2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

Savaitgalio drebėjimai
















Važiuodamas Nidos link išgirdau naujieną, esą mokslininkai privertė kažkokią dalelę lėkti greičiau už šviesą. Sudrebėjo eilinė fundamentali dogma. Dar viena proga susimąstyti, kad net populiariausios tiesos tinka ne visada ir ne visiems. Kartais pakanka Niutono mechanikos, vėliau praverčia Einšteino reliatyvumas, o po kurio laiko grįžta konsensusas, kad viskas tėra iliuzija.

Šeštadienį Nidos pusmaratonis pasiekė laimingą dvyliktą inkarnaciją. Mėgėjui tai – tobulos varžybos. Neįsivaizduoju, kuo kas nors galėjo skųstis. Nuoširdų rengėjų svetingumą ir entuziazmą gamta vis paremia palankiausiu oru. Net vėjas pūtė į nugarą, ragindamas mikliau kilti ilgąja įkalne.

Vieno praėjusio amžiaus vidurio maratono nugalėtojo po finišo paklausė, kokią taktiką jis pasirinkęs. „Trisdešimt penkis kilometrus bėgau iš visų jėgų, o tuomet dar paspaudžiau“, - atsakė pokštininkas. Pajūrio euforijos apsėstas elgiausi panašiai. Paskutiniai du ratai neišėjo greitesni už pirmuosius, bet rezultatas džiugina: 1 val. 26 min. 17 sek. Taip smagiai lig šiol nebuvau bėgęs ne tik Nidoje, bet ir jokiame kitame pusmaratonyje.

Protokolai bėgimo svetainėje atsirado akimirksniu. Mindaugas Viršilas pasirodė galva aukštesnis už varžovus. Jeigu treneris kada nors leis jam nubėgti maratoną, galime sulaukti malonios staigmenos. Gytė Norgilienė taip pat nusiskynė dar vieną Lietuvos čempionės titulą ir įrodė, jei prireiktų, nepadarysianti gėdos moterų „Svajonių komandai“.

Sekmadienį greičio tema toliau dirgino vaizduotę: iš buvusio Rytprūsių kurorto ją perėmė dabartinis reicho centras. Berlyne griuvo dar viena siena: maratono rekordas nuo šiandien – 2 val. 3 min. 38 sek. Buvo į ką pasižiūrėti! Haile Gebrselassie laikėsi vyriškai, bet pasitraukė, nelaukdamas, kol Patrikas Makau atims jo titulą. Etiopijoje ši tragedija prilygsta lietuvių pralaimėjimui Skopjės makedonams. Kenijos moteriškėms liko iš europiečių atsikovoti rekordą bei olimpinį auksą, ir visi aukščiausi maratono laimėjimai priklausys vienai valstybei.

Kol sužibės Šiaurės Nairobis.

2011 m. rugsėjo 11 d., sekmadienis

VIII-asis Tarptautinis Vilniaus maratonas žada dar daugiau



Puiki diena, graži šventė. Virš tūkstančio bėgikų prie starto linijos – nematytas reginys Vilniuje. Dešimtį kilometrų bėgau minioje, pusę maratono – būryje, o likusią dalį – dairydamasis į bendraminčius.

Kiekybė kuria kokybę. Atsikračius priekaištų, kad dėl saujelės keistuolių ribojamas miesto eismas, saulė šildo švelniau, maitinimo vietų savanoriai draugiškiau tiesia gėrimų indelius, Neries pakrantės ne taip riečia nosį.

Trasoje vis daugėja nematytų veidų. Du šimtus užkietėjusių fanatikų, pažįstamų iš bėgimo taurės etapų, nustelbė neseniai lakstyti pradėję šaunuoliai. Užsieniečiai šiemet irgi kitokie: tradicinius lenkus iš kaimyninės vaivadijos atbaidė krepšininkų sukeltos viešbučių kainos, užtat vienas kitas slovėnas, graikas, prancūzas ir gruzinas suderino rytinį pusmaratonį su skanduotėmis arenoje.

Mano penkiasdešimtojo maratono rezultatas: 3 val. 37 min. – kuklus laikas, nors ir šešiomis minutėmis geresnis už pasiekimą pačiame pirmame bandyme prieš vienuolika metų. Šiandien neplanavau gerinti asmeninio rekordo, nors būtų buvę smagiau atbėgti pusvalandžiu anksčiau. Gal koją pakišo metų pertrauka, o gal vakarykštė draugo Gintaro penkiasdešimtmečio puota.

Mėgėjui svarbu, ne kokiu greičiu, o su kuo bėgi. Pirmus du ratus sukau su rašytoju, būsimuoju „Ironmanu“ Dainiumi Kinderiu. Iki soties išnarstėme pasiruošimo triatlonui malonumus, dalijomės įspūdžiais iš egzotiškų kraštų.

Sugrįžo šioks toks prizų fondas. Pirmą kartą varžybas tiesiogiai transliavo televizija. Galime niurzgėti, kad daugiausia dėmesio skirta pusmaratoniui, kad komentatorius nežinojo, kodėl kai kurie bėgikai prisirišo balionus su kažkokiais skaičiukais, kad laikmačių čipai buvo pristatyti absoliučia naujiena ir pan., bet verčiau pasidžiaukime, kad pagaliau ne tik maratono dalyviai, bet ir sirgaliai tapo TV žvaigždėmis.

Iki šiol pamažu augęs svarbiausias šalies bėgimo renginys šiemet šoktelėjo. Kitais metais reikalausime dar daugiau, o dešimtajame Vilniaus maratone tikėsimės dešimties tūkstančių bėgikų ir atitinkamos pagarbos jiems.

2011 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Mintys po Kenijos čempionato Korėjoje


Baigėsi lengvosios atletikos Pasaulio čempionatas. Nors Lietuvos atstovai itin malonių staigmenų jame nepateikė, maratonininkių pasirodymą derėtų įskaityti: legendinė pirmojo Vilniaus Tarptautinio maratono nugalėtoja Kristina Saltanovič pakartojo geriausią istorijoje 20 km sportinio ėjimo pasiekimą, užėmusi aštuntąją vietą, o to paties maratono rekordo savininkė Diana Lobačevskė Korėjos tvankoje įvykdė „A“ normatyvą Londono Olimpinėms žaidynėms.

Pažvelgus į maratono rezultatų suvestines aišku, kad europiečiai šį čempionatą užleido kitų žemynų sportininkams. Italas R.Pertile užėmė aštuntą, natūralizuota Kenijoje gimusi švedė I. Andersson – septintą vietas. Tarp nacionalinių komandų tik ispanai ir ukrainietės pateko Pasaulio taurės rikiuotėn:
Vyrai: 1.Kenija, 2. Japonija, 3. Marokas, 4.Ispanija, 5. Kinija, 6. Korėja, 7. JAV.
Moterys: 1.Kenija, 2.Kinija, 3. Etiopija, 4.Japonija, 5. Ukraina, 6. JAV, 7. Korėja.

Lyderių sąrašuose sunku rasti pažįstamų pavardžių. Užaugo nauja karta, praeitin nubėgo Olimpiniai čempionai ir pasaulio rekordininkai. Kenija susišlavė visą moterų pjedestalą, vyrų auksą ir sidabrą (4 kenijiečiai pirmajame šešetuke!).

Įdomu, kad pirmieji 27 finišavę vyrai įvykdė "B" ir lygiai tiek pat moterų „A“ normatyvus Londonui. Mūsų Diana profesionaliai užsikabino 25-oje pozicijoje (2 val. 36 min. 5 sek.). Iš keturiolikos startavusių europiečių (iš viso išbėgo 55 bėgikės) lietuvė liko septinta.

Ką visa tai reiškia? Nieko nauja. Europos maratonininkai mieliau už kelionę į Korėją renkasi komercinius startus. Pasaulio taurės komandinė įskaita domina tik keletą valstybių. Afrikoje toliau auga daugybė talentingų ir alkanų bėgikų. Lietuvoje kol kas nėra vyrų, pajėgių varžytis aukščiausiu lygiu Londone ar Maskvoje (ten vyks kitas Pasaulio čempionatas 2013-aisiais). Užtat kitų metų olimpiniame maratone gal vėl turėsime porą savo šalies bėgikių, o prieš 2014 –ųjų Europos čempionatą Ciuriche pasvajosime apie „Svajonių komandą“.