2010 m. kovo 2 d., antradienis

Mojuot ar nemojuot? Štai klausimas koksai!













Bėgate tuščiu parko ar miško takeliu, upės krantine, šaligatviu. Iš tolo pastebite priešpriešiais artėjančią figūrą. Žmogus irgi bėga. Iš tolo įvertinate: aha, nematytas, bet, regis, patyręs (arba - naujokas, profas, keistuolis, storulis, simpatiškas...). Prasilenkdamas, pakeliate ranką, linktelite, sumurmate „Labmm“... Sutiktasis gi tyliai prarisnoja savo tempu, nė menkiausiu judesiu neatsakydamas.

Kodėl? Amerikietis R.Sullivanas panagrinėjo tokį bėgikų elgesį ir straipsnyje „The Waiver‘s Dilemma“ (angl. „Mojuotojo dilema“) iš „Runner‘s world“ pateikė įžvalgas. Jo atradimu žmonės išauga mojuotojai arba ne. Nemojuotojai – tai visai ne kokie nors mizantropai ar marginalai. Jie – geri draugai ir malonūs individai, tiesiog, kitokie.

Straipsnio autorius aptiko, kad bėgikų polinkį mojuoti (linktelėjimai, šyptelėjimai, myktelėjimai čia irgi įskaitomi) įtakoja išorės veiksniai. Mojavimas dažnesnis ankstyvais rytais, retėja per pietus ir vėl grįžta prieš sutemas. Daugiau mojuoja bėgantieji grupelėmis, jei tik nėra pernelyg užsišnekėję tarpusavyje. Vyresni bėgimo mėgėjai linkę mostelėti labiau už jaunimą. Įdomus pastebėjimas dėl koreliacijos su oro gražumu: pasirodo, ji atvirkštinė – kuo bjauresnė diena, tuo daugiau šansų, kad sulauksite reakcijos iš sutikto bendraminčio.

Likti be atsako į nuoširdų pasveikinimą visada nemalonu. Ne tiek, kaip pajusti ore pakibusią ištiestą ranką, bet... Kodėl jie taip elgiasi? Jei priklausote mojuotojams, nurimkite – tai niekaip nesusiję su jūsų asmenybe ar išvaizda. Minėtame straipsnyje pateikiamas pavyzdys, kaip mojuotojas susitiko su pažįstamu iš matymo nemojuotoju kitomis aplinkybėmis ir suteikė jam pagalbą. Po to kurį laiką nemojuotojas prisiversdavo pamojuoti, bet ilgainiui taip elgėsi vis rečiau, kol galiausia grįžo prie savo įprasto stiliaus.

Pats pastebėjau, kad žmonės nemojuoja, nes klausosi muzikos. Teoriškai, tai netrukdytų kilstelėti rankos, bet, pasinėrus į garsų jūras, esti kitaip. Įtariu, kad kai kurie bėgikai apskritai kiek gėdijasi bėgioti, todėl įsikiša į ausis laidus, užsimeta gobtuvą ir aiškiai rodo, nenorį būti pastebėti. Keista. Žinotų, su kokiu pavydu į juos žvelgia nebėgiojantys piliečiai, gal išsitiestų.

Kai kam bėgimas – meditacijos forma, o budistų vienuolyne už nutrauktas tikėjimo brolio dvasines pratybas susilauktumėte drausminės nuobaudos. Jei iš tolo matyti, kad žmogus bėga savęs link, netrukdykite jam.

Mano patirtis sako, kad nemojavimas niekaip nėra susijęs su bėgimo tempu. Ž.Balčiūnaitė, D.Lobačevskė, broliai Škarnuliai, net skusdami čempioniškais greičiais, visuomet draugiškai pamojuoja.

Laikau save mojuotoju, nors kas ten žino, kaip atrodau iš šalies. Štai, mane erzina, jei kas nors mėgina prisigretinti bėgti drauge ir dar ima kalbinti. Ypač per varžybas. Bet tai, ko gero, jau kita tema.

2 komentarai:

Dovydas Sankauskas rašė...

Prasilenkdamas aš VISADA mosteliu ranka arba kinkteliu galva priešpriešiais sutiktam bėgikui.

Atsakymo Anglijoje sulaukiu VISADA. Švedijoje – NIEKADA. Lietuvoje – KAI KADA.

Galbūt tai priklauso nuo tautos temperamento?

Laimis rašė...

Na kad jau autorius paminėjo save, tai nuomonė iš šalies (pagal Vilniaus maratono patirtį) nelinkęs socializuotis ir mojuoti :) bėgimo metu.... Aš žinoma pritariu nuomonei, kad kiekvienas turi savo bėgimo stilių. Man pvz. kartais norisi pabūti vienam bėgant, o pasirinkus bėgimą minioje smagu su bendraminčiais paplepėti :)