Ultra Ruslanas - Lietuvos patriotas

Su Ruslanu Seitkalijevu kalbėjomės Palangoje, praėjus šešioms savaitėms nuo jo pergalingo finišo 100 km bėgimo čempionate.

Papasakok šiek tiek apie savo vaikystę gimtajame kaime, mokyklos laikus, studijas.

Esu iš Vilkyčių, 25 kilometrai nuo Klaipėdos. Mane mama, galima sakyti, užaugino viena, nes su tėvu išsiskyrė, kai man buvo devyneri. Daugiau jo ir nemačiau. Turiu ketveriais metais vyresnę seserį.

Sportuoti pradėjau nuo krepšinio, žaidžiau už Šilutės rajono jaunučių rinktinę. Bet krepšinyje konkurencija didelė, supratau  - daug nepasieksiu. Treneris Bronius Mulskis patarė bėgioti. Jis sugebėdavo įžvelgti žmogaus perspektyvą, kuris kokiai šakai yra gabus. Skatino siekti, iniciatyvos neslopindavo. Taip ir pradėjau bėgioti po pusantro kilometro, paskui – po tris, penkis.

Mokykloje ne tik sportavau. Dainavau chore, lankiau žurnalistikos būrelį. Su draugais iš lengvosios atletikos treniruočių bėgdavau į repeticijas ar kitus užsiėmimus.

Bėgiodamas būni vienas, leidi sau nurimti. Taip gal ir pašaukimas tikybos studijoms atėjo, sustiprėjo. Bet vėliau atsitiko taip, kad Telšių seminarijoje gal savęs kažkaip... gal norėjosi laisvės – išbėgti, kada nori, o ten – režimas... Pernai lapkritį mečiau tuos mokslus ir perėjau studijuoti psichologijos Klaipėdos universitete. Bet jeigu Dievas toliau kvies, galiu grįžti ten ir pabaigęs šias studijas, kad ir būdamas trisdešimties ar trisdešimt penkerių.

Dabar grupėje esame 21 žmogus, iš jų - 18 panelių. Tokia didelė permaina po seminarijos. Ten moterų buvo virėjos ir gal pora dėstytojų. Paskutinius metus leidau vaikinų kompanijoje, tai iš pradžių ir universitete pasireikšdavo tam tikra bendravimo maniera: kartais pasakydavau kokį šiurkštesnį žodį, net nesuprasdamas, kad jis gali įžeisti. Tik paskui suvokdavau, kad gal ne taip reikėjo išsireikšt, kitaip ką nors pasakyt tai grupiokei. Bet dabar pripratau, nebejaučiu skirtumo.

Pabaigęs šias studijas, suksiu sporto link. Galvoju apie sporto psichologiją.

Ar tau svarbu sportuoti?

Labai svarbu. Noriu kilti į aukštesnį lygį. Galvoju, kad tam dar turiu laiko, kokius dešimt metų. Būtent ultra nuotolių bėgimui, klasikinį maratoną palieku kitiems. Artimiausi norai – gauti sporto meistro vardą 100 km distancijoje. Tai garantuotų man neblogą vietą pasaulyje, kokią 30-tą, turbūt. Paskui – kilti aukščiau, po dešimtuką kasmet.

Kiekvieną dieną bėgdamas pagalvoju ir apie Lietuvos rekordą. Tik suprantu, kad reikia išlaukti. Nereikia norėti visko iškart pasiimti. Gal vienerius metus reikėtų skirti tik Lietuvos rekordui. Atsidėti ir po kokių trejų metų paskirti laiko grynai tam tikslui pasiekti.

Svarstau ir apie dar ilgesnius nuotolius: 100 mylių, paros bėgimą. Ir draugai pajuokauja – šimtą kilometrų esi penkis kartus įveikęs, galvok ką nors daugiau. Bet kol kas paklausysiu Aido Ardzijausko, kuris uždraudė net svajoti apie paros čempionatą. Jis daugiau patirties turi.

Gal pasiryžtum sutvirtinti Piotro Silkino pasiektą 1000 mylių bėgimo Pasaulio rekordą, kad jis ilgiau liktų lietuvių nuosavybe?
Labai norėčiau, tik turbūt dar negreit būčiau pajėgus siekti tokio tikslo. Jeigu būsiu sveikas artėdamas prie penkiasdešimties, mėginsiu pratęsti tradiciją.

Ar vertini psichologinį pasiruošimą?
Turbūt jis svarbesnis negu fizinis. Bėgdamas varžybose ultra nuotolį kartais jauti, kad remiesi tik tuo, ką turi pasiruošęs psichologiškai. Kaip pasakė Nidoje bėgusi Rūta Gaižutytė: čia yra širdies sportas, ne kojų.

Mane labai įkvepia artimų žmonių buvimas šalia trasos. Kas ten žino, jei atvažiuotų daugiau draugų, gal rezultatas būtų dar aukštesnis. Šiemet, jei prie trasos nebūtų buvę man brangiausių pasaulyje žmonių: sesės su vaikinu ir mamos, Nidoje būčiau atbėgęs lėčiau. Jie pasirodė, kai buvau nubėgęs jau keturias ar penkias valandas. Jautėsi pirmieji sunkumo požymiai, bet pajutau, kad galiu bėgti, negaliu jų nuvilti. Žinau, kad jei man nepavyks, jie nepasakys nė žodžio, bet širdies gilumoje nori, kad aš pasiekčiau savo. Taip pat didžiulį psichologinį užtaisą suteikia draugai, net jų geranoriški pajuokavimai.

Bėgant už Lietuvą, įkvepia būtent tai. Dar patriotinių dainų per ausines pasiklausau... Nuo mažų dienų močiutė augino labai patriotiškai: lietuviškos dainos, lietuviškos šventės... Juolab, kilmės nesu šimtaprocentinis lietuvis, tėvukas yra iš Kazachstano, tai toks patriotiškumas dar stipriau traukia.

Kokių draugų pasigedai? Gal neblogai būtų trasoje jausti širdies draugės palaikymą?
Apie tai irgi pagalvoju. Jei būtų manasis žmogus, kuris tikrai palaiko, o ne draudžia... Dabar labai sunkiai tokį surasčiau, nes panelėms labai sunkus toks dalykas. Jei atsirastų tokia širdies mergina, mano rezultatai taip pat būtų aukštesni, nes žinočiau, kad ji irgi nori to paties, kad iš manęs tikisi, palaiko...

Bet ir dabar turiu daugiau draugų visoje Lietuvoje, kurie būtų norėję palaikyti mane, bėgantį varžybose, tik negalėjo. Kitais metais mama pasiūlė suorganizuoti jiems kelionę, nes daugelis sako: atvažiuotume, bet sunku rasti galimybių.

Kas iš mūsų šalies bėgikų tau imponuoja?
Tikriausiai, senieji ultrininkai: Aidas, Egidijus Auškalnis... Apie P.Silkiną nereikia nė sakyti. Iš jaunosios kartos gerbiu Julių Važgėlą – kad tęsia, ką pradėjęs. Man labai padeda Algimantas Kartočius: parūpina literatūros apie bėgimą, rūpinasi, kad nenuklysčiau į blogus dalykus.

Ar jautiesi suvaržytas, kai vakarėliuose liejasi alus ir stipresni gėrimai?
Galiu pasakyti tiesiai šviesiai, kad nesu abstinentas. Tiesiog žinau laikotarpius, kai galiu sau leisti daugiau. Draugai supranta, ką gyvenime veikiu, tai per daug ir neverčia, jeigu nenoriu. Kartais pats pasakau: na va, šiandien – galima. Bet tai nedažnai.

Po šiųmetės pergalės 100 km Baltic Cup varžybose Nidoje ir buvo toks atvejis, kad kitą dieną praleidai apdovanojimų ceremoniją?
Atvirai pasakysiu viską, kaip buvo. Grįžus po finišo, draugai padarė staigmeną. Nidoje dar pabuvom su namiškiais, o po koncerto, apie pirmą valandą nakties, laivu išplaukėm į Klaipėdą. Namie atsidūriau paryčiais. Atsikėliau, manydamas, kad suspėsiu. Į Smiltynę persikėliau po dešimtos, maniau, kad autobusai kursuoja kas valandą, po vienuolikos penkiolika būsiu Nidoje ir spėsiu. Bet artimiausias, pasirodė, išvyksta tik po vienuoliktos penkiolika. Dar ėjau tranzuoti, bet ta perkėla nekelia mašinų, tai jų ten ir nebuvo.

Iš tiesų kaltinu tik save, iki šiol. Galvoju, daug kas svajotų pakliūti į tokį renginį, o aš, durnius, nenuvariau. Nors visus prizus vėliau susirinkau, tas dalykas yra man pamoka: atšvęsti suspėsi, negalima pasiduoti emocijoms, reikia galvoti savo galva.

Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmės, siekiant svajonių.

Apie leidimus

Paskutinis lašas, pratašęs troškimą nubėgti dešimtį kilometrų Olimpinę dieną, buvo jos nuostatų reikalavimas registruojantis pateikti „gydytojo leidimą“. Laikau stalčiuje mediko diplomą, tik neturiu teisės praktikuoti. Kaulyti leidimo iš žmonos pasirodė nevyriška, taigi iškeičiau tempines varžybas į ilgąją treniruotę.

Anksčiau tokius keblumus spręsdavau senoviškai. Sovietiniams apribojimams atrasdavau tokių pat metodų. Pirmą sykį manęs nenorėjo registruoti į bėgimą Vingio parke gal prieš dvylika metų. Išgelbėjo naivus atkaklumas, pastiprintas dvidešimties litų asmenine parama kažkokio organizatoriaus asmeninei veiklai. Po kurio laiko tapau atpažįstamas iš veido ir galėjau paspausti menamu autoritetu. Dar įgijau naudingų pažinčių. Pasisveikini su kuriuo nors iš sporto vadovų ir drąsiai eini atsiimti numerio. Negi registratorius kels skandalą dėl pažymos?

Pažymą galima nusipiešti. Niekas tiksliai nežino, kaip ji turėtų atrodyti. Esu pats išsirašęs tinkamos sportinės formos patvirtinimą, kai tokio pareikalavo San Remo maratono rengėjai. Italams puikiai tiko popiergalis su lietuviškais visai ne medicinos įstaigos antspaudais. Svarbu lotyniškai iškeverzoti „Sanus“. La Rošelio maratonui išsirūpinęs tikrą gydytojo pažymą, jos kopijas rodžiau ją dar keletą metų, vis įrašydamas reikiamas datas.

Absurdas žemina, bet jam priešintis geriau atvirai. Doru piliečiu būti maloniau, nei kyšininku ar dokumentų klastotoju. Prieš savaitę mano sūnui neleido žiūrėti „Šalutinio efekto“, nes šis filmas yra „N-16“. Nesvarbu, kad paauglys atėjo su abiem tėvais, o, pavyzdžiui, JAV toji juosta pažymėta „PG-13“ (tinkama tėvų priežiūroje nuo trylikos). Susidūręs su sistemos kvailybe, patyriau mazochisto jaudulį, kai kino teatro darbuotojai uoliai vykdė nurodymus, nesiklausydami jokių argumentų. Toks smagumas stipresnis, nei pasiekus tikslą per blatą ar papirkinėjimą.

Sistema siekia gėrio. „Šalutinis efektas“ tikrai gali paveikti jaunas smegenis kaip narkotikų reklama. Priešinfarktinės būsenos ligoniui iš tikrųjų gresia galas nuo Olimpinės dienos euforijos. Formaliai jie teisūs. Bet vis tiek manysiu, kad didesnis gėris jaunuoliui yra pirmiau aptarti tokį filmą su tėvais, o tik po to žiūrėti parsipūstą versiją su draugeliais.

Taipogi esu tikras, kad net žymiausias gydytojas gali tik patarti, kaip žmogui gyventi. Leidimus išduoda kitur.

Viduramžiai Trakuose ir aplinkui

Šiandieninį bėgimą aplink Totoriškių ežerą kaip ir pernai palaimino atslūgusi kaitra. Maloniu oru vos šešių kilometrų nuotolis priviliojo ne tik Bėgimo taurės įskaitos maniakų, bet ir tingesnių mėgėjų iš sostinės.

Šiemet varžybos turėjo tapti Trakų miesto ir Viduramžių šventės akcentu. Šeimininkai pasirūpino, kad svečiams nereikėtų krapštyti piniginių starto mokesčiams, ir šiaip pasistengė sukurti jaukią, visai neviduramžišką nuotaiką. Praeitą kartą lyg ir pasitaikė sukčiautojų, iš anksto pasislėpusių pakelės nendrynuose, todėl šįsyk pamėginta tikrinti bėgikus starto zonoje, surenkant specialias korteles. Sukdamas ratu aplink ežerą, iš akių greitai paleidau lyderius, taigi nepatyriau, ar iškilo kokių keblumų nustatant nugalėtojus. Tiesą sakant, daugumai mirtingųjų tai visiškai nerūpėjo.

Dvidešimt trys su puse minutės – per trumpas tarpas leistis į gilesnius apmąstymus. Visą dėmesį tenka skirti kvėpavimui. Užtat apšildamas pasigrožėjau ūkanose skendinčia pilimi. Ji laikoma Viduramžių architektūros šedevru, nors iš esmės atstatyta 1962 m. Projektą parengė sovietmečio architektai. Žinoma, jie stengėsi laikytis istorinių gairių, nagrinėjo senus piešinius, ir štai jums - XV a. simbolis. Dar po pusšimčio metų užsukę į Vilnių masonai žvelgs į Valdovų rūmus ir stebėsis, “kuom blogai”.

Prieš porą savaičių lankiausi Uzbekistane. Samarkande ir Bucharoje apžiūrėjau per pastaruosius penkiolika metų atstatytas XIII –XIV a. medreses, mečetes ir mauzoliejus. Plika akimi matyti, kad jų fasadams naudotos šiuolaikiškos medžiagos. Mozaikas imituoja išpieštos plytelės, prie autentiškų mūrų pritaikytos šviežios plytos. Tikro anų laikų paminklo nebėra, užtat tai, ką matai, palieka įspūdį. Atstatyti (pastatyti?) ištisi Timūro (taigi ir Vytauto) laikų senamiesčių kvartalai. Daugumai turistų toks kompromisas tarp Pompėjos ir Disneilendo nekelia jokių abejonių. Gal italai neprašautų šitaip atstatę griuvėsius Vezuvijaus papėdėje? Mobis mielai atvyktų pakoncertuoti, gal net Selui sugrįžtų įkvėpimas.

Prieš metus Trakuose nepasivijau Dainiaus Kinderio. Neaišku, kaip Lietuvos Magelanui būtų sekęsi bėgti šiandien, bet rašo jis spėriai ir entuziastingai. „Filipinai. Ugnies žiedo kerai“ – Vilnius: Metodika, 2011. Rekomenduoju. Tikėtina, šiemet pasirodys ir daugiau bėgikų kūrybos. Spaudai rengiama „Maratono lauko“ knyginė versija, septyniasdešimtmečio proga žada išeiti Piotro Silkino pasakojimai. Kas bėga aplink ežerą, o kas - aplink Europą.

Šiandien puse minutės atsilikau nuo praėjusį trečiadienį VŠĮ „Tarptautinis maratonas“ tarybos pirmininku išrinkto Mindaugo Savicko. Geras ženklas Vilniaus maratonui. Naujos pajėgos (taryboje dirbs ir kitas sėkmingai Totoriškes apibėgęs komunikacijos bei renginių organizavimo asas Mykolas Katkus) padės pereiti niūriai Viduramžių epochai į Renesansą. Europoje Viduramžių pabaigą žymėjo didieji geografiniai atradimai, o sostinės maratonininkai jau kitais metais turėtų aptikti naują padorią trasą ir deramą būrį bendraminčių joje.

Eppur si muove. Vis dėlto ji sukasi. (Galileo Galilei)