2011 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Koks bus jūsų maratono rezultatas?




Artėjant startui Vilniuje rugsėjo 11-ąją, pravartu susimąstyti apie planuojamą rezultatą. Siekiant užsibrėžto tikslo, svarbu teisingai paskirstyti jėgas. Dar svarbiau – pamatuotai išsikelti kartelę.

Internete rasite įvairių programų, apskaičiuojančių tikėtiną maratono rezultatą pagal jūsų pasiekimus trumpesniuose nuotoliuose. Pavyzdžiui, ši skaičiuoklė.

Tačiau likus porai savaičių iki didžiosios dienos, jau vėlu tikrinti savo lygį, iš visų jėgų traukiant pusmaratonį ar 10 km. Man tokiais atvejais patinka Barto Yasso sugalvota treniruotė „10 x 800 m“.

Jos esmė paprasta: stadione dešimt kartų bėgu 800 metrų intervalus su 200 metrų lengvos ristelės pertraukomis. Apibėgi du ratus greitai, pusę rato pailsi, vėl varai du ratus, vėl pusė poilsio... Tikslas – visus aštuonių šimtų tarpsnius nubėgti per laiką minutėmis prilygstantį maratono tikslui valandomis. Ruošiesi finišuoti per 3 val. 30 min. – kiekvieną iš dešimties greitųjų intervalų turi tilpti į 3 min. 30 sek., svajoji atbėgti per 2 val. 52 min. – laikyk 2 min. 52 sek. greitį ir t.t. Žaisminga sistema verčia atlikti rimtą treniruotę, dovanodama maratono rezultato prognozę be jokių sudėtingų formulių.

Aišku, skeptikai sako, kad jei nusistatysite tempą bėgti 42,195 km, remdamiesi vidutinio nuotolio palakstymais, galite tiesiog pristigti ištvermės. Rimti treneriai stajeriams pataria bėgioti ne aštuonių šimtų metrų, o dvigubai ilgesnius – mylios – intervalus. Nesiginčiju, ko gero, „10 x 800 m“ tiksliau įvertina patyrusių maratonininkų formą. Juk jiems irgi retsykiais dera pasitikrinti. Nepavykus dešimtą kartą apsukti dviejų ratų per tris minutes, žinau, kad neverta tikėtis atbėgti maratono per tris valandas.

2011 m. rugpjūčio 21 d., sekmadienis

Socialinė reklama



Klubas „Šviesos kariai“ pernai išpopuliarinęs bendras treniruotes Vingio parke, perdavė estafetę Povilo Rakštiko suburtai komandai. Gražu pažiūrėti, kaip jaunatviškas treneris kantriai ugdo iš pilkųjų ančiukų eikliuosius Vilniaus maratono gulbinus.

„Milites lucis“ rūpestingai puoselėja kitas tradicijas. Liepos pabaigoje klubo mėgėjų elito rinktinė vėl kukliai nubėgo visu Lietuvos pajūriu, atnešdama savo vėliavą prie Būtingės bažnyčios. Dar vienam kasmetiniam pasibėgiojimui „Warriors of Light“ susirinko praeitą ketvirtadienį. Vingio stadione vyko bėgimų penkiakovė, užkoduota pavadinimu „Extreme, 2011“.

Stadionas dūzgė. Malonų vakarą galingus metimus čia dailino Virgilijus Alekna, „Lietuvos ryto“ krepšininkus su šokdynėmis kankino Konstantinas Medvedevas, futbolininkai užėmė žaliąją veją, Irina Krakoviak mokė taisyklingų pratimų savo grupelę, o mes lakstėme ratais. Turnyro programą sudaro 100, 400, 1500, 5000 ir 10000 m bėgimai. Porą sykių ankstesniais metais esu sėkmingai ją įveikęs – fantastiška patirtis! Pirmosios dvi sprinto rungtys, kuriose nugali jėga bei jaunystė, aiškiai atsiskiria nuo kitų trijų, skirtų atsiskleisti ištvermės specialistams.

Deja, šįsyk savo pamėgtos pusantro km distancijos nepasiekiau: bėgdamas 400 m, posūkyje nelaimingai timptelėjau šlaunies dvigalvį raumenį ar jo raištį. Finišavau skausmingai trūkčiodamas. Sugadintas vakaras privertė prisiminti dvi svarbias pamokas: a) kuo trumpesnis bėgimo nuotolis – tuo ilgesnis apšilimas ir b) iš anksto rašytis sąskaiton nenubėgtą maratoną - negeras ženklas.

Gal todėl, kad jubiliejinį maratoną sostinėje nubėgsiąs apsiskelbiau ne pats, o jo organizatoriai, o gal dėl to, kad vienintelis tikrai blogas ženklas yra važiuoti naktį į mišką svetimoje bagažinėje, reikalai pamažu taisosi. Porą dienų pašlubavus pakitusia eisena, Vilniaus maratonas vėl atrodo įmanomas. Kaip reklamoje sako kitas Povilas („Los Guerreros de la Luz“ direktorius), „Svarbiausias raumuo yra valia!“

2011 m. rugpjūčio 13 d., šeštadienis

Knyga „Maratono laukas“





Maratono laukas subėgo į knygą. Prieš porą dienų leidykla atsiuntė šūsnį autorinių egzempliorių. Sako, prekybos lentynose atsiras kitą savaitę, jei nesutrukdys mokyklinės mugės įkarštis.

Leidinys išėjo neplonas – 288 puslapių. Stambokas šriftas ypač pradžiugins amžiaus grupę nuo 60-ties, nors ir man jis gražiai dera su iliustracijomis ir išnašomis. Nebetilpo pavardžių rodyklė, o gaila – ten iš įvairių puslapių būtų pakliuvę ir Vidas Totilas, ir prof. Vytautas Landsbergis.

Autorecenzuoti nepradėsiu. Tik paaiškinsiu knygos santykį su šiuo tinklaraščiu. Toks pat pavadinimas, bet ne tas pats turinys. Net jau išnagrinėtos internetinėje versijoje temos atgimė spausdintame „Maratono lauke“ pataisytos ir praplėstos. Tinklaraščio įrašai – penkerius metus kurto leidinio juodraščiai. Svarsčiau juos ištrinti, kad nepainiotų skaitytojų, bet nutariau kol kas palikti. Kilus neaiškumams, reiktų tikėti knyga. Juodraštis telieka juodraščiu.

Žinoma, knygoje atsirado skyrių, kurių tinklaraštyje nė nebuvo, pavyzdžiui, „Du istoriniai dopingo skandalai“ arba „Bėgimas aplink Žemės ašį“. Pora epizodų persikėlė iš „Kelio į bazę“, užtat nusitiesė „Kelias iš bazės“.

Visiems padėjusiems išleisti šį veikalą tikiuosi padėkoti asmeniškai. Čia ir toliau rašinėsiu, kas šaus į galvą. Komentarais galime bendrauti.

Kai Visata plečiasi, Maratono laukas negali atsilikti.

2011 m. rugpjūčio 9 d., antradienis

Pasakų miesto pusmaratonis



Pirmąsyk Kuldygą aplankiau gal prieš dešimtį metų. Su kolega dairėmės plėtros verslui. Menkai girdėtas Latvijos miestelėkas pribloškė koloratūrišku senamiesčiu. “Supirkęs keletą kvartalų koks amerikonas galėtų įrengti viduramžių disneilendą”,- verslo idėją dosniai tėškė bendrakeleivis.

Net baisioji krizė neatpigino latviško nekilnojamojo turto tiek, kad jį pardavinėtų gatvėmis. Kuldyga neatrodo nustekenta. Šiandien čia pasitinka „Maxima“, o nuo jos spalvoti mediniai ir mūriniai nameliai linksmai leidžiasi prie Ventos, atvesdami svečią ant akmenimis grįsto tilto, tarytum perkelto iš kokios Veronos.

Rotušės aikštėje šeštadienį šurmuliavo ne jomarkas, o minia bėgikų, suvažiavusių į šeštąjį pusmaratonį. Sulėkė ir ko ne visas tautiečių aktyvas: kas ankstesniais metais varžybas išmėgino, tie patys mielai sugrįžo ir draugams išgyrė.

Diana Lobačevskė nusitaikė ne tik į nugalėtojos laurus, bet ir į trasos rekordininkės eurus. Oras tam palankus stojo, tik kas galėjo numatyti, kad kaip tik šiuo metu komunalininkai puls kurti Latvijos ateities, ES lėšomis nuskusdami visą centrinių gatvių dangą? Kadangi nemaža kalvotos trasos dalis ir taip sukosi viduramžišku grindiniu, šių metų pusmaratonį drąsiai galima perkvalifikuoti iš plentinio į krosinį. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad nei žvyruotos įkalnės, nei slidūs akmenys nesutrukdė Latvijos čempionu šioje distancijoje tapusiam Valerijui Žolnerovičiui nusiskinti prizo už vyrų rekordą: 1 val. 6 min. 17 sek. – ir 1000 eurų kišenėje. Mūsų maratono lyderė prieš Pasaulio čempionatą pasimankštino neprastai: 1 val. 15 min. 8 sek. (14-a vieta bendroje įskaitoje), bet iki Jelenos Prokopčukos rezultato ir Kuršo piratų lobio pritrūko pusantros minutės. Vėl puikiai pasirodė antra atbėgusi Gytė Norgilienė (1 val. 18 min. 40 sek.).

Po finišo pasinėriau į seklią Ventos tėkmę, ir atsipalaidavau, klausydamasis plačiausio Europos krioklio. Džiugino burlaivio vairo formos medalis, o mintys sukosi apie iš čia visas jūras skrosdavusius kuršius, kadaise valdžiusius kolonijas ten, kur dabar mėgina gyvuoti Trinidado ir Gambijos demokratijos. Braliukų jachtininkai neturėtų vargti, rinkdamiesi istorinius maršrutus.

Gal mūsų ultrininkai parodytų, ko yra verti, aplenkdami žemaitukus žygyje dėl pagėrimo prie Juodosios jūros? Kažkas jau bando tiesti ta kryptimi draugystės tiltą, kviesdamas bėgti maratoną per Baltarusijos sieną... Tpfu, ko neprisifantazuotum gaivioje sietuvoje Vilniaus maratono belaukdamas. Gerai, kad liko tik mėnuo.