Maratono laukas: gruodžio 2024

Įžangoje į knygą „Paveikslai ir istorijos“ rašai, kad pagaliau turi ką pasakyti savo paveikslais. Pieši nuo vaikystės, o dabar jau randi ką pasakyti. Paveikslais. Ir čia pat prirašei istorijų. Tai gal patogiau ką nors pasakyti tekstu, o ne paveikslu?

Tu žinai, aš paveikslais negaliu daug pasakyti, nes vis tiek kiekvienas interpretuoja savaip, kiekvienas paveikslą perskaito pagal tai, ką yra išgyvenęs, kokį bagažą atsineša. Greičiausiai, aš ne pasakyti išmokau ir ne subrendau, kad pasakyti galėčiau, bet pajutau, kad galiu sužadinti žmonėse jausmus. Galiu pažadinti juos mąstyti, pažadinti juos jausti daugiau.

Kai man buvo dvidešimt metų, norėjau ir sugebėjau savo paveikslais tik šokiruoti, sukrėsti, sumaištį galvoje sukelti, kadangi tuomet pats nieko nežinojau, tik turėjau nuojautų apie gyvenimą. Jeigu būtų reikėję parašyti ant popieriaus, nieko konkretaus nebūčiau sugebėjęs išdėstyti. Ir lygiai dėl to nieko nesugebėdavau ir paveikslais išreikšti. Galėdavau kurti meną, kuris, tipo, šokiruoja, sukrečia. Bet kas toliau? Nieko. Tai kokia prasmė? Iš už durų iššokčiau ir – bū!!! Tave išgąsdinčiau – na ir ką?! Ir nieko.

Efektas. O dabar?

O dabar suprantu, ką noriu sužadinti žmonėse, ką noriu išjudinti.

Ir ką gi?

Noriu išjudinti juose gebėjimą jausti. Gebėjimą jausti ir gebėjimą gyventi. Norą, siekį gyventi pilniau, atrasti gyvenime ne tik kasdienius, paprastus dalykus. Noriu priminti jiems apie laikinumą.

Jų pačių laikinumą?

Taip, nes mus išjudina tiktai laikinumo suvokimas. Aš dažnai miniu tokį palyginimą: ateini į mokyklos diskoteką ar į ten, kur vyksta šokiai, visi trinasi pakampėse, kažko laukia, kažkas nedrįsta. Paskelbia: dabar bus paskutinis šokis. Ir tada visi jau išlenda iš pakampių, nes dabar jau paskutinis. Dabar mes turime drąsos.

Tai aš noriu, kad paveikslas primintų: va dabar yra paskutinis šokis. Va dabar. Lįskite iš pakampių, darykite. Elkitės taip, kaip norite, gyvenkite taip, kaip iš tikrųjų turėtumėte gyventi. Nebelaukite, nebebijokite. Toks yra tas skirtumas tarp manęs, kai buvau dvidešimties metų, ir manęs, koks esu dabar. Pagaliau supratau, ką noriu padaryti – pažadinti žmones, kad jie gyventų, kad jie pradėtų iš tikrųjų gyventi.

Pagal tavo paveikslus sukurtą filmą jo autoriai pavadino „Žaisti gyvenimą“. O kaip tavo užmojis pažadinti žmones iš tikrųjų gyventi dera su polinkiu žaisti gyvenimą?

Matai, „žaisti gyvenimą“ galima dvejopai išaiškinti. Galima suprasti, maždaug – į viską žiūrime paviršutiniškai. Bet mano mintis kita: noriu, kad mes gyventume lengviau.

Daugiau žaistume?

Taip, daugiau žaistume, mažiau galvotume apie save kaip apie labai rimtus ir labai reikšmingus žmones. Nes mes iš tiesų nesame nei labai reikšmingi, nei ką. Esame tiesiog juokingai kvaili. Tai supratęs į save žiūriu ne kaip į pasaulio prezidentą, bet kaip į paprastą žmogų, kuris atėjo tiesiog čia pabūti. Tai žiūrėkime lengviau į visa tai, žinokime, kas yra žaisti.

O kas tai yra?

Tai yra priimti nuotykį, leisti nuotykiui nutikti, nekontroliuoti per daug. Toks žaidimas, kad nežinai, kas nutiks už akimirkos, ir priimi visa, kas bus. Priimi, kas vyksta. Kai siūlau „žaisti gyvenimą“, tai žaiskime jį ne paviršutiniškai, bet lengviau. Nesureikšmindami savęs.

Gerai, paaiškinai.

Tik aš labai ilgai dėstau, reikėtų trimis sakiniais paaiškinti,

Trimis sakiniais lengva paviršium nuslysti. Pabandysiu apibendrinti, ką supratau: tu sieki sužadinti žmonėse troškimo gyventi jausmą ir priminti, kad jie yra mirtingi. Toks memento mori. Ir skatini daugiau žaisti.

Taip, jokiu būdu nenoriu gąsdinti, o tik priminti, kad yra mirtis. Čia mūsų paskutinis šokis, mūsų laikas, kada galime būti gyvi ir patirti viską. Neturime laiko laukti, atidėlioti.

Tai skamba brandžiai, gal net išmintingai. Mačiau, kaip pas tave susirenka gerbėjai, kurie domisi tavo kūryba, perka paveikslus. Jie tavęs pagarbiai klausosi, o tu sėdi plika galva kaip tikras guru ir dėstai. Man įdomu, iš kur semiesi ar sėmeisi išminties?

Pirmiausia noriu pasakyti, kad jokiu būdu nenoriu būti joks guru. Kalbu apie tai, kas yra ir mano paties siekiamybė. Nesakau, kad aš žinau, kaip dabar reikia gyventi pilna širdimi ir man viskas sekasi. Ne, tai ne aš. Nerodau pavyzdžio, čia kalbu tai, ką kalbu kitiems, ką kalbu sau. Ir jokiu būdu nesu joks guru. Guru yra mokytojas, kuris moko. Aš nesu mokytojas. Aš esu žmogus, kuris kažką išgirdo ir dalinasi. Neturiu savo mokyklos ir krypties, nesakau iš aukšto: „Žiopliai, darykit taip, kaip aš darau.“ Ne, ne.

O gal dar aukštesnis lygis būtų įsteigti mokyklą?

Ne, jokiu būdu. Aš tau dar kartą sakau – puikiai suprantu, koks esu nereikšmingas, kvailas ir neišmanėlis. Puikiai suprantu, ką reiškia turėti mokyklą. Ignai, mano nepilnavertiškumo kompleksas toks didžiulis, kad aš negaliu turėti jokios mokyklos, nes negaliu savęs apgauti. Aš pats esu sau didžiausias kritikas, kontrolierius ir puikiai pažįstu savo galimybes ir savo lygį. Ir stengiuosi su tuo susigyventi.

Tai irgi gana svarbus dalykas – suvokti savo galimybes. Daugelis norėtų taip ramiai, savikritiškai, atvirai, be baimės jas suvokti. Kokiu keliu prie to priėjai?

Tai čia labai paprasti dalykai: knygos ir gyvenimo patirtis. Knygos ir bandymai daryti taip, kaip jaučiu, kad yra protinga.

Gal pasidalintum konkrečiau: kurios knygos?

Paieškosiu tau sąrašo, nes esu labai prastas prisiminėjas.

Nereikia sąrašo, verčiau savais žodžiais papasakok.

Žinai, gal banaliai nuskambės ir nemoksliškai, bet kai man buvo 40 metų, aš išgyvenau viduramžio krizę: panikos priepuolius, persidirbimą. Ir tada visiškai pakeičiau gyvenimo būdą, pradėjau domėtis psichoterapija. Ir kas? Bandžiau vaikščioti pas psichoterapeutus, bet man niekas netiko. Tiesiog negalėjau surasti su jais ryšio. Turi būti žmogiškas ryšys, aš turiu gerbti ir vertinti jo žodį. To nebuvo, tada pradėjau pats skaityti knygas ir atradau tokį labai paprastą psichoterapeutą, egzistencinės psichoterapijos guru, Irviną Yalomą. Jis rašo labai aiškia literatūrine kalba. Yra jo tokių romanų tipo knygų, bet yra ir kitokių.

Yalomas tau pravertė.

Taip, taip. Iš tiesų, paprasčiausi jo teiginiai. Pabandžiau pritaikyti praktikoje ir pastebėjau, kad jie veikia, jie keičia mane. Man liko toks jausmas, ir vis karts nuo karto pasiklausau jo audioknygų arba paskaitau. Man jis labai padeda.

O kas dar?

O dar visokie ten podkastai, išvis nesusiję su psichoterapija. Visatos atsiradimo ar kvantinės fizikos, ar stygų teorijos – šitie dalykai man papildo psichoterapinį priėjimą. Pasaulio suvokimą suderinu su savo paties egzistencijos suvokimu, tu žinai, koks tas derinys – man jis suformuoja ir suformuluoja kažkokį bendrą pasaulio vaizdą.

Jautiesi jį susidėliojęs?

Tai nėra kokia nors viena mokykla. Bet kuri gera knyga suteikia minčių. Kad ir Yuval Harari. Skaitau, pasiimu po gabaliuką iš to, kas man tinka, ir iš tų gabaliukų susidėlioju bendrą mozaiką.

O be knygų – iš kur dar semiesi brandos ir išminties?

Blemba, kai tu man sakai „brandos ir išminties“, tai čia ir yra tas dalykas... Aš nesu nei brandus, nei išmintingas. Jaučiuosi ganėtinai kvailas.

Tu taip jautiesi?

Taip. Apie išmintingumą tai net kalbų nėra.

Tai paaiškink, nes skamba lyg bravūra. Algis – normalus sėkmingas menininkas, įdomus, patrauklus. Ir jaučiasi esąs kvailas – kaip?

Išmintingas yra Sokratas. Išmintingas yra Aristotelis. Išmintingas yra Einšteinas. Tokie.

Ir jeigu jiems neprilygsti, tai esi kvailys?

Ne, ne kvailys, bet normalus žmogus. Na, kai kur aš tikrai esu kvailas. Tarpusavio santykiuose kartais pasielgiu kvailai. Išmintingas žmogus taip nedaro.

Jei atidžiau pažvelgtume į Einšteino santykius su artimaisiais ar Sokrato asmeninį gyvenimą...

Aaa, na, taip, taip. Teisingai tu sakai. (Juokiasi)

Bet žodis „išmintingas“ man vis tiek skamba pretenzingai.

Gerai, galime apsieiti be jo, jeigu tave erzina.

Žinai, ką galėčiau apie save pasakyti?

Ką?

Kad esu emocionalus, jausmingas ir hiperjautriai priimu aplinką. Taip yra nuo vaikystės ir tai yra ugdoma. Aš tiesiog džiaugiuosi ir neslopinu to savyje.

Čia svarbus ir įdomus dalykas. Kaip ugdyti jautrumą?

Sakyčiau, kad vienas dalykas yra jautrumas aplinkai: kur tu gyveni? Tai eiti ir stebėti. Eiti, stebėti ir bandyti suderinti vaizdą, kurį matai, su žiniomis, kurias jau turi. Pavyzdžiui, perskaičiau „Paslaptingą medžių gyvenimą“ (Peterio Wohllebeno knyga – I.D.), einu pro gražų medį ir suprantu, kad jis komunikuoja su kitais medžiais per grybieną. Viskas sudėtinga, bet kaip gražiai surikiuota! Toks pratimas; matyti, kad tai ne vien žalialapis medis, kuris man kažką šnara. Arba stoviu po medžiu rugpjūčio gale, vėjas vis stiprėja, ir girdžiu, kad medžių šakos šnara visai kitaip nei birželį. Tereikia truputį įsiklausyti į tai, kas vyksta kitaip. Medžiai kitaip šnara, lapai kitaip šnara nei birželio pradžioje. Galbūt jie kitaip šnara mano galvoj dėl to, kad aš suprantu, jog artėja kažkokio etapo pabaiga, gyvybės pabaiga, mirtis, virsmas. Galbūt todėl mano galvoje garsai skamba kitaip? O galbūt jie iš tikrųjų skamba kitaip?

Aplinkos stebėjimas, analizė ir savistaba.

Taip. Kitas dalykas – bendraujant su žmonėmis. Stengiuosi būti atviras kiek tik galiu. Esu atviras ir nebijau. Nebijau pasakyti apie savo silpnybes, nebijau pasakyti apie savo kvailumą, neišmanymą. Nebijau pasakyti apie savo jausmus, nebijau priimti svetimo žmogaus jausmų. Pavyzdžiui, pas mane atėjo toks vyras padėkoti už parodą ir aš matau, kad jo akyse ašaros tvenkiasi. Jis sako, kad jį šitame gyvenimo etape labai labai palietė. Mane taip sujaudino, matau, kad jam smakras dreba ir jis pravirksta. Taigi galėjau jį raminti, bet norėjau padėti jam, kad jis netvardytų to jausmo, kad jis jį išlietų ir jaustų. Tai aš jį apkabinau, mes stovėjome. To nebūčiau išdrįsęs padaryti, kai man buvo dvidešimt metų, tuomet man atrodė, kad taip nedaro žmonės. Apkabinti nepažįstamą vyrą, ne tik paguosti, bet ir leisti jam išbūti tą jausmą, kad nenuslopintų, kad netaptų mažiau jautrus.

Jautresni tampame išgyvendami jausmus, juos patirdami, o ne užgniauždami. Ir man atrodo, kad tai yra didžiausias turtas, kokį žmogus yra gavęs – jausmai, visas jų spektras nuo begalinio džiaugsmo iki stipraus skausmo, liūdesio, ilgesio, kurio negaliu paaiškinti. Žiūriu, kaip medžiai juda, koks raudonas saulėlydis, o ta spalva ne graži, bet pasakojanti man dalykus, kurių negaliu žodžiais įvardyti. Kažkas įvyksta.

Kas pasakoja? Kas tas pasakotojas?

Čia geras klausimas. Mes galėtume nukrypti į biocheminius procesus, kurie kuria mums visą pasaulio iliuziją. Man čia toks kyla kognityvinis disonansas, kai kalbu apie tai, kas pasakoja. Kitas balsas, kitas žinojimas sako, kad visa tai tėra manyje šiuo metu vykstantys biocheminiai procesai ir hormonų pusiausvyra. Jei hormoninė pusiausvyra pasikeis, išgyvensiu depresiją, liūdesį, ir man viskas atrodys šūdas ir nesąmonė.

Manau, yra aspektų, kurie kartais paima viršų. Bet vis tiek aš galvoju, kad viršų paima ne tas biocheminis pasaulio suvokimas, bet emocinis ir jausminis. Dėl to, kad jis yra smagesnis, mažiau liūdnas.

Jausmai kyla iš biochemijos?

Taip, visiškai, aš tą ir sakau. Puikiai suprantu, kad visi jausmai kyla iš biochemijos. Visas mūsų pasaulio suvokimas yra mūsų smegenų veiklos produktas, absoliučiai. Smegenų veiklos produktas, suformuotas unikaliai mums. Man toks, o tau yra kitoks suformuotas.

Gerai. Tavo jautrumas kyla iš vidinės biochemijos. Jautrumas yra svarbi tavo savybė. Žmonės jaučia, kad esi jautrus ir priimantis menininkas, jie ateina, apsikabina, domisi tavo paveikslais. Ne visi kūrėjai geba būti tokie jautrūs. Kiti bijo būti jautrūs.

Bijo!

O tu nebijai. Ir jeigu tavo jautrumas kyla iš hormonų ir biochemijos, tai papasakok, kaip tau pavyko ištobulinti savo vidinę biochemiją.

(Juokiasi) Ne. Aš jos netobulinau.

Gal medžiagomis ar meditacijos praktikomis? Juk yra įvairių metodų.

Ne, aš to nemoku, nesimokiau ir nebandžiau niekada. Vienintelės žolės esu parūkęs, bet tai man buvo visiškas šūdas. Nieko įdomaus.

Oi, dar buvo toks – čia gal nei į tvorą, nei į mietą – man sako tokie pažįstami: „Ar išbandei tu grybų tripą? Tai yra žiauriai fainas dalykas: tau atsiveria pasaulis, atsiveria visata, Tu pradedi suvokti kažką.“

Nuspėjamas pasiūlymas dailininkui.

Tada toliau klausyk. Prieš savaitę pasiklausiau neurobiologų podkasto ir man papasakojo, kas yra tas pasaulio suvokimas. Mūsų pasaulio suvokimą formuoja smegenys, viskas yra čia, galvoj. Veikia du skirtingi pasaulio suvokimo modeliai. Vienas yra juslinis – juslėmis pas tave ateina, smegenys pasitikrina, ar tikrai čia realus pasaulis. Kitas modelis yra susapnuotas, suformuotas smegeninėje vykstančių chaotiškų neuronų sąveikų. Kas yra tai, ką tu sapnuoji? Tau atrodo tikra tikrovė, o prabundi ir tada kaktos srityje suveikia filtras, kuris pasako: „Ne, čia buvo ne tikrovė. Tikrovė yra va čia.“

Tai visos to ayahuaskos ir grybų kelionės tiesiog nuima filtrą ir tada žmogus nebesupranta. Jam atrodo, kad patiria, bet iš tikrųjų jis patiria ne pasaulį ar visatą, tiesiog patiria chaosą, kuris jo galvoje makaluojasi. Šizofrenikai tiesiog neturi to filtro, jie nebesupranta, kur yra tikrovė. Jų tikrovę jiems sugeneravo vidiniai resursai.

Tai nevartoji psichedelinio dopingo, kad geriau tapytum?

Ne, čia yra visiškas bulšitas. Aš galvoju, geriausias dopingas yra, kaip tu ir sakai, savistaba. Ėjimas, stebėjimas ir pajautimas visko. Tiesiog stengiuosi palikti kuo mažiau filtro tarp savęs ir aplinkos. Kuo mažiau ribojimų.

Kad nenutrūktų dialogas su aplinka. Užsiminei apie gražius dalykus tau pasakojantį saulėlydį. O tu, tapydamas paveikslą, ar ką nors atsakai tam pasakotojui?

Papasakosiu, kaip tai vyksta.

Papasakok.

Paveikslą tapydamas, pirmiausia aš jį vizualizuoju. Mintyse aš turiu jį pamatyti.

O eskizuoji?

Paskui eskizuoju, bet pirmiausia turiu jį pamatyti – visą bendrą idėją turiu išvysti užsimerkęs. Dažniausia vaikščiodamas, bėgiodamas ar važinėdamas dviračiu aš pamatau. Tada padarau eskizą, bet pasakysiu –ten yra kažkokia nuojauta, bet nėra nei konkretaus pasakojimo, nei pokalbio. Tik apmatai. Nuojauta, dar neišgrynintas dalykas.

Tik pabaigęs ir prieš jį atsisėdęs, suprantu, kas ten yra. Tik tada aš galiu žodžiais pasakyti, kas tai yra. Kol bet kurio veiksmo nenusakau žodžiais, aš jo nesuprantu. Turiu tik jausmą, nuojautą. Bet visą pasaulį mes suvokiame tik per žodžius. Kaip kitaip? Neįsivaizduoju, kaip.

Manau, pasaulį suvokti galima ir be žodžių.

Na, ne. Ne. Be žodžių galima jausti.

Tu gali suvokti pasaulį ir nupiešti ką nors abstraktaus. Gera abstrakcija irgi kalbasi su žiūrovu.

Taip, bet matai, kalba ne ji. Ji nepasakoja. Ji dovanoja nuojautą, jausmą. Ne istorija, jokiu būdu.

Nėra siužeto.

Nėra siužeto, ji nieko neteigia. Gal tik pakutena, kad pats sukurtum tą teiginį, kad atsibustum.

O mano paveikslai pasakoja. Žmonės ateina ir supranta. Prie vieno paveikslo sustojo moteris, prieš pat tau ateinant, ir sako: „O, čia mūsų Aldona!” (Abu juokiamės) Ir ne todėl, kad panaši, ne. Ten stovi žmogus, jam iš galvos auga gėlė. Ta lankytoja sako: „Ji turėjo šitiek metų augti, kad pražystų.“ Aš visai ne tai pasakojau, piešiau tai, kas man atrodė. Gink Dieve, nebūčiau sugalvojęs, kad yra kažkokia moteris, kuri dabar prasiskleidė tiek metų augusi.

Nupiešęs paveikslą, aš jau jaučiu žodžius. Tada galiu parašyti tekstą apie jį. Tada jis man pasakoja. Ne aš pasakoju. Tai nėra pokalbis. Tiesiog aš nupiešiu paveikslą ir jis man pasakoja. Tada aš galiu surašyti tą istoriją. Tik tada galiu parašyti paveikslo pavadinimą, kai viskas jau pabaigta. Įdomu, kad po metų atsisėdęs prie to paties paveikslo, aš parašysiu visai kitą istoriją. Dėl to, kad aš jau būsiu kitas žmogus.

Taigi, paveikslais aš nieko nepasakoju. Aš tik pajudinu žmogų, kad jis pats sau papasakotų.

Būtinai reikia žmogaus.

Absoliučiai. Nes ateina daugybė žmonių, kuriems paveikslai nieko nepasakoja, šie žiūrovai neturi tokių patirčių, jie neišgyveno tų dalykų.

Įdomu, ar pasitaiko taip, kad nutapęs paveikslą bėgi arba važiuoji dviračiu ir kur nors pasaulyje pamatai atsaką į savo kūrinį?

Blemba, Ignai, aš nenoriu tavęs nuvilti, bet, pabaigęs paveikslą, aš nebegalvoju apie jį nieko. Aš jį pamirštu iškart, tą pačią akimirką.

Galvoji jau apie kitą.

Nes aš galvoju apie kitą. Bet paskui, kai prieinu prie senojo, kai vėl pamatau jį, galiu apie jį rašyti istoriją. Jis kaip vaikas užaugo, išėjo iš namų. Galvoju jau apie kitą vaiką, kuris dar mažiukas, dar namuose.

Esi darbštus. Ar suskaičiuotum, kiek nutapai paveikslų?

40 – 50 per metus.

Aišku. Judėkim toliau. Janas Fabre‘as, pirmasis pasaulio menininkas, kuris dar gyvas pateko į Luvrą, savo kūrybą lygina su žymiausių visų laikų dailininkų paveikslais: ir su Rubenso ar Rembrandto, ir su šiuolaikiniais. Fabre‘as stengiasi vertinti blaiviai, objektyviai, todėl sudarinėja dešimtukus ir dvidešimtukus pagal kiekvieną iš penkių kriterijų, kurie yra tokie: technika, kompozicija, spalva, vaizduotė, maištas. Pasakyk, prašau, ką manai apie tai.

Pagal juos įvertinti paveikslų gerumą ar blogumą?

Tiesiog, kaip tau skamba dailės vertinimas pagal tokius kriterijus?

Blemba, aš tai galvoju, kad čia nėra sportas. Tipo, aš čia geriau už Rubensą, o čia Rubensas – antroj vietoj, o Mikelandželas – trečioj. Man čia juokinga kažkaip.

Na, gerai, atmeskime siekį lygintis ir matuotis, aptarkime vien kriterijus. Ar galėtum pakomentuoti savo darbą, kad jo technika – 10 balų, vaizduotė – 8, spalvos – 5, o maišto – nulis. Arba priešingai. Ar šie kriterijai tau nors kiek rimti atrodo?

Jie man absoliučiai nieko nereiškia. Visiškai. Pažiūrėk, Picasso technika klaiki. Van Goghas ar koks Gogenas, lyginant su Rembrantu, yra tiesiog peckelionės. Bet poveikis yra. Poveikis yra. Mane Rembrantas silpniau veikia negu Gogenas. Tai apie ką mes kalbam? Tą kriterijų iš karto atmetame.

Tuomet pagalvok, iš ko kyla tavo paveikslų poveikis?

Tik iš interpretacijų. Žinok, aš galvoju, man tai nuskambės nenaudingai, bet aš galvoju, kad kiekvieno paveikslo poveikis kyla tiktai iš legendos, kuri sukurta.

Apie paveikslą?

Apie autorių.

Suprantama, paveikslas žiūrovą paveikia autoriaus šlove. Bet gal ne tik ja?

Na, ne. Jei visiškas šūdas bus, tai ir bus, bet nežinau. Pavyzdžiui, „Juodas kvadratas“ man atrodo išvis legenda sukurta, tik manęs ji neveikia. Arba Duchampo pisuaras...

„Fontanas“!

Fontanas, na, man juokinga.

Maištas.

Yra maišto, bet tik juokinga ir viskas. Pripažįstu, tai yra kažkoks istorinis etapas, labai svarbus, bet manęs jis neveikia kaip turėtų veikti menas. Manęs jis neveikia visiškai.

Gal trūksta spalvos ar kompozicijos?

Tiesa, gali būti.

O Rembrandto „Nakties sargybai“ gal netrūksta.

Na, bet šiandien Rembrantas taip neveiktų, nes labai daug reiškia istorinis atstumas nuo to laikotarpio. Jeigu ten būtų nupieštas koks nors policininkas Jonaitis ir generolas Tutkus, sakyčiau, koks čia šūdas? Ne paveikslas, šūdas tiesiog. Na, ir kas, kad Jonaitis nupieštas komiškai, o Tutkus pašiepiamas? Na, ir kas iš to?

Manau, ten yra kur kas daugiau.

Mus „Nakties sargyba“ veikia dėl to, kad tai jau yra istorinis turtas.

Turtas. Sunku atskirti, iš kur kyla jo vertė. Ginčiau „Nakties sargybą“, ieškodamas paveikslo stiprybių technikoje, kompozicijoje, spalvose, vaizduotėje. Nors istorija ir man jau yra įkalusi, kad jis yra vertybė.

Ir dėl to yra įdomu. Aš skaitau dabar Jose Saramago knygą „Vienuolyno kronikos“. Na, atrodo, jeigu kas nors rašytų tokį romaną apie šiandieną, sakyčiau, stilius gal ir įdomus, bet šiaip nieko įspūdingo: kažkokia bičo ir mergos meilės istorija. Bet ten pilna istorinių faktų ir aš skaitau, šalia įsijungęs gūglą, apie karalius. Štai, tame yra vertė, ne tik forma, bet ir turinys, pilnas gilesnių klodų, kurie kabina.

Saramago mokėjo meistriškai rašyti, o Rembrandtas – tapyti. Ir aišku, jų kūryboje veikia istorinis klodas, bet ten yra ir visa kita, ko reikia aukščiausio lygio prozai arba dailei.

Ten yra psichologijos ir visko. Tu teisus, turėtų būti tų penkių bent jau keturios dedamosios, kad mane veiktų. Taip, turi būti technika, kad nebūtų visiška makalynė, turi būti ir šiek tiek maišto, naujumo, kad išjudintų. Ne šiaip gražios gėlytės ant palangės.

O iš lietuvių dailininkų ar kuris nors yra tau artimas, įdomus, įkvepiantis?

Sakyčiau, Sauka, bet jis ir iškvepiantis. Įdomus, bet gaila, man atrodo, kad jis savo talentą naudoja ne iki galo, ar ne ta kryptimi. Nesuprantu, mane apima liūdesys ir depresija žiūrint. Nors gal taip ir turi būti. Jo pozicija tokia, jis gal gyvenimą mato taip tamsiai ir galvoja, kad taip reikia ir kalbėti. Čia normalu visiškai. Galbūt jo biochemija taip veikia. Mano biochemija veikia truputį kitaip ir aš noriu, kad žmonėms būtų gera gyventi. Noriu, kad būtų geriau gyventi negu mano tėvams, kad būtų geriau gyventi negu vakar. Emociškai geriau, ne pinigais.

Pastebėjau, kad savo paveiksluose nevengi cituoti kitų dailininkų ir prisiminiau posakį, kad vidutinybės kopijuoja, o genijai vagia. Kaip tau skamba šis teiginys?

(Juokiasi) Ne, nėra taip, kad aš norėčiau pagerinti paveikslą, pasiėmęs kažkokį epizodą iš kitur. Ne.

Šiandien buvo užėjusi moteris, ji lanko dailės kursus ir ten gauna užduočių interpretuoti kurį nors žinomą meno kūrinį, pritaikyti jį šiuolaikiniame kontekste. Esu sumiksavęs Vermeerio „Moterį, skaitančią laišką“ su jo paties „Mergina su perlo auskaru“ ir dar pridėjau Darthą Vaderį. Žinai, žmonės žiūri į tą paveikslą, mato moterį, skaitančią laišką, bet paskui pastebi, kad ten yra ir kitos moters galva su perlo auskaru. Jie nesuvokia, kad čia skirtingi paveikslai. Ir dar Vaderis. Tokia kultūrų sankirta. Norėjau parodyti: moteris yra iš senovės, tik ji, pasiėmusi telefoną, skaito žinutę. Vermeerio paveiksle moteris skaito laišką nuo mylimojo ir šitame paveiksle moteris skaito žinutę nuo mylimojo. Niekas nesikeičia. Norėjau pasakyti, kad žmonėms niekas nesikeičia. Pasikeitė forma, kurioje laiškas atėjo, bet santykiai, noras būti išgirstam, noras būti mylimam, noras mylėtis nesikeičia. Jis yra absoliučiai toks pat nuo Sokrato laikų ir jis bus lygiai toks pat. Daug dalykų padarau dėl žaidimo, nes man smagu kartais pažaisti.

Tu jautiesi turįs tokią laisvę, nes nesi dailininkų bendruomenės narys.

O, taip. Toji bendruomenė turbūt juokiasi iš manęs ir spjaudo man į nugarą.

Ko gero, įvairių jausmų sukeli, bet šito jau turėčiau jų paklausti.

Bet aš nesuku galvos dėl to visiškai, man nereikia.

Kad nesuki galvos, tai akivaizdu. Tačiau gal būtų dar įdomiau, jeigu užsimegztų dialogas arba koks nors pokalbis su ta bendruomene?

Jeigu jis būtų konstruktyvus, aš mielai dalyvaučiau.

Neabejoju, kad pasitaikys progų, jeigu toliau kantriai ir atkakliai eisi savo keliu. Tavęs jau nebeįmanoma ignoruoti.

Bet, matai, bendruomenė nėra vienas žmogus. Vienam patinka, kitam, tipo, nelygis: čia ne mūsų sąjungos narys. Nėra žmogaus, su kuriuo galėčiau diskutuoti, o diskutuoti su 50 skirtingų žmonių neįmanoma.

Galėtum pasirinkti, kas tau arčiau širdies. Gal būtų įdomu?

Atvirai pasakius, žinok, nenoriu gaišti laiko. Man visiškai neįdomu. Visi žmonės elgiasi skirtingai: vieni gamina Volkswagen, kiti gamina Porsche ir čia viskas gerai. Tegul visi daro, kas ką nori, vienas kitam netrukdo ir viskas gerai. Man įdomiau būtų pabendrauti, padiskutuoti su kokiais nors kunigais tikybos klausimais. Tai man būtų kur kas aktualiau ir įdomiau.

Gerai. Minėtasis Janas Fabre‘as, dar gyvas būdamas, pakliuvo ne tik į Luvrą, bet ir beveik į Dangų – į Antverpeno katedrą.

Antverpeno kunigai priėmė naują menininko kūrinį pirmąsyk nuo Rubenso laikų. O tu pamąstai, kad būtų šaunu gauti Nacionalinę premiją arba surengti parodą Nacionalinėje galerijoje? O gal parduoti tūkstantį savo paveikslų už X sumą? O gal patekti į MoMA? O gal – į Pakutuvėnų vienuolyną? Kas tau pačiam būtų lygis?

Mane greičiau ekskomunikuotų, nei – į vienuolyną.

Aš, beje, esu dalyvavęs kažkokioje religinių paveikslų parodoje Vokietijoje. Ten vyko mergelės Marijos ir kitų šventųjų modernios interpretacijos. Bet man juokinga, iš tikrųjų. Ignai, aš tau pasakysiu: man yra visiškai nusišvilpt, atsiprašau, bet man nerūpi pakliūti į kokią nors galeriją ar tapti nacionaliniu kažkuo. Mano pirmąjį paveikslą, su kuriuo aš grįžau į tapybą, nusipirko Airijos nacionalinė meno kolekcija. Tiesiog, Dubline dalyvavau jungtinėje Lietuvos iliustratorių parodoje, ten kabėjo mano paveikslas. Atėjo tos nacionalinės meno kolekcijos kuratorė ir sako: „O, šitas paveikslas man labai tinka. Ar galėtumėt parduoti?“ Sakau: „Tai welcome, aišku.“

Malonu.

Faina, bet kad nieko nereiškia. Kas iš to, kad aš pateksiu į MoMA? Na, ir kas iš to bus? Aš galėsiu tiktai puikuotis, bet aš nesipuikuoju, man tai yra juokinga. Nueinu į tą MoMA ir žiūriu, kad ten nieko nėra. Ten vienas paveikslas geras, gal du, bet visa kita yra toks šūdas, kad tiesiog siaubas ima. Nėra, į ką žiūrėti, einu ir žiovauju. Man daug svarbiau, kad paveikslai veiktų žmones, o ne kabėtų kažkur su mano vardu.

MoMA turi porą puikių aukštų su menais iš XX amžiaus pradžios.

Taip, apie tuos nekalbu.

O nacionalinę airių kolekciją rodys Dubline ir po šimto metų.

Jį ten jau rodė, keliavo paroda po visą Airiją gal tris mėnesius, katalogą išleido, jame įrašytas Algis Kriščiūnas. Bet, supranti, čia tos minutės tuštybės patenkinimas, čia nėra gyvenimas, čia yra tiesiog minutė: „O, gavau Nacionalinę premiją.“ Na, ir ką? Kiek nacionalinės premijos laureatų vaikšto gatvėmis? Net nežinau, kad jis apdovanotas nacionaline premija, sveikinuosi ir galvoju: „Koks čia durnelis?“

Vienas Nacionalinės premijos laureatas man sakė, kad Algiui derėtų iliustruoti vaikiškas knygeles.

Jau esu tai daręs.

Ir daugiau nebeketini?

Ne, man įdomiau tapyti. Na, kai Jurga kokią nors knygą parašo, aš iliustruoju.

Esi iliustravęs ir suaugusių knygeles.

Cha, bet žinai, ką aš galvoju?

Ką?

Ką reiškia „Algiui derėtų“? Ką aš noriu, tą darau.

O žmogus gali ir nori pasakyti nuomonę apie bet kurį dailininką. Tu pasakei nuomonę apie Sauką, kitas – apie tave.

Aš vertinu Sauką labai gerai, tiesiog galvoju, kad jo biochemija veikia taip, kad jis slogiai mato pasaulį. Aš matau pasaulį kitaip. Bet nesakau, kad aš teisus, o jis neteisus. Jokiu būdu. Aš nei geresnis, nei blogesnis. Kiekvienas suranda savo žiūrovą.

Na, dar yra ekonominė pusė, visiems reikia gyventi čia ir dabar. Tu, spėju, nemenkai gyveni iš dailės?

Vien iš dailės. Ir labai gerai gyvenu – taip, kaip gyvenime nesu gyvenęs. Ir jeigu aš iliustruosiu vaikiškas knygeles, tai gyvensiu blogiau. (Juokiasi) Ne, bet man tiesiog neįdomu. Vaikiškas knygeles iliustruoti neįdomu. Tiesiog man patinka didelį dalyką padaryti, patinka liesti dažus rankomis. Patinka matyti, kad kitas žmogus atsistoja priešais ir kažką jaučia.

Sakai, kad dabar esi vien tik dailininkas?

Dabar galvoju, ką aš dar darau.

Muziką?

Pff, muzika yra tiesiog hobis, iš to nieko neuždirbu, tik smagiai leidžiu laiką.

O kadaise esi užsidirbęs?

Na, taip. Esu visai neblogai užsidirbęs. Bet nebenorėčiau to kelio, kaip Andrius, tikrai nebenorėčiau kartoti to, ką dariau prieš 40 metų. Blemba, aš nebegaliu. Negaliu. Su mūsų grupe išleidome du albumus ir, kai man reikia groti trečius metus tas pačias dainas, tai neveža. Aš noriu naują kažką daryt, kiek galima – tą patį? Lyg skaitytum visąlaik tą pačią pasaką žmonėms.

Dar kitas dalykas. Apie Andrių galvoju. Jis sukuria naują albumą ir niekam neįdomu, nesinori. Visi skanduoja: „Laužo šviesa! Laužo šviesa!“ Ir tai yra žiauriai skaudu: turi naujų minčių, naujų idėjų, norisi kažką padaryti, kad žmonės žavėtųsi, kad būtum reikalingas. O dabar esi reikalingas tik dėl to, kad padainuotum „Laužo šviesą“. Naujos dainos niekam neįdomios. Tas labai skaudu.

Naujos įdomios naujumu. Beje, dailėje irgi sunku nesikartoti. Tau, akivaizdu, svarbūs kai kurie simboliai: balionas, kopėčios, skafandras...

Aš juos jau stengiuosi riboti, nes pats matau, kad penktą kartą piešiu balioną ir kopėčias. Galvoju: „Fuck, reik kažkaip kitaip.“ Man ir Jurga sako: „Ką tu čia? Blemba, vėl – tą balioną?“ Bet galvoju, man jis yra simbolis...

Žinai, kartais piešiu užsakomuosius paveikslus.

Kai klientas atsineša idėją?

Aha, pavyzdžiui, įmonė nori ant savo sienos turėti bitę ar bites. „Bitė Lietuva“ nori turėti didžiulį paveikslą. Man sako: „Fantazuok, ką tik nori.“ Na, aš ten ir fantazuoju, ką noriu. Jie pažiūri, sako: „Faina, bet kažkaip trūksta kriščiūniškumo.“ Klausiu: „O kas jums yra tas kriščiūniškumas?“ Sako: „Na, gal skafandras?...“

(Abu ilgai juokiamės)

Koks Kriščiūnas be skafandro?

Tai prašau – bus skafandras. O sau aš jo nebenoriu, noriu jau kažko kito. Žinai, jeigu užsakytų Mamontovui sukurti naują dainą ir sakytų: „Gera daina, bet kaip faina dar būtų žodžiai „laužo šviesa“ kažkur vidury. Na, bent vieną akordą!”

Ne taip paprasta naujų simbolių ištraukti.

Ne, ne, ne – paprasta, paprasta, iš tikrųjų paprasta. Dabar kaip tik kabo naujas vaizdas, gal tu dar nematei?

Gal ir nemačiau.

Pakabinau čia vakar ar užvakar. Ten Jėzaus kojos, vėl religinė tematika. Ne popsinis toks, rimtas. Ir surašiau tekstuką. Surašiau, kai supratau paveikslą, jau jį nupiešęs. Pirminė mintis – prie kryžiaus prikaltos Jėzaus kojos su konversais, „Converse“ sportbačiais. Šiandien tas Jėzus atėjęs. Na, ir fonas dar pratęsia tą istoriją. Ne popsinis toks, žinau, kad jo printai niekam nebus reikalingi. Bet aš galiu dabar daryti tai, ką noriu. Man visiškai dzin, ar printai bus perkami, ar ne.

O tu jauti, kurių paveikslų printai eis?

Absoliučiai. Žmonės nori turėti namie ką nors šviesaus, gražaus. Jie nenori Saukos. Jis savo printų neparduotų. Nė vieno. Originalą nupirktų kas nors dėl to, kad tai yra Sauka, dėl vertės, bet printų – ne. Visi nori pasikabinti ką nors gražaus namuose kasdien matyti.

Interjerinis menas.

Tai va. Žinau, kas eitų, bet vis tiek darau kitaip. Stengiuosi ieškoti viduriuko. O kartais tiesiog – nafig, darau tai, kas man patinka, ir viskas.

Prisimenu mūsų seną pokalbį...

Kai bėgom ir aš dariau interviu?

Tą irgi atsimenu, bet dabar iškilo kitas – kai susitikome tavo namuose prie Baltupių. Ten dar buvo Andrius Mamontovas, Donatas Ulvydas, kalbėjomės apie filmus. Ir tu tada išdėstei, kad norėtum sukurti arthauzinį filmą. O dabar jau turi filmą pagal savo paveikslus. Tik jis, aišku, yra kitoks, negu tada įsivaizdavai.

Absoliučiai, taip. Visai kitoks.

Ar tave vis dar traukia kinas kaip menas?

Ne. Nebegaliu žiūrėt nei vieno filmo. Nesugebu žiūrėti. Turiu „Netflixą“, pabandau vakare kažką ir suprantu, kad man neįdomu, niekas neįdomu. Iš viso. Dokumentiką dar šiek tiek pakenčiu, galiu 10 minučių pažiūrėti, bet irgi neįdomu. Pernelyg sukramtyta. Aš noriu skaityti knygą. Filmai mane nervuoja. Apie vaidybinius filmus negaliu net kalbėti – įsijungiu ir žinau, kuo baigsis. Esu daug matęs, daug regėjęs ir žinau viską, kas bus.

Pačiam sukurti man buvo įdomu. Pirmiausia, tai – visai kitoks žanras, tai Vi-aRinis filmas, kuriam turėjau parašyti scenarijų, tekstą, dialogą ir visą tą istoriją. Aš ten nepasakoju apie paveikslus, paveikslai yra tik inspiracija, fonas. Iš esmės ten yra dviejų žmonių gyvenimo istorija. Ir tas procesas man buvo įdomus. Bet kinas kaip žanras – ne man, aš jau per senas, per daug visko matęs.

O ką dar norėtum pamatyti?

Niekada neatsibosta gamta. Eiti. Ta sala, kurioje gyvenu. Blemba, atrodo, jau 50 kartų skersai išilgai esu išbėgiojęs. Ten faina, kad nereikia tako bėgimui, tiesiog užsinoriu ir va taip kiaurai galiu eiti per visą salą. Kalnas yra įveikiamas, jokių privačių zonų. Žvyru tiesiog varau. Ir žinai, kartą užbėgu į tokią kalvą, žiūriu – kriauklelių pilna ant žemės. Aplinkui – nė vieno namo, nė vieno žmogaus. Išvis nieko. Nieko. Tiesiog vienoj pusėj jūra už poros kilometrų, aukštis – gal 300 metrų. Ir visas plotas nubertas baltomis kaip ryžiai gerai išsilaikiusiomis kriauklėmis. Ar čia paukščiai atnešė? Ir aš suprantu, kad tos kriauklės, blemba, yra 20 milijonų metų senumo jūros dugnas. Ir čiupinėju 20 milijonų metų senumo kriaukles. Iš jų, atrodo, vakar išlindo tie padarėliai. Tai va šitas patyrimas man tūkstantį kartų stipresnis už filmą. Atsiguliau ant tų kriauklių, žandą pridėjau – šiltas toks smėlis. Guliu ir suprantu, kad jos atvirai 20 milijonų metų laukė, kol aš čia ateisiu. Tai yra stipriausias filmas, stipriausias patyrimas. Aš suprantu savo menkumą, tai yra tokia emocija, kokios jokiame filme joks aktorius nesuvaidins. Galiu būti, galiu liesti. Ir jausmas dar stipresnis, nes aplinkui nė vieno žmogaus nėra. Vaizdas lygiai toks pat, koks buvo prieš dvidešimt milijonų metų, nes salos tuomet formavosi. Na, tarkim, tos kriauklelės gal gyveno prieš 10 milijonų metų, bet jos vis tiek matė visus kataklizmus. Ir tada galvoju, koks aš esu menkas kirminėlis. Ir kokios čia mano bėdos? Jeigu turiu kažkokių bėdų, galvoju, jos yra išvis niekalas. Žemės egzistavimo atžvilgiu jų tiesiog nėra.

Tačiau būdamas toks menkas tu gali, štai, viską aprėpti, viską suvokti, džiaugtis.

Taip, tai yra didžiausias stebuklas. Aš esu žmogus, susiformavęs iš tų atomų, iš tų dalelių, kurios yra nuo pat Didžiojo sprogimo dienos. Jos nepasikeitė. Aš trumpam laikui susiklijavau į mažą gumulėlį, į kažkokį žmogaus kūną. Ir per šitą trumpą egzistavimo laiką galiu patirti, suvokti visa tai. Čia yra didžiausias stebuklas. Aš vėl išnyksiu, manęs nebus, bet tas patyrimas bus jau įvykęs. O jeigu laikas nėra linijinis, tai išvis nuostabu, kažkuriame etape viskas išliko.

Perskaičiau šias mintis tavo knygoje ir supratau, kad nesi nihilistas. Supranti, kad darai įtaką, sukeli pokytį. Tavo suvokimas keičia pasaulį.

Taip, absoliučiai. Nesu nihilistas, tikrai. Dar kartą akcentuoju, didžiausias stebuklas yra tai, kad mes esame, tegu ir labai trumpą laiką, bet mes esame. Tai labai labai ilga tema. Galiu pasakyti vieną aspektą, bet jis vystytųsi į begalybę visiškai priešingų idėjų.

Paradoksai dažnai atskleidžia esmę.

Tai aš galvoju, kad savo gyvenimais, savo buvimu čia, savo poelgiais, savo požiūriu, savo patyrimais, savo pasaulio suvokimu, net ne veiksmais, o tiesiog realybės kūrimu smegenyse mes keičiame aplinką. Aš keičiu tave, tu keiti mane. Ji (rodo į fotografę Miglę) keičia. Mes keičiame vienas kitą neprisiliesdami, tiesiog būdami, kalbėdami, matydami vienas kitą. Žiūrėdami, kaip mes elgiamės, kaip mes gyvenam, kaip mes einame. Mes veikiame ne tik vienas kitą, bet ir šitą medį, kiekvieną smiltelę – viskas yra susiję. Dėl to nėra taip, kad mūsų gyvenimas blykstelėjo ir praėjo be pasekmių, nes jis yra svarbus, reikšmingas toje tvarkoje, toje sekoje. Jeigu mes gyvensime šviesiau, tai mūsų vaikai gyvens dar šviesiau.

Mano idėja buvo tokia, kad žmogaus, pavadinkime tai siela ar kas ten bebūtų, kažkokia kibirkštėlė, kuri nėra jokiu būdu asmenybė (nes asmenybė išnyksta iškart su smegenų mirtimi), vėl krenta į vandenyną ir vėl iš jo garuoja. Ir vėl formuojasi lašeliai, ir taip toliau. Toks ciklas. Ir būdami čionai, mes savo poelgiais, savo veiksmais, savo mąstymu, savo požiūriu galime tą kibirkštėlę padaryti gražesnę. Ir tikėtina, kad kitą kartą, kai iš tos makalienės vėl kas nors gims – na, jei nusprendi į sriubą įdėti gabalėlį cukraus, ji taps vos vos saldesnė ir iš jos kylantys lašeliai bus saldesni.

Bet!!!

Bet?

Bet tada pradedu nagrinėti – kas toliau? Kas? Ar mes turime laisvos valios pagražinti tą makalienę? Ar mes turime laisvos valios ką nors pakeisti? Ir prieinu prie išvados, kad, labai liūdna, bet mes laisvos valios neturime, nes esame paįtakoti prieš tai atsitiktinai sukritusių įvykių, dalykų. Iš jų formuojasi net šis įsivaizdavimas, kad turime laisvos valios apsispręsti, pasielgti gerai arba blogai. O iš tiesų tai visiškai nėra mūsų laisvas sprendimas, nes esame veikiami savo biocheminių procesų, veikiami išsilavinimo: tu gavai vienokį išsilavinimą, aš gavau kitokį, todėl negaliu pasielgti taip, kaip tu pasielgei. Tu esi kitoks, nors tu ne savo noru tapai kitoks: tau teko gimti tam tikroje šeimoje, teko sutikti tam tikrus žmones, netyčia teko skaityti tam tikras knygas.

Tavo mintis gana aiški, bet man įdomiau paklausti apie kibirkštėlę, kurią paminėjai. Net pavartojai žodį „siela“. Pasirodo, tavo pasaulėvaizdyje telpa toks vaizdinys?

Aš netikiu nei sąmonės, nei sielos persikėlimu.

Gerai, tai kas toji kibirkštėlė? Kaip ji dera pasaulėvaizdyje su tokiu griežtu materializmu ir determinizmu?

Čia ir yra esmė, kad nedera. Čia ir yra esmė. Aš norėčiau kalbėti apie žmogaus siekį būti šviesesniu, apie pareigą prieš likimą, kad mes turėtume gyvenimą pilniau patirti ir t.t. O šalia eina mintis apie mūsų biocheminę prigimtį, kuri įtakoja visus sprendimus ir taip pat mano mintis, mano norą būti geresniu, gyventi pilniau. Ir visa tai nėra nei mano valios, nei mano gudrių samprotavimų pasekmė. Šitie dalykai nedera, turiu pripažinti.

Žinai, turbūt mane labiausiai kamuoja ir sukelia kančią tai, kad neturiu aiškios tiesos. Galiu pavydėti tikintiems žmonėms, kurie sako, kad po mirties mes keliausime į rojų ar į nirvaną, arba vėl reinkarnuosimės. Jiems aišku. Tokio aiškumo man nėra, nes vis tik labiau linkstu prie biocheminio supratimo, kad visa yra tik dulkės, kurios iš dulkių susiformavę į dulkes ir grįžta. Bet man labai daug vilties teikia nežinojimas. Niekas nežino, kol kas nežino. Aš pasitikiu mokslu. Ir aš, ir mokslas sakome, kad nežinome, kaip iš tikrųjų yra. Toks nežinojimas man teikia vilties, kad galbūt įmanomas kažkoks modelis, kuris apjungtų du skirtingus polius, kuris aprėptų idėją, kad galbūt kažkas lieka.

Nekalbu apie asmenybę, ji išnyksta, be jokios abejonės, nes asmenybė yra smegenų produktas. Jai pranykti nereikia net mirties – žmonės išprotėja arba patiria insultą ir nebėra jokios asmenybės. Kalbos apie kažkokią reinkarnaciją yra kliedesys. Kalbu apie gyvybės ir sąmonės problemą – niekas nežino, kas yra gyvybė ir kas yra sąmonė. Dar nežino. Tas nežinojimas man teikia vilties, kad vis tik yra kažkoks sąmonės energijos ar informacijos vienetas. Ne, ne vienetas, sąmonė turėtų būti procesas ar dėsnis, kaip gravitacija. Man teikia vilties, kad galbūt veikia kažkoks sąmonės dėsnis.

Man svarbu yra būti Visatos dalimi – ne vien cheminiais elementais, bet ir suvokimo džiaugsmu. Sąmoningumas yra stebuklas: matyti, suvokti, jausti, patirti. Tai yra man didžiausias džiaugsmas. Ir viltis, kad Visata nėra negyva, kad Visata nėra tik kažkoks švieselių mirgėjimas. O gal tas švieselių mirgėjimas ir yra sąmonė? Tik mes jos nesuvokiame ir net nematome. Gal ir taip. Man labai patiko mintis apie dalelės superpoziciją: elektronas gali būti vienu metu ir ten, ir ten. O dar įdomiau, kad jis gali būti ir bet kuriame laike, ir bet kurioje vietoje. Iš principo, visą Visatą gali kurti vienas elektronas. Užtenka vieno elektrono, kad sukurtų visa, ką mes čia turime, ką mes čia patiriame. Mus pačius, viską, absoliučiai visą Visatą nuo pradžios iki galo.

Tokia šizoidinė mintis.

Daug kas čia prieštarauja įprastai nuojautai, tačiau gi galime apie tai galvoti.

Juk žiauriai įdomu, tai noriu pasakyti. Tai yra nepaprastai, nepaprastai įdomu. Aš galvoju apie tai, ko netenka žmonės, galvodami, kad pasaulį sukūrė Dievas, kad viskas surašyta Biblijoje trijuose tomuose. Kokio didelio pažinimo malonumo jie netenka! Tiesiog šakės. Man geriausias desertas – galvoti apie tokius dalykus.

Ačiū, kad atvirai pasidalinai mintimis. Buvo smagu.

Ačiū tau.

Kalbėjomės 2024 m. rugpjūčio 16 d. Palangoje, terasoje prie Algio Kriščiūno galerijos. Pašnekovą nufotografavo ir tekstą paredagavo Miglė Dilė.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt