Jan Fabre: „Tikiu stebuklinga akimirksnio tiesa“

Pradėkime nuo jūsų kūno. Kurdamas nemenkai juo naudojotės: piešėte krauju, ašaromis, seilėmis ir sperma, liejote savo formos skulptūras, vaidinote spektaklius. Akivaizdu, kad šis kūnas jus įkvepia. Ką esate supratęs apie kūniškumą?

Ko gero, turėčiau grįžti prie Rubenso. Paauglystėje įstojęs į piešimo mokyklą, dažnai užsukdavau į jo namuose įrengtą muziejų.

Čia, Antverpene?

Taip. Būdamas gal penkiolikmetis uoliai tyrinėjau Rubenso pasaulį, sėmiausi iš jo. Ten atkreipiau dėmesį į daugybę jo autoportretų. Stebėjausi, kodėl tas dailininkas vaizdavo tiek daug savęs. Kažkuris iš dėstytojų paaiškino, kad tai – keli skirtingi Rubensai, mat menininkas sirgęs šizofrenija.

Ko gero, Rubenso autoportretai paskatino itin domėtis savo paties kūnu. Ėmiau įsižiūrėti į save. Pirmąją dirbtuvę įsirengiau tėvų namų palėpėje. Neįstengiau samdytis pozuotojų, tad pradėjau piešti savo veidą. Aptikau, kaip įvairios minos atskleidžia skirtingas mano asmenybes. Piešiau nedidukus autoportretus mokydamasis, tyrinėdamas.

Palengva vis drąsiau pažinau savo anatomiją. Nusirengęs apžiūrinėdavau spenelius. Atsimenu, augau nepaprastai kūdas. (Juokiasi) Tarsi keliaudamas slėpiningais takais, tyrinėdamas landžiojau vis tolyn. Turbūt kokiais 1977‑aisiais nupiešiau pirmuosius piešinius savo krauju.

Papasakokite apie juos išsamiau.

Tėvas pasiuntė mane į Briugę pamatyti flamandų primityvistų paveikslų. Vos išėjęs iš Groeninge muziejaus užsukau į krautuvėlę, nusipirkau metalinių taurių, peiliukų. Pigaus viešbutuko kambaryje persirėžiau riešą. Čia pat ėmiau piešti.

Tėvelio dėka daug išmokau iš didžiųjų meistrų. Tie flamandai buvo tikri alchemikai, primaišydavo į dažus ne tik gyvulių, bet ir žmonių kraujo, kaulų čiulpų.

Tik daug vėliau oficialiai pristačiau paveikslus, nutapytus sperma, tačiau pamenu, kad dar būdamas aštuoniolikos ar devyniolikos metų studijoje pasistačiau veidrodžius ir juose apžiūrinėdavau save masturbuodamasis. Taškydavau sėklą ant popieriaus, piešdavau savo varpa it pieštuku.

Šitaip eksperimentuodamas aptikau įvairiausių kūno vidaus ir išorės atspalvių. Vėlesniuose darbuose atsispindi dar smulkesni odos ir skeleto anatomijos vaizdai.

Įdomu, kad plėsti ribas jus įkvėpė ne šiuolaikiniai, o senieji meistrai.

Matote, jie išrado ne tik naujoviškus aliejinius dažus, bet ir drąsius kūno atvaizdavimo būdus. Įsižiūrėję į genialiojo van Eycko paveikslus pamatome, kad žmogiška anatomija juose iškraipyta. Įtalpinti į rėmus kūnai dominuoja, tampa visa ko atskaitos matu. Žmonės tuo požiūriu pranoksta dievus.

Jų revoliucingos idėjos labai įkvėpė stebėti ir domėtis savo kūnu. Kokia čia oda? Į ką įvyniotas pabundu rytą? Anksti suvokiau, kad esu įkliuvęs kūno spąstuose.

Spąstuose?

Kaip belaisvis. Mano kūnas – tai mūšio laukas.

Kas gi jame kovoja? Prieš ką?

Tai vidinė kova. Raudonieji kraujo kūneliai pliekiasi su baltaisiais.

Aaa, jums kyla toks vaizdinys.

Pavyzdžiui, toks.

Ir aišku, ten vyksta mano paties kova. Savo oda naudojausi kaip drobe, piešdavau ant pilvo tušinuku, imituodamas tatuiruotes. Nuolat tikrindavau, kur glūdi fizinės ir dvasinės ribos: ką sugebu, kiek dar pajėgiu, kas atsiskleidžia kūno paviršiuose. Stebėjau, kokios mėlynės randasi nuo įvairių sumušimų. Didžiuodavausi mėlynėmis lyg papuošalais, bet mėgavausi ne mazochistiškai, o iš smalsumo. Skausmas manęs niekada nežavėjo. Jaučiausi esąs linksmuolis tyrinėtojas.

Gal ką nors išsitatuiravote?

Ne. Nors Antverpenas – uostamiestis, jame gausu tatuiruočių salonų.

Jums pakako laikinų piešinių tušinuku?

Taip. Pradėjau piešti ant odos mėlynu tušinuku gal 1979‑aisiais. Fotografuodavau tuos piešinius, net filmuodavau, o paskui švariai nusiprausdavau. Kitą dieną piešdavau iš naujo, šiek tiek mėgdžiodamas matytų gatvėse jūreivių ar prostitučių tatuiruotes.

Taipogi ėmiau kurti paveikslus iš mėlynių.

Ką jomis nupiešdavote?

Įvairias puošmenas: gėles, karūnas. Mušdavau save visokiais įnagiais, kad išgaučiau reikiamas formas ir atspalvius.

Kiek jie laikydavosi? Keletą dienų…

Taip, jaunas kūnas greitai gyja. Tokie piešiniai pranykdavo per savaitę.

Dar trindavau kūną švitriniu popieriumi, kol visai nuskusdavau odą. Apsinuogindavo kruvinos mėsos. Tebeturiu tų laikų filmus, kuriuose matyti, kaip nusitryniau odą nuo abiejų kojų.

Neįtikėtina.

Žvelgiau į kūną kaip į kūrybos medžiagą. Net ir nudyrus odą žaizdos greit užsitraukdavo. Jaunystė. Prieš porą metų nusprendžiau pakartoti tą patį veiksmą su švitriniu popieriumi kitam filmui – šįkart užtruko kelis mėnesius, kol visai sugijau. (Juokiasi)

Dėl meno.

Taip. Šitaip elgdamasis tikrinau asmenines galimybių ribas, tačiau labiausiai stengiausi siekti grožio.

Kitas jums akivaizdžiai svarbus kūniškumo aspektas – metamorfozė.

Turiu prisipažinti, jog šią temą man pripiršo tėvas, pats gražiai piešęs klasikiniu stiliumi, ypač augaliją. Jis dirbo miesto apželdintoju, prižiūrėjo egzotiškus augalus patalpose ir kiemuose. Domėjosi botanika. Vertėsi sunkiai, bet visada sutaupydavo metiniam abonementui į Antverpeno zoologijos sodą. Kiekvieną savaitgalį mane ten vesdavosi.

Kokio amžiaus?

Jau nemažą – penkiolikos, net septyniolikos metų. Mes ne tik spoksodavome į žvėris, tėvas ragindavo juos nupiešti, pagaunant ant popieriaus gražius judesius. Ir to negana – paskui jis liepdavo dairytis į žmones, įžvelgti tarp jų tipą, panašų į kurį nors gyvūną, ir mikliai nupiešti.

Šitaip tėvas atkreipė dėmesį į žmogaus-žvėries metamorfozę. Be to, jis supažindino su Lavatero fiziognomija, skatino įsižiūrėti į žvėrių snukius ir žmonių veidus.

Šeimos archyve turiu senų filmų, kuriuose rodoma garsi Antverpeno zoologijos sodo gorila vardu Gustas, kartu ir aš, mėginantis ją pamėgdžioti: baubiu šokinėdamas ant lovos. Vaikystėje nesunkiai pasiekdavau gyvuliško transo būseną, o po daugelio metų kurdamas šokio spektaklius naudojuosi tais pačiais metodais.

Tėčio dėka nuo mažens domėjausi gyvūnų elgsena, žavėjausi jų išmintimi. Čia pat kurdavau trumpus spektakliukus ir filmuodavau juos 8 mm juosta. Sukaupiau aibę tokių 3 minučių trukmės filmukų.

Kas juose atvaizduota?

Daugiausia – aš pats. Straksiu nuogas lyg žvėriūkštis. Persikūniju tai į gorilą, tai į leopardą.

Tai irgi alchemija – perkeisti žmogų į žvėrį.

Visiška alchemija.

Dar tuo metu Kalėdoms gavau dovanų mikroskopą. Dėdė priminė, kad giminėje turime garsų entomologą Jeaną-Henrį Fabre’ą. Pamenu, tūnodamas savo laboratorijoje apžiūrinėdavau įvairiausias blusas ir piešdavau frankenšteinus arba liedavau keistas akvareles.

Mano kūrybinė visata skleidžiasi iš vaikystės namų.

O ką tėvas manė apie jūsų eksperimentus su kūnu ir piešinius jo skysčiais ar išskyromis?

Tėvas buvo puikus amatininkas, bet ne menininkas. Mano kūrybą jis vertino labai kritiškai. Kartą, apžiūrėjęs mano paveikslų ir skulptūrų parodą garsiame muziejuje, tarė: „Janai, užsuk kurią dieną namo, prisėsime, pamokysiu, kaip gražiai nupiešti.“ (Juokiasi)

Jis šiek tiek teisus. Piešė meistriškai, mokėjo pastebėti ir atskleisti esmę. Tik nebuvo menininkas.

Ką turite galvoje sakydamas „ne menininkas“?

Susikaustęs. Meistriškai piešti ir kurti meną nėra tas pats.

Abu tėvai ilgai laikė, kad užsiimu niekais. Net kai man sukako keturiasdešimt, išvydę mano kūrinius garsiausiuose muziejuose arba pažiūrėję spektaklius didžiausiuose teatruose, ragindavo: „Janai, susirask pagaliau normalų darbą.“ (Juokiasi) Jie rimtai siūlė man pagalbą: „Padėsime tau susirasti nuolatinį darbą gimtajame mieste.“ (Juokiasi)

Koks tai būtų darbas?

Sodininkauti. Tėvas jautėsi užsitarnavęs pagarbą ir turįs naudingų pažinčių. Jie svajojo, kad vesčiau ir auginčiau vaikus, dirbdamas įprastą darbą. Auklėjo mane net keturiasdešimtmetį. Argi ne juokinga?

Gal kiek graudu?

Taip, jie ilgai nesuvokė tokio pašaukimo.

Tačiau tėvai – svarbiausias mano įkvėpimo šaltinis. Jie buvo nepaprastai aistringa pora. Ir dabar prisimindamas juodu, geriau suprantu save, atrandu, kaip tapti geresniam. Kai mintyse pasikalbu su jais abiem arba po vieną, mama ir tėtis vis dar nurodo, kur žengti. Tokie dialogai ar pokalbiai atveria mano klaidas, įgalina kitaip pažvelgti į kūrinius.

A. B. Yehoshua man yra papasakojęs apie savo santykius su tėvu. Šis kartojęs, kad sūnus neparašys geriausių romanų jam gyvam esant. Taip ir nutiko. Tik tėvui mirus rašytojas sukūrė šedevru laikomą „Poną Manį“. Gal ir jūs patyrėte panašų meninį išsilaisvinimą iš tėvo šešėlio?

(Tyli) Tai sudėtinga. Devyniolikmetis išėjau iš namų. Vėliau atleidau tėvui, bet jis elgėsi su manim neįtikėtinai nuožmiai. Buvo daugiau nei griežtas.

Tėvas sugebėjo išlaisvinti man vaizduotę, tačiau pats liko suluošintas skurdo. Gimė sunkiais laikais, užklupo karas, jo vyresnysis brolis partizanavo prieš nacius. Tėvas nebaigė mokslų, tapo želdintoju ir mane ūgtelėjusį vertė dirbti, parnešti pinigų, užuot siekus išsilavinimo. O aš įsitryniau net į tris skirtingas vietas: Karališkąją menų akademiją, miesto dailės mokyklą ir privačią modelių piešimo studiją. Namo grįždavau dešimtą vakaro ir rasdavau išjungtą elektrą, nes tėvai taupė drausdami man skaityti ar piešti. Laikė, kad esu tiek suaugęs, kad privalau padėti išlaikyti namus. Iki vėlumos sėdėdamas prie žvakių rašydavau ir piešdavau, kas užduota akademijoje.

Pagaliau trūko kantrybė ir apsigyvenau kitur. Dešimt ar penkiolika metų negrįžau namo, vis pykau. Tik vėliau suvokiau, kokius lobynus tėvai man įteikė ugdydami vaizduotę, atverdami savo pasaulį. Be to, jie labai užgrūdino charakterį: išmokau kietakaktiškai nenusileisti. O štai seserys, guvios ir protingos merginos, paklususios tėvų valiai įsidarbino sulaukusios vos šešiolikos.

Kai vėl suartėjome, tėvai pasakojo, kaip ateidavo slapčia pasižiūrėti į mane, palinkusį virš stalo žvakių šviesoje. Jie didžiuodavosi, kad sūnus užsispyręs siekia savo tikslo. Pelniau šiek tiek pagarbos, nes iš 75 priimtų į Karališkąją akademiją studentų tik 4 ją pabaigė. Kiti išėjo dirbti į gamyklas.

Taip jau gyvenime nutinka: daugelis norėtų keisti pasaulį kurdami menus, tačiau pristinga ištvermės ir užsispyrimo.

Regis, kliūtys ir nepritekliai tik dar smarkiau nukreipė jus menininko keliu.

Jaunystėje gerokai paragavau skurdo. Ilgai tempiau be skatiko. Kūriau teatrui, o uždarbiaudavau gatvėse grodamas gitara ir armonikėle. Šaldavau. Nebuvo lengva, bet nemažai išmokau.

Dabar esu dėkingas tėvams, kad privertė tai patirti. Mama kilusi iš turtingų frankofonų buržujų giminės, o tėvas – iš kairiųjų flamandų darbininkų šeimos. Belgiška santuoka.

Mama mokė mane prancūzų meilės kalbos, vakarais leisdavo Georges’o Brassenso dainas ir versdavo jų žodžius. Padeklamuodavo Baudelaire’ą arba Rimbaud ir čia pat išversdavo man. Tiesiog žindė mane poezija. Ji buvo itin patraukli aistringa moteris.

Labai myliu tėvus, nors ir patyriau jų šešėlį. Suprantate?

Tikiuosi, suprantu. Kokią svarbiausią savo paties transformaciją pastebėjote po tokios patirties ir visų eksperimentų?

Sendamas jaunėju.

Labai įdomu. Ir gražu.

Taip. Jaunystėje buvau senis. Perdėm rimtas. Skurdas ir mokytojai vertė nertis iš kailio, viską būtinai atlikti geriausiai. Klioviausi protu, bet stokojau mąstysenos. Bręsdamas tapau išmintingesnis, išlaisvėjau, pasisėmiau ironijos, išmokau juokauti.

Ir šitaip atjaunėjote.

Taip, atjaunėjau. Pagaunate?

Pastebiu. Šiandien jūsų „Laboratoriume“ mačiau Helmuto Newtono fotografiją, iš kurios kiek šaltai ir priekaištingai žvelgia jaunas Janas Fabre’as.

Taip, anuomet stengdavausi visur atrodyti rimtas. Jaučiausi esąs intelektualas, norėjau, kad mane taip ir vertintų. Tik nuo to netapau geresnis menininkas. Priešingai. Atsipalaidavau tik senstelėjęs. Manau, kad išlaisvėjusi mąstysena suteikė kūrybinį proveržį.

Ilgokai užtruko jį pasiekti?

Žinote, Ignai, aš gimiau netoli nuo dabartinio „Laboratoriumo“. Tai skurdžiausios Antverpeno apylinkės. Pamenu, gal devyniolikmetis apėjau svarbiausias miesto galerijas centre. Ten tvoskė prabanga, darbuotojai kreipdavosi į mane prancūziškai, o aš tekalbėjau vietos tarme. Atrodžiau lyg gatvinis, taip ir kvepėjau. Meno terpė juk buržuaziška nuo pradžios iki pabaigos, ji neprisileidžia varguolių.

Buvau pasišventęs, tryškau energija, troškau prasimušti. Tuo pat metu visu kūnu jutau, kad meno terpė į mano skurdą atsiliepia lyg į slaptą grėsmę. Kaip drįsti brautis į dailės galeriją? Iš kur toks įžūlumas – ateiti į Nacionalinį teatrą?

O jūs ten brovėtės pasisotinti grožiu ar iš paprastesnių paskatų?

Labiausia – iš smalsumo. Grožis man rūpėjo, bet žvelgdamas atgal suprantu, kad dar smarkiau skatino gilus troškimas įsiterpti, pelnyti galingųjų palankumą. Vaikščiodamas po didžiuosius Belgijos ar Olandijos muziejus ir apžiūrinėdamas, tarkime, Barnetto Newmano šedevrus, jausdavausi menkas. Svajodavau, kad ant tų baltų sienų kabėtų mano darbai.

Būsiu atviras: ambicijos smarkiai varė pirmyn. Muziejai simbolizavo kultūros galią. Tose erdvėse sukosi turtai, švytėjo lobynai. Vaikščiojau su franku kišenėje, bet nutuokiau, kiek tie paveikslai verti.

Turėjau pasenti, kad suvokčiau alinančią pripažinimo siekio prigimtį. Tuomet nesusigaudžiau, kad ambicijos tik kausto ir užkerta kelius į šlovę. (Juokiasi) Pernelyg stengiausi įrodyti, kad esu vertas, talentingas, genialus. (Juokiasi) Ir kaskart susimaudavau.

Bet kaskart – vis geriau. (Abu juokiamės)

Geidžiau pažinti dailę, teatrą, literatūrą, filosofiją. Vėlyvais vakarais trainiojausi kavinėse, kuriose lėbaudami ginčydavosi gerokai už mane vyresni rašytojai ir mąstytojai. Po poros savaičių pasijusdavau jiems prilygstąs. Nebeįdomu.  Ieškodavau progos padiskutuoti su dar garsesniais rašytojais ar dailininkais. Vis troškau pagarbos.

Kai subrendau ir išgarsėjau, kai tapau „sėkmingu“ menininku, kuriančiu  paveikslus, spektaklius, filmus, pjeses, tuomet išties atsivėrė visos durys. Įsivaizduokite, 1987‑aisiais mano žydruosius penkiolikos metrų ilgio paveikslus Amsterdamo valstybiniame muziejuje pakabino greta Barnetto Newmano. Fiziškai šalia – ant tos pačios sienos! (Juokiasi) O man dar nebuvo suėję nė trisdešimt.

Tai visiškai išlaisvino. Nebesivaikiau pagarbos, dairydamasis po garsiųjų muziejų ir galerijų erdves. Patyriau, ką reiškia ten pakliūti.

Ir kas iš to?

Užplūdo jausmas: nejaugi tai – viskas? Čia jau viršūnė?! Tik tiek? (Juokiasi) Pajutęs laisvę tapau kur kas geresnis menininkas. Nebepaisiau sistemos taisyklių, galios svertų. Štai tada iš esmės pradėjau kurti.

Ir šiandien jūsų skulptūra stovi Antverpeno katedroje. Tas kryžių lengvai išlaikantis žmogus šiek tiek panašus į autorių.

Taip, tai įdomi istorija. Gražiausių dalykų nesuplanuosi iš anksto.

„Žmogų, laikantį kryžių“ įkvėpė mano mamos katalikybė. Ji buvo uoliai tikinti, skaitydavo man Bibliją, nors komunistuojantis tėvas ir draudė. Jis nekentė bažnyčios, leisdavo įžengti vidun nebent pasižiūrėti Rubenso paveikslų. Tėvai nuolat dėl to pykosi.

Visada mėgdavau užsukti į šventyklas apžiūrėti menų, nors Bažnyčią suvokiau kaip galios instituciją. Kartą Lenkijoje, dar komunistinio režimo laikais, žymus kompozitorius Goreckis nusivedė mane į Katovicų bažnyčią. Joje galėjome pasikalbėti nevaržomi slaptosios policijos.

Vėliau, jau įsikūrus šioje dirbtuvėje, vieną dieną dingtelėjo, kad vaikystėje patirta įtampa bus pasėjusi manyje dievoieškos polinkį. „Janai, esi tikintysis“, – tariau sau. Pasinėriau į prisiminimus iš vaikystės namų. Svarsčiau apie religines dogmas, prietarus, dėl kurių tėvai taip karštai ginčydavosi. Įsivaizdavau save kaip žmogų, stovintį su aiškiai man per sunkiu kryžiumi ir mėginantį išlaikyti jį ištiestoje rankoje. Nulipdžiau tokį iš vaško, veidą sukūriau panašų į savo dėdės. Mėgstu suteikti skulptūroms tėvo, kitų artimųjų arba savo paties bruožų.

Taigi, skulptūra radosi iš būtinybės apmąstyti religinius klausimus. Vienas čionykštis galerininkas susižavėjęs paprašė ją išstatyti didžiulėje vitrinoje. Sutikau, tik neleidau parduoti, nes rengiausi išlieti iš bronzos. Skulptūrą pastebėjo pro šalį gatve ėjęs kardinolas. Iškart užsuko apžiūrėti, susidomėjo, kas jos autorius. Susitikome, sakau jam: „Dievo valia esu menininkas. Dažnai užsuku į katedrą pasigrožėti Rubensu. Nesimeldžiu, tik kontempliuoju grožį.“ Jis puikiai perprato: „Pone Fabre’ai, šis kūrinys atspindi kasdienes mūsų tikėjimo abejones.“

Nusipirko skulptūrą. Tai pirmas naujas bažnyčios pirkinys nuo Rubenso laikų. Kardinolas ir parapijos kunigas pasirodė esą išmintingi vyrai, suprantantys, kad atėjo metas nutraukti sąstingį, įsileisti į šventovę šiuolaikinio meno. Tačiau man pasisekė – uoliai piršdamas jiems savo darbą būčiau vėl susimovęs.

Ko gero.

Garantuotai. Juk ne kartą žvelgdamas į Rubenso šedevrus svajojau atsidurti jo vietoje. Varomas per didelės ambicijos nieko doro nebūčiau sukūręs. O dabar – daugeliui patinka.

(Abu juokiamės)

Dabar esate priimtas ne tik muziejininkų, bet ir Dievo.

Visi mes tokie. Savo aktoriams dažnai kartoju, kad jie yra dievų pakaitalai.

Kai kurie jūsų kūriniai trunka neilgai: piešiniai ant odos, tušinuku išdailintos sienos, spektakliai, performansai…

Tik akimirksnį.

Tuo tarpu bronzinės skulptūros gali išlikti šimtmečius. Ar jums tai svarbu?

Man tai nerūpi. Ne.

Sendamas vis geriau suvokiu, kad tai neturi reikšmės. Lygiai taip pat įsitikinau, kad šedevras visai nesusijęs su tuo, kiek laiko jam išeikvota. Jokio priežastingumo čia nėra, sakau iš patirties. Kai kuriuos tekstus ar skulptūras lyg apsėstas lipdžiau daugelį metų, bet jie nėra ypatingi. Kitus kūrinius sumečiau čia pat, jie tetruko vieną dieną, tačiau buvo tikrai didingi.

Tikiu polėkio laisve, stebuklinga akimirksnio tiesa, be jokių protavimo pančių kylančia iš gryno genijaus. Žodis „genijus“ juk reiškia prigimties suteiktą galią. Ji viršesnė už visa kita – protą, žinias. Ši galia užvaldo kūną, jis panyra į dermę ir per sekundę sukuria šedevrą.

Taip nutinka ir rašant – kartais sumetu pjesę vienu prisėdimu. Na, per porą naktų. Pradedu pirmą ryto, rašau iki saulėtekio, per visą dieną, kol vėl sutemsta, ir pabaigiu kitą naktį. Viskas, daugiau nebeprisiliečiu.

Taisydamas dirbtinai ją pagerinčiau, aptvarkyčiau techniškai, padailinčiau struktūrą, bet nebepridėčiau prigimtinės galios. Tik suterščiau jos prigimtinį tyrumą, ištryškusį iš gelmingos paskatos. Privalėjau išmokti susitvardyti, pasakyti: „Baigta.“ Turiu pripažinti, kad tąkart tiek teišspaudžiau iš savo kūno, dvasios, proto. Po kokio dešimtmečio skaitydamas aną rašinį svarstau: „Hmm, čia stinga tvarkos, čia ne visai nuoseklu, čia galėtų skambėti geriau.“ Tačiau ydos sukuria įtampą, o ši paverčia tekstą menišku daiktu.

Jūs nuolat žaidžiate įtampa tarp širdies ir proto.

Ir genitalijų. Mano genijus prabyla tuomet, kai susivienija smegenys, širdis ir varpa. Kiaušai veikia instinktyviai, širdis – intuityviai, smegenys – protaudamos. Pasiekus dermę išsiskleidžia prigimtinės galios.

Kaip tokią dermę pasiekti?

Nemanau, kad tai suvaldoma. Jei sugebėčiau, būčiau stebukladarys. Žmogaus lytis, širdis ir smegenys nuolat išsiderinę.

Nebent… Esate vyras – ar mėgstate moteris?

Taip, iš prigimties.

Na, homoseksualams irgi būdingas libido.

Aš pats kartais patiriu tokią dermę per meilės aktą, turiu galvoje – mylėdamasis. Gryniausioji meilė yra šiek tiek gyvuliška, lytiška, nevaržoma, tačiau dovanoja pojūtį, kad viskas klostosi taip, kaip prigimta.

Veikdami išvien instinktai, intuicija ir protas įgalina žvelgti ne tik į mylimą žmogų, bet ir į tekstą ar kitokį kūrybos objektą nuoširdžiai, tyrai, teisingai ir dėmesingai. Mylėti kitą – visada meno aktas. Ir tikra meilė, ir didis menas yra anarchiški, tų procesų neįmanoma suvaldyti.

Galbūt rytoj teks numirti. Išeidamas, tikiuosi, paliksiu vieną kitą neprastą tekstą ar skulptūrą, kuriuos pripažins kaip šedevrus. Tuomet jausčiausi dosniai apdovanotas. Didžiuma gyvenimo prašvilpė rengiantis išnykti, ruošiantis mirčiai. Susikaupęs vis gaudžiau minėtąsias genijaus apraiškų akimirkas. O jos – tokia retenybė.

Toks gyvenimas. Rubensas buvo genialus menininkas, tačiau patyrusia akimi bei išlavintu protu atidžiai nagrinėdamas jo paveikslus pastebiu, kad dauguma tėra gražiai nepavykę kūriniai. Didingos nesėkmės. O štai keletas jo darbų radosi iš genijaus, darniai kuriant visoms prigimtinėms galioms.

Janai, o kaip jūs, žinodamas ir teigdamas, kad kūrybos galių neįmanoma suvaldyti, mokote jaunimą? Štai lietuviškai išleista knyga „Nuo veiksmo link vaidybos“…

Taip, Ignai, tačiau kaip tik todėl jos paantraštėje aiškiai pažymėjau: „Gairės“. Tai ne metodika. Tarp gairių ir metodo milžiniškas skirtumas.

Daugybės knygų autoriai perša metodikas. Bėda, kad jos sparčiai sensta, išeina iš mados. Esu tuo tikras: bet koks metodas pasensta vos tik užrašytas popieriuje.

Antoniną Artaud mėgstu ne dėl jo metodo, bet už tai, kad jis kūrė didingas teatro vizijas. Vizija – tai ne metodas, ji išlaisvina vaizduotę. Metodika – tai mokymo priemonė, taisyklių rinkinys. Tuo tarpu kiekvienas protingas žmogus žino, kad asmeninis talentas iš esmės laužo taisykles.

Taigi, noriu pateikti ne taisykles, o gaires. Norėčiau tapti šunimi vedliu akliesiems.

Aklieji čia – kiti menininkai?

Kiti menininkai, aktoriai.

Ne meno vartotojai?

Taip, ir jie. Kodėl gi ne? Ir jie.

Jau prieš daugelį metų esu rašęs, kad mano kūriniams virtus fabreizmais žlugsiu kaip menininkas.

Kol kas tokia grėsmė nekyla bent jau dėl to, kad esate itin įvairialypis.

Taip. Ir dėl to, kad mūsų bendruomenėje jau bent 40 metų niekas taip nesielgia. Jei pažvelgtume į pripažintus menininkus, visi turi atpažįstamą braižą, kartojasi jį puoselėdami. O aš tyčia laužau savo paties taisykles: vos tik kas nors pavyksta, suku kita linkme.

Kai iš manęs tikisi parodos, kuriu spektaklį, kai visi žavisi teatro menu, lipdau  skulptūrą, kai laukiama naujos skulptūros, aš įninku rašyti. Taigi, mano kūryba taip pat atspindi užmojį būti gaire, o ne metodika. Šitaip tikiuosi įkvėpti jaunimą, noriu padovanoti jauniesiems menininkams tikėjimą kūrėjo laisve, nepasiduoti rinkos valdžiai: pardaviau raudoną dėžę, tai dabar 30 metų raudonai paišysiu ant visokių dėžių. Savo darbais priešinuosi tokiam požiūriui, jis prieštarauja manajam ego.

Vertinti meną palikime kritikams. Verčiau patarkite man, kaip jį vartoti. Egzistuoja du priešingi ribiniai požiūriai: vienas siūlo atsiduoti kūrinio paveikai ir jausmui, o kitas liepia atsitraukti ir stengtis protu suvokti, ką menininkas čia sukūrė. Kokių gairių pasiūlytumėte?

Žinote, mano meninis išsilavinimas iš esmės grįstas protu. Ankstyvaisiais metais jaučiausi tampąs intelektualu, atitinkamai vertinau ir meną. Juk negaliu teigti, kad Duchampo pisuaras žavi grožiu. Ne, liežuvis neapsiverstų. Taip – jis gražus, tačiau tik žvelgiant etiškai, intelektualiai, suvokiant laikmetį. Jis fantastiškas, nes priverčia matyti kitaip, mąstyti kitaip, jis nukelia mane į kitą visatą. Jis pakylėja mane į kitą erdvę – visą mano kūną su jo intelektu, intuicija ir instinktais.

Panašiai paveikia ir kiti kūriniai. Didis menas visuomet pakylėja, nurauna, ištraukia iš proto valdžios. Tokio meno galia veikia sielą stipriau nei dvasingi popieriuje užrašyti žodžiai.

Kaip tik todėl jaunystėje kankinausi tampomas vidinių prieštarų. Daug  pasisėmiau iš vyresnių, prasimušusių, protingesnių už mane kūrėjų. Labai masino intelektualus konceptualusis menas, toks kaip Duchampo, tačiau širdis ir kiaušai troško kažko kita. Atsitolinau, atsiskyriau nuo kitų, užsisklendžiau vienumoje, brangindamas laisvę kurti su tėkme: kartais grynai intelektualiai, kartais vedamas aistros, o kartais visiškai instinktyviai. Geriausi darbai, kaip jau minėjau, gimė toms trims galioms susivienijus, tačiau pirmiausia turėjau užsitikrinti kūrybinę laisvę. Ji yra svarbiausia gairė. Ši laisvė mane atjaunino ir plukdė per gyvenimą.

Knygoje „Nuo veiksmo prie vaidybos“ pateikiu kelrodžius, nukreipiančius į laisvę, įkvepiančius išsivaduoti iš proto spąstų, iš intelektinio duchampiško metodo gniaužtų. Daugybę jaunų menininkų ar šiaip vidutinybių pirmyn vis dar neša vien proto varikliai, persmelkti Duchampo dvasia. Tai nebeįdomu. Marcelis Duchampas buvo toks didis menininkas, kad tikrai nepirštų savo intelektinio metodo ateities kartoms.

Deja, čia jis jau bejėgis.

Taip, aišku, todėl man svarbu pasidalinti šiomis gairėmis. Ne metodika.

Man regis, aiškiai jas išdėstėte. Esate reiklus ir kritiškas vidutinybėms. Ir savo bendradarbiams rėžiate tiesą į akis?

Taip, Ignai. Belgijoje nemažai dirbau su garsiais aktoriais. Žvaigždės vis beldėsi į duris (triskart pabeldžia krumpliais į stalą) svajodamos papuošti gyvenimo aprašymus. Kartą vienas labai žymus aktorius, tikrai talentingas, pradėjo  repetuoti ir iškart liko sukrėstas. Pasakiau jam: „Ne, blogai. Jūs visai nesuvokiate teksto. Įsigilinkite. Pasistenkite iš naujo.“ Aiškinau jam, kartojome keliskart, kol pavyko. Jis apstulbo: „Janai, per dvidešimt metų manęs niekas taip atvirai nekritikavo. Man atsivėrė akys.“ Kiti režisieriai jį tik girdavo: „O, fantastiška! Kaip nuostabu!“ Ir užuominomis mėgindavo ką nors pasiūlyti: „Tik žinote, šias dvi eilutes gal pamėginkite ištarti vos vos švelniau.“ O patekęs pas mane jis tuoj pat patyrė tiesos akimirką. (Juokiasi)

Šiuolaikiniai ugdomojo vadovavimo meistrai siūlo kritikuojant būtinai paminėti du patikusius dalykus ir tik vieną taisytiną. Kaip vertinate tokį korektiškumą?

Toks požiūris čia jau vyrauja. Man jis keistokas. Jau minėjau, kad sendamas jaunėju, tai liudija ir kūrybos retrospektyva. Brendau maištaudamas, troškau šlovės ir be proto mėgau Rubensą. O Rubensas – tai Holivudas, Rubensas – tai Holivudas Antverpene: mizanscenos, kūniškumas, nuogos moterys. Beje, jį dabar irgi už tai puldinėja naujosios feministės. (Juokiasi) Rubensą!

Bėda, kad įsivyravusi politinio korektiškumo doktrina puoselėja nepakantumą kritikai. Jauni menininkai auklėjami lepumo dvasia, patyrę griežtesnį įvertinimą iškart pasijunta aukomis.

O tuo pat metu visuomenėje greta perdėto jautrumo plinta agresyvus radikalizmas, neapykanta kitaminčiams. Veši kraštutinis nacionalizmas. Čia pat, mano gimtajame Antverpene, neseniai vidury dienos mirtinai sumušė gėjų, homoseksualai nesijaučia saugūs Briuselyje, Europos sostinėje. Aistros ir emocijos nustelbia protą, intelektualai užleidžia teritorijas. Tokioje terpėje žmonės jaučiasi nesaugūs, liaudis pasigenda tvirtarankio vedlio. Aišku, mes tikriausiai nebegrįšime į Hitlerio ir Stalino laikus, bet jie reinkarnuosis naujomis formomis.

Deja, tamsybės tarpsta ne tik nakties prieglobstyje. Jūs gerai pažįstate nakties stichijas, nuo 1978‑ųjų rašote „Naktinius dienoraščius“, kurie leidžiami įvairiomis kalbomis. Dar papasakokite apie savo nemigą. Ar ji lydi jus visą gyvenimą?

Taip. Taip. Jau vaikystėje buvau pernelyg judrus ir mano tėvai net duodavo raminamųjų. Be reikalo, aišku, bet anuomet tai atrodė teisinga. Ko gero,  paveldėjau šią ypatybę iš mamos, ji pati vis lankydavosi pas neurologus.

Susidraugavau su savo nemiga. Ji atpalaiduoja ir panardina į erdvę be jokių tabu. Paprastai tariant, manęs nevaržo darbotvarkė, neprivalau laikytis aštuonių valandų darbo dienos: keltis, eiti į tarnybą, grįžti namo. Naktys visada šiek tiek svajingos, lyg nuspalvintos Octavio Pazo romantiškojo avangardo eilėmis. Jaučiuosi išsilaisvinęs iš laikrodžių karalijos.

Taigi, mėgaujuosi romantiškai avangardiškomis naktimis, padovanotomis nemigos. Tiesa, kartais ji vargina. Toks jau tas gyvenimas: viskas turi tamsiąją pusę. (Juokiasi)

Labai įdomu. Kiek laiko per parą įprastai miegate? Keturias valandas?

Mažiau. Dažnai – tik dvi valandas. Kartais – tris ar keturias.

Tačiau net ir nemiegodamas naktį jaučiatės kitaip nei dieną?

Tiesa.

Ir kuo ta būsena skiriasi?

Naktimis esu visokeriopai jautresnis. Net oda tampa juslesnė. Įsijaudrina regėjimas, klausa, taip pat ir mąstymas.

Prarandu laiko nuovoką. Labai keista: imu rašyti ar piešti ir užtrunku iki ryto, o atrodo, kad prabėgo tik valandėlė.

Dar nuostabu tai, kad kūnas neįtikėtinai atsipalaiduoja. Šiaip esu nervingas, nepasėdus, per dieną užknisu kitus savo landumu. Trykštu energija, išvarginu aplinkinius, nusikalu ir pats. O naktį lieku vienas, kalbuosi tik su savimi. Liejasi vidiniai dialogai, kartais juos užsirašau.

Naktimis tampu kur kas ramesnis, sąmoningesnis. Atsiduodu tėkmei. Aplanko vizijos. Regiu vaizdinius. Pasitaiko, kad pasižiūriu filmą, pavyzdžiui, iš „Netflix“ ir įsimenu kokį nors menkniekį. Čia pat vaizduotėje iš jo sukuriu visą teatro spektaklį nuo A iki Z: šviesas, dekoracijas, muziką, veiksmus, trukmę. Viską nuo pradžios iki galo. Dieną sukvietęs trupę repetuoti atsimenu naktį regėtus vaizdus iki menkiausių smulkmenų. Tik išmokau nuoširdžiai apsimesti, kad juos pamiršau, nes žmonės privalo jausti, kad kuria patys, tik tuomet vaidinimas pavyks. Ir vis dėlto premjeros vakarą scenoje išvystu lygiai tokį pat spektaklį kaip aną naktį.

O ar pavyksta tiesiog žmogiškai sapnuoti?

Nuolatos. Jau trisdešimt trejus metus laikau pasidėjęs prie lovos popieriaus ir pieštuką. Prabudęs nupiešiu, ką susapnavau.

Gal sugebate sapnuoti sąmoningai, tai yra, suvokdamas, kad regite sapną?

Taip. Kartais prabundu, nupiešiu ką nors, guluosi ir sapnuoju toliau. Esu prikaupęs šūsnis tokių piešinių. Kol kas niekur jų nerodžiau ir nespausdinau. Daugybė mano sapnų paveikslų.

Oho. Bet kada nors surengsite jų parodą?

Kada nors ateity, kai išdrįsiu.

Jums pasakojant apie prieblandinius nemigos vaizdinius, prisiminiau budistinę bardo sąvoką, apibūdinančią pereinamąją būseną judant iš vieno gyvenimo į kitą.

Taip, šiek tiek juokinga, kad apie ją užsiminėte. Vos prieš porą dienų  perrašinėjau senus dienoraščius…

O kuriems galams juos perrašinėjate?

Mat redaktoriai neįskaito mano keverzonių ir prašo iššifruoti kai kurias vietas.

Aišku, žmonės atprato skaityti rankraščius.

Taigi, dabar priminėte man ir sakau visai nuoširdžiai – ten aptikau gal 2000‑ųjų pradžios įrašą apie tai, kad jaučiu savyje visas septynias didžiąsias religijas, tarp jų – budizmą ir šintoizmą. Už tai ir vėl lieku dėkingas tėvams, nes jie man kišdavo skaityti ne vien Bibliją, bet ir Koraną, judėjų Penkiaknygę, kitų tikėjimų šventraščius. Iš jų nemenkai pasisėmiau. Esu menininkas, sugebu mikliai sugriebti paveikius kodus ir net nesąmoningai įterpiu juos į savo kūrinius.

Kai kurios budizmo mokyklos skatina ugdytis gebėjimą sąmoningai sapnuoti ne šiaip sau, o su rimta intencija – kad po mirties bardo būsenoje atsidūrusi subtilioji sąmonė susiorientuotų, kur jai pasukti, nenukryptų šunkeliais, nepakliūtų į kokius nors pragarus. Sąmoningo sapnavimo pratybose mokoma susivokti ir palengva įgusti režisuoti sapnus: pakeisti daiktų spalvas, dekoracijas, paskui jau dailinti sapno siužetą, įtraukti veikėjų, pakreipti veiksmą, pratęsti jį. Atrodo, esate toli pažengęs šioje srityje. Kiek jums rūpi, kas po mirties nutiks ne su jūsų menais, o su jumis pačiu?

(Ilgai tyli) Gyvenu draskomas prieštarų šia tema. Mano kūne ir prote verda neįtikėtini mūšiai. Tiesa, tvirtai tikiu, kad kūnas tėra apvalkalas.

Pamenu, kaip numirė tėtis. Jį staiga trenkė stiprus širdies smūgis. Parskubėjęs išvydau jį gulintį ant akmeninio stalo, pripuoliau norėdamas apkabinti, pabučiuoti ir čia pat persmelkė pojūtis: „O ne! Tėtis pavirto skulptūra.“ Šalta skulptūra.

Žmonės gyvi energija, šiluma, aistromis. Apie tai puikiai pasakė Mikelandželas, didis genijus, nuostabus amato meistras: „Žvelgdamas į marmuro luitą viduje regiu skulptūrą. Man tereikia pašalinti jos apvalkalus.“ Ir pridūrė: „Tai lengva. Sunkiausia įpūsti skulptūrai gyvybės.“

Tikiu, kad mūsų apvalkaluose tūno neįtikėtini dvasiniai kūnai, galingos energijos. Sakoma, kad gyvo žmogaus kūnas prieš pat numirštant sveria daugiau nei jo lavonas.

Esu girdėjęs – penkiais gramais daugiau.

Taigi. Tie penki sielos gramai sukuria milžinišką skirtumą.

Šis skirtumas akivaizdus ir meno kūriniuose. Galiu pastebėti nepriekaištingai gerą filmą, knygą, paveikslą. Įvertinu, kad amatas kokybiškas, tačiau pasigendu tų penkių gramų. O didieji paveikslai, skulptūros, raštai, filmai, muzikos kūriniai  mus pakylėja, nes autoriai įpūtė jiems gyvybės.

Paaiškinkite, kaip įpūsti gyvybės negyvai medžiagai?

Prisipažinsiu, kad jaunystėje pats nesupratau anų skambių Mikelandželo žodžių, palaikiau juos menininkams būdinga savigyra: štai koks aš puikus akmentašys, iškalti iš marmuro figūrą – man vieni juokai. Dabar suvokiu, kad iškalti skulptūrai pakanka gabaus amatininko įgūdžių, o įpūsti jai sielą, apdovanoti ją galia pajėgia tik didis menininkas.

Visi daiktai turi sielas, medžio prigimtis kitokia nei stiklo, šį skirtumą pajuntu vos prisilietęs. Medis ir akmuo skirtingai kvėpuoja. Kartais tiesiog užsivedu žvelgdamas į medžius. Mane žavi jų neaprėpiama išmintis. Matau medžius, išdygusius prieš du šimtus metų, kiti žaliuoja jau septynis ar aštuonis šimtmečius. Jie alsuoja ypatinga galia, spindi animalistiniu gamtos grožiu, neįtikėtina estetikos įvairove. Mane supurto medžių gyvastis, jų „penki gramai“, poetiškai tariant.

Manau, kad mes, žmonės, esame pajėgūs dalintis savo gyvybės energija su įvairiais objektais, taigi, ir su meno kūriniais. Tai lyg animizmo apeigos.  Animistiškai patikėjęs, kad daiktai mainosi sielų energija, suprantu, kaip kūrėjas gali pasidalinti savo penkiais gramais su kūriniu.

Taip gimsta tikrieji šedevrai, juose glūdi genialių menininkų padovanota gamtos galia. Ši galia pranoksta mūsų laikiną buvimą čia, ji yra aukščiau mūsų laikinumo. Didis menas mus pergyvena.

Jokių abejonių. Janai, labai ačiū, kad įpūtėte gyvybės mūsų pokalbiui.

Liko jį amatininkiškai sutvarkyti. (Juokiasi)

Taip, čia jau mano rūpestis. Pasistengsiu.

 

Kalbėjomės angliškai 2021 m. kovą susitikę menininko dirbtuvėje Antverpene. Pašnekovą nufotografavau 2020-aisiais Vilniuje, "Sofoklio" knygyne. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt