaune ir stebite kitokį gyvenimą nei Šeduvoje ar Labanore.

Bet jūs klausėte, kaip žmogaus sąmonė ar psichika daro įtaką fiziologijai...

Taip, prašau, tęskite.

Kiek žinoma, nėra aptiktas materialus minties pagrindas. Griežti materialistai ar redukcionistai sakytų, kad stebi neurologinę veiklą, siejamą su mąstymu. Jie eksperimentuoja su funkciniais magnetinio rezonanso skeneriais, lyg ir fiksuojančiais mąstymo požymius. Arba atvėrę kaukolę stimuliuoja smegenų centrus taip neva sukeldami mintis. Jie šitaip įrodinėja, kad sąmonės pradas yra materialus, kad ji kyla vien tik iš nervinės veiklos.

Tačiau kaip tuomet jūs galite girdėti dainą, skambančią galvoje? Juk jokie fiziniai dirgikliai, jokios garso bangos tuo metu nepasiekia jūsų ausų. Kodėl jūs užmerktomis akimis sapnuojate, pasinerdamas į spalvingus vaizdus, garsus ir judesius? Man tai sako, kad tam tikras mąstymo, emocijų, proto lygmuo nepriklauso nuo įprastos materijos. Jeigu žmogui sustoja širdis, per smegenis nebeteka kraujas, tačiau yra atvejų, kai atgaivinti ligoniai tiksliai prisiminė kiekvieną juos reanimavusį asmenį: kur kas stovėjo, kaip elgėsi.

Nors jų akys tuomet buvo užmerktos?

Taip. Ir kraujas buvo nustojęs tekėti per smegenis.

Todėl yra prielaidų manyti, kad egzistuoja sąmonės lygmenys, nepriklausantys vien tik nuo smegenų veiklos.

Gal ir esama tokių prielaidų, bet norėčiau paklausti...

Dar pridursiu...

Taip, prašau...

Net nesutikdami su tokiu požiūriu, vis tiek pastebime, kad žmonės ne tik mąsto, bet ir emociškai reaguoja į mintis, vertina: ši gera, ana bloga, ta pavojinga, o ši saugi. Toks savo minčių vertinimas sukelia fiziologines organizmo reakcijas, visiškai nesusijusias su tuo, kas dedasi išorinėje tikrovėje. Kai jus užpuola tigras arba lokys, kyla grėsmė organizmo egzistencijai, ir jis sureaguoja atitinkamai: išsiskiria kortizolis, susitraukia kraujagyslės... Tačiau dauguma žmonių patiria panašų stresą visai ne dėl grėsmės gyvybei. Juos varžo įsitikinimai, kaip privalo klostytis reikalai. Vos tik kas nors pakrypsta ne taip, kaip norėtųsi, sukyla emocijos.

Taip, labai žmogiška.

Jos mus kankina.

Turbūt pasukę galvas aptiktume ne tik kenksmingo minčių poveikio organizmui pavyzdžių, bet ir tokių atvejų, kai teigiamos mintys, emocijos ar proto būsenos gydo kūną. O gal tai – tik iliuzija? Gal kūnas tvarkosi savais būdais ir sveikdamas dar sukelia sau malonių minčių?

Dirbdamas endobiogenikos srityje pastebiu, kad egzistuoja abipusė sąveika: psichika veikia somatiką, o kūnas turi įtakos psichikos pajėgumui. Taip, psichika kartais veikia kūną palankiai. Štai įsimylėjęs žmogus jaučia nepaaiškinamą bendrystę su kitu asmeniu, ir tuo metu mes matome, kaip jam pakyla oksitocino lygis, daugėja endorfinų, taip pat ir kortizolio, bet kortizolis, nors ir laikomas streso hormonu, šiuo atveju atlieka ne alinančią, o puoselėjančią sveikatos funkciją. Priešingai – jei kas nors jaučiasi piktas, apleistas ar negerbiamas, tai ir jo fiziologija pakrypsta nepalankiai.

Taigi mes matome, kad psichikos būklę trikdo ar ramina žmogaus įsitikinimai, kylantys iš jo patirties, o psichika atitinkamai veikia kūną.

Esu dirbęs reanimacijos ir intensyvaus gydymo skyriuose. Ten labai atidžiai studijavau, kaip veikia organizmas: nuo ląstelinių mitochondrijų iki bendrų fiziologinių sistemų. Taip priėjau prie endobiogeninės medicinos, tyrinėjau virškinimo organų tarpusavio sąsajas įvairiais lygmenimis. Mes aptikome, kad nuo tų sąsajų priklauso net žmogaus pajėgumas suvokti aplinką.

Fiziologija tiesiogiai kišasi į smegenų veiklą. Pavyzdžiui, TRH, hormonas tiroliberinas, svarbiausias skydliaukės reguliatorius, veikia ir kaip neuromoduliatorius. Jis paspartina neuronus, kad jie mikliau keistųsi signalais, greičiau perduotų informaciją. Išaugus signalų dažniui, jūs tampate arba imlesnis ir kūrybingesnis, arba paranojiškesnis, įstrigęs slogiuose apmąstymuose. Šis hormonas tik pagreitina procesus, o jų kryptį nulemia kiti veiksniai.

Gali būti, kad žmogus neserga, tiesiog jo skydliaukė kiek nusilpusi. Tuomet organizmas reaguoja išskirdamas daugiau TRH, o šis greta tiesioginės savo misijos dar paspartina ir smegenų aktyvumą. Pacientas kreipiasi pagalbos, nes nebesusivaldo. Taip nežymus organo, šiuo atveju skydliaukės, sutrikimas sukelia nerimą. Žmogus pasijunta lyg į „Ferrari“ atsisėdęs naujokas, neįgudęs valdyti staiga greitėjančio itališko automobilio, arba dviratininkas, persėdęs ant sportinio motociklo.

Tačiau gal jis šitaip pasijunta laimingas? Juk motociklininkui ar „Ferrari“ vairuotojui nebūtinai patiks, kad jį persodina ant dviračio.

Sutinku. Kaip tik šiandien vienas ligonis paklausė: „Tai mano kortizolis geras ar blogas?“ Atsakiau, kad nėra gero ar blogo kortizolio lygio. Yra tik tinkamas arba ne.

Jūs bėgate maratonus, todėl jūsų kortizolio lygmuo turėtų būti aukštesnis. Įprastas kortizolio lygis jums netiktų. Išmatuota vieno hormono koncentracija ne ką tereiškia. Asmenybę kuria daugybė hormonų ir neuromediatorių sąveikų. Jų derinys būna unikalus. Jeigu smegenyse sumažėjo serotonino, kraujyje padaugės cukraus. Tokia kompensacija. Būtų klaidinga stengtis numušti cukraus koncentraciją, nekreipiant dėmesio į serotoniną.

Dirbu su amerikiečiais, grįžusiais iš karinių susirėmimų, patyrusiais sunkių sukrėtimų. Šiuos pacientus kamuoja potrauminės įtampos sindromas. Pakilęs kortizolio lygis ir uždegimas sutrikdo smegenų neuronų veiklą. Taigi aš šešias savaites gydau juos endobioneniniais metodais, slopinančiais uždegimą bei žeminančiais kortizolį, ir be jokios psichoterapijos jų nerimas pastebimai nuslūgsta, išnyksta pykčio protrūkiai. Tai geras pavyzdys, kaip sutvarkius fiziologiją palengvėja psichologiškai.

Ir atvirkščiai – jei žmogus nuosekliai dirba su psichoterapeutu, medituoja, ugdosi atidą, tai jo kortizolio bei tiroliberino kiekiai ir simpatinės nervų sistemos aktyvumas sumenksta, net ir negeriant jokių tam skirtų vaistų ar žolelių.

Kaip apibendrintumėte savo metodą?

Žmonės skiriasi genetiškai: vieni gamina daugiau kortizolio, kiti – mažiau. Kitas dalykas: visi geba keisti požiūrį į pasaulį ir į save. Taigi, galima derinti fiziologiją, galima imtis psichologijos, o geriausia – abiejų vienu metu. Mūsų siūlomas kūno funkcijų gydymas suteikia pacientams porą papildomų milisekundžių tarp patiriamo pojūčio ir atsako į jį. Tos kelios milisekundės labai vertingos, nes įgalina suvokti padėtį ir pasirinkti, kaip elgtis.

Įdomu.

Šitaip pataisę suvokimą, sušvelninę kaustančius įsitikinimus („Aš nesugebu“, „Man neišeina“, „Mane pasmerks, jei susimausiu“), mes išlyginame ir fiziologinius nuokrypius, kylančius iš baimės, pykčio ar nuoskaudos.

Turime daugybę būdų padėti. Žmogų įgalina įvairūs jo sąmonės ir fiziologijos postūmiai.

Vienu kartu gydant ir fiziologiją, ir psichologiją nelengva ką nors pamatuoti.

Taip, nelengva ką nors pasverti, kai viskas glaudžiai susiję. Esu sukūręs formulių seką, kuria pagal objektyvius tyrimų duomenis modeliuoju savo ligonių fiziologijos ir psichologijos pokyčius. Taip galiu ne tik matuoti jų būklės gerėjimą, bet ir numatyti, kada tinka siūlyti individualią dietą ar psichoterapiją. Tokia man atrodo personalizuotos medicinos esmė.

Naudojatės tuo, kad esate įgijęs ir medicinos, ir psichologijos specialybes...

Taip, aš taikau abu metodus. Tik psichoterapijos nesiimu – iš pagarbos, nes suprantu, kad ilgas nuoseklus trejų ar penkerių metų darbas su psichoterapeutu kai kam yra geriausia pagalba. O aš su pacientu dirbu tik vienerius ar dvejus metus.

Kartais pakanka vos keturių susitikimų, idant išmokyčiau žmogų saviugdos. Remiuosi tiek fiziologija, tiek psichologinių sunkumų modeliavimu. Sukūriau metodikas, padedančias įveikti negebėjimą deramai džiaugtis pagyrimais ir girdėti mylinčiųjų žodžius. Žolelėmis pataisau fiziologiją, kuri atitinkamai pagerina psichologiją net be psichoterapijos.

Vos žvilgtelėjęs į psichologines tendencijas atspindinčius duomenis, galiu pasakyti, ar žmogus jaučiasi gyvenąs prasmingą gyvenimą, ar jis vienišas nerimauja minioje, ar pagauna kitų energiją.

Jūs tokius dalykus pasakote vien iš kraujo tyrimų?

Taip, vien iš kraujo tyrimų. Ir tuomet galiu pamokyti tam tikrų įgūdžių, kad paciento būsena pagerėtų.

Drąsiai pasiūlote žmogui pagalbą, net neišklausęs jo asmeninės istorijos?

Man tereikia kraujo tyrimų ir pokalbio su pacientu. Tačiau aš neklausiu: „Ar jaučiatės vienišas minioje?“ Aš jam sakau: „Atrodo, kad jaučiatės labai vienišas.“ Ir žmogus nustemba: „Iš kur jūs tai žinote? Niekam nesu to sakęs, net savo žmonai, psichoterapeutui ar kunigui. Išties nuolatos taip jaučiuosi.“

Tai priklauso nuo pasąmonės, ir aš galiu pamokyti, kaip ugdytis gebėjimą tvardyti savo pasąmoninį protą ir atsikratyti varžančių įsitikinimų.

Mano endobiogeninis metodas darniai persipina su fiziologija ir psichologija. Dirbu kaip psichologas, vidaus ligų gydytojas ir įtampos valdymo endokrinologas. Ne vienas žymus mąstytojas prognozavo, kad medicina ateityje suks šia linkme: gydytojas privalės būti endokrinologas, vidaus ligų žinovas ir psichologas.

Paskyręs žolelių ir suderinęs paciento kūno veiklą, nesunkiai pataisote jo dvasinę savijautą. Gal egzistuoja tikslūs veikliųjų medžiagų deriniai kiekvienam menkiausiam psichikos išsiderinimui sutvarkyti?

Kai kurie psichologiniai sutrikimai gali būti visiškai ištaisomi augalinėmis medžiagomis, tačiau kartais šitaip pavyksta tik juos apmaldyti ir suvaldyti, kol ligonis sugebės pats pasikeisti. Tam prireikia valios pastangų ir tam tikrų įgūdžių.

Jeigu žmogų kamuoja nerimas, aš siekčiau pareguliuoti jo jautrumą kortizoliui ir adrenalinui, skirdamas natūralių preparatų. To gali pakakti, kad nerimas pranyktų. Jei ligonis vis tiek skųstųsi nuolatos apsėstas nerimo, galėčiau pastimuliuoti jo organizmo GABA rūgščių sintezę, kol žmogus atsikratys kaustančių įsitikinimų. Kol jis nebus įveikęs savo baimių, tol organizmas reaguos atitinkamai. Mano žolelės tik palaikys užtvanką, kad ji nesugriūtų, bet nesumažins vandens slėgimo.

Tai gal jums tetrūksta dar vienos žolelės ar molekulės tam slėgimui pašalinti?

Galbūt. Tačiau mano patirtis ir požiūris sako, kad iššūkiai bei sunkumai sukuria galimybę ūgtelėti. Žmogui, pasiekusiam ramybę ir trokštančiam ko nors daugiau, verta griebtis saviugdos. Jei visi pacientai taip elgtųsi, likčiau be darbo kaip gydytojas, bet toks ir yra mano aukščiausias siekis.

Ko gero, vis tiek jums tektų juos prižiūrėti. Žmonės taip linkę prarasti pusiausvyrą...

Bet jie taip pat linkę mokytis.

Paminėjote valios svarbą. Koks yra jos šaltinis?

Valia reiškia atvirumą pokyčiams. Kol žmogus jaučiasi auka, jis būna užsivėręs pokyčiams. Įsigalinęs atsiveria. Suvokdami sunkumus tik kaip grėsmę savo patogiam gyvenimui, liekame užsivėrę, o įžvelgdami juose galimybę augti bei stiprėti atsiveriame. Išsiugdę atvirumą pokyčiams, ateitį suvokiame kaip laisvės erdvę: daugybę kelių su menkais užtvarais.

Kartais mane susiradęs ligonis – aš nesireklamuoju, pacientai sužino apie mane vieni iš kitų – tenori būti išklausytas. Esu atviras jų pasakojimams, atjautus jų kančioms, ir dažnai to pakanka, nes troškimas būti išgirstam yra esminis žmogui šioje Žemėje. Mums nuo vaikystės to stinga.

Kai parpuolęs vaikas susimuša kelį, mylintis tėvas puola prie jo sakydamas: „Nieko tokio, viskas gerai, nieko nenutiko.“ O vaikiukui nėra gerai, kitaip jis neverktų. Jis jaučiasi silpnas, nes nesugebėjo išsilaikyti ant kojelių, išsigandęs, gal net mirtinai, jam tai – egzistencijos krizė. Sakydamas, kad viskas yra gerai, tėvas ramina save, ne vaiką. Tėvas jaučiasi kaltas, kad jo neapsaugojo, ir taip nuvertina jo kančią, jo baimę, kuri iš tikro yra baimė numirti. Žinoma, tėvas taip elgiasi visiškai nesąmoningai.

Ypač keistas sutapimas – prisipažinsiu, kaip tik tai patyriau šiandien, prieš mums susitinkant. Mano šešiametis pargriuvo parke ir nusibrozdino kelį. Tiksliai neatsimenu, kokiais žodžiais stengiausi jį raminti, bet turbūt elgiausi lygiai kaip jūsų ką tik nupasakotas tėvas.

Tai taip natūralu kiekvienam tėvui. O vaikui kaip tik norisi patvirtinimo: „Tu išsigandai, skauda. Leisk tave apkabinti ir pabučiuoti, kad pasijustum geriau.“ Pripažinti kančią, parodyti išeitį ir pasiūlyti pagalbą.

Toks jūsų principas?

Aš sukuriu erdvę. Kaip sakoma Kalifornijoje, aš suteikiu erdvę ir leidžiu pacientui ją pripildyti. Žinoma, ligoniai papasakoja visokių faktų apie savo simptomus, bet jie ir pripildo tą erdvę emocijomis: kaip jie jaučiasi sirgdami, kaip negalavimas keičia jų santykius, jų pasitikėjimą savimi, gebėjimą jaustis vyru ar moterimi. Žmogus pasijunta išklausomas, ir tas pojūtis kuria tarp mūsų terapinius santykius.

Jūsų metodą nelengva apibrėžti, jis itin išsamus.

Stengiuosi būti išsamus. (Juokiasi) Kitaip jausčiausi nepakankamai pagarbus kitam žmogui.

Jūsų taikomi kraujo tyrimai taip pat yra itin išsamūs. Bet jei paprašyčiau nurodyti vieną rodiklį, iš kurio daugiausia galite spręsti apie paciento būklę, ką pasakytumėte?

Bendras kraujo ląstelių skaičius. Šis paprastas rodiklis glaudžiai siejasi su atsaku į stresą. Jis kinta staigiai – per kelias minutes ar sekundes, užtat labai gerai atspindi visų sistemų veiklą, net psichologinius aspektus.

O cholesterolis?

Maždaug 70 procentų cholesterolio lygis priklauso nuo hormonų pusiausvyros, o ne nuo mitybos.

Ar jums atrodo svarbu, koks tas lygis?

Nelabai. Man svarbiau suprasti, kaip kūnas tvarkosi su savo cholesteroliu. Jei žmogui nežymiai pakilęs cholesterolio lygis ir tyrimo duomenys taip pat rodo aukštą testosteroną ir uždegimo požymius, tai man atrodys daug rimčiau negu kitas atvejis, kai cholesterolis yra labai aukštas, o uždegimo – nė kvapo. Svarbu matyti visą paveikslą.

Ačiū, kad pasidalinote savo požiūriu ir patirtimi.

Susitikome Čikagoje 2018 m. balandžio 20 d., kalbėjomės angliškai. 

Internete neplatintų pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt