Apie politikos kultūrą ir kultūros politiką

 

Edmundas Jakilaitis pakvietė komentuoti kultūrą kanalu „politika.lt“. Pradedu  nuo pasvarstymų apie kultūrą ir politiką, o tai pat – apie politikos kultūrą ir kultūros politiką.

Kas yra politika, žino visi. Tai iš senovės graikų kalbos kilęs žodis, reiškiantis antikinio miesto, o šiais laikais – valstybės ar visuomenės – valdymo techniką.   

O kas yra kultūra? Atsakyti sunkiau. Pamenu, kaip bičiulis latvis filosofas per draugišką vakarienę paklausė buvusios Lietuvos kultūros ministrės, ką ši laikanti kultūra. Pareigūnė atsakė nuoširdžiai: „Sunku pasakyti.“

Iš tiesų „kultūra“ yra daugiareikšmis žodis, tačiau tai mūsų neatleidžia nuo atsakomybės suvokti jo prasmę. Šiuolaikiniai žodynai pateikia keletą variantų: kultūra – tai „tautos ar visuomenės gyvenimo būdas ir papročiai tam tikru laikotarpiu“. Arba „žmonių grupės ar organizacijos požiūriai, nuomonės ir elgsena“. Dar viena kultūros reikšmė – „rašytiniai, vaizduojamieji ar vaidybos menai, atspindintys visuomenės gyvenseną bei papročius“.

Biomedicinoje egzistuoja terminai „bakterijų kultūra“ arba „bakterijų kolonija“. Jie atveda prie pačių sąvokos šaknų: „kultūra“ ir „kolonija“ – lotynų kalbos daiktavardžiai, kilę iš to paties lotyniško veiksmažodžio „colere“ – „įdirbti, puoselėti, paversti gyvenamu“.

Taigi, pirminė žodžio „kultūra“ reikšmė lotyniškai kalbėjusioje Senovės Romoje – žemės purenimas, laistymas, įdirbis, parengimas sėjai, kitaip tariant – kultivavimas. Kristaus laikais gyvenęs Ciceronas metaforiškai paminėjo kultūrą garsioje sentencijoje „cultura animi philosophia est“ (filosofija yra sielos puoselėjimas). Palyginimas prigijo, kultūros sąvoka tapo vartojama, kalbant ne vien apie dirvos purenimą, bet ir apie įdirbį ugdant žmogaus sielą, o maždaug nuo XIX amžiaus kultūra imta vadinti ir visuomenės „sielos“ ugdymą – jos papročių, požiūrių, nuomonių ir menų puoselėjimą. 

Taigi, nors kultūra glūdi giliau politikos, verta kalbėti ir apie politikos kultūrą, ir apie kultūros politiką. Jei politika yra valstybės valdymo technika, tai politikos kultūra bus šios technikos ugdymas, tobulinimas, puoselėjimas. Jei kultūra yra visuomenės sielos ugdymas, tai kultūros politika – visuomeninės sielos puoselėjimo technika.

Oficiali kultūros politikos institucija Lietuvoje – Kultūros ministerija. Pirmiausia suabejosiu, ar tikrai verta pernelyg sureikšminti ministeriją ir priskirti ministrui perdėm didelių galių, beje, kalbant ne tik apie kultūrą. Pirminė, vėlgi lotyniškos kilmės, žodžio „ministras“ reikšmė – patarnautojas, tarnas. „Ministras“ yra bendrašaknis su „minus“ – mažiau. Ministrais būdavo vadinami šventyklų, o vėliau – bažnyčių, patarnautojai, pabrėžiant, kad jie, mažesnieji, veikia didesnės valdžios akivaizdoje.

Kultūros ministras tarnauja visiems mums, puoselėdamas, laistydamas, tręšdamas visuomenės sielą – papročius, tradicijas, elgseną, pažiūras, menus. Tikimės iš jo tarnystės vadovaujant ministerijai sėkmingos kultūros politikos, tai yra aukštos valdymo technikos, kultivuojant visuomenės sielą. Tačiau, kad būtume pajėgūs vertinti mūsų Kultūros ministerijos veiklą, turime prieš tai susivokti, ką laikytume geru jos pastangų vaisiumi.

Kultūros ministerijos tinklapyje yra nurodyta šios institucijos misija. Dar vienas lotyniškas žodis. „Missio“ reiškia „siuntimas“, taigi misija paaiškina, kokiai užduočiai pasiųstas asmuo ar žmonių būrys, šiuo atveju, kultūros ministerijos darbuotojai. Toji užduotis skamba taip: „Kultūros ministerijos misija – asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę keičianti kultūra.“ Teiginys skamba keistokai: Kultūros ministerijos užduotis – kultūra. Kokia? Keičianti asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę. Kaip keičianti? Neaišku. Galiu nuspėti, kad keičianti geryn, bet kodėl taip aiškiai neparašyta? Juk ne visi pokyčiai atneša gėrį, pavyzdžiui, girdėdami apie klimato kaitą, suvokiame ją kaip nepageidaujamą reiškinį. Ko gero, aiškesnė ministerijos misija galėtų būti „gyvenimo kokybę kelianti kultūra“ arba tiesiog „gerinanti gyvenimą kultūra“. Beje, prie misijos apibrėžimo nurodyta data – 2024 m. gegužės 14-ta. Matyt, tądien ministerijos kolektyvas pasiųstas vykdyti užduoties.

Kaip jau minėjau, kultūra yra gilusis visuomenės gyvenimo procesas. Tai – ne uoliena, net ne būsena, o srautas, maitinantis, ugdantis, kultivuojantis jos sielą. Nuo kultūros išties nemenkai priklauso ir visuomenės sveikata, ir politika, ir gerovė. Kultūra veikia giliau negu politika, todėl ministerijai, kaip politinei institucijai, nelengva siekti tokios kultūros, kuri kokybiškai keistų visuomenės gyvenimą, taigi ir politiką, vyriausybę, pačią ministeriją.

Jungtinės Amerikos Valstijos kultūros ministerijos neturi, nes laikosi nuostatos, kad centralizuotas finansų skirstymas, vyriausybės priežiūra ir kišimasis prieštarautų kūrybos ir žodžio laisvėms. Tuo tarpu žemyninėje Europoje karališkosios ir nacionalistinės tradicijos paskatino vyriausybes imtis kultūros iš peties ir steigti ministerijas.

Matyt, anglosaksiška ir napoleoniška kultūros politika iš pamatų skiriasi dėl to, kad amerikiečiai sąmoningai laiko kultūrą giliuoju pamatu ir mano, kad visuomenės siela gali lemti politiką, bet ne atvirkščiai, todėl vyriausybei neverta užsiimti bergždžia misija. Tuo tarpu europiečiai, panašiai suprasdami kultūros svarbą, kaip tik griebiasi ją valdyti aukščiausiu lygmeniu. Kitaip sakant, arba kultūros ministerija šalyje turi būti galva aukštesnė už visas kitas, arba jos visai nereikia.

Argentinos prezidentas Chavieras Milei, siekdamas ištraukti šalį iš ekonominės ir politinės krizės, pradėjo valstybės valdysenos pertvarką ir, be kita ko, daugiau negu prieš metus, 2023-iųjų gruodį, panaikino tenykštę kultūros ministeriją, nurėžė didžiumą finansų kultūrininkams ir menininkams. Politiniai priešininkai protestavo, netekusieji pinigų piktinosi, tačiau per praėjusius metus Argentinos kultūra nesužlugo. Priešingai, visuomenė išlaisvėjo ir susitelkė, o vietiniai ir užsienio stebėtojai jau ima prognozuoti argentiniečių meno kūrėjų proveržį. Nereguliuojamoje terpėje atsisijojo mėgdžiotojai ir vidutinybės, nebeliko anksčiau proteguoto konjunktūrinio šlamšto, o talentingi kūrėjai vis tiek prasimuša. Lauksime pirmojo argentinietiško literatūros Nobelio ar bent Bookerio.

Lietuvos visuomenės gyvenimo kokybė pamatuojamai geresnė už Argentinos, todėl galime lengviau pakelti savo Kultūros ministerijos naštą. Tik vis tiek, laukdami deramos tarnystės iš savo kultūros ministro, negalime tikėtis, kad jis, net kreipiamas Kultūros komiteto Seime, pajėgs susidėlioti politikos prioritetus, kol visuomenė, tai yra – mes patys, anksčiau nesusivoksime, kokie gi yra pačios kultūros prioritetai. Politikai svarsto ir sprendžia, kiek finansuoti teatrą, o kiek – kiną, arba kiek dar statyti koncertų salių, o kiek – bibliotekų. Tai vis antraeiliai klausimai, į kuriuos dorai įmanoma atsakyti tik pajutus, kas labiau padės ugdyti lietuvio sielą.   

Prieš pradedant nagrinėti valstybės kultūros politikos prioritetus, verta susivokti, kokį gyvenimo būdą, papročius, pažiūras ir nuomones bei menus pageidaujame purenti, puoselėti ir ugdyti Lietuvoje. Šis klausimas, be abejo, užduotinas ne ministrui, o kiekvienam iš mūsų.

Lietuvoje kasdien dirba daugybė kultūros politikų. Tai – seimūnai, Prezidento patarėjai, ministerijų darbuotojai, Kultūros taryba su pulku ekspertų, paveldosaugininkai, savivaldybių tarnautojai, kultūrinių leidinių redaktoriai, universitetų senatoriai, kūrybinių sąjungų vadovai ir aibė kitokių veikėjų. Jie stengiasi puoselėti visuomenės sielą, todėl privalo žinoti, kurie dalykai yra svarbiausi, siekiant šio kilnaus tikslo, arba, šnekant jų pačių kalba – kokie gi yra Lietuvos kultūros prioritetai.

Pradėjus svarstyti, kam teikti pirmenybę Lietuvos kultūroje, iškart kyla pagunda atsispirti nuo lietuvybės. Šią iškėlus aukštyn, tautiškumas tampa kultūros prioritetu ir net kriterijumi: kas lietuviška, tas yra svarbiau, o gal ir vertingiau nei lenkiška ar latviška, žemaitiška ar dzūkiška.   

Kokie mums įprasti lietuvybės pavyzdžiai? Tai sutartinių raudos ir „Eglė, žalčių karalienė“, „Tautiška giesmė“ ir trispalvė, rūpintojėliai ir margučiai, didžkukuliai ir šaltibarščiai, ripka ir krepšinis, blaivybė ir pagonybė, Vytis ir raidė „ė“. Taip tęsiant, keistokas išeitų nacionalinis kultūros prioritetų sąrašas.

Rimčiau apibendrinus, tautiškumas kaip prioritetus iškelia lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją. Savo kalbą tikrai būtina puoselėti, tik kaip? Juk šiaulietiška Rimanto Kmitos šneka smarkiai skiriasi nuo Vilniaus centro fainuolių ir Gabijos Grušaitės lietuvingliškos puskalbės. Lietuvių kalbos ateitis verta ypatingo kultūrininkų dėmesio.

Mieliausioji Lietuvos istorija taip pat nėra elementari. Istorija visuose kraštuose būna įrankis tautiškumui puoselėti, todėl dažnai kyla pagundų ją pagražinti, pakreipti savaip. Čia svarbu ne tik patiems vieningai susitarti dėl Lietuvos viduramžių, smetonmečio ar sovietmečio interpretacijų, bet ir įsiklausyti į užsienio mokslininkų pastabas.

Tautiškumas – tvirtas, bet pernelyg siauras kultūros ramstis, todėl jį dera papildyti bendresnėmis vertybėmis. Štai mūsų Kultūros ministerija savo misijoje pabrėžia siekianti gyvenimo kokybę keičiančios kultūros. Iš to suprantu, kad kviečiama nusiteikti pokyčiams, pernelyg nesikabinti į senovės tradicijas ar esamą padėtį.

Kismas ir pastovumas – tai priešybės, tarp kurių verta ieškoti ne aritmetinio vidurkio, bet aukso vidurio, nors yra ir kitų kraštutinių vertybių. Štai sociologijos profesorius Jonathanas Haidtas knygoje „Teisuoliškas protas“ nurodo šešias pamatines moralės prieštaras: laisvė ir priespauda, valdžia ir maištas, šventumas ir nuopuolis, globa ir skriauda, ištikimybė ir išdavystė bei teisingumas ir apgavystė. Įdomu, kad iš jų Amerikos liberalai ir konservatoriai skirtingai dėlioja programinius prioritetus.

Kiekvieną rinkėją jaudina moralės klausimai, tačiau tik utopinis liberalkonservatorius sugebėtų priešrinkiminėje retorikoje tolygiai įsipareigoti visoms šešioms paminėtoms dorybėms. Todėl ištikimybę ir teisingumą aukština visi kandidatai, tačiau liberalai krypsta nuo globos link laisvės, o konservatoriai vilioja šventumu ir tyra, bet tvirta valdžia.

Neišvengiamai tenka svarstyti, kiek mūsų kultūra turėtų būti lietuviška, o kiek – vakarietiška, o gal – labiau krikščioniška, ar europietiška, šiuolaikiška, postmoderni, ar tiesiog – žmogiška? O gal net gyvuliška? Galėtumėte teigti, kad kultūra nebūna gyvuliška, tuo ji ir skiriasi nuo natūros, tačiau sunku paneigti, kad žmogaus siela nuolat grumiasi su gamtiškais instinktais. Todėl kultūros santykis su gyvuliškumu tebėra aktualus.

Ukrainiečių žūtys ir kančios paskatino daugelį lietuvių nusigręžti nuo rusų literatūros, kino, baleto bei kitų menų. Tautiečiai ėmė labiau domėtis ukrainietiškomis knygomis, filmais, muzika ir daile. Jeigu taip apsisprendžiame sąmoningai pasirinkdami – ne instinktyviai, ne iš baimės, ne nunešti minios, tuomet, atsisakę Gogolio ar Bulgakovo, nenuskurdiname sielos, o kaip tik sustiprėjame, išsitiesiame, tampame dar oresni ir atviresni. Šitaip gal pajėgsime ne tik ramiai pagrįsti poziciją dėl nurašomos rusiškos kultūros, bet ir solidžiai paaiškinti, kokių prioritetų laikysimės kinų, kurdų, kartvelų, izraeliečių ir Palestinos arabų kūrybos atžvilgiu. 

Karai atskleidžia, kad žmonės tarpusavyje elgiasi žiauriau nei žvėrys. Vilkas niekada neperkanda gerklės pasidavusiam gentainiui, tuo tarpu visi okupantai kankina belaisvius ir žudo civilius. Egzistuoja sąvoka „karo nusikaltimai“. Šis reiškinys sukelia minčių apie kariškių kultūrą. Jei vieni kariauja nusikalstamai, o kiti – teisėtai, išeitų, kad vienos kariuomenės būna gyvuliškos, o kitos kultūringos. Kurios stipresnės? Viliuosi, kad kultūringosios. Todėl, augindami gynybos biudžetą, nepamirškime numatyti jame dalies ir Krašto apsaugos kultūrai.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt