Šiandieninį bėgimą aplink Totoriškių ežerą kaip ir pernai palaimino atslūgusi kaitra. Maloniu oru vos šešių kilometrų nuotolis priviliojo ne tik Bėgimo taurės įskaitos maniakų, bet ir tingesnių mėgėjų iš sostinės.
Šiemet varžybos turėjo tapti Trakų miesto ir Viduramžių šventės akcentu. Šeimininkai pasirūpino, kad svečiams nereikėtų krapštyti piniginių starto mokesčiams, ir šiaip pasistengė sukurti jaukią, visai neviduramžišką nuotaiką. Praeitą kartą lyg ir pasitaikė sukčiautojų, iš anksto pasislėpusių pakelės nendrynuose, todėl šįsyk pamėginta tikrinti bėgikus starto zonoje, surenkant specialias korteles. Sukdamas ratu aplink ežerą, iš akių greitai paleidau lyderius, taigi nepatyriau, ar iškilo kokių keblumų nustatant nugalėtojus. Tiesą sakant, daugumai mirtingųjų tai visiškai nerūpėjo.
Dvidešimt trys su puse minutės – per trumpas tarpas leistis į gilesnius apmąstymus. Visą dėmesį tenka skirti kvėpavimui. Užtat apšildamas pasigrožėjau ūkanose skendinčia pilimi. Ji laikoma Viduramžių architektūros šedevru, nors iš esmės atstatyta 1962 m. Projektą parengė sovietmečio architektai. Žinoma, jie stengėsi laikytis istorinių gairių, nagrinėjo senus piešinius, ir štai jums - XV a. simbolis. Dar po pusšimčio metų užsukę į Vilnių masonai žvelgs į Valdovų rūmus ir stebėsis, “kuom blogai”.
Prieš porą savaičių lankiausi Uzbekistane. Samarkande ir Bucharoje apžiūrėjau per pastaruosius penkiolika metų atstatytas XIII –XIV a. medreses, mečetes ir mauzoliejus. Plika akimi matyti, kad jų fasadams naudotos šiuolaikiškos medžiagos. Mozaikas imituoja išpieštos plytelės, prie autentiškų mūrų pritaikytos šviežios plytos. Tikro anų laikų paminklo nebėra, užtat tai, ką matai, palieka įspūdį. Atstatyti (pastatyti?) ištisi Timūro (taigi ir Vytauto) laikų senamiesčių kvartalai. Daugumai turistų toks kompromisas tarp Pompėjos ir Disneilendo nekelia jokių abejonių. Gal italai neprašautų šitaip atstatę griuvėsius Vezuvijaus papėdėje? Mobis mielai atvyktų pakoncertuoti, gal net Selui sugrįžtų įkvėpimas.
Prieš metus Trakuose nepasivijau Dainiaus Kinderio. Neaišku, kaip Lietuvos Magelanui būtų sekęsi bėgti šiandien, bet rašo jis spėriai ir entuziastingai. „Filipinai. Ugnies žiedo kerai“ – Vilnius: Metodika, 2011. Rekomenduoju. Tikėtina, šiemet pasirodys ir daugiau bėgikų kūrybos. Spaudai rengiama „Maratono lauko“ knyginė versija, septyniasdešimtmečio proga žada išeiti Piotro Silkino pasakojimai. Kas bėga aplink ežerą, o kas - aplink Europą.
Šiandien puse minutės atsilikau nuo praėjusį trečiadienį VŠĮ „Tarptautinis maratonas“ tarybos pirmininku išrinkto Mindaugo Savicko. Geras ženklas Vilniaus maratonui. Naujos pajėgos (taryboje dirbs ir kitas sėkmingai Totoriškes apibėgęs komunikacijos bei renginių organizavimo asas Mykolas Katkus) padės pereiti niūriai Viduramžių epochai į Renesansą. Europoje Viduramžių pabaigą žymėjo didieji geografiniai atradimai, o sostinės maratonininkai jau kitais metais turėtų aptikti naują padorią trasą ir deramą būrį bendraminčių joje.
Eppur si muove. Vis dėlto ji sukasi. (Galileo Galilei)
Šiemet varžybos turėjo tapti Trakų miesto ir Viduramžių šventės akcentu. Šeimininkai pasirūpino, kad svečiams nereikėtų krapštyti piniginių starto mokesčiams, ir šiaip pasistengė sukurti jaukią, visai neviduramžišką nuotaiką. Praeitą kartą lyg ir pasitaikė sukčiautojų, iš anksto pasislėpusių pakelės nendrynuose, todėl šįsyk pamėginta tikrinti bėgikus starto zonoje, surenkant specialias korteles. Sukdamas ratu aplink ežerą, iš akių greitai paleidau lyderius, taigi nepatyriau, ar iškilo kokių keblumų nustatant nugalėtojus. Tiesą sakant, daugumai mirtingųjų tai visiškai nerūpėjo.
Dvidešimt trys su puse minutės – per trumpas tarpas leistis į gilesnius apmąstymus. Visą dėmesį tenka skirti kvėpavimui. Užtat apšildamas pasigrožėjau ūkanose skendinčia pilimi. Ji laikoma Viduramžių architektūros šedevru, nors iš esmės atstatyta 1962 m. Projektą parengė sovietmečio architektai. Žinoma, jie stengėsi laikytis istorinių gairių, nagrinėjo senus piešinius, ir štai jums - XV a. simbolis. Dar po pusšimčio metų užsukę į Vilnių masonai žvelgs į Valdovų rūmus ir stebėsis, “kuom blogai”.
Prieš porą savaičių lankiausi Uzbekistane. Samarkande ir Bucharoje apžiūrėjau per pastaruosius penkiolika metų atstatytas XIII –XIV a. medreses, mečetes ir mauzoliejus. Plika akimi matyti, kad jų fasadams naudotos šiuolaikiškos medžiagos. Mozaikas imituoja išpieštos plytelės, prie autentiškų mūrų pritaikytos šviežios plytos. Tikro anų laikų paminklo nebėra, užtat tai, ką matai, palieka įspūdį. Atstatyti (pastatyti?) ištisi Timūro (taigi ir Vytauto) laikų senamiesčių kvartalai. Daugumai turistų toks kompromisas tarp Pompėjos ir Disneilendo nekelia jokių abejonių. Gal italai neprašautų šitaip atstatę griuvėsius Vezuvijaus papėdėje? Mobis mielai atvyktų pakoncertuoti, gal net Selui sugrįžtų įkvėpimas.
Prieš metus Trakuose nepasivijau Dainiaus Kinderio. Neaišku, kaip Lietuvos Magelanui būtų sekęsi bėgti šiandien, bet rašo jis spėriai ir entuziastingai. „Filipinai. Ugnies žiedo kerai“ – Vilnius: Metodika, 2011. Rekomenduoju. Tikėtina, šiemet pasirodys ir daugiau bėgikų kūrybos. Spaudai rengiama „Maratono lauko“ knyginė versija, septyniasdešimtmečio proga žada išeiti Piotro Silkino pasakojimai. Kas bėga aplink ežerą, o kas - aplink Europą.
Šiandien puse minutės atsilikau nuo praėjusį trečiadienį VŠĮ „Tarptautinis maratonas“ tarybos pirmininku išrinkto Mindaugo Savicko. Geras ženklas Vilniaus maratonui. Naujos pajėgos (taryboje dirbs ir kitas sėkmingai Totoriškes apibėgęs komunikacijos bei renginių organizavimo asas Mykolas Katkus) padės pereiti niūriai Viduramžių epochai į Renesansą. Europoje Viduramžių pabaigą žymėjo didieji geografiniai atradimai, o sostinės maratonininkai jau kitais metais turėtų aptikti naują padorią trasą ir deramą būrį bendraminčių joje.
Eppur si muove. Vis dėlto ji sukasi. (Galileo Galilei)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą