Iš pinigo kalvės
Pedagoginio sukdamas žiedu,
Prie sienos trispalvės
Užmačiau du įtartinu diedu.
Išsilupę geltoną,
O gal dar ir žalią, plytą,
Jie pritūpę stebėjo
Dūzgiančio miesto elitą.
Aplekiu eilinį pragaro ratą,
Privairuoju papiktintą dėdės „Fiat‘ą“,
Oriai nuleidžiu padūmintą stiklą,
Klausiu: „Ko griaunat Gutausko šventyklą?“
Jaunesnysis, prikandęs skruostą,
Atsiliepia erelio mostu:
„Pažiūrėkite, ponas, blaiviai –
Mes tik taisom Tesėjo laivą.
Sparčiai keičiantis situacijai,
Pasibūstinkit reputaciją.
Siūlom gal vienintelę progą
Nusipirkt Amžinybės stogą!“
Jau siekiu traukti piniginės
Ir tą akimirksnį lemties
Matau, kaip atlekia audinė
Su užrašu „Didingi vyrai
Pražūva be jokios vilties,
Kai ima šert šlovės vampyrą.“
Atsisakau: „Dėkoju – ne!"
Pagarbiai, neiškėlęs fako.
Paspaudžiu gazą, ir – ate!
Tolyn į srautą Geležiako.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą