Jurijus Fiodorovas: „Matau, kad biznis laimi, kaip visada“

 

O knyga atsirado dėl to, kad mano mokiniai paprašė: „Treneri, tiek visko buvo...“ Sakau: „Klausykit, aš gi ne literatas. Gal jūs juokaujat?“

Ne literatas? Tačiau nors knyga pavadinta „Lietuvos krepšinio genijų ugdytojas“, joje ir eilėraščių yra.

Eilėraščiai, tai čia, žinot, jausmai. Kai būna nuotaika liūdna arba atvirkščiai, kokia nors proga, pakilimas, ne pagal užsakymą, kai potraukis atsiranda, kažką parašau. O jeigu jau einasi, tai ir einasi. Papasakosiu, kokia buvo pradžia to reikalo. Trisdešimt septynerių aš pirmąkart parašiau. Apskritai mokykloj su literatūra problemų turėjau. Skaityt mėgėjas buvau, daug skaičiau, mes visi buvom apsiskaitę, bet rašiau dvejetui, trejetui. Man sportas pirmoj eilėj buvo, o visa kita... Vos vos mokyklą baigiau, su keturiais trejetais. Tiesa, institutą jau baigiau be trejetų. Jei būčiau vieną egzaminą perlaikęs, būčiau gavęs raudoną diplomą.

Oho! O kur institutą baigėte?

Kaune, KKI buvo tais laikais, paskui tapo akademija. Neakivaizdiniu būdu baigiau. Prorektorius prašė perlaikyti tą egzaminą, beveik maldavo: „Tą vieną, bus raudonas diplomas.“ „Baikit, – sakau, – aš ketverius su puse metų atitarnavau armijoj, esu sporto meistras, aukščiausia lyga, kam man to reikia? Kas pasikeis nuo to, ar pas mane bus mėlynas, ar raudonas diplomas? Nieko absoliučiai.“ Už sporto meistrą, nusipelniusį trenerį ėjo biškį kapeika tarnybinė, o čia – tiktai garbė. Jam reikėjo kažkur atsiskaityt, ne man. Šiaip ar taip dirbau su vaikais, jokio skirtumo.

Tai va, buvau trisdešimt septynerių ir užgriuvo Naujieji Metai. Pas mus tais laikais, kai tik šventė – balius su direktorium, su visa chebra, iki pamėlynavimo. Parvažiavau namo, buvau dar vedęs, žmona sako: „Gatavas.“ Pasiteisinau, kad reikėjo, darbe tokia tradicija, negalima nesudalyvaut, nesupras kolektyvas. Atsiguliau, pamiegojau. Paskui žadina: „Kelkis, tuoj Nauji Metai.“ Atsikėliau vos gyvas, dar neatsigavęs. Paėmiau popieriaus lapą ir pradėjau rašyt. Lyg kažkas vedžiojo ranką, ne pats, garbės žodis.

Nuostabu.

Kitą dieną ėmiau žiūrėt, ką aš ten pribraukiau. Vos vos sugebėjau išnarplioti. Ten ne eilėraštis buvo, o toks filosofinis pamąstymas apie tai, kas gyvenime svarbiausia. Daug buvo parašyta, bet pabaiga tokia: darbas, darbas, darbas! Kadangi rusų kalba rašiau, šiek tiek kitaip skamba. Rusiškai suprantat?

Puikiai.

Слава труду, вера труду, надежда. (rus. Šlovė darbui, tikėjimas darbu, viltis.)

Любовь, meilės dar trūksta.

Любовь – čia religijoj. O ten darbui, ten kas kita.

Aišku.

O dar įdomu, kad Puškinas žuvo būdamas trisdešimt septynerių, įsivaizduojat? Aš niekada negalvojau, kad taip bus, bet vėliau, po dešimties metų, žiūriu – rašau, rašau, rašau, rašau, – galima visą knygą išleisti. Po to ir lietuviškai pradėjau rašyti.

Dabar per feisbuką pabendrauju su buvusiais treneriais, kurie Amerikoj gyvena, Rusijoj gyvena, visur turiu pažįstamų, tai jie sako: „Jeigu Dievas davė...“ Aš sakau: „Koks Dievas? Kas man davė? Aš pats nežinau, kaip tas atsirado.“ Bet sako: „Turi kažką, rašyk.“ Na kaip rašyk, čia ne už pinigus, ne pagal užsakymą. Nuotaika būna, jausmai kyla, ir parašau kažką nuo dūšios.

Žinot, žmogus visą laiką vienas, vienas, mąsto apie kažkokius siekius, ir paskui reikia kažkaip išsilieti. O kaip išsilieti? Arba eini į barą alaus su chroniais, na, gal ne visi chroniai, būna ir normalių žmonių. Vienas gi gert negaliu, aš niekada negerdavau vienas, man vienam neįdomu būdavo, reikėjo kompanijos – pasidalint, pakalbėti, pabendrauti. Kaip tam anekdote: rusai geria, geria, jau gatavi, atsisveikina, eis namo – А пабазарить? Žmogui reikia pasikalbėt.

Paskui susidomėjau kompiuteriu, tai ten skaitau, žiūriu, ieškau informacijos, įrankis patogus, bet su juo juk nepasikalbėsi iš širdies. Ką dar galima? Literatūros begalė, ten paskęsti galima... Kam aš pasakoju žmogui, kuris profesionalas šiuo klausimu. Tai tokie dalykai, taip ir prasidėjo, tokia įdomi istorija.

Ir mano knygoje nemažai yra apie mistiką. Mano gyvenime daug mistinių dalykų, ypač su numerologija susijusių. Aš esu Avinas pagal Zodiaką, knygoje viskas aprašyta, Avino keturi pagrindiniai skaičiai: 4, 7, 9 ir 11. Ketvirtam bute gyvenu, ant pirmųjų mano marškinėlių, kai žaidžiau jaunių ar jaunučių amžiaus grupėj, ketvirtas numeris buvo ir taip toliau. Su devynetu išvis siaubas – kur tik nueinu, devintoj vietoj sėdžiu. Ką jau kalbėti apie vienuoliktą numerį.

O Arvydas jau pas jus vienuoliktu žaidė?

Vienuoliktu jis pradėjo žaisti, man atrodo, jau tarp vyrų, o jaunučių, jaunių amžiuj aš gerai neatsimenu dabar, buvo rinktinės įvairios. Tada kažkaip to neakcentuodavo.

O iš kur atsirado vienuoliktas? Anksčiau veikė kitokia sistema, o dabar, pavyzdžiui, NBA turbūt numeriai iki šimto gali būti?

Taip. Svarbiausia, dabar ir Eurolyga tą perėmė. Anksčiau buvo ir iki šiol dar tebėra krepšinio čempionatuose visur numeriai nuo ketvirto iki penkiolikto. O Eurolygoj – nuo nulio ir pirmyn. Ačiū Dievui, kad tas vaikinas iš Naujosios Zelandijos jau po truputį iš to „nulio“ išlenda, nes taip simboliška buvo... Jūs kartais pažiūrit krepšinį?

Dabar nebe, kadaise labiau domėjausi.

Žinoma, laiko neturit. Šiandien, tarp kitko, „Žalgiris“ žaidžia su Vokietija pas juos. Dabar pakilime „Žalgiris“. Tai va tas zelandietis, nulinis numeris, pažiūriu, kaip žaidžia, – tikras „nulis“. Bet dabar jau pamažu gerėja, išmokys jį Lietuvoj krepšinį žaist.

O pasakykite, kuo jūsų darbas skyrėsi nuo „Žalgirio“ trenerio darbo?

Tai aš buvau „Žalgirio“ treneris.

Dirbote vyriausiu „Žalgirio“ treneriu?

Taip, apie mane tik nerašo, tyli apie mane.

Nes jūs esate pagarsėjęs talentų ugdytojas. Tai gerai, dar įdomiau. Papasakokite, kaip jūs likote žmogus išugdęs Marčiulionį, Sabonį ir kitus grandus?

Kodėl „likau“? Aš dar gyvas. (Juokiasi)

Na taip, likote. Turiu omeny ryškiausius jūsų nuopelnus.

Knygoje yra labai įdomi nuotrauka, mes su Sabu sėdim ten, jeigu turėsit laiko, pavartykit.

Būtinai.

Čia mažai teksto, aš įdėjau daugiau nuotraukų, daugiau informacijos apie komandas, apie trenerius, ypatingai jaunystėj. Ta nuotrauka padaryta per vieną minėjimą, 35 metai, atrodo, buvo šitos klasės, gera klasė. Šitoj mokykloj aš išleidau keturias sportines klases. Anksčiau ji vadinosi Kudirkos vidurinė mokykla, dabar padarė progimnaziją, bet vardą paliko, juk himno kūrėjas. Tai yra tokia įdomi nuotraukėlė su Sabu. Aš vis tiek jo treneris buvau, taip ir jaučiuosi. Man tas pats, kad jis Amerikoj pasiekė tokį nematytą lygį, man jis – mano mokinys, aš vis tiek jį matau kaip mokinį.

Bet ir mokiniai jus gerbia.

Duok Dieve, jeigu taip būtų. Tai aš per tą banketą prie jo priėjau ir pradėjau jam į ausį kažką dėstyt, vis tiek pasiilgau, seniai matėmės, o Sabas sėdi va taip nuotraukoj, kaso galvą, maždaug: „Kankini, treneri.“ Kasyk nekasyk – vis tiek tavo amžinas treneris! Toks išeitų atsakymas.

Geras atsakymas. Bet vis tiek, kad būtų dar aiškiau: o kuo skiriasi trenerio darbas vadovaujant komandai rungtynėse ir ugdant žvaigždę, talentą?

Matot, anais laikais, kai mes dirbom, tais rusų, tarybiniais laikais, treneris buvo viskas. Ypač vaikų treneriai, jaunių. Po to pas vyrus jau pradėjo po biškį atsirasti ir treneris kartu. Aš gi pirmas LKL čempionas, Lietuvos krepšinio lygos, kurią sukūrė mano mokinys Šarūnas Marčiulionis, tai aš pirmas čempionas su Salumetsu. O prieš tai Kondrašiną aplošiau būdamas „Žalgirio“ vyr. treneriu. Knygoje yra aprašyta.

Tai Kondrašinas treniravo ką? „Spartaką“?

Kondrašinas „Spartaką“. Tarybų Sąjungos olimpinis treneris, kuris laimėjo pasaulio čempionatą 1974 metais, Modestas Paulauskas ten žaidė.

Gerai, paskaitysiu.

Kaune jį aplošiau, tai jis sako: „Dabar mes po čempionato paleidom pagrindinius keturis žaidėjus, susirinksim Leningrade, tau parodysim, kas yra krepšinis.“ Jau čia psichologiškai bandė paveikti, maždaug, jaunas treneris, ką jis čia. Galvoju: gerai. Atvažiavom į Leningradą, kartu važiavom, vienu autobusu iki ten iš Kauno, čia laimėjom 14 taškų persvara, o ten – 16 ar 17, su visais stipriausiais jo rinktinės žaidėjais. Tai tokie dalykai.

O ar skiriasi, aišku, skiriasi, kalbos nėra. Visiškai kitoks darbas, kitoks gyvenimas. Knygoje aprašyta, taip ir buvo: išeini iš krepšinio kaip žaidėjas ir patenki į krepšinį kaip treneris – visiškai kitas gyvenimas, visiškai kita veiklos sfera, visiškai kitoks supratimas. Pradedi iš naujo, tarsi pirmąkart būtum pamatęs tą žaidimą. Nors pats nuo dvylikos metų iki trisdešimties žaidžiau, buvau sporto meistras, profesionaliai žaidžiau Lvove, Rygoj, „Statyboj“ ir netgi „Žalgiry“ žaidžiau metus, bet kai pradėjęs dirbti treneriu atėjau į salę, nežinojau, ką daryt, pasimečiau. Krūva vaikų laksto, nežinau, ką pasakyt, ką padaryt. Kitai treniruotei jau pasiruošiau: pasidariau konspektą, viską sudėliojau. Supratau, kad čia atskiras mokslas, reikia mokintis iš naujo. Žaisti lengva, pasirodo, bet kada reikia pačiam... Na ką aš aiškinu, jūs gi vadovaujat...

Čia vis tiek yra niuansų. Iš tikrųjų apie Garasto „Žalgirį“ gi buvo šnekama, kad treneris lieka šone, jie patys rungtynių taktiką dėlioja, vadovauja, tariasi. Neva galėjo Garastą pakeisti bet kuris, jeigu būtų techninę gavęs ar diskvalifikaciją. O vaikų trenerį kaip pakeisi? Visai kas kita.

Mane bandė irgi keist, visko buvo, bet vaikai stojo mūru: „Neatiduosim!“ ir tuo baigėsi.

O apie Garastą galiu papasakoti vieną istoriją. Dar tais tarybiniais laikais teko dalyvauti Federacijos posėdyje. Garastas kaip tik pralošė Sąjungos čempionate kažkokias varžybas, ir svarstė, kad jį reikia pakeisti. Mane pakvietė kaip jauną trenerį, kuris atseit padės jį skalpuoti. O aš atėjau ir pasakiau, ką galvoju, ką jaučiu. Buvau vienintelis, kuris gynė Garastą. Tie nežinojo, ką daryt, nes to neplanavo.

Sportas toks dalykas, toks mėšlynas. Kaip ir teatre, ten daugybė visokių užkulisinių dalykų. Kaip žvalgyboj. (Juokiasi) Svarbiausia, kuo aukštesnį lygį pasieki, tuo tau labiau pavydi, tuo tave labiau sudirbinėja, nori pažeminti, išprovokuot. O aš biškį naivokas, tokia dūšia vis tiek...

Aš gimiau ir užaugau Kaune, Miško gatvėj, Lietuva – mano tėvynė. Visas gyvenimas susijęs su Lietuva, mane užaugino Lietuvos krepšinis ir treneriai. Bet vis tiek, kad ir kaip ten būtų, mano tautybė – rusas. Tėvas – rusas, ir dar koks, mužikas iš Pskovo srities, valstietis, jie tokie užsispyrę ožiai, neduok Dieve. Motina – baltarusė, iš šiaurės Vitebsko rajono, irgi iš kaimo. Maža to, ir patėvis mano valstietis, tiktai iš Kaukazo, armėnas – va kokie variantai! Ar čia ne mistika viskas? Tai va tokie charakterio bruožai, genai. Žinot, kai armijoj tarnavau, ten visokių žodelių ir bajeriukų esu prisiklausęs, čia net nenorėčiau sakyti...

Na, jau. Sakykite.

Paprastas dalykas – užsispyrimas. Усрамся, но не сдамся!

Žinomas posakis, taip. Apie jus?

Apskritai apie tokius žmones, bet aš turiu tą savybę, matyt, genetika. Dar paklausykit, čia ne mano žodžiai, bet man labai patinka, nes parodo ir charakterį, ir bukumą tokio žmogaus, Avino: Обыватель напрасно твердит,/ Что баран на ворота глядит./ Не глядит на ворота баран,/ Он не глядя идёт на таран!

Kitas dalykas – gimiau Žiurkės metais, 1948. O žiurkė išgyvena bet kokiomis sąlygomis. Jei bus branduolinis karas, liks tarakonai ir žiurkės, taip mokslininkai kalba. Kaip jos daro? Žiurkės paleidžia keletą žvalgų, tie eina, aukojasi, o tada visa chebra eina iš paskos arba į kitą pusę. Bet kada žiurkę įvarai į kampą, ji pasisuka, nugara įsiremia ir šoka prieš bet ką.

Prieš dramblį.

Nesvarbu, prieš ką nori. Esu net eilėraštį parašęs apie tai, kad žiurkė – ne gyvatė, jos nereikia vaikyti, nes apsigręš ir šoks į viršų, neišsigąs netgi liūto. Tai ir man, kad ko nors pasiekčiau Lietuvoj, reikėjo visą laiką įrodinėti, kad esu kietas. Pavyzdys iš senų laikų: kai pradėjau dirbti krepšinio mokykloje, buvo tokia draugystės tradicija: Kauno, Vilniaus, Klaipėdos berniukų ir mergaičių komandos su treneriais važiuoja vieni pas kitus ir nuo ryto iki nakties žaidžia visi prieš visus. O paskui, žinoma, vakarienė arba pietūs.

Aš tada buvau naujokas, tik pradėjęs dirbti, nors žaidėjas jau buvau žinomas, biškį įkaliau, kaip ir visi, kalbam, ir mane kažkas užkabino viduj. Atsistoju ir sakau: „Va jūs dabar čia sėdit, žinokit, aš būsiu pirmas Tarybų Sąjungoj.“ Pradėjo visi seniai juoktis. Aš sakau: „Atsiminkit šitą dieną.“ Ir pasekmė – po kiek metų TSRS geriausių vaikų trenerių konkurse aš užėmiau pirmą vietą, o antra vieta irgi atiteko trenerei iš Lietuvos, Birutei Jankauskienei. Va kaip būna. Vėl mistika kažkokia.

Jurijau, o krepšinis Lietuvoje religija tapo tiktai tais „auksiniais“ laikais ar buvo ir anksčiau?

Aišku, anksčiau. Kas per nesąmonė?

Bet gi buvo ir kitų šakų: ir futbolas, ir lengvoji, ir boksas. Kaip čia taip atsitiko?

Dėl to, kad moterys pirmos pradėjo krepšinį kultivuoti Lietuvoj. Po to jau atskrido Darius ir atvežė ir krepšinį, ir futbolą, ir boksą – viską kartu. Gal dėl to, kad čia nereikia ypatingų įrankių, nieko, stulpą pastatei, užkabinai kokį vežimo ratą ir mėtyk sau. Vis tiek žmogus visą gyvenimą stengiasi kažkur pataikyt, į tikslą. O dėl ko tapo religija? Nes pradėjo populiarėt, po truputį pradėjo žaist ne tik Kaune, bet ir visoj Lietuvoj. Na o po to, kai lietuviai laimėjo Latvijoj Europos čempionatą 1937 metais, prasidėjo bumas. Tada jau pakvietė Amerikos lietuvius, toliau – Lubino era. Su Lubinu teko truputį pabendraut man, kai jis čia buvo atvykęs 1989. Aš žaidžiau Halėj tada dar pats kaip žaidėjas, už veteranus, už Lietuvos rinktinę. Tai tada mes su Lubinu pakalbėjom trupučiuką, jis manęs paklausė: „Tu lietuvis ar ne lietuvis?“ Aš sakau: „Aš gimiau Kaune, Miško gatvėj, aš rusų sūnus lietuvių tautos.“

Ir ką jis?

Na jis taip... Tuo metu jį gi ten plėšė į visas puses krūva žmonių. Aš paprašiau Petkevičiaus, kadangi jis buvo ir mano treneris, ir mokytojas institute, ir kartu žaidėm vienoj komandoj, jis iki 45 metų žaidė, paskui jis mano pavaldinys buvo, kai Sabonio mokykloj dirbau, tai paprašiau, kad pristatytų, man pačiam nepatogu buvo prieiti prie Lubino. Mane privedė, supažindino, pristatė kaip Sabonio trenerį. Pora žodžių persimetėm. Bet mane tada biškį užkabino tas reikalas. Gerai, apie nacionalinius klausimus ir politiką nenoriu kalbėti.

Nereikia. Papasakokite geriau, kaip išmokti įmesti baudas.

Ką aš žinau? (Juokiasi) Įdomus dalykas. Aš galiu tiktai papasakot, kaip reikia pastatyt metimo techniką, o kaip išmokt... Pasakysiu vieną dalyką: snaiperiais, kaip ir smuikininkais, ne visi gimsta.

Tai vien darbo neužtenka? Tiesiog daug mėtyti baudų?

Žiūrint, ką mes norim pasiekt tuo darbu. Man tą klausimą dažnai užduodavo ir mano mokiniai, sako: „Treneri, jūs žadėjot, kad per darbą aš padarysiu, aš pasieksiu...“ Sakau: „Palauk, buvai „Žalgirio“ dublerių komandoj? Aš tave ten įtraukiau? Buvai. Važinėjai po pasaulį? Važinėjai. O kas toliau?“ – „Tai mano kojos trumpos.“ – „Čia jau gamta.“ – „Aš daug dirbau papildomai.“ – „Metimą pastatei, neblogas snaiperis buvai.“ Bet vos ne mane kaltina, kad jis nepasiekė aukštumų. Atsiprašau! Vienam duota, kitam neduota. O kitas dalykas, vadinasi, jis kažkur palūžo dvasiškai, kažkur neatlaikė, nesugebėjo nubėgti maratono, kaip jūs, ir viskas.

Aišku, vėl tas pats klausimas: kokį tikslą mes keliam? Darbu galima pasiekti, sakyčiau, pirmą atskyrį, o norint tapti meistru reikia turėt biškį kitokių gabumų, įgimtų, ir mąstymą kitokį. Kuo man patiko dar tais laikais Jugoslavijos komanda? Jie paskui išsiskirstė, bet metodika liko ta pati. Man atrodo, jūs klausimą kažkam uždavėt – kas yra svarbiau: protas ar fizika? Tai ne veltui jie privalomai žaidė kiekvieną dieną šachmatais mokykloj. Šachmatai ir krepšinis – panašūs dalykai.

O dėl ko man nepatinka amerikiečių krepšinis? Atvirai sakau, tikrai nepatinka, nors Lietuvos krepšininkai – pradžioj Sabas, po to Šaras, duok Dieve, Arvydo sūnus turbūt dar bus – ten žaidė, bet juos užaugino, pagrindą davė tai Lietuvos krepšinis, ir ant tos bazės jau toliau jie pasitobulino. O man nepatinka dėl ko? Ten viskas paremta individualiu žaidimu, atletiškumu. Praktiškai išeina, kad laksto lengvaatlečiai: vienas prieš visus,- ir tikslas – padaryti kuo įspūdingesnį, gražesnį šou. Biznis! O mes Lietuvoj žmones auginom kitaip. Nežinau, kaip dabar, gal ir pasikeitė, bet mes auginom protaujančius žaidėjus, kad jie būtų kūrėjai, kad galėtų kombinacinį žaidimo variantą pasiūlyti.

Aš savo mokiniams visada sakydavau: „Vaikinai, čia yra rėmai, ką aš jus mokinu, šita kombinacija. Jeigu jūs matot, kad situacija pasikeitė į geresnę, iškart ją išnaudokit, spjaukit į tą derinį. Nebent aš pasakau, kad darom tik taip (jie aikštelėj pasimeta kartais, tarkim, žaidžia taškas į tašką, o man reikia sustabdyt ir taip toliau, čia jau trenerio darbas), tada stop, tada netgi kai po krepšiu stovėsi laisvas, tavęs niekas nedengs, vis tiek nemesk, jeigu tau pasakyta „ne“. Bet kad taip būtų, reikia, kad būtų protaujantys žmonės, kūrėjai.

O mūsiškiai nuvažiuoja dabar... Aišku, tas bachūras, Valančiūnas, jis negavo gerų pagrindų, jo technika sunkoka, aš matau, kiek ten broko. O Arvydas vis tik savo sūnui, matyt, sugebėjo perduoti. Arba čia genai įgimti, arba tikrai perdavė pats šitą. Gaila, kad man nedavė biškį padirbėt su juo, būtų įdomu. Na, nesvarbu, ir be manęs žmogus užaugo talentingas, mąstantis, nekalbant apie techniką, iškart išsiskiria ten, jam svarbu ne vien tik įkalt, įdėt, įlaužt.

O Europą jau užima toks amerikoniškas krepšinis, ar mes dar išlaikome savo mokyklą? Kaip jūs vertinate?

Matot, aš dabar labai nesidomiu, tik pažiūriu per televiziją, ir viskas.

Ir ką matote?

Matau, kad biznis laimi, kaip visada.

Iš ko tai matyti?

Jau vien tai, kad keičia taisykles po truputį. Anksčiau kaip keisdavo taisykles? Man pačiam žaidžiant keletas taisyklių buvo pakeista, dar jaunių amžiuje, vyrų krepšinyje, treneriu dirbant. Bet kaip darydavo? Po olimpinių žaidynių, po pasaulio čempionato keletą taisyklių, kurios stabdė žaidimą, trukdė, pakeisdavo. Bet buvo trys variantai krepšinio: FIBA krepšinis – europietiškas ir viso pasaulio, – amerikietiškas studentų ir amerikietiškas NBA. Dabar NBA, žiūriu, po truputį jau prarijo tą studentišką. Jie po truputį valdžią paėmė, pakeitė taisykles, viską lygina: išmatavimai, tritaškio linija ir taip toliau.

Aš dabar galvoju, kai žaidžiau Latvijos čempionate Rygoj, pasiekiau geriausią rezultatą per savo gyvenimą, pelniau daugiausia taškų. Anksčiau sakydavo „pelnė taškus“, ne „įmetė“, kaip dabar komentatoriai kalba. Kaip galima taškus „įmest“, jeigu mes metam kamuolį, mane juokas kartais ima, bet nesvarbu. Tai tada Latvijos čempionate aš 42 taškus įmečiau... Oi, ir aš pasakiau „įmečiau“, užsikrėčiau. (Juokiasi) Bet tada dar nebuvo tritaškių linijos.

Taip, išvis nebuvo tritaškių.

Galvoju, kiek būtų, jeigu taip paskaičiuotų, nes mesdavom ir iš toli. Aš irgi buvau snaiperis. Kad prasimuščiau į „Žalgirį“, turėjau būti kaip Paulauskas tada. Aš Patkauską aplošdavau, Patkauskas geras žmogus, geras žaidėjas, jis iš Biržų, Garasto, Bimbos mokinys. Mane visą laiką paleisdavo su kokiu nors jauniu paimtyniauti, su Venzbergu paimtyniauti, tokį turėjo charakterį, teisingai, čia augimas. Bet jie truputį neįvertino, kad aš grįžau iš armijos. Su Venzbergu, atsimenu, imtyniavom, tai aš jį suvyniojau, sakau, viskas, dabar galėčiau prismaugt. Bet ne tame esmė. O su Patkausku mes žaisdavom kaip reikiant. Po to Bimba sako: „Na, tai kaip sulošėt, koks rezultatas? Kas laimėjo?“ Aš tyliu, Patkauskas sako: „Jis laimėjo.“

O kaip mane Bimba išmetė iš „Žalgirio“? – „Čia ne senelių prieglauda.“ O man buvo dvidešimt ketveri, aš tik pradėjau kilt ir žaisti. Na, ką darysi, toks likimas. Užtai kitur atsirevanšavau. Apie krepšinį galima kalbėt ir kalbėt, be sustojimo.

Aš nebaigiau jums pasakoti apie metimą, jūs gi klausimą uždavėt.

Nebaigėte. Apie baudų metimą.

Mane nunešė. Tai aš galiu pasakyti tiktai apie techniką, bendrą techniką. Mes biškį kalbėjom, kad ne visi gimsta paganiniais, tai čia tas pats, snaiperiai irgi...

Bet nuo baudų metimo linijos kokie ten snaiperiai?

Oo, atsiprašau. Žinot, kas yra taktilinis dalykas? Pirščiukais kai jauti, kaip vagys per kišenes. Čia taktilinis pajutimas, pirštų galiukais turi jausti kamuolį. Pasidėjimas – kitas dalykas, jau nekalbant apie sąnarių paslankumą, išsitiesimą, rankos riešo išėjimą į viršų. Visa ta technika: pastatymas, iškvėpimas, įkvėpimas, žvilgsnio koncentracija ir taip toliau, viskas, kas yra bendroj technikoj. Bet yra dar vienas labai rimtas niuansas – nervų sistema, psichologija. Atrodo, kaip čia yra, visą laiką pataikai, o lemiamu momentu nepataikai. Aišku, ir nuovargis, ir stresas, ir atsakomybė, ir taip toliau. Taip Gustui buvo, jis du kartus neįmetė ir prasilošė taip, nors jo metimas sunkus buvo. Linkevičius, tarkim, turėjo ilgas rankas, plius buvo labai paslankus, šoklus ir naglas kaip tankas, bet jis turėjo snaiperio savybių, nieko nepadarysi, jau Dievas davė, nors jis ir dirbdavo valandomis. Chomičius per darbą padarė, per darbą, jo metimas labai sunkus. O, tarkim, Jovaišos metimas iš prigimties – paleido kaip su bizūnu, ir yra, irgi rankos ilgos. Va tokie dalykai. Aišku, tu gali mėtyti šimtus kartų, kaip Petrovičius, žinot tokį, jis žuvo...

Atsimenu, Draženas.

Taip, Draženas. Tai jis baisiai daug metimų atlikdavo – ir prieš treniruotę, ir po treniruotės. Bet čia vėl tas pats principas, vėl jo rankos biškį ilgesnės. Anatomija čia turi reikšmės. Ir charakteris – jis naglas kaip du tankai drauge sudėjus buvo, be to, darbštus. Vienas sugeba, kaip Chomičius, per sukąstus dantis, per skausmus, per darbą pasiekti, pramušti, jis taip pastatė metimą, irgi daug mėtydavo, tik avantiūristas buvo, bet kiek išgelbėjo situacijų. O jeigu neduota Dievo, gali mėtyt kiek nori. Aišku, iš dešimt penkis įmest gali ir girtas, čia ne problema, o iš dešimt – dešimt, iš dešimt – devynis – jau...

Tai tokios metodikos, atvirai tariant, ir nėra. Bendra technika, jinai niekuo nesiskiria nuo kitos, ten tiktai šuoliai arba iš vietos mėtai, tas pats ir dėl baudų, technika ta pati. Bet, kaip sakiau, – anatomija, psichika, charakterio savybės ir, be abejo, darbštumas, vis tiek reikia dirbt.

Dabar krepšininkai žaidžia už pinigus. Manęs vienas žmogus paklausė: „O išgerdavo sportininkai?“ Sakau: „Visi išgerdavom, pradedant partiniais darbuotojais.“ Bet ne tai esmė. Mes tarybiniais laikais žaidėm iš idėjos, savo malonumui, už kapeikas, kokį ten atlyginimą gaudavom – šimtą rublių, šimtą dvidešimt, – komedija. Dabar milijonai, tai ir kalba kitokia.

Dabar skirtumas didesnis, taip.

Tai mes per tuos banketus išgėrę vis eidavom į salę baudų mėtyt, pažiūrėt, kas girtas, kas ne. Jau nei bėgt, nei šokt, trenerių visokių buvo, ir su pilvais, įvairaus amžiaus, bet visuomet buvo įdomu pasitikrinti, ar gali, ar ne. Aš irgi taip darydavau, kartais laimėdavau, kartais pralošdavau. O vieną kartą jau tikrai labai gerai pasėdėjom, paėmiau kamuolį, išėjau į aikštelę, atsistojau, stovėjau, stovėjau, taikiausi, taikiausi ir padėjau – „Ne, šiandien ne formoj.“ (Juokiasi) Nemečiau, nes vėl charakteris – pralošt nenorėjau.

Pajutote, kad tikrai neverta.

Tai aišku, jeigu jau plaukioja krepšys, juda kažkodėl tai į kairę, tai į dešinę. Tuoj susidarys jums įspūdis, kad aš alkoholikas susibaigęs.

Nesusibaigęs, linksmai pasakojate. O gatvės krepšinis gali padėti aikštelėje gerai žaisti ar kaip tik – įprasi gatvėje, tai numuši taikiklį?

Kaip čia pasakyti... Aš nuo gatvės krepšinio pradėjau. Kur dabar stovi naujas Vinco Kudirkos mokyklos pastatas ir salė, anksčiau buvo lentpjūvė ir sena aikštelė, kurioje Čupkovas treniravosi, mes ten irgi lįsdavom tai per tvorą, tai per skylę, nes šiaip neleisdavo. Gatvėj ant asfalto žaisdavom, ten mes pradėjom. Paprasčiausiai žaisdavom lauke. Ir dabar, žiūriu, vaikinai kai kurie žaidžia, bet dabar tai sąlygos geros, netgi čia. O šiuolaikinis gatvės krepšinis, kur mūsiškiai neblogai pasirodė, aš manau, kad čia visiškai skirtinga sporto šaka, kitoks dalykas. Čia kaip trenerio darbas ir žaidėjo darbas.

Paaiškinkite.

Aš pats nežaidžiu ir nelabai gilinausi, nelabai žinau, bet matau, jeigu jau apribojo tokius dalykus kaip distancija, tu negali pabėgti greitai, jau kitoks žaidimas. Mes neblogai 100 metrų ir trumpesnius atstumus bėgdavom, daug lakstėm, lengvąja atletika užsiiminėjom, su štanga. O čia reikalingas šoklumas, geras metimas, driblingas, sugebėt žaist vienas prieš vieną, matyti partnerį ir taip toliau, bet nėra pabėgimo. Aš esu aprašęs knygoj, kaip mes Sąjungoj per paskutines jaunių varžybas laimėjom antrą vietą. Mūsų aukščiausias žaidėjas buvo 1,96 m, antras 1,93 m, aš trečias 1,92 m buvau, dabar po operacijų keturis centimetrus praradau. Buvo neįmanoma su aukštesniais grumtis nei svoriu, nei ūgiu, bet mes nuo jų pabėgdavom kaip žirniai, plius visi iki vieno geri metikai buvom. Ir laimėjom antrą vietą, o jie kur buvo? Mes juokėmės – tikras traktorius, taip komanda vadinosi, „Traktor“. Toks Šukšinas, „Traktoriaus“ žaidėjas, jis žaidė net Sąjungos rinktinėj, paskui buvo Sąjungos rinktinės treneriu, man sakė: Скелет, я тебя убью! O Lagunavičius, amžiną atilsį, paskutinis mano treneris, pasakė: „Jis bukas, tik į vieną pusę sukasi ir meta, tik dešinį puskablį, į kairę nėra. Šitas nemeta, žaidžia tik tam, kad paduotų jam kamuolį. Matai? Tai tu iškart mesk savo ir prie jo atsistok.“ Aš tris kartus atsistojau ir tris kartus gavau su alkūne į dantis. Sakiau treneriui, kad jis mane užmuš, o jis: „Nieko, užtat laimėsim.“ (Juokiasi) Apie ką čia? Protas laimėjo prieš jėgą.

Taip. Na, ir greitis.

Greitis, be abejo, kaip kitaip. Mes buvom paruošti gerai.

O lažindavotės iš pinigų?

Tai mes pinigų neturėjom. Maistui pinigų neturėjom normalių.

Dabar, spėju, lošimai yra svarbi sporto industrijos dalis.

Gali būt. Manęs tai nedomina. Matot, kaip aš gyvenu, man nieko nereikia. Už knygą paprašiau užmokėti tik dėl to, kad vis tiek darbas įdėtas.

Jurijau, aišku, labai gerai suprantu, ką reiškia knygą parengti.

Nors šita knyga tokia daugiau beletristinė, albumo tipo, daug nuotraukų.

Žiūriu, pas jus ant sienos Hemingway’us?

Taip. Mane du žmonės žavi – Vysockis su Marina Vlady ir Hemingway’us. Mano knygoj parašyta: vienas nusižudė, kitas prasigėrė, narkomanas, bet kokie žmonės buvo, kiek padarė, sukrėtė visą pasaulį. Velniai žino, gal jiems ir reikėjo šito, kad kūryba eitų, gal „sausai“ nėjo ta kūryba?

Galima visaip spėlioti, bet, aišku, gaila, Vysockis keturiasdešimt dvejų, Hemingway’us irgi anksti išėjo. Bet dar pasakykit man tokį dalyką: kodėl futbolas yra populiaresnė šaka už krepšinį? Kuo jis pranašesnis?

Aš pats trupučiuką žaidžiau kieme, kai jau veteranai buvom. Susikūrė kompanija, ir dabar jie dar žaidžia va čia, aikštelėj, sekmadieniais. Vienas mano draugas 75 metų dar žaidžia su jauniais, su vaikais, jie su šeimomis ateina. Ir aš žaisdavau su jais, dar anksčiau kita kompanija buvo. Daug metų, apie dešimt metų čia žaidžiau futbolą, nors futbolo nelabai mėgstu.

Anksčiau laikiau tokį bariuką čia apačioj, bet dabar jis jau subyrėjo, vanduo užliejo kelis kartus, supuvo grindys, sudegė laidai. Numojau ranka, juo labiau, kad negaliu židiniu pasinaudoti, pakepti šašlyko, negalima kūrenti, dūmyti. Atsibodo, jau ne tas amžius, gana... 

Kur aš čia užstrigau?

Dėl futbolo.

Ai, dėl futbolo. Tai žaidžiau, o mano draugai, mano ratas, tam mano bariuke persirenginėdavo. Po bonką alaus išgerdavom po žaidimo sekmadienį ir išsiskirstydavom. Ir vienąkart su vienu užkietėjusiu futbolininku susiginčijom. Jis sakė, kad futbolas yra populiariausia sporto šaka. Aš sakau: „Baik, baik, apskritai tai populiariausia sporto šaka yra lengvoji atletika pagal UNESCO duomenis, o antroj vietoj – krepšinis.“ –„Kaip taip gali būt? Futbolą visas pasaulis žaidžia, kokie stadionai! Galų gale, čia vienuolika žaidžia, o tavo krepšinyje – tik penki.“ – „Gerai, bet jūs atmetat vieną dalyką: yra Kinija, yra Filipinai, kurie pamišę dėl krepšinio jau anais laikais buvo. Ir UNESCO duomenimis, aš kažkur net vadovėlyje mačiau, krepšinis įtrauktas į pirmą vietą buvo.“ Gal čia klaida, bet faktas toks. Tai taip pakiršinau.

Taigi viskas aišku dėl futbolo: paėmei kamuolį, nereikia ir kamuolio – paėmei batą, apvyniojai kokiom virvėm ar skuduru ir spardai bet kur. Va tau ir futbolas. O kašyje kitaip – stulpas, tas, į viršų. Ir ūgis reikalingas, o futbolą gali žaisti bet kas – ir mažiukas, ir didelis. Sabas žaidė, susilaužė bežaisdamas koją. Aš žaidžiau futbolą – susilaužiau pirštą. (Juokiasi)

Dar įrodinėjom, ginčas kilo, kur daugiau reikia mąstyti. Atseit futbolą sunkiau žaist, krepšinį su rankom žaidžia, tai lengva, o ten vien tik su kojom. Techniniu požiūriu gal tikrai futbole sunkiau valdyti kamuolį, bet krepšinyje reikia daugiau mąstyti. Krepšininkai bėgioja pirmyn – atgal, pirmyn – atgal ir visą laiką mąsto. O futbole – vieni nubėgo, smūgiavo, atbėgo kiti, ginasi, nebūna visi vienuolika ten arba ten. Aš gi turėjau ginti savo sporto šaką. Taip pasiginčydavom, kartą vos nesusimušėm dėl šito reikalo.

O dėl populiarumo pasakiau – prieinamumas. Gali tiek Brazilijoj, Copacabanos pliaže žaisti, tiek mūsų kieme, gatvėj, kur nori. Dėl to ir populiarus. Bet man tai peilis: lauki, lauki tiek laiko, vieną įvartį įmuša, jeigu įmuša apskritai. O krepšinyje: kaukšt – džiaugsmas, kaukšt – vėl džiaugsmas, varo ir varo, o ypatingai iš viršaus kai deda.

Bet Lietuvoje nedėdavo iš viršaus ilgai. Įdomu, kas pirmas įdėjo?

Nežinau šito, negaliu pasakyt. Lubinas neįdėjo, ne, jis dviejų metrų neturėjo, 1,96 ūgio buvo, tiktai rašė, kad aukštesnis. Gal ir yra archyve kokiam, reikia ieškot, žiūrėt. Kažkaip gal neakcentuodavo to reikalo. Vieną dalyką žinau, kad aš dėdavau, laisvai. (Juokiasi)

Ir per varžybas?

Per varžybas tik vieną kartą, Latvijoj. Man dar teko žaisti su Krūmiņšo komanda, su tais seniais. Mes, jaunimo komanda, „Žalgirio“ dubleriai ir Rygos ASK. Tai Latvijos čempionate dalyvavo be konkurso meistrai Rygos ASK, kurie buvo prizininkai Sąjungos čempionato, VEF, kuris buvo tada aukšto lygio ir visi tie seniai dar žaidė. Tai mes, pacanai, juos aplošėm, laimėjom Latvijos čempionatą. Mus šešis Valdmanis iškart paėmė į pagrindinę komandą. Va tada vieną kartą įdėjau. O šiaip tai per apšilimą... Jeigu pabėgi vienas, tai čia kitas dalykas, nesiskaito.

Labai daug dirbau su štanga, gal dėl to paskui su kojom problemų atsirado, tampyt pradėjo tas kojas. Nuo 10 iki 20 tonų per treniruotę pakeldavau štangos, papildomai po rytinės krepšinio treniruotės. Lvovo ASK treneris Melnyčukas man sako: „Ką, Jura, nusprendei grįžti namo, į Lietuvą?“ Sakau: „Jūs gi žinot, gerbiamas treneri, kad aš negaliu pakęsti įsakymų.“ Mane norėjo palikti, kad būčiau karininkas, kad tik žaisčiau ten ir taip toliau. Aš negaliu, laisvės reikia. Noriu daryti kvailystes, bet savo kvailystes, o ne ką tau įsako. Tada jis pamatė, kad aš dirbu papildomai, kito nenuvarysi, o aš po kiekvienos rytinės treniruotės... O mūsų treneris buvo fanatikas, ne veltui su Latvijos rinktine dirbo, su Ukrainos rinktine dirbo, su Portugalijos rinktine dirbo Melnyčukas, mano treneris armijoj. Apie jį  knygoje labai šiltai parašiau, labai jį myliu ir gerbiu iki šiol. Jis iki trijų valandų kartais užlaikydavo treniruotėse. Mūsų klube treniruotėms buvo skirtos iš ryto dvi valandos, po pietų, atrodo, trys valandos ir vakare dvi valandos.

O kur taip buvo?

Lvove. Mes gyvenom klube, valgyklą atidarydavo, buvo galima eiti pavalgyti. Mes į laikrodį žiūrim, žiūrim, jau pietūs artėja, o visi bijo pasakyti, aš neiškenčiau. Kadangi aš grįžau pas jį antrą kartą, du kartus važiavau į Lvovą, sakau: „Treneri, vaikinai valgyti nori, tuoj baigsis pietų pertrauka, valgyklą uždarys.“ O mes tik klube galėjom maitintis arba paskui eik į miestą, ieškok, kur pavalgyti. Tai tas įsiuto: „Jums tik paėst! Krepšinis neįdomus!“ Buvo fanatikas. Bet išleido. O paskui praeina, ir viskas, galėjo dūšią atiduot, savo pinigus atiduodavo, butą savo duodavo chebrai pagyvent, toks žmogus buvo.

Va tokie dalykai. Kas dar įdomu?

Dar įdomu svarbiausias dalykas: ką jūs, Jurijau, gyvenime esate supratęs?

O, filosofija.

Nebūtinai, gali būti paprastas daiktas.

Na, pagrindinį dalyką aš jau į senatvę supratau – kad nereikia gert. Čia dabar, pabaigoj gyvenimo. Ketvirti metai jau prasidėjo, kai net alaus neuostau, net neuostau. Dėl to jums ir nesiūlau. Jeigu norit, galiu.

Ne, ačiū, šiandien irgi ne, be to, vairuosiu.

O dar supratau, kaip toj pasakėčioj senovinėj: без труда не вынешь и рыбку из пруда. Nori nenori, reikia art. Jeigu aš nearsiu, jeigu aš pats, užsibrėžęs labai aukštą tikslą, jo nesieksiu, aš nieko ir nepasieksiu, nieko nepadarysiu. Šitą aš supratau dar būdamas krepšininku, dar būdamas armijoj, būdamas jaunas. Ir taip visas gyvenimas ėjo bangomis: tai pakilimas, tai kritimas. Buvo depresinių situacijų, kad jau viskas, gyvent nenoriu, reikia nusižudyt. Čia ir nuo alkoholio, plius labai daug nusivylimų: darai, darai, darai, darai, o pramušti sienos galva negali...

Tai su alkoholiu sąskaitas suvedėte.

Taip. Bet ne čia pagrindas. Pagrindas tas, kad reikėjo pramušti sieną, kurios negali pramušt vienas. Reikia būti arba mafijos dalyviu, turiu omeny  politinę ar krepšinio „mafiją“, kur savas turi būt, arba... Nenoriu kalbėt ir apie tautybę, dar vienas niuansas.

Viskas susikaupia.

Taip, aišku. Dėl to ir buvo tų juodų momentų. Bet paskui galvoju: „Ai, dar kartą pabandysiu!“ Kai manęs paprašė knygą parašyt, vėl užėjo toks dvasios pakilimas. Labai sunku buvo sustoti gerti visiškai, pirmus porą mėnesiu laužymai buvo. Įveikiau, dabar net netraukia.

O knygą rašėte jau nebegerdamas?

Knygą aš rašiau dar jaunystėj. Rusų kalba pradėjau, parašiau pirmą dalį apie jaunystę, mokyklą, o po to pradėjau versti, daug išverčiau. Manęs leidėjas klausė, ar reikės vertėjo. Sakau: „O kam reikia? Aš pats galiu išverst. Jūs nebent stilistiškai paredaguosit ar gramatines klaidas pataisysit, vis tik aš baigiau rusų mokyklą.“ O visa kita aš pats sudėjau, surinkau, išdėliojau. Man labai padėjo „Eurispaudos“ darbuotoja, protinga mergina. Ji ginčijosi su manim, kad kažkas ne į temą, bet sakau: „Aš taip noriu, čia mano kūryba.“

Šitoj knygoj aš noriu parodyti, kad ne vien krepšinis mano gyvenime buvo. Ten šiek tiek ir filosofinių apmąstymų yra, netgi pasaką vieną parašiau. (Juokiasi) Žinote, kai įsiveli į tą kūrybą... Tai dalį išverčiau, o po to papildydavau: apie trenerius, apie žaidėjus. Apie kiekvieną iš dvidešimt savo geriausių žaidėjų, kurie pasiekė tarptautinį arba labai aukštą lygį, trupučiuką parašiau, surinkau, kiek turėjau, nuotraukų. Anksčiau neturėjau archyvų, kol surinkdavau iš literatūros, iš žurnalų, dar kažkur įdėdavo, kombinavau viską, truputį savo teksto, taip ir ėjosi. Bet ką aš jums pasakoju, jūs gi pats rašot, be to, profesionaliai, aš tai mėgėjiškai.

Kai mėgstam rašyti, esam mėgėjai.

Atvirai pasakysiu, čia ir ambicija buvo. Mane įtikina, prišnekina, Kęstas Marčiulionis ypatingai spaudė: „Treneri, jei dėl savęs nenorit, dėl mūsų parašykit.“ Gerai, prišnekino galų gale. Aš pinigų leidybai neturėjau, jie surinko pinigus, viską sutvarkė, aš tik kūryba rūpinausi ir leidyklą suradau. O dar ambicija. Mane visiškai pamiršo, niekur nekviečia, tai galvoju, reikia priminti, kad manęs visai neužmirštų. Ir pradėjau šitą reikalą, tai buvo vienas iš stūmoklių pradėti daryti. Jeigu galėčiau rusų kalba rašyti, būtų daug jausmingiau, daugiau emocijų, daugiau kitokių eilėraščių būtų įdėta, bet ir lietuvių kalba nemažai esu prikūręs.

Mano draugė Vida, praktiškai žmona, yra lietuvė, labai išprususi, galvą turi, irgi mane skatino. Teisingai, tegul būna, anūkams prisiminimas gal bus. Nors kas ten dabar skaito... Kai ateina, vyresnioji iš telefono neišlenda, kiti mažiukai dar, pyplė trejų metų, bachūriukas septynerių, jau biškį mąsto ir apie sportą, bet čia dar pasikeis. O su vyresniąja anūke sūnus pavargo kariauti. Siūliau atimti telefoną, bet, sako, tada sėdi kambary ir verkia, nieko nedaro. Čia kažkokia jau liga pasidarė su tais smartfonais. Aš neturiu ir nenoriu, pasikalbėti man užtenka mygtukinio. Mes telefonų neturėjom, tai į kiemą ir pirmyn: tai sniego gniūžtėm pasimėtyt, tai paimtyniaut, tai pažaist. Aš gi iš Šančių, darbininkų rajono, tai ten mes visi gatvėj gyvenom. O dabar... Na, čia jau senatvė, pradedu bambėti...

Taip, kad jaunimas netikęs, daug girdėta.

Nesakau, kad netikęs. Sakau, kad visiškai kitokie interesai. Bet, klausykit, kas ten tame kompiuteryje arba smartfone yra? Informacijos šaltinis ir tiek, bet neįmanoma atsitraukti.

Ten ne tik informacijos šaltinis. Ten taip sukonstruota, kad jis įtraukia ir nepaleidžia. Jūsų lentynose irgi informacijos šaltinių štai kiek...

Matot, čia paėmei, paskaitei, kažką praleidai, gali vėl paimt paskaityt, gal ne taip supratai. O internete – ne. Aš, tarkim, savo rytą pradedu nuo naujienų: pažiūriu visus lietuviškus naujienų portalus, paskui rusiškus. Vakare nuo šešių jau nebedirbu. Leidžiu sau muzikos paklausyti, kokio koncerto. Pažiūriu humoristinį šou „Comedy club“, kai atsipalaiduot noriu, ten tokių durnysčių, nestandartinių juokų pavaro, nors dabar uždrausta ta politika... O šiaip gyvenimas į pabaigą, lieka tik garbingai datraukti iki atitinkamos vietos. (Juokiasi) Aš gi neturėjau pinigų visiškai, iš pensijos gyvenu, tos knygos trupučiuką pavyko parduoti, nedaug.

Pareklamuosime, gal kas nors dar nusipirks.

Ačiū šitai knygai, gavau šiek tiek pinigų ir sutvarkiau tėvų kapus: naują paminklą pastačiau, gražiai viską padariau pagaliau į senatvę, nors tiek. Ir sau visokių žaisliukų perku, va, matot – šildyt, kojas masažuot, dirbti. Mėgstu visokią elektroniką, bet pažaidžiu ir palieku.

O su kompu nuo 2000 metų dirbu. Kai Kęstas Marčiulionis laimėjo trečią vietą Sidnėjaus olimpiadoj, atvažiavo ir man, treneriui, tūkstantį dolerių padovanojo. Galvoju, negalima pragert tokių pinigų. Pasikviečiau draugą kompiuterininką, programuotoją, sakau: „Važiuojam.“ O dar nebuvo tokių kompiuterių, buvo tik surenkami vietoj, iš gabalų. Laisvės alėjoj buvo viena tokia firma, tai mes ten nuėjom, mums sukrovė, nusipirkom, ir prasidėjo. Nors domėtis tuo aš pradėjau dar anksčiau, vėl per knygas, kompiuterinių knygų turėjau, įdomu buvo. O dabar jis man techninis įrankis, aš ten neišmokau nieko ypatingo, bet naudotis moku, man to užtenka. Ir informacijos saugojimo kamera, ir rašymai, ir pasilinksminimai, filmai – praktiškai viskas, ypač kai pasijungiau internetą, iš pradžių be interneto keletą metų dirbau.

Labai gerai.

O dar atsakant į klausimą, ką supratau per gyvenimą, – gaila, kad pasidarai niekam nereikalingas į senatvę. Ir gaila, kad miršta draugai. Keturi mano geriausi draugai mirė. Tai dabar viskas, naujų susirast neišeina – amžiaus skirtumas, kitokie interesai, požiūriai ir taip toliau, jau sunku. Ką darysi, toks likimas. Gerai, kad mažiukai auga, bet irgi nedažnai su jais matausi. Sūnus užsiėmęs nuo ryto iki nakties, rimtoj firmoj brokeriu dirba, visą laiką su telefonu, neišsimiega normaliai, trys vaikai, darbas. Bet aš iš sūnaus nieko neprašau, nė kapeikos. Man užtenka, pavalgyt turiu, stogas yra, ko man daugiau reikia? Ypač dabar, kai kojos sulaužytos. Savo aš jau pamačiau: ir pavažinėjau, ir pasportavau, ir pagyvenau, ir moteris mylėjau – visko buvo, yra ką prisimint. Duok Dieve, kad tik karo nebūtų. Ne dėl savęs jaudinuosi, aš jau nugyvenau gyvenimą, bet dėl vaikų, dėl anūkų ypatingai. Tikėkimės, kad nebus.

Galime tikėtis. Dar melstis galime. O jūs su Dievu jaučiate ryšį?

Nežinau. Pažiūrėkit, trys kryžiai kaba. Va šituo kryžiumi buvau pakrikštytas mažiukas, šitas kryžius yra iš Rusijos, iš kaimo bažnyčios, pašventintas, paprastas metalas, o čia – iš Italijos, kai buvau Vatikane, bet pirkau Pisoj pravažiuodamas.

O ryšys su Dievu... Eidamas į gatvę pasimeldžiu, guldamas pasimeldžiu. Nors bažnyčia šalia, bet į bažnyčią neinu.

O jaunystėje irgi taip?

Jaunystėj tai mes gi kitaip buvom auklėjami: Dievo nėra...

Kosmonautai nematė.

Mes visi pionieriai, komjaunuoliai. Jokių kalbų būti negalėjo. Mane pakrikštijo mažiuką, bet aš prie Dievo pats priėjau. Dar tarybiniais laikais iš Vienos per Kijevą gavau siuntinį su Biblija.

Rusiškai?

Taip. Perskaičiau. Paskui, kai su Salumetsu dirbom „Žalgiry“, jo žmona irgi buvo tikinti, jis man padovanojo dar vieną Bibliją, bet ten truputį kitas variantas. O dar internete yra Biblija, tai aš tris kartus ją perskaičiau. Na ką, komunizme buvo beveik tas pats variantas, komunistai paėmė gi tuos dešimt Dievo įsakymų grynai iš Biblijos, tas pats.

Čia toks dalykas, kadangi pats turėjau viską suprast, prieit, pajausti, trupučiuką tikiu, trupučiuką abejoju. Ir taip, ir taip yra. O į bažnyčią neinu, nes žinau, kas ten dirba, kaip dirba ir dėl ko dirba. Suprantat, apie ką aš kalbu? Vieno dalyko dar nesuprantu: pati idėja krikščionybės pradžioj buvo kokia? Paprastam urve su avinėliais koplytėlė, kur Kristus gimė, ir gerai. O kodėl tokios puošnios tos bažnyčios? Tarkim, kai Vatikane užėjau į vidų, pajutau, kad mane slegia tiesiog kažkoks... Mes ten penkiose vietose fotografavomės, niekur neišėjo, tik vienoj vietoj išėjo nuotrauka su draugu. Bet taip slegia, tarsi su štanga ėjau.

Tai jūs jautrus tokiems dalykams.

Matyt. Yra toks rusiškas eilėraštukas: Я не Лермонтов, не Пушкин, я простой поэт Пиздюшкин.

Poetas tai poetas, bet ir profesiškai: kad vaikus užkabintumėte ir ne per daug prispaustumėte, išgautumėte iš jų rezultatą, reikia tokio jautrumo.

Buvo truputį ir spaudimo. Aš buvau reiklus. Neterorizavau, bet bausmių jie gaudavo, jeigu nesilaikydavo drausmės: arba šuoliukus atlieka, arba atsispaudimus, arba aplink salę turi apibėgti – tokie sportiniai variantai.

Taisyklės aiškios.

Aišku, su mažiukais kitaip truputį, daugiau glosčiau. O vyresnių tai ne. Sabonio mokykloj aš gi pirmą laidą išleidau, tai pasakiau: „Džiaukitės, pas jus atėjo dirbti tarybinės armijos seržantas, drausmė bus kaip armijoj.“ Jie žiūri rimtai išsigandę, nes Šalūga, irgi mano buvęs mokinys, kitaip su jais, švelniai, gražiai, o čia vos ne diktatorius atėjo. Bet aš turėjau per porą metų iš jų padaryt čempionus ir padariau. Trejus metus su jais dirbau, paskui išleidau.

Dar su Lietuvos jaunių rinktine dirbau, tai 15 žmonių per tą rinktinę praleidau. Paprastai iš komandos būna vienas, du, trys daugiausia, o aš visus 15 – per stovyklas, taip toliau. Ir žaidėm finale, šeši mano buvo, iš Sabonio mokyklos, dėka mano reiklumo ir darbo. Aišku, nesu koks sadistas, kartais netgi per daug minkštas būnu. Jei nebūčiau tarnavęs armijoj, gal ir nebūtų šito, drausmė, reiklumas iš ten liko.

Dar nereikia pamiršti, kad užsiiminėjau karatė. Ir ne šiaip sau užsiiminėjau, buvau sensejus. Vos nepersiplėšiau, jau turėdamas Sabą ir Marčiulionį, norėjau mesti krepšinį dėl karatė. Bet tuo metu uždraudė Tarybų Sąjunga, o kai uždraudė, mes visi – į šonus, galų gale užgeso. Kai laužo iš visų pusių, sudėtinga.

Dar paklausykit, šito irgi knygoj nėra, kadangi čia rusų kalba, vienas iš pirmųjų apie krepšinio žaidėjus: Кто пот из майки выжимал,/ Кто слышал рев трибун, тот знает,/ Что такое счастье – шквал,/ В пылу борьбы сгоревший как запал.

Sudegti, taip.

Turim degt kiekvienas savo veikloj, kas suranda. Man pasisekė, kad aš radau. Mane kvietė ir į Baltarusiją dirbt ir netgi į Rusiją kvietė senais laikais, bet aš neišvažiavau, grįžau atgal į Lietuvą. Pirmas dalykas – mama buvo viena, jau senutė, negalėjau palikti mamos. Likimas vedė atgal prie šaknų, kur užaugau. Čia mano tėvynė, nesvarbu, kad aš rusas, baltarusis, aš rusų sūnus lietuvių tautos. Čia mano tėvynė, mano žemė. O kokia valdžia anksčiau buvo, dabar yra ar vėliau bus – neturi reikšmės. Svarbu žemė, tauta. Aš su lietuviais gerai sutariu, labai draugiški santykiai. Komandose šito nebuvo. Kai tik reikalai prieina iki to, kur kažkam kažkas naudinga, tada prasideda...

Bet aš durnas buvau, visą gyvenimą pasiduodavau provokacijoms, charakteris toks. Kartą per banketą vienas iš vadų, nenoriu pavardės sakyti, op stiklinę: „Na, ar čia vyrų yra?“ Ir užkabino, kaip čia nėra? Yra! Op – ir aš stiklinę. O man jau negalima buvo taip daryt. Paskui buvo visokių baikų. Galų gale dėl to ir iš „Žalgirio“ išėjau, du lyderiai negali būt. Kazlauskas atėjo, laimėjo Europos čempionatą su mano mokiniais, o manęs net antru treneriu nepakvietė, net trečiu nepakvietė.

Aš su to amžiaus, 1976 metų, komanda visą Lietuvą sumindžiojau. Mano šeši kandidatai buvo į Lietuvos rinktinę, keturis paėmė. Ir jie tapo geriausi Europoj. Jurkūnas absoliučiai geriausias žaidėjas buvo, Šeštokas – geriausias puolėjas, Kęstas Marčiulionis – geriausias įžaidėjas, na ir Jaska, bet Jaska dar tada buvo už Marčiulionį silpnesnis, po to iškilo. Ai, jo charakteris toks, jis nevaldomas. Na taip, o kodėl mane turi valdyt kažkas? Mane galima įtikint, galima susitart galų gale, paprašyt nusiraminti, šitą suprasiu, bet kada man bando įsakinėt... Kas tu toks, kad man įsakinėji? Aišku, čia biškį anarchizmu kvepia. Laisvės paieškos.

Na, kas nors dar reikalinga?

Ne, šiam kartui jau gana. Ačiū, Jurijau.

Ačiū jums.

Kalbėjomės 2022 m. kovo 3 d. pašnekovo namuose, Kaune. 

Knygose "Gyvenimas jų žodžiais" ir "Pasaulis jų akimis" rasite po 23 atrinktus, papildytus, pataisytus ir net niekur kitur neskelbtus Igno Staškevičiaus pokalbius iš esmės. Tiesiai iš leidyklos.