Miltiadas: „Išeini laukan – ten rodo kitą filmą“

 

Sveiki gyvi.

O, sveikiniesi kaip pavasarį „Politikos“ kanale. 

Išmetė?

Panašiai.

Teisingai padarė. Ne vieta tau politikoje.

Jums geriau matyti. Ta proga paklausiu: Adamkus ar Grybauskaitė?

Adamkus!

Kultūrininkai anoje tinklalaidėje antraip nubalsavo.

Futbolininkai, ne kultūrininkai. Tie patys už stadioną balsavo. Užtrunka, kol jaunimas įgunda atskirti kultūrą nuo chaltūros ir literatūrą nuo makulatūros.

Su Adamkumi gal Santaroje susieidavote?

Dažniau Santariškėse. Tik jau nemėgink man panibratstvos prisiūti.

Klausau. Dar paklausinėsiu apie tai, kas visiems rūpi: Miltiadai, kokia jūsų ilgasveikaprotystės paslaptis?

Keturios M tiesos: Meilė, Maratonas, Meditacija, MTL.

Ir koks jūsų MTL cholesterolio lygis?

Minus penki.

Juokaujate?

Nejuokauju. Tyčiojuosi. Nes ne iš to galo prieini.

Tai priveskite iš to.

Mielai. Mėgstu tai, ką sugebu. Klausykis nepertraukdamas.

Kadaise, dar praeitame amžiuje, Kauno „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą. Pseudokultūrininkai iš džiaugsmo sienomis lipo. Tuo metu komandą valdė ir reikalus tvarkė toks Šabtajus fon Kalmanovičius. Mėgo žmogus dėmesį, pramogų verslą buvo perkandęs. Į operą ateidavo su dviem gražuolėmis parankėse: viena – blondinė, kita – tamsiaplaukė. Siekė pusiausvyros.

(Pauzė)

Na, ir pasikvietė Šabtajų kažkuri rūta-ar-rita į televiziją. Kalbina, taško bulvaro balučių purslus, bet staiga paklausia iš esmės: „Pone Kalmanovičiau, kas jums suteikia daugiausia laimės?“ O Šabtajus nemirktelėjęs rėžia: „Trys dalykai: vaikai, tėvai, žmona.“ Ir čia pat patikslina: „Pasitaisysiu, trys dalykai: tėvai, vaikai, žmona.“

(Pauzė)

Ne iš to galo priėjo. Turėjo dar dešimt metelių pasitaisyti, kol samdyti šauliai pamaskvėje atskyrė sielą nuo kūno ir šis atgulė kapinėse šalia tėvų netoli Tel Avivo. Old money padme hum.

Man regis, pernelyg rimtai vertinate tai, ką žmonės pasako per televiziją.

Priekaištas vykęs, tik ne vietoje. Pasiklausyk dar.

Įdėmiai.

Senovės Kinija. Rymo išminčiai Džuangdzi ir Huidzi ant tilto per upę, žiūri į vandenį. 

Vienas sako: „Pažvelk, kaip linksmai nardo auksažvyniai karpiai. Kokie jie laimingi!“ 

Antrasis mąstytojas, suraukęs kaktą, abejoja: „Man regis, pernelyg drąsiai perši šią išvadą. Iš kur gali nutuokti apie jų laimę? Tu gi – ne žuvis.“ 

„Bet tu gi – ne aš!“,- atšauna pirmasis.

(Pauzė)

Ačiū. Pereikime prie menų. Šiemet skirkime šiek tiek dėmesio kinui. Ką manote apie „Odisėją“?

Manau, kad tai pavykęs kino menas, geresnis už tą, kur šuo ir tankistai keturi. Šaunuolis Nolanas.

O kaip gi Homeras?

Ir Homeras šaunuolis, ir Dzeusas – šaunuolis...

Beje, „Odisėja“ – tobulas filmas, siekiantiesiems neimersinio požiūrio.

Paaiškinkite.

Prisimink Gurdžijevą: visi dvikojai, išskyrus keletą išminčių (o jie mums neaktualūs, nes nepasiekiami), yra idiotai. Daugiau kaip 99 procentai – objektyvūs idiotai, nes savęs tokiais nelaiko. Likusi mažuma bent šiek tiek suvokia savo idiotizmą, todėl laikytina subjektyviais idiotais.

Dabar eime į kiną. Bolivudas ir mikimauzas siekia žiūrovus įtraukti taip, kad jie užsimiršę pasinertų į siužetą, džiaugtųsi ir verktų drauge su veikėjais, karštai pamiltų princesę, pyktų ant niekšų, trokštų žūti už tėvynę ir atgimti rojuje. Tai imersinis požiūris.

Tačiau filmą įmanoma pažiūrėti ir neimersiškai: suvokiant ir apmąstant jo iliuziškumą. Neimersinis žiūrovas permato ekrano šydą, jam įdomu ne pasakojimas, o kino burtų mechanika: kur baigiasi grafinis dizainas ir prasideda apčiuopiamos dekoracijos, kaip geriau skambėtų dialogas, ką rūkė kompozitorius. Kas apskritai Nolanui leido imtis Homero, kiek sumokėta tai ir kitai aktorei, kaip ginčijosi prodiuseriai, dozuodami voukizmą? Ir taip be galo: kas su kuo permiegojo per filmavimus, ką pasakytų apie Trojos arklį senelis Kazimieras, ką jaučia greta popkornus šlamščiantis idiotas? Tačiau svarbiausias klausimas: kaip šis filmas taikosi pakeisti (kad ir labai nežymiai!) žiūrovą, jo vakaro planus, jo gyvenimo trajektoriją?

(Pauzė)

Gerai. Tačiau šiuolaikiniame kine rastume nemažai daugiadugnių pavyzdžių: Čarlis Kaufmanas su „Synecdoche, New York“, Iñárritu su „Birdmanu“, Daniels su „Everything Everywhere All at Once“. Filmas filme ir panašūs triukai spaudžia žiūrovą matyti abi objektyvo puses.

Spaudžia. Ir jeigu žiūrovas pasiduoda filmininko spaudimui arba užkimba ant kabliuko, arba kitaip leidžiasi suviliojamas, tai požiūris iškart tampa imersinis. Išnyksta distancija tarp žiūrinčiojo ir kūrinio.   

Gal taip ir gerai?

Čia – ne apie „gerai“ ar „blogai“, mes iš to jau išaugę. Čia – apie „kitaip“.

Pamėgink įsivaizduoti, kad žiūri „Odisėją“ neimersiškai. Kiek taip išsilaikytum?

Pusvalandį.

Vargu. Dešimt minučių – daugiausia. Jei ne vaizdas, tai muzika nugramzdintų.

Bet pasvajok, kad imiesi rimtai praktikuoti neimersinį požiūrį. Kaskart uoliai stengiesi ir po kurio laiko pajėgi susikaupęs, bet atsiribojęs, pažiūrėti visą filmą nuo reklamų iki titrų.

Manau, sugebėčiau. Padeda tai, kad esu pats pabuvęs filmininku.

Tuomet atsiveria įdomiausia: seansas baigiasi, užsidega šviesa... O kinas tęsiasi. Išeini laukan – ten rodo kitą filmą. Ir vėl renkiesi, kaip juo mėgautis: imersiškai ar ne.

Turbūt, svarbiausia – mėgautis.  

Paradoksalu, tačiau sutinku su šituo teiginiu. Svarbiausia – mėgautis gyvenimo spektakliu, jame nardant, bet nenuskęstant. Pirmyn!

Miglės Dilės nuotraukoje – fragmentas iš lankytojų užrašams skirtos lentos Palangos tilto gale (2026 m. rugpjūtis).