2010 m. vasario 8 d., pirmadienis

Triatlonas sporto klube












Vakar pirmą kartą gyvenime išmėginau triatloną.

Tiesiog prisijungiau prie Šviesos karių Dariaus ir Mariaus „Forum Palace“ sporto klube. Tie, kas abejoja, ar galima treniruokliu ruoštis maratonui, dar kritiškiau žiūrėtų į triatloną po stogu. Peršokdamas prie apibendrinimo, iškart pranešiu, kad sumanymas pranoko mano lūkesčius.

Senokai ten buvau užsukęs, tai maloniai nustebau, kad sekmadienio rytą „Forume“ už daugiau nei dvigubai aukštesnę kainą aktyviai leidžia dvigubai daugiau žmonių negu prieš savaitę „Impulse“. Mes atvykome apie 10 val., o parlamentaras prof. K.Glaveckas jau baigė savo treniruotę.

Olimpinį triatloną sudaro 1,5 km plaukimas, 40 km važiavimas dviračiu ir 10 km bėgimas.

Taigi, pradėjome baseine. Administratorė patikino, kad jis turi 25 m ilgio, tai teko sukti 30 ratų. Plaukiu labai prastai. Atvirai pasakius, baiminausi, kad visa idėja žlugs pirmoje rungtyje, kai pakirs rankas ir kojas. Nebuvo taip blogai. Yriausi krūtine, retsykiais pereidamas į kraulį ir visą siaubą užbaigiau per 40 min. Tiek galima iškęsti.

Čia įterpsiu prisiminimą iš neseniai skaitytos autobiografinės Haruki Murakami knygos. Kai autorius nutarė išmėginti triatloną, plaukimas jam taip pat buvo didžiausia kliūtis. Pirmą kartą rašytojas buvo diskvalifikuotas, nes nepajėgė įveikti distancijos jūroje. Paskui ilgai vargo, kol susirado tinkamą trenerę, ir reikalai pasitaisė. Bet išvada aiški – reikia plaukti krauliu. Krūtine mėginant atsiirti atviruose vandenyse kad ir populiariausią nuotolį, nekalbant apie „Ironman“ (jį sudaro 3,8 km plaukimas, 180 km mynimas dviračiu ir maratono bėgimas), gali būti bėdų.

Darius labai apdairiai pasiūlė nestabdyti laikrodžio perėjimams. Taipogi sumaniai susitarėme, kad dviračio treniruoklį minsime visi vienodu 8-tu lygiu iš 25-ių galimų. Pakilęs į antrąjį aukštą su sportine apranga radau pirmininką, numynusį jau geras dešimtį minučių. Netrukus prisijungė ir Marius.

Kažkaip kažkur kažkada esu sugebėjęs perskaityti nerašytą triatlono taisyklę, kad jis laimimas dviračiu, o pralošiamas bėgime. Mūsų mini turnyrui tai visiškai tiko. Stengdamasis stabiliai palaikyti ne mažiau 85 apsisukimų per minutę tempą, 40 km surinkau per 1,5 val. ir pirmas nušokau nuo įsipykusios sėdynės. Tikiuosi, tikru dviračiu būčiau judėjęs greičiau.

10 km lygiu bėgimo takeliu jau atrodė vieni juokai. Iš pradžių pamėginau 4:00 min. tempą, bet po poros kilometrų turėjau kurį laiką pabėgėti lėčiau, kad vėl jį pasiekčiau. Užtrukau 42,5 min. ir sustabdžiau savo laikrodį, praėjus lygiai 3 valandoms po triatlono starto. Kad visai patvirtintų aukščiau minėtą taisyklę, Darius pasidavė Mariui ant bėgimo takelio, nors po antrojo perėjimo turėjo bent 100 m pranašumą.

Pietaudami po tokios puikios treniruotės, kūrėme planus, kaip ją pakartoti. O tuomet jau ir „Ironman“ formatas pasirodys esąs ne už kalnų.

2010 m. vasario 6 d., šeštadienis

Kur mano sportbačiai?













Šiandien pasiūlysiu, kaip galima suskirstyti sportbačius, nes juk tik nuo teorijos prasideda bet koks rimtesnis praktinio sprendimo ieškojimas. Netrukus pakvips pavasariu ir nebebus kada svarstyti – reiks griebti ir bėgti... T.y. griebti, pirkti ir bėgti.

Pirmiausia, kad nereiktų lįsti į startukų, orientacininkų apavo, sporto klubų treniruoklių, triatlono ir sniegbačių lankas, susitarkime, kad ieškote mėgėjiškų sportbačių bėgioti asfaltu. Prieš perkant tokius, reikia turėti atsakymus į du klausimus.

Pirmasis – kiek žadate bėgioti? Jei anaiptol nesvajojate startuoti maratone, o tik ruošiatės kas trečią savaitgalį (jei nelis) išbėgti į parką, šitą klausimą galite net praleisti.

Pagal tai, kokiam nuotoliui skirti, sportbačiai skirstomi įvairiai, bet norėčiau visai rimtai pasiūlyti savo metodiką:

Sunkūs. Paradoksalu, bet jie kirti ilgiems nuotoliams: maratonui ar ultroms, ilgosioms treniruotėms. Sunkūs, reiškia – minkštesni, stabilesni, labiau tausojantys pėdą, koją, o per ją ir visą bėgiko kūną. Patvarūs, kaip tautiečiai mėgsta išsireikšti – kokybiškesni. Juose prifarširuota daugiau pagalvių ir kitokių technologijų, kurios sukuria papildomos masės. Jų kainos aukščiausios.

Vidutiniai. Kaip ir viskas, kas guli per vidurį, ryškiai neišsiskiria. Tai bateliai, skirti vidutinio ilgumo varžyboms, gal pusei maratono. Jie – kietesni, tarnaus trumpiau už sunkiuosius, bet yra pigesni ir lengvesni.

Lengvi. Lenktyniniai, skirti bėgti ne ilgiau kaip porą valandų, ir tai, tik jeigu nesate sunkiasvoris. Ant pėdos beveik nesveria, kojos su jais lengvos, puikiai jaučia dangą. Tinka greitoms treniruotėms, asmeniniams rekordams. Jei piktnaudžiausite, grės traumos, todėl geriau išmesti tokią atitarnavusią porą vos po poros šimtų kilometrų.

Antrasis klausimas, į kurį turėtumėte atsakyti: koks jūsų pėdos tipas? Pagal jį, nežiūrėdamas visokiausių marketingo triukų, visus sportbačius siūlau skirstyti į neutralius ir prilaikančius.

Neutralūs. Skirti normalią pėdą arba aukštą pėdos skliautą turintiems bėgikams. Laikoma, kad normalus pėdos skliautas sąlygoja teisingą statymą, todėl jokių ypatingų sportbačio savybių nereikia. Žmonės su aukštu pėdos skliautu yra linkę remtis išorine pėdos puse, todėl jiems šis sportbačių tipas irgi geras.

Prilaikantys. Skirti linkusiems į pilnapadystę ir tiems, kurie kas žingsnis statydami pėdą, ją pakreipia į vidinę pusę. Tokių bėgikų dėvėti sportbačiai, jei padėsite juos ant lygaus paviršiaus ir žiūrėsite iš užpakalio, bus kiek pasvirę į vidų. Prilaikančio tipo sportbačiai turi specialų pado sluoksnį, prilaikantį pėdos vidinį kraštą ir šitaip saugantį ją nuo minėtosios overpronacijos.

Pradžiai viskas. Natūralu, kad čia tik pradžia, nes batelių gamintojai kuria sportbačius vos ne kiekvienam individualiam mėgėjui asmeniškai ir dar skirsto juos pagal lytį, metų laiką, asfalto rūšį ir pan.

Taip kyla beviltiška painiava. Teoriškai gal ir galite ieškoti mėgstamos kompanijos „vyriškų, vidutinės kūno masės, aukšto pėdos skliauto bėgikui skirtų rudens dizaino varžybinių pusės maratono batelių“, bet realiai Lietuvoje jums pasiūlys rinktis „iš to, kas yra likę jūsų dydžio“.

Pabaigai – po porą ne naujausių bėgimo batelių modelių pavyzdžių pagal aukščiau pasiūlytą skirstymą.

Sunkūs ir neutralūs: Asics Gel Nimbus, adidas adistar Ride.

Sunkūs ir prilaikantys: adidas supernova Sequence, Asics Gel Kayano.

Vidutiniai ir neutralūs: Asics Gel Cumulus, adidas response Cushion.

Vidutiniai ir prilaikantys: adidas adistar Control, Asics GT 2130.

Lengvi ir neutralūs: Nike Air Zoom Skylon, adidas adiZero CS4.

Lengvi ir prilaikantys: Asics DS Racer, adidas adiZero Tempo.

2010 m. vasario 1 d., pirmadienis

Vienas kitas takelis dar niekam nepakenkė
















Kaip tokią žiemą treniruotis pavasario maratonui?

Štai jums bent trys atsakymai:

1. Lygumų slidės. Tamperės universiteto mokslininkai 9 – 10 savaičių tyrė bėgikų bei slidininkų deguonies įsisavinimą, lipoproteinų ir insulino koncentracijas, lygindami duomenis su kontrolinės grupės rodikliais. Nustatyta, kad tokiu pat pulsu dirbusių slidininkų lygis progresavo nė kiek ne mažiau už bėgikų.

Tik nepainiokite rimto prakaito lygumų slidėmis su pramogavimu kalnuose. Nors nusileidžiate maloniai sušilę, neturėkite iliuzijų, kad kalnų slidinėjimas atstoja treniruotę. Jis nė iš tolo neprilygsta bėgimui širdies kraujagyslių sistemos apkrova, todėl ir nedidina ištvermės. Tinka poilsio dienoms, jei tik nesate per daug nualinę kojų.

2. Sniegbačiai. Geriausiai atitinka bėgimo mechaniką. Visiškai nereikia praktikos – užsisegi ir bėgi laukais, degindamas dar daugiau kalorijų nei įprastai. Lietuvoje kol kas nėra populiarūs, bet turėtų pasivyti šiaurietiško vaikščiojimo lazdas.

3. Treniruokliai. Kaip sakydavo toks buvęs garsus pramogų pasaulio atstovas (kažin, kur jis dingęs?): „Vienas kitas amfo takelis dar niekam nepakenkė“. Tamsa. Teisūs „Šviesos kariai“, rinkdamiesi bėgimo takelius.

Bėgti treniruokliu nuobodu, nes nesikeičia nei peizažas, nei reljefas. Užtat grūdinasi valia.

Laikoma, kad bėgant su nuliniu nuolydžiu, sunaudojama mažiau jėgų ir energijos, nes nėra vėjo poveikio. Todėl amerikiečiai siūlo nusistatyti 0,5% įkalnę, kad sąlygos daugmaž atitiktų bėgimą lygiu taku lauke.

C. Clark, kvalifikacijai į 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinį maratoną pasiruošė, naudodamasi vien bėgimo treniruokliu. Ji gyveno Aliaskoje. Bet M. Lewy Boulet ir kitos, jau 2008-ųjų, JAV olimpietės taip pat mielai treniravosi bėgimo takeliais ir pasiekė puikių rezultatų. Moterims tai pasirodė gera išeitis pabūti namie su vaikais, nepraleidžiant treniruočių. Jos įsigudrino treniruokliais atidirbti visų rūšių pratybas: ilguosius bėgimus, tempinukus, intervalus.

Bėgimo treniruoklio paviršius, žinoma, minkštesnis už asfaltą ar betoną. Tai tausoja sąnarius bei raiščius, tačiau neparuošia kojų susidūrimui su negailestingu kietumu maratono trasoje. Prieš šokant į rimtą startą, būtų geriau sulaukti pavasario ir nors kiek pabėgioti plentais.