Kada vėl plosime grožio riteriui?

Foto iš spektaklio "Peak Mytikas" © Silvia Varrani

Vilniaus Sporto rūmai dūla iš lėto nurašomi. Vis dar grakščiai išrietę plačią nugarą, jie stūkso išmušinėtomis akimis, nupaišyti grafičiais, nuteplioti tagais, atgrasiai apleisti, versdami praeivį, skubantį tiltu per Vilnelę kitapus Neries, nusukti susidomėjusį žvilgsnį šalin ir susitaikyti su neišvengiamybe, kurioje žmogus nėra nei nekilnojamasis, nei ilgalaikis turtas, todėl nurašomas dar lengviau.

2024-ųjų rugsėjį į Sporto rūmus prasmuko pulkas paauglių. Vaikai sprogdino petardas ir liejo per vasarą priplūdusią energiją, žaisdami slėpynių su atskubėjusiais tvarkdariais. Apie incidentą sužinojau iš sūnaus septintoko, kuris pats pašėlti neištrūko ir kiek kuklindamasis parodė brandesnės klasiokės nufilmuotą įvykio reportažą. Vaizdų tamsiame įraše įžiūrėjau nedaug, vyravo garsai: krizenimas, pliauškėjimas, pareigūnų šūksniai, trepsėjimas, alsavimas, vaikiškai intonuojami keiksmai rusų ir anglų kalbomis. Puoselėdamas pelnytą pasitikėjimą, neužpyliau jaunėlio pamokslais, tik papasakojau trumpą asmeninę tos vietos istoriją, paminėdamas tris dalykus.

Pirmasis – vaikystės krepšinis. Į rungtynes nusivesdavo tėtis. Vilniečiai Sąjungos čempionate anuomet kartais įveikdavo ne tik „Spartaką“, bet  ir „Žalgirį“, o 1979-aisiais net laimėjo bronzą. Į pradinę mokyklą tampydavausi storą rudą portfelį, ant kurio mėlynu tušinuku buvau naiviai, bet aiškiai užsirašęs: „Vilniaus „Statyba“ – geriausia XX a. komanda!“ Vėliau, gal 1987-aisiais, žvarbią vasario 16-ąją, su klasiokais Baltupiuose atstovėjome ilgą eilę lauke prie alkoholio parduotuvės ir nusipirkome butelį romo „Havana Club“. Prisišnioję svaigalo iš laisvės iliuzijų salos, nostalgiškai maištingu šešiolikmečių būreliu nužygiavome į Sporto rūmus. Tą vakarą „Statyba“ žaidė su Maskvos „Dinamo“. Sugužėję vidun, susiliejome su gausesne sirgalių minia. Nekreipdami dėmesio į bilietuose nurodytas vietas, užsiėmėme tribūną pastogėje ir ėmėme prodainiu skanduoti: „Namoo, namoo, „Dinamo“ namoo!“ Pralošėme per kelias minutes – krepšininkams dar nespėjus apšilti, mus apspito būrys uniformuotųjų ir žaibiškai nuvesdino į rūmuose įkurtą milicijos skyrių. Laukiamajame prie rusakalbio pareigūno durų iš salės puikiai girdėjosi teisėjų švilpukai, komentatoriaus pranešimai, žiūrovų plojimai. Viršininkas darbavosi mikliai: dalykiškai nustatęs kiekvieno triukšmadario tapatybę, pažeidėją perduodavo bendradarbiams, o šie išgrūsdavo lauk.  

Antrasis prisiminimus iš Sporto rūmų žadinantis reiškinys – Sąjūdis. Jo suvažiavimą stebėjau studentiškai savanoriaudamas medicinos punkte ir sirgdamas už įvairių pakraipų geriečius, kurie aistringomis kalbomis ne tik triuškino komunistinę nomenklatūrą, bet ir varžėsi tarpusavyje dėl publikos simpatijų bei aukštesniųjų jėgų palankumo. Laiko tėkmė daugelį delegatų nuplukdė į rūmus kitame Neries krante, o sportrūmis trumpam priglaudė į paskutinę žemišką kelionę palydėtas Sausio 13-osios aukas.

Tęsdamas pasakojimą į paauglystę žengiančiam vilniečiui nutylėjau apie rūmuose klegėjusias devyniasdešimtinių muges ir stebėtinai solidžiai įrengtą pogrindinį kazino, praleidau siautulingą „Maximos“ darbuotojų šventę su trimis Marijono milijonais, užtat paminėjau trečiąjį asmeniškai svarbų įvykį – Jano Fabre‘o (g. 1958) spektaklį „Requiem metamorfozei“.

2009-aisiais aktyviai sukausi versle ir įvairiuose sluoksniuose, todėl teatro festivalio „Sirenos“ vadovė Elona Bajorinienė paprašė pagalbos, ieškodama vietos parodyti įdomaus belgų menininko performansą. Išaiškėjo, kad nualintus ir niekaip nebenaudojamus rūmus valdo garsus bankininkas, dar nenumanęs, jog netrukus taps visiškai nurašytas. Paskambinus tinkamam žmogui, ledai pajudėjo. Netrukus rengėjai maloniai pakvietė išvysti ypatingą performansą vien jam porai dienų atvertuose Sporto rūmuose.

Nueiti į spektaklį traukė ne rafinuotas teatralo skonis, o jaunatviškas smalsumas. Organizatoriai įspėjo, kad apleistuose rūmuose neveiks jokie patogumai, tačiau bus galimybė įsmukti į pusdieviams skirtą bufetą prie valdžiažmogių ložės. Saldžius pažadus sirenos tesėjo su kaupu: iš rūmų išsvirduliavau nepagydomai apsvaigęs. Bufete susiverstas brendis akimirksniu išgaravo, užtat kaip reikiant vožtelėjo Jano Fabre‘o magija. Užkerėjo nevaržomas režisieriaus užmojis ir drąsi estetika, o gyvomis gėlėmis storai nuklotoje krepšinio aikštėje pagal gyvai grojamą muziką lakiojusi spalvinga peteliškė ir pusnuogiai prisikėlusieji įsriegė pojūtį, kad mirtis pasaulio neužbaigia, tik transformuoja stebėtoją. Yra daugiau!

Paragavęs stipriųjų belgų burtininko svaigalų, kurį laiką malšinau troškulį silpnesniais pakaitalais. Tučtuojau atsisiunčiau albumą „Homo Faber“, išleistą  2006-aisiais: mėlynu BIC tušinuku nuo cokolio iki stogo išpaišyti senovinės pilies mūrai, kumpio lakštais ištisai apmuštos Gento katedros kolonos, iš žalios mėsos pasiūtos suknelės ir švarkai, iš blizgių vabalų skarabėjų sparnų sulipdytos kaukolės, krauju ant popieriaus nupiešti pakaruokliai, auksu švytinčios pasilypėjusio kopėčiomis išmatuoti debesų ir didžiulį kryžių ant ištiesto delno nulaikančio žmogaus skulptūros, milžiniškos instaliacijos iš mėšlavabalių kūnų švenčiausiose Luvro salėse.  

2015-aisiais Janas Fabre‘as pastatė 24 valandų trukmės spektaklį „Olimpo kalnas“. Publika akimirksniu išgraibstydavo bilietus, plūsdavo į garsių teatrų sales, visą parą gėrėdavosi Antikos dievų kovomis bei puotomis, o paskui dar pusvalandį plodavo aktoriams. Pasiskolinau iš Rolando Rastausko dėžę su „Olimpo kalno“ įrašų DVD rinkiniu, bet grąžinau, ištvėręs prie ekrano vos porą valandų. Televizorius išrastas žinioms ir serialams.

2020-aisiais Mariaus Ivaškevičiaus dėka pasikvietėme Janą Fabre‘ą į Vilniuje antrąsyk surengtą literatūros festivalį „Open Books“. Imti interviu iš savo stabo nebuvau pribrendęs, tad pasisiūliau nuvežti į Kauną aplankyti M.K. Čiurlionio muziejaus. Saulėtą kovidinio rudens sekmadienio popietę pasiėmiau meistrą su artimiausia bendražyge Miet Martens Išganytojo gatvėje prie 2-ojo namo. Įsėdęs į mano automobilį, Fabre‘as primygtinai pasiteiravo, kada testavausi dėl karūnuotojo viruso. Kai parodžiau telefono ekrane neigiamą vakarykštės patikros rezultatą, svečias džiugiai nusiėmė kaukę ir beveik visą kelią tylėdamas žvalgėsi pro langą nuo galinės sėdynės. 

Kaune Fabre‘as paskubomis sutraukė cigaretę ir nudrožė tiesiai į Čiurlionio sales. Dukart apėjęs ekspoziciją, karštai padėkojo už progą pamatyti genijaus paveikslų. Muziejaus krautuvėlėje neradęs jokios knygos apie mūsų simbolistą nei prancūzų, nei anglų kalba, užmetė akį į greta veikusią Petro Kalpoko parodą, pavadino šį eiliniu dailės studentu ir pareiškė pageidavimą išgerti kokakolos lauko kavinėje. Šioje pilstė tik „Pepsi“, turėjome paėjėti į kitą vietą.

Tą dieną dar kėlėmės funikulieriumi į Žaliakalnį ir liftu į Kristaus Prisikėlimo bazilikos terasą. Aukštybėse pasidžiaugėme lietuviškai išverstu Fabre‘o pjesių rinkiniu „Pralaimėjimų imperatorius“ ir sutarėme dėl veikalo „Nuo veiksmo link vaidybos“ leidybos. Pargabenęs grožio karžygį į tikrąją sostinę, padovanojau Rimaldo Vikšraičio fotografijų rinkinį. Per naktį nuodugniai išstudijavęs jokiam įrėminimui nepavaldaus vilkaviškiečio albumėlį, kitą rytą Janas dosniai įvertino: „Maniškis!”

Vilniuje grožio riteris padirbėjo gerą savaitę. Universiteto teatro salėje parodė monospektaklį „Nakties rašytojas“ su Martynu Nedzinsku, iš naujo atrado „Primitivo“ vyną, prižadėjo padėstyti Muzikos ir teatro akademijoje, „Sofoklio“ knygyne davė interviu nepranokstamajam Arniui Rytupui iš dabar jau nurašyto žurnalo „Rīgas Laiks“. Festivalyje pasirašė dedikacijas būreliui susidomėjusiųjų (... Jan Fabre, puoselėjantis Jums grožį) ir apšildė sceną Herkui Kunčiui su Tomu Venclova. Viešai atsakydamas į Elonos Bajorinienės klausimą dėl kaltinimų nepadoriai priekabiavus prie šokėjų, tikino atsiprašysiąs įskaudintųjų net ir už tai, kuo nėra nusidėjęs. Vis pagirdavo Čiurlionį, Vikšraitį ir burnos higienistę iš L. Stuokos-Gucevičiaus gatvės.      

Interviu "Sofoklyje" Foto © Ignas Dilys

Burnos higiena žmogui tampa gyvybiškai svarbi, nes suteikia retą progą pabūti vienam. Paauglystėje išvažiavęs į privalomą vasaros darbo ir poilsio stovyklą Širvintų rajone, visas birželio dienas ir naktis leidau su klasiokais. Kartu valgydavome ir ravėdavome runkelius, maudydavomės ežere ir žaisdavome tinklinį, klausydavomės propagandinių pamokslų ir šokdavome diskotekose, guldavomės į bendroje salėje sustatytas lovas ir keldavomės naktį paskambinti kapinių koplyčios varpu. Išsekęs nuo šurmulio ir dėmesio, kartą atsirakinau elektros skydinę, įlindau vidun, susirangiau kampe ir kokią valandą mėgavausi ramybe. Išsiropščiau ne savo noru, o aptiktas pro šalį ėjusios ir atsiknojusias dureles pastebėjusios mokytojos. Vienumos palaimą prisiminiau po daugelio metų, skaitydamas apie nevykusias tuometinio LRT generalinio direktoriaus slėpynes nuo žurnalistų. Suaugusiajam lįsti į elektros skydinę nepritinka, be to, ji nebesuteikia saugios priebėgos, juk į mobilųjį telefoną skambučiai bei žinutės prasiskverbia kiaurai sienas. Išeitis – burnos higienos seansas. Kol baltu chalatu vilkinti būtybė švelniai krapštinėja dantenas, sintetiniais audiniais ir akiniais uždangstytas klientas pajėgia bendrauti vien su savo pasąmonės figūromis.  

Fabre‘as vienumos prabanga mėgaujasi naktimis, nes nuo vaikystės gyvena su nemiga, nusnūsdamas vos porą valandų per parą. 1978-aisiais pradėjo rašyti „Naktinius dienoraščius“, leidžia juos prancūziškai ir vokiškai, suslėgdamas į vieną tomą šešerius metus. Paklaustas, kuo ypatinga jo naktinė būsena, atsakė: „Naktimis esu visokeriopai jautresnis. Net oda tampa juslesnė. Įsijaudrina regėjimas, klausa, taip pat ir mąstymas. Prarandu laiko nuovoką. Labai keista: imu rašyti ar piešti ir užtrunku iki ryto, o atrodo, kad prabėgo tik valandėlė. Dar nuostabu tai, kad kūnas neįtikėtinai atsipalaiduoja. Šiaip esu nervingas, nepasėdus, per dieną užknisu kitus savo landumu. Trykštu energija, išvarginu aplinkinius, nusikalu pats. O naktį lieku vienas, kalbuosi tik su savimi. Liejasi vidiniai dialogai, kartais juos užsirašau. Naktimis tampu kur kas ramesnis, sąmoningesnis. Atsiduodu tėkmei. Aplanko vizijos. Regiu vaizdinius. Pasitaiko, kad pasižiūriu filmą ir įsimenu kokį nors menkniekį. Čia pat vaizduotėje iš jo sukuriu visą teatro spektaklį nuo A iki Z: šviesas, dekoracijas, muziką, veiksmus, trukmę. Viską nuo pradžios iki galo. Dieną sukvietęs trupę repetuoti atsimenu menkiausias naktį regėtų vaizdų smulkmenas.“

Interviu su Janu įrašiau 2021-aisiais, apsilankęs pandemijos prislėgtame Antverpene. Pirmiausia su Miet Martens išlandžiojau Fabre‘o Laboratoriumą – iš kadaise sudegusio istorinio teatro atgimusį menų centrą. Pagal sutartį su savivaldybe Fabre‘o viešoji įstaiga ne tik atstatė teatro salę, kurioje repetuoja ir vaidina paties pralaimėjimų imperatoriaus trupė, bet ir apstatė ją priestatais, juose įrengė šokio studiją, kelias auditorijas, įkurdino biblioteką, sukrovė Jano tėvo džiazo plokštelių kolekciją.

Fabre‘as pakvietė keliasdešimt šiuolaikinių menininkų papuošti pastatą prie jo priderintais kūriniais, taip paversdamas Laboratoriumą dar ir originaliu muziejumi. Vestibiulyje lankytojus pasveikina šiurpulingas Bobo Wilsono balsas, atsklindantis iš rūsio pro grindų angą, uždengtą įprastomis ventiliacijos grotelėmis. Teatro parteryje Krisas Martinas į grindis įkalė savo vinį – iš gryno aukso. Pagražinti virtuvę šeimininkas patikėjo Marinai Abramović – ši paršų krauju (mat jis panašiausias į žmogiškąjį) ant sienų prirašė gyvenimo receptų. Antro aukšto koridoriuje neišdildomą įspūdį palieka Enriquės Marty instaliacija „Vaiduoklė“ – kampe stovi itin tikroviška autoavarijoje žuvusios menininko giminaitės sužaloto kūno replika, o ant sienų nutapyta mergaitės sielos kelionė į anapusybę.

Susitikti su Fabre‘u nuvažiavau į kūrėjo dirbtuves uostamiesčio pramoniniame kvartale, palengva virstančiame gyvenamuoju. Pasirodo, kol aikčiojau tirštai menų prisotintame Laboratoriume, jo šeimininkas prakaitavo valdiškuose namuose apklausiamas prokurorų. Po aštuonias valandas trukusios kvotos Fabre‘as neatrodė sugniuždytas, tik liūdnai susivokęs, kad, gausėjant jį kaltinančių aktorių ir šokėjų, mediacijos pastangų ir pažadų atsiprašyti nepakaks. Teks gintis teisme.

Kalbėjomės svetainėje, paskui nusileidome į rūsius, čia akys apraibo nuo paties Fabre‘o darbų lobyno: paveikslų (ir naujų, ir ankstyvųjų – pieštų tušinukais, savo krauju ir kitais kūno skysčiais), skulptūrų (iš bronzos, marmuro, koralų), mozaikų (iš akmenukų, aukso plokštelių ir vabzdžių antsparnių), fotografijų. Kūrėjas tepa sviestą ant duonos ne iš rašymo ar spektaklių, o iš dailiųjų menų, parduodamų kolekcininkams. Štai – vaškinė, dar neišlieta, kalaviją ištiesusio vyro statula: Jano kūnas jo tėvo Edmundo veidu. Užsakyti jau keturi egzemplioriai. „Žmogus, matuojantis debesis“? Trisdešimt šeši vienetai pasklido po pasaulį.

Po interviu susėdome pavakarieniauti keturiese. Fabre‘as pristatė mane „savo poniai“ Joannai de Vos, ketvirčiu amžiaus už meistrą jaunesnei menų kuratorei. Miet Martens, pati ištroškinusi, patiekė jautienos su bulvėmis ir kopūstų salotomis. Prie stalo Janas gyrė latvio teatro režisieriaus Alvio Hermanio ką tik paskelbtą manifestą prieš voukistinius suvaržymus, nurašymų kultūrą ir už menininkų laisvę. Suabejojau, ar pats Hermanis atsilaikys prieš laiko dvasią ir manifestuos paskelbtus principus savo teatre, o Fabre‘ui patariau labiau kliautis atjauta silpnesniesiems. Po vakarienės Janas su Joanna pasisiūlė pavėžėti į viešbutį savo „Volvo“ visureigiu. Sakė, jo dirbtuvių prieigose naktimis pasiautėja plėšikai, nors gretimame name veikia kažkurios Belgijos saugumo tarnybos padalinys, o kitoje pusėje gyvena vietinių musulmonų autoritetas.

Kitą rytą nepakliuvęs į uždarytos dėl pandeminių suvaržymų Antverpeno katedros vidų pasižiūrėti Rubenso paveikslų ir Fabre‘o skulptūros, pasitenkinau jo vaikystėje laikytų vėžliukų Jannekės ir Miekės mozaikiniais atvaizdais virš miesto zoologijos sodo vartų. Viešomis mozaikomis autorius atgailauja pragaišinęs abu augintinius: vienas ropliukas prigėrė, o kitas sudegė. 

Maždaug už pusmečio Rastauskas brūkštelėjo žinutę, kad nacionalinis dramteatris atšaukia numatytus „Nakties rašytojo“ spektaklius, mat Fabre‘ui oficialiai pareikšti kaltinimai. Nuėjęs į jaunimteatrį pasižiūrėti Gintaro Varno „Puikaus naujo pasaulio“, per pertrauką paplepėjau su Oskaru Koršunovu. Nacionalinio meno vadovas pasiguodė feministine cenzūra ir prisipažino negalėjęs nenurašyti Fabre‘o, nes festivaliai, su kuriais mūsų teatrai mezga ryšius, paskelbę aną persona non grata.

Susikaupęs nėriau į internetus, idant susivokčiau, kas dedasi Belgijoje. Pasirodo, dar 2018-aisiais Fabre‘as, viename interviu paklaustas apie iššūkius taikant spektakliuose režisūrines ir choreografines nuogybes, pasigyrė, jog per 40 teatrinės karjeros metų nė sykio nesusidūrė su kaltinimais nepadoriai priekabiavus. Šis teiginys užgavo ne vieną širdį ir po kelių mėnesių belgų kultūros žurnale, tarsi tamtyč pavadintame „Rekto Verso“, pasirodė atviras Fabre‘ui adresuotas laiškas, primenantis režisieriaus polinkį piktnaudžiauti galia, žeminti pavaldinius ir nepaisyti padorių ribų. Laišką pasirašė aštuoni asmenys, redakcija žinojo dar tuzino palaikančiųjų kaltinimus pavardes. Viešas kivirčas per ketverius metus virto teismo procesu. Prokurorai, remdamiesi dvylikos nukentėjusiųjų skundais, pateikė kaltinimus ir pareikalavo bent trejiems metams patupdyti įžymybę šaltojon.

Tuo pat metu Ieva Skaržinskaitė baigė išversti iš anglų kalbos Fabre‘o gairių XXI amžiaus atlikėjams knygą „Nuo veiksmo link vaidybos“. „Sofoklio“ leidyklos direktorė Giedrė Rūkienė ir šiaip kratėsi tokio nišinio veikalo, todėl, pasklidus žiniai apie būsimą autoriaus teismą, tiesiai šviesiai pasiūlė apsigalvoti. Neapsigalvojau. Be to, į kompaniją Fabre‘ui savo interviu rinkinyje „Laiko juosta jų žvilgsniais“ įtraukiau pokalbį su nurašytuoju Šarūnu Bartu.

Artėjant bylos nagrinėjimui, Fabre‘as suderino lietuviškojo savo priesakų vertimo viršelius ir sulaukė pirmojo biologinio įpėdinio: paskutinę 2021-ųjų dieną pasaulį išvydo naujagimis Django Gennaro. 

Nuosprendį Antverpeno teismas paskelbė 2022-ųjų balandžio pabaigoje. Atmetus šešis kaltinimus (iš dalies dėl senaties, mat kai kurie inkriminuoti veiksmai neva nutikę dar 2002-aisiais), Fabre‘as lygtinai nuteistas 18 mėnesių kalėti. Teismas nustatė, kad penki nukentėjusieji patyrė pažeminimą, kai režisierius spaudė juos išsinuoginusius vaidinti ir fotografuotis, laidydamas nepadorias pastabas. Sunkiausias nusikaltimas – pasikėsinimas į šeštosios nukentėjusiosios orumą (pranc. attentat à la pudeur) nepageidaujamu drėgnu bučiniu.  

Nukentėjusiesiems dėl priekabiavimo priteista po 1 eurą neturtinės žalos atlyginimo, tokią pat simbolinę sumą nurodyta sumokėti ieškinį byloje pareiškusiam vietiniam Vyrų ir moterų lygybės institutui. Iš menininko penkeriems metams atimta teisė balsuoti Belgijos rinkimuose. Nei nuteistasis, nei kaltintojai nuosprendžio neapskundė. Fabre‘as, taip ir nepripažinęs kaltės, atsiprašė visų, kas jaučiasi jo įskaudinti, ir palinkėjo „meilės bei grožio anarchijos“.

Neabejoju šio palinkėjimo nuoširdumu, nes vienas iš penkių stipraus meno kūrinio kriterijų, anot Fabre‘o, yra maištas (greta technikos, kompozicijos, spalvos pojūčio ir vaizduotės). Visuomenė siekia tvarkos ir saugumo, tačiau fizikai teigia, kad Visata laimina sudėtingus ir paradoksalius užmojus. „Visas grožis gimsta tik tam, kad Visata kuo greičiau grįžtų atgal į pagrindinę, į ramybės būseną“, - suprato Kęstutis Staliūnas, pats jaunystėje Planko slapyvardžiu išleidęs „Eilėraščių nešvankių beigi prieš valdžią“ rinkinėlį.

Pasikalbėjau apie leistinas meilės ir grožio anarchijos ribas su keletu moterų. Svetlana Griaznova prisiminė atsisakydavusi kvietimų pakilti į viešbučio kambarius su įžymiais fotografais ir prodiuseriais, tačiau nesijaučia dėl to nukentėjusi. Ji pabrėžė, kad derėtų labiau saugoti į grožio pasaulį besiveržiančias nepilnametes. Raminta Jurėnaitė priminė, kad kadaise nepilnametės tapdavusios karalienėmis. Jai pritarė Marina Abramović, paliudijusi, kad dar visai neseniai kūrybos pasaulyje galiojo daug laisvesnio elgesio normos. 

Foto © Galeria Mucciaccia

Ko gero, labiau nei teismo nuosprendis Fabre‘ą sudrausmino mažasis sūnelis. Jau 2022-ųjų gruodį grožio anarchistas privačiose Londono ir Romos galerijose surengė parodą, vėl pristatydamas savo krauju nupieštų paveikslų, šįsyk vaizduojančių Django Gennaro motinos įsčiose. Tema, ko gero, skatintų sugrįžti prie piešimo sperma, tačiau kūrėjas apdairiai pasirinko nuosaikesnę metaforą. Beje, jaunystėje jis yra piešęs ir ašaromis, bet juk nuteistajam nepritiktų trintis akių svogūnu. Toje pačioje parodoje pasigėrėjau nepaneigiamai trikdančio grožio skulptūromis iš raudonųjų koralų. Jų kainos siekė 200 tūkstančių svarų, piešiniai – po 20 tūkstančių.

Foto © Galeria Mucciaccia

Janą aplankiau beveik po metų nuo paskutinio teismo posėdžio. Vėl pavakarieniavome jo dirbtuvėse. Miet Martens patiekė viščiuką su bulvėmis. Rinkiniai rūsyje pasirodė gerokai pratuštėję, juose vyravo tarpvietes vaizduojančios aukso mozaikos. Fabre‘as pasiguodė ne tik buvęs nepelnytai apkaltintas („Įsivaizduok, mane nuteisė už pasakytą komplimentą!“), bet ir nurašytas kaip menininkas. Kairieji politikai, kuriems jis visą gyvenimą simpatizavęs, pareikalavo nugriauti jo skulptūras. Aktyvistai kėsinosi atimti Laboratoriumą, nusisuko rėmėjai ir partneriai. Guodėsi uždirbantis iš garsių Italijos šeimų, užsakančių miesto bažnyčioms jo kūrinius pagal tokią pat sutartį, kokią mecenatų protėviai buvo pasirašę su Caravaggio. Atsisveikindamas pakvietė į premjerą Antverpene ir vestuves Neapolyje.

Foto © Luciano e Marco Pedicini

Abu 2023-iųjų Jano Fabre‘o spektakliai – misteriška opera „Peak Mytikas“ ir jungtuvės su Joanna de Vos bei jųdviejų sūnaus Django Gennaro krikštynos – įsiminė kaip įspūdingai surežisuoti ir iš esmės nepastebėti reginiai.

Mytikas (myti graikų kalba – nosis) – aukščiausia Antikos dievų buveinės viršukalnė. Aštuonių valandų trukmės spektaklis ataidi ir pratęsia legendinį triskart ilgesnį „Olimpo kalną“. Translytis Dionisas, velniškas Prometėjas, transformuojančios tiesos apakintas Oidipas, revoliucionierė Antigonė šėlsta reivo scenoje be jokių pertraukų, cituodami bitlus, rolingus ir Amerikos kariškių dainas. 

Foto © Silvia Varrani

Žiūrovai gali išsliūkinti pasigrožėti Laboratoriumo menais ir vėl sugrįžti kada panorėję. Salė nepilna, susirinko vien entuziastai. Po spektaklio vakarėlis tęsiasi bare. Rašytojas Lucas Marteleur sako spektaklį žiūrėjęs antrą kartą, pirmąsyk buvo išėjęs iš salės 20 minučių, o šįkart nepraleidęs nė akimirkos. Aktoriai ir šokėjai (neįmanoma atskirti, kurie yra kurie) spinduliuoja katarsį, džiūgauja gastroliuosiantys Ispanijoje bei Italijoje.

Foto © Zsolt Szabó

Rugsėjį Neapolis dar tvoskia kaitra. Ceremonija katedroje trunka tris valandas: pirmiausia azijietiškų bruožų kunigas sutuokia sužadėtinius, paskui pakrikštija jų berniuką. Jaunosios pageidavimu svečiai laiko telefonus paslėpę, fotografuoja ir filmuoja tik pasamdyti profesionalai bei atsitiktiniai praeiviai. Iš šventyklos artimieji, aktoriai, bičiuliai autobusais važiuoja į Karalių rūmus, ten šventiškai vakarieniauja. Suskaičiuoju 215 žmonių, dauguma, rodos, belgai. Jokios ekstravagancijos, jokių pasaulinių žvaigždžių, jokių rusų, jokių dovanų jaunavedžiams, jokių sveikinimo kalbų. Prie mūsų stalo sėdi Fabre‘o leidėjai italai, „Peak Mytikas“ libreto autorius Johanas de Boose‘as. Kalbamės apie Franzą Kafką ir japonų romanus. Ponia ir ponas Fabre‘ai atrodo oriai laimingi.

Vilniuje iš jaunimteatrio po Eimunto Nekrošiaus surežisuotų Witoldo Gombrowicziaus „Tuoktuvių“ Rastauskas nusitempia į „Burbulio vyninę“. Klausiu Varšuvos Nacionalino teatro šulo Tomaszo Kubikowskio, ar įsivaizduoja pas juos rodomą Fabre‘o spektaklį? „Vargiai“, - atsako lenkas ir nusuka kalbą prie Krystiano Lupos, lyg nujausdamas, kad ir šį netrukus nurašys Ženevos frankofonai.

Dar po metų, jau 2024-ųjų rudenį, Fabre‘as pakviečia į uždarą premjerą Budapešte. Vengrijos Nacionaliniame jis atkūrė 2001-aisiais Avinjoną pribloškusį „Je suis sang / I am blood“ („Esu kraujas“). „Pasikviesk kartu ką nors iš „Sirenų“ organizatorių – apmokėsime viešbutį“, - pasiūlė Miet Martens. Brūkšteliu – sirenos tyli. Paklausinėju aplinkui: ne, nurašytojo spektakliai nedomina. Kodėl? „Jam pateikti labai rimti kaltinimai.“

Skrendame su žmona Migle, Budapešto oro uostas pasitinka užrašais „Vengrija – šeimoms!“ įvairiomis kalbomis. Yra ir rusiškų. Centre knibžda turistų, šnekasi daugiausia slavų kalbomis, vyrauja lenkai. Prie teatro – jokio šurmulio. Dairausi Viktoro Orbáno oligarchų ar maršistų, tačiau nieko panašaus nepastebiu. Salėje apstu laisvų vietų, tarp žiūrovų atpažįstu aktorius iš Antverpeno, keletą svečių iš jungtuvių. Janas su Joanna ir Miet įsitaisę greta apšvietėjo.

Vienaveiksmis spektaklis pribloškia vos prasidėjęs: būrys šarvuotų riterių šoka a cappella, girdėti vien trepsėjimas, žvangesys ir alsavimas. Žiūrovai akimirksniu teleportuojami į viduramžius, scenoje geležis kapoja, pjausto ir bado kūnus, liejasi kraujas, pasirodo netikri pranašai, dega raganos, stebuklus kuria alchemikai, siautėja vyrų korida. Aktoriai šoka, dainuoja ir kalba, puikiai suvokdami tekstą. Reginiui pasibaigus, publika ploja sėdėdama, stovi ir šūkčioja tik keli aktorių kolegos, ovacijos trunka šešias minutes, mano išmanusis laikrodis užfiksuoja elipsinę treniruotę.

Greta inteligentiška dama, prisidengusi kovidine kauke, per visą spektaklį darbavosi tušinuku ant balkono atbrailos, prirašė gal tuziną lapų. Paklausta, kur ketina skelbti įspūdžius, atsako esanti ne žurnalistė, o teatro tyrinėtoja iš Graikijos. Prieiname padėkoti Fabre‘ui, tuo metu ką tik suvaidinę aktoriai valo sceną. Kažkuris išsirengia, įsibėgėja ir išsitiesęs čiuožia pilvu, maudydamasis butaforinio kraujo klanuose.

Janas kviečia po premjeros padūgzti šeštame aukšte. Ten įrengtoje kavinėje -  VIP bare - tarnybiniame bufete teatro direktorius egzaltuotai dėkoja meistrui už suteiktą galimybę, mat spektaklis liks repertuare. Režisierius padėkoja vengrų aktoriams. Pakalbinu belgą, vaidinusį „Je suis sang“ 2001-aisiais. Paklaustas, ką manąs apie Fabre‘o metodo gaires, išdėstytas veikale „Nuo vaidybos prie veiksmo“, aktorius atsako: „Ta knyga naudinga, tik nėra lengva ją perprasti. Fabre‘as – labiau menininkas nei pedagogas.“

Miet Martens ir Janas Fabre'as (stovi trečia ir šeštas iš kairės) su kitais spektaklio "Peak Mytikas" kūrėjais  

Foto © Silvia Varrani

Kitą dieną Janas pasiūlo šeimyniškai papietauti kultinėje Budapešto kavinėje „Gerbeaud“. Režisierius trina delnais, nekantraudamas prieš viešą premjerą vakare. Bilietai išpirkti. Paklausiu apie spektaklio sceną, kurioje moterys šoka aplipusios dėlėmis. Šios, įžiūrėjo Miglė, vakar buvo negyvos. O kaip anuomet, Avinjone? Režisierius pasakoja, kad anąsyk šokėjas nurodė aplipdyti medicininėmis taurėmis. Aktoriai, aišku, vaidino nuogi ir laistėsi tikru vynu. Šiais laikais visa tai nebeįsivaizduojama. Bandau prisiminti, ar Oskaras Koršunovas spėjo įgyvendinti kadaise išsakytą svajonę – parodyti teatro scenoje lytinį aktą.

Bičiuliškai šaipomės tarpusavyje. Fabre‘as erzina mane, kad per jo vestuves gražuolę Miglę nusižiūrėjęs beprotiškai turtingas kolekcininkas iš Belgijos. Giria sumanymą pridėti Vilniaus oro uostui MKČ vardą. Pats džiaugiasi augančiu sūneliu ir mažėjančiu pilvu. Užsisako ledų. Joanna prisimena, kaip prieš trejetą metų baiminosi, kad jų poroje netrukus gims dviese: Gennaro ir Gelato. Miet Martens skundžiasi, kad Janas naktimis lenda į jos miegamąjį ir landžioja po stalčius, ieškodamas paslėptų saldumynų. „Tai mano narkotikai“, - juokiasi Fabre‘as.

Juokai baigiasi svarstant, kokios meistro menų perspektyvos Lietuvoje. Išgirdęs, kad pas mus yra nurašytas, kūrėjas pasipiktina: „Juk tai neteisinga! Negi vis dar gyvename viduramžiuose?“ Kas teisinga, geriau už mane paaiškintų kuri nors tvarkos partija. Gal Janas dairosi prieglobsčio kraštutinėje dešinėje? Išgirdęs tokį klausimą, Fabre‘as beveik įsižeidžia, nors čia pat prisipažįsta buvęs užstotas konservatyvių politikų, kai žalieji pareikalavo pašalinti iš Flandrijos parlamento rūmų nuteistojo menus. „Ne, dešinėn nesuksiu, pernelyg branginu laisvę“, - purto galvą grožio anarchistas.

„Niekas neprivers manęs nusidėti, nes esu kraujas“ – degė užrašas virš scenos, pasibaigus spektakliui. Prieš tai matėme, kaip smagu kruviną sužeistojo kūną išvolioti plunksnose. Menininkui triukšmingas nulinčiavimas, ko gero, būtų mielesnis už nebylią panieką, tačiau su neliečiamaisiais nediskutuojama. Nurašymo dramaturgiją kuria ideologizuoti aktyvistai, o veiksmą režisuoja buhalterinio mąstymo vadybininkai. Pateikti kaltinimai priekabiavimu ir prievartavimu? Nurašyti į bendrą falokratų sąvartyną! 

Janas Fabre‘as buvo nuteistas Belgijos teisme už nepadorų pasikėsinimą į asmens lytinį orumą prancūzišku bučiniu ir atliko paskirtą bausmę. Jo paveikslai kabo Flandrijos parlamente, parodos rengiamos Londone, o spektakliai rodomi Antverpene. Norėčiau, kad tai išvystų ir maištaujantys mano sūnaus bendraamžiai, ir išlepinta Vilniaus publika. Lietuvos kultūrininkai turi puikią progą nenurašyti grožio.  

Baigiamoji spektaklio "I Am Blood" scena 

Foto © Ignas Dilys

Trumpesnė šio straipsnio versija buvo išspausdinta 2025 m. vasario 28 d. laikraštyje "Šiaurės Atėnai".  

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

 

                                                                               

Jan Fabre: „Tikiu stebuklinga akimirksnio tiesa“

Pradėkime nuo jūsų kūno. Kurdamas nemenkai juo naudojotės: piešėte krauju, ašaromis, seilėmis ir sperma, liejote savo formos skulptūras, vaidinote spektaklius. Akivaizdu, kad šis kūnas jus įkvepia. Ką esate supratęs apie kūniškumą?

Ko gero, turėčiau grįžti prie Rubenso. Paauglystėje įstojęs į piešimo mokyklą, dažnai užsukdavau į jo namuose įrengtą muziejų.

Čia, Antverpene?

Taip. Būdamas gal penkiolikmetis uoliai tyrinėjau Rubenso pasaulį, sėmiausi iš jo. Ten atkreipiau dėmesį į daugybę jo autoportretų. Stebėjausi, kodėl tas dailininkas vaizdavo tiek daug savęs. Kažkuris iš dėstytojų paaiškino, kad tai – keli skirtingi Rubensai, mat menininkas sirgęs šizofrenija.

Ko gero, Rubenso autoportretai paskatino itin domėtis savo paties kūnu. Ėmiau įsižiūrėti į save. Pirmąją dirbtuvę įsirengiau tėvų namų palėpėje. Neįstengiau samdytis pozuotojų, tad pradėjau piešti savo veidą. Aptikau, kaip įvairios minos atskleidžia skirtingas mano asmenybes. Piešiau nedidukus autoportretus mokydamasis, tyrinėdamas.

Palengva vis drąsiau pažinau savo anatomiją. Nusirengęs apžiūrinėdavau spenelius. Atsimenu, augau nepaprastai kūdas. (Juokiasi) Tarsi keliaudamas slėpiningais takais, tyrinėdamas landžiojau vis tolyn. Turbūt kokiais 1977‑aisiais nupiešiau pirmuosius piešinius savo krauju.

Papasakokite apie juos išsamiau.

Tėvas pasiuntė mane į Briugę pamatyti flamandų primityvistų paveikslų. Vos išėjęs iš Groeninge muziejaus užsukau į krautuvėlę, nusipirkau metalinių taurių, peiliukų. Pigaus viešbutuko kambaryje persirėžiau riešą. Čia pat ėmiau piešti.

Tėvelio dėka daug išmokau iš didžiųjų meistrų. Tie flamandai buvo tikri alchemikai, primaišydavo į dažus ne tik gyvulių, bet ir žmonių kraujo, kaulų čiulpų.

Tik daug vėliau oficialiai pristačiau paveikslus, nutapytus sperma, tačiau pamenu, kad dar būdamas aštuoniolikos ar devyniolikos metų studijoje pasistačiau veidrodžius ir juose apžiūrinėdavau save masturbuodamasis. Taškydavau sėklą ant popieriaus, piešdavau savo varpa it pieštuku.

Šitaip eksperimentuodamas aptikau įvairiausių kūno vidaus ir išorės atspalvių. Vėlesniuose darbuose atsispindi dar smulkesni odos ir skeleto anatomijos vaizdai.

Įdomu, kad plėsti ribas jus įkvėpė ne šiuolaikiniai, o senieji meistrai.

Matote, jie išrado ne tik naujoviškus aliejinius dažus, bet ir drąsius kūno atvaizdavimo būdus. Įsižiūrėję į genialiojo van Eycko paveikslus pamatome, kad žmogiška anatomija juose iškraipyta. Įtalpinti į rėmus kūnai dominuoja, tampa visa ko atskaitos matu. Žmonės tuo požiūriu pranoksta dievus.

Jų revoliucingos idėjos labai įkvėpė stebėti ir domėtis savo kūnu. Kokia čia oda? Į ką įvyniotas pabundu rytą? Anksti suvokiau, kad esu įkliuvęs kūno spąstuose.

Spąstuose?

Kaip belaisvis. Mano kūnas – tai mūšio laukas.

Kas gi jame kovoja? Prieš ką?

Tai vidinė kova. Raudonieji kraujo kūneliai pliekiasi su baltaisiais.

Aaa, jums kyla toks vaizdinys.

Pavyzdžiui, toks.

Ir aišku, ten vyksta mano paties kova. Savo oda naudojausi kaip drobe, piešdavau ant pilvo tušinuku, imituodamas tatuiruotes. Nuolat tikrindavau, kur glūdi fizinės ir dvasinės ribos: ką sugebu, kiek dar pajėgiu, kas atsiskleidžia kūno paviršiuose. Stebėjau, kokios mėlynės randasi nuo įvairių sumušimų. Didžiuodavausi mėlynėmis lyg papuošalais, bet mėgavausi ne mazochistiškai, o iš smalsumo. Skausmas manęs niekada nežavėjo. Jaučiausi esąs linksmuolis tyrinėtojas.

Gal ką nors išsitatuiravote?

Ne. Nors Antverpenas – uostamiestis, jame gausu tatuiruočių salonų.

Jums pakako laikinų piešinių tušinuku?

Taip. Pradėjau piešti ant odos mėlynu tušinuku gal 1979‑aisiais. Fotografuodavau tuos piešinius, net filmuodavau, o paskui švariai nusiprausdavau. Kitą dieną piešdavau iš naujo, šiek tiek mėgdžiodamas matytų gatvėse jūreivių ar prostitučių tatuiruotes.

Taipogi ėmiau kurti paveikslus iš mėlynių.

Ką jomis nupiešdavote?

Įvairias puošmenas: gėles, karūnas. Mušdavau save visokiais įnagiais, kad išgaučiau reikiamas formas ir atspalvius.

Kiek jie laikydavosi? Keletą dienų…

Taip, jaunas kūnas greitai gyja. Tokie piešiniai pranykdavo per savaitę.

Dar trindavau kūną švitriniu popieriumi, kol visai nuskusdavau odą. Apsinuogindavo kruvinos mėsos. Tebeturiu tų laikų filmus, kuriuose matyti, kaip nusitryniau odą nuo abiejų kojų.

Neįtikėtina.

Žvelgiau į kūną kaip į kūrybos medžiagą. Net ir nudyrus odą žaizdos greit užsitraukdavo. Jaunystė. Prieš porą metų nusprendžiau pakartoti tą patį veiksmą su švitriniu popieriumi kitam filmui – šįkart užtruko kelis mėnesius, kol visai sugijau. (Juokiasi)

Dėl meno.

Taip. Šitaip elgdamasis tikrinau asmenines galimybių ribas, tačiau labiausiai stengiausi siekti grožio.

Kitas jums akivaizdžiai svarbus kūniškumo aspektas – metamorfozė.

Turiu prisipažinti, jog šią temą man pripiršo tėvas, pats gražiai piešęs klasikiniu stiliumi, ypač augaliją. Jis dirbo miesto apželdintoju, prižiūrėjo egzotiškus augalus patalpose ir kiemuose. Domėjosi botanika. Vertėsi sunkiai, bet visada sutaupydavo metiniam abonementui į Antverpeno zoologijos sodą. Kiekvieną savaitgalį mane ten vesdavosi.

Kokio amžiaus?

Jau nemažą – penkiolikos, net septyniolikos metų. Mes ne tik spoksodavome į žvėris, tėvas ragindavo juos nupiešti, pagaunant ant popieriaus gražius judesius. Ir to negana – paskui jis liepdavo dairytis į žmones, įžvelgti tarp jų tipą, panašų į kurį nors gyvūną, ir mikliai nupiešti.

Šitaip tėvas atkreipė dėmesį į žmogaus-žvėries metamorfozę. Be to, jis supažindino su Lavatero fiziognomija, skatino įsižiūrėti į žvėrių snukius ir žmonių veidus.

Šeimos archyve turiu senų filmų, kuriuose rodoma garsi Antverpeno zoologijos sodo gorila vardu Gustas, kartu ir aš, mėginantis ją pamėgdžioti: baubiu šokinėdamas ant lovos. Vaikystėje nesunkiai pasiekdavau gyvuliško transo būseną, o po daugelio metų kurdamas šokio spektaklius naudojuosi tais pačiais metodais.

Tėčio dėka nuo mažens domėjausi gyvūnų elgsena, žavėjausi jų išmintimi. Čia pat kurdavau trumpus spektakliukus ir filmuodavau juos 8 mm juosta. Sukaupiau aibę tokių 3 minučių trukmės filmukų.

Kas juose atvaizduota?

Daugiausia – aš pats. Straksiu nuogas lyg žvėriūkštis. Persikūniju tai į gorilą, tai į leopardą.

Tai irgi alchemija – perkeisti žmogų į žvėrį.

Visiška alchemija.

Dar tuo metu Kalėdoms gavau dovanų mikroskopą. Dėdė priminė, kad giminėje turime garsų entomologą Jeaną-Henrį Fabre’ą. Pamenu, tūnodamas savo laboratorijoje apžiūrinėdavau įvairiausias blusas ir piešdavau frankenšteinus arba liedavau keistas akvareles.

Mano kūrybinė visata skleidžiasi iš vaikystės namų.

O ką tėvas manė apie jūsų eksperimentus su kūnu ir piešinius jo skysčiais ar išskyromis?

Tėvas buvo puikus amatininkas, bet ne menininkas. Mano kūrybą jis vertino labai kritiškai. Kartą, apžiūrėjęs mano paveikslų ir skulptūrų parodą garsiame muziejuje, tarė: „Janai, užsuk kurią dieną namo, prisėsime, pamokysiu, kaip gražiai nupiešti.“ (Juokiasi)

Jis šiek tiek teisus. Piešė meistriškai, mokėjo pastebėti ir atskleisti esmę. Tik nebuvo menininkas.

Ką turite galvoje sakydamas „ne menininkas“?

Susikaustęs. Meistriškai piešti ir kurti meną nėra tas pats.

Abu tėvai ilgai laikė, kad užsiimu niekais. Net kai man sukako keturiasdešimt, išvydę mano kūrinius garsiausiuose muziejuose arba pažiūrėję spektaklius didžiausiuose teatruose, ragindavo: „Janai, susirask pagaliau normalų darbą.“ (Juokiasi) Jie rimtai siūlė man pagalbą: „Padėsime tau susirasti nuolatinį darbą gimtajame mieste.“ (Juokiasi)

Koks tai būtų darbas?

Sodininkauti. Tėvas jautėsi užsitarnavęs pagarbą ir turįs naudingų pažinčių. Jie svajojo, kad vesčiau ir auginčiau vaikus, dirbdamas įprastą darbą. Auklėjo mane net keturiasdešimtmetį. Argi ne juokinga?

Gal kiek graudu?

Taip, jie ilgai nesuvokė tokio pašaukimo.

Tačiau tėvai – svarbiausias mano įkvėpimo šaltinis. Jie buvo nepaprastai aistringa pora. Ir dabar prisimindamas juodu, geriau suprantu save, atrandu, kaip tapti geresniam. Kai mintyse pasikalbu su jais abiem arba po vieną, mama ir tėtis vis dar nurodo, kur žengti. Tokie dialogai ar pokalbiai atveria mano klaidas, įgalina kitaip pažvelgti į kūrinius.

A. B. Yehoshua man yra papasakojęs apie savo santykius su tėvu. Šis kartojęs, kad sūnus neparašys geriausių romanų jam gyvam esant. Taip ir nutiko. Tik tėvui mirus rašytojas sukūrė šedevru laikomą „Poną Manį“. Gal ir jūs patyrėte panašų meninį išsilaisvinimą iš tėvo šešėlio?

(Tyli) Tai sudėtinga. Devyniolikmetis išėjau iš namų. Vėliau atleidau tėvui, bet jis elgėsi su manim neįtikėtinai nuožmiai. Buvo daugiau nei griežtas.

Tėvas sugebėjo išlaisvinti man vaizduotę, tačiau pats liko suluošintas skurdo. Gimė sunkiais laikais, užklupo karas, jo vyresnysis brolis partizanavo prieš nacius. Tėvas nebaigė mokslų, tapo želdintoju ir mane ūgtelėjusį vertė dirbti, parnešti pinigų, užuot siekus išsilavinimo. O aš įsitryniau net į tris skirtingas vietas: Karališkąją menų akademiją, miesto dailės mokyklą ir privačią modelių piešimo studiją. Namo grįždavau dešimtą vakaro ir rasdavau išjungtą elektrą, nes tėvai taupė drausdami man skaityti ar piešti. Laikė, kad esu tiek suaugęs, kad privalau padėti išlaikyti namus. Iki vėlumos sėdėdamas prie žvakių rašydavau ir piešdavau, kas užduota akademijoje.

Pagaliau trūko kantrybė ir apsigyvenau kitur. Dešimt ar penkiolika metų negrįžau namo, vis pykau. Tik vėliau suvokiau, kokius lobynus tėvai man įteikė ugdydami vaizduotę, atverdami savo pasaulį. Be to, jie labai užgrūdino charakterį: išmokau kietakaktiškai nenusileisti. O štai seserys, guvios ir protingos merginos, paklususios tėvų valiai įsidarbino sulaukusios vos šešiolikos.

Kai vėl suartėjome, tėvai pasakojo, kaip ateidavo slapčia pasižiūrėti į mane, palinkusį virš stalo žvakių šviesoje. Jie didžiuodavosi, kad sūnus užsispyręs siekia savo tikslo. Pelniau šiek tiek pagarbos, nes iš 75 priimtų į Karališkąją akademiją studentų tik 4 ją pabaigė. Kiti išėjo dirbti į gamyklas.

Taip jau gyvenime nutinka: daugelis norėtų keisti pasaulį kurdami menus, tačiau pristinga ištvermės ir užsispyrimo.

Regis, kliūtys ir nepritekliai tik dar smarkiau nukreipė jus menininko keliu.

Jaunystėje gerokai paragavau skurdo. Ilgai tempiau be skatiko. Kūriau teatrui, o uždarbiaudavau gatvėse grodamas gitara ir armonikėle. Šaldavau. Nebuvo lengva, bet nemažai išmokau.

Dabar esu dėkingas tėvams, kad privertė tai patirti. Mama kilusi iš turtingų frankofonų buržujų giminės, o tėvas – iš kairiųjų flamandų darbininkų šeimos. Belgiška santuoka.

Mama mokė mane prancūzų meilės kalbos, vakarais leisdavo Georges’o Brassenso dainas ir versdavo jų žodžius. Padeklamuodavo Baudelaire’ą arba Rimbaud ir čia pat išversdavo man. Tiesiog žindė mane poezija. Ji buvo itin patraukli aistringa moteris.

Labai myliu tėvus, nors ir patyriau jų šešėlį. Suprantate?

Tikiuosi, suprantu. Kokią svarbiausią savo paties transformaciją pastebėjote po tokios patirties ir visų eksperimentų?

Sendamas jaunėju.

Labai įdomu. Ir gražu.

Taip. Jaunystėje buvau senis. Perdėm rimtas. Skurdas ir mokytojai vertė nertis iš kailio, viską būtinai atlikti geriausiai. Klioviausi protu, bet stokojau mąstysenos. Bręsdamas tapau išmintingesnis, išlaisvėjau, pasisėmiau ironijos, išmokau juokauti.

Ir šitaip atjaunėjote.

Taip, atjaunėjau. Pagaunate?

Pastebiu. Šiandien jūsų „Laboratoriume“ mačiau Helmuto Newtono fotografiją, iš kurios kiek šaltai ir priekaištingai žvelgia jaunas Janas Fabre’as.

Taip, anuomet stengdavausi visur atrodyti rimtas. Jaučiausi esąs intelektualas, norėjau, kad mane taip ir vertintų. Tik nuo to netapau geresnis menininkas. Priešingai. Atsipalaidavau tik senstelėjęs. Manau, kad išlaisvėjusi mąstysena suteikė kūrybinį proveržį.

Ilgokai užtruko jį pasiekti?

Žinote, Ignai, aš gimiau netoli nuo dabartinio „Laboratoriumo“. Tai skurdžiausios Antverpeno apylinkės. Pamenu, gal devyniolikmetis apėjau svarbiausias miesto galerijas centre. Ten tvoskė prabanga, darbuotojai kreipdavosi į mane prancūziškai, o aš tekalbėjau vietos tarme. Atrodžiau lyg gatvinis, taip ir kvepėjau. Meno terpė juk buržuaziška nuo pradžios iki pabaigos, ji neprisileidžia varguolių.

Buvau pasišventęs, tryškau energija, troškau prasimušti. Tuo pat metu visu kūnu jutau, kad meno terpė į mano skurdą atsiliepia lyg į slaptą grėsmę. Kaip drįsti brautis į dailės galeriją? Iš kur toks įžūlumas – ateiti į Nacionalinį teatrą?

O jūs ten brovėtės pasisotinti grožiu ar iš paprastesnių paskatų?

Labiausia – iš smalsumo. Grožis man rūpėjo, bet žvelgdamas atgal suprantu, kad dar smarkiau skatino gilus troškimas įsiterpti, pelnyti galingųjų palankumą. Vaikščiodamas po didžiuosius Belgijos ar Olandijos muziejus ir apžiūrinėdamas, tarkime, Barnetto Newmano šedevrus, jausdavausi menkas. Svajodavau, kad ant tų baltų sienų kabėtų mano darbai.

Būsiu atviras: ambicijos smarkiai varė pirmyn. Muziejai simbolizavo kultūros galią. Tose erdvėse sukosi turtai, švytėjo lobynai. Vaikščiojau su franku kišenėje, bet nutuokiau, kiek tie paveikslai verti.

Turėjau pasenti, kad suvokčiau alinančią pripažinimo siekio prigimtį. Tuomet nesusigaudžiau, kad ambicijos tik kausto ir užkerta kelius į šlovę. (Juokiasi) Pernelyg stengiausi įrodyti, kad esu vertas, talentingas, genialus. (Juokiasi) Ir kaskart susimaudavau.

Bet kaskart – vis geriau. (Abu juokiamės)

Geidžiau pažinti dailę, teatrą, literatūrą, filosofiją. Vėlyvais vakarais trainiojausi kavinėse, kuriose lėbaudami ginčydavosi gerokai už mane vyresni rašytojai ir mąstytojai. Po poros savaičių pasijusdavau jiems prilygstąs. Nebeįdomu.  Ieškodavau progos padiskutuoti su dar garsesniais rašytojais ar dailininkais. Vis troškau pagarbos.

Kai subrendau ir išgarsėjau, kai tapau „sėkmingu“ menininku, kuriančiu  paveikslus, spektaklius, filmus, pjeses, tuomet išties atsivėrė visos durys. Įsivaizduokite, 1987‑aisiais mano žydruosius penkiolikos metrų ilgio paveikslus Amsterdamo valstybiniame muziejuje pakabino greta Barnetto Newmano. Fiziškai šalia – ant tos pačios sienos! (Juokiasi) O man dar nebuvo suėję nė trisdešimt.

Tai visiškai išlaisvino. Nebesivaikiau pagarbos, dairydamasis po garsiųjų muziejų ir galerijų erdves. Patyriau, ką reiškia ten pakliūti.

Ir kas iš to?

Užplūdo jausmas: nejaugi tai – viskas? Čia jau viršūnė?! Tik tiek? (Juokiasi) Pajutęs laisvę tapau kur kas geresnis menininkas. Nebepaisiau sistemos taisyklių, galios svertų. Štai tada iš esmės pradėjau kurti.

Ir šiandien jūsų skulptūra stovi Antverpeno katedroje. Tas kryžių lengvai išlaikantis žmogus šiek tiek panašus į autorių.

Taip, tai įdomi istorija. Gražiausių dalykų nesuplanuosi iš anksto.

„Žmogų, laikantį kryžių“ įkvėpė mano mamos katalikybė. Ji buvo uoliai tikinti, skaitydavo man Bibliją, nors komunistuojantis tėvas ir draudė. Jis nekentė bažnyčios, leisdavo įžengti vidun nebent pasižiūrėti Rubenso paveikslų. Tėvai nuolat dėl to pykosi.

Visada mėgdavau užsukti į šventyklas apžiūrėti menų, nors Bažnyčią suvokiau kaip galios instituciją. Kartą Lenkijoje, dar komunistinio režimo laikais, žymus kompozitorius Goreckis nusivedė mane į Katovicų bažnyčią. Joje galėjome pasikalbėti nevaržomi slaptosios policijos.

Vėliau, jau įsikūrus šioje dirbtuvėje, vieną dieną dingtelėjo, kad vaikystėje patirta įtampa bus pasėjusi manyje dievoieškos polinkį. „Janai, esi tikintysis“, – tariau sau. Pasinėriau į prisiminimus iš vaikystės namų. Svarsčiau apie religines dogmas, prietarus, dėl kurių tėvai taip karštai ginčydavosi. Įsivaizdavau save kaip žmogų, stovintį su aiškiai man per sunkiu kryžiumi ir mėginantį išlaikyti jį ištiestoje rankoje. Nulipdžiau tokį iš vaško, veidą sukūriau panašų į savo dėdės. Mėgstu suteikti skulptūroms tėvo, kitų artimųjų arba savo paties bruožų.

Taigi, skulptūra radosi iš būtinybės apmąstyti religinius klausimus. Vienas čionykštis galerininkas susižavėjęs paprašė ją išstatyti didžiulėje vitrinoje. Sutikau, tik neleidau parduoti, nes rengiausi išlieti iš bronzos. Skulptūrą pastebėjo pro šalį gatve ėjęs kardinolas. Iškart užsuko apžiūrėti, susidomėjo, kas jos autorius. Susitikome, sakau jam: „Dievo valia esu menininkas. Dažnai užsuku į katedrą pasigrožėti Rubensu. Nesimeldžiu, tik kontempliuoju grožį.“ Jis puikiai perprato: „Pone Fabre’ai, šis kūrinys atspindi kasdienes mūsų tikėjimo abejones.“

Nusipirko skulptūrą. Tai pirmas naujas bažnyčios pirkinys nuo Rubenso laikų. Kardinolas ir parapijos kunigas pasirodė esą išmintingi vyrai, suprantantys, kad atėjo metas nutraukti sąstingį, įsileisti į šventovę šiuolaikinio meno. Tačiau man pasisekė – uoliai piršdamas jiems savo darbą būčiau vėl susimovęs.

Ko gero.

Garantuotai. Juk ne kartą žvelgdamas į Rubenso šedevrus svajojau atsidurti jo vietoje. Varomas per didelės ambicijos nieko doro nebūčiau sukūręs. O dabar – daugeliui patinka.

(Abu juokiamės)

Dabar esate priimtas ne tik muziejininkų, bet ir Dievo.

Visi mes tokie. Savo aktoriams dažnai kartoju, kad jie yra dievų pakaitalai.

Kai kurie jūsų kūriniai trunka neilgai: piešiniai ant odos, tušinuku išdailintos sienos, spektakliai, performansai…

Tik akimirksnį.

Tuo tarpu bronzinės skulptūros gali išlikti šimtmečius. Ar jums tai svarbu?

Man tai nerūpi. Ne.

Sendamas vis geriau suvokiu, kad tai neturi reikšmės. Lygiai taip pat įsitikinau, kad šedevras visai nesusijęs su tuo, kiek laiko jam išeikvota. Jokio priežastingumo čia nėra, sakau iš patirties. Kai kuriuos tekstus ar skulptūras lyg apsėstas lipdžiau daugelį metų, bet jie nėra ypatingi. Kitus kūrinius sumečiau čia pat, jie tetruko vieną dieną, tačiau buvo tikrai didingi.

Tikiu polėkio laisve, stebuklinga akimirksnio tiesa, be jokių protavimo pančių kylančia iš gryno genijaus. Žodis „genijus“ juk reiškia prigimties suteiktą galią. Ji viršesnė už visa kita – protą, žinias. Ši galia užvaldo kūną, jis panyra į dermę ir per sekundę sukuria šedevrą.

Taip nutinka ir rašant – kartais sumetu pjesę vienu prisėdimu. Na, per porą naktų. Pradedu pirmą ryto, rašau iki saulėtekio, per visą dieną, kol vėl sutemsta, ir pabaigiu kitą naktį. Viskas, daugiau nebeprisiliečiu.

Taisydamas dirbtinai ją pagerinčiau, aptvarkyčiau techniškai, padailinčiau struktūrą, bet nebepridėčiau prigimtinės galios. Tik suterščiau jos prigimtinį tyrumą, ištryškusį iš gelmingos paskatos. Privalėjau išmokti susitvardyti, pasakyti: „Baigta.“ Turiu pripažinti, kad tąkart tiek teišspaudžiau iš savo kūno, dvasios, proto. Po kokio dešimtmečio skaitydamas aną rašinį svarstau: „Hmm, čia stinga tvarkos, čia ne visai nuoseklu, čia galėtų skambėti geriau.“ Tačiau ydos sukuria įtampą, o ši paverčia tekstą menišku daiktu.

Jūs nuolat žaidžiate įtampa tarp širdies ir proto.

Ir genitalijų. Mano genijus prabyla tuomet, kai susivienija smegenys, širdis ir varpa. Kiaušai veikia instinktyviai, širdis – intuityviai, smegenys – protaudamos. Pasiekus dermę išsiskleidžia prigimtinės galios.

Kaip tokią dermę pasiekti?

Nemanau, kad tai suvaldoma. Jei sugebėčiau, būčiau stebukladarys. Žmogaus lytis, širdis ir smegenys nuolat išsiderinę.

Nebent… Esate vyras – ar mėgstate moteris?

Taip, iš prigimties.

Na, homoseksualams irgi būdingas libido.

Aš pats kartais patiriu tokią dermę per meilės aktą, turiu galvoje – mylėdamasis. Gryniausioji meilė yra šiek tiek gyvuliška, lytiška, nevaržoma, tačiau dovanoja pojūtį, kad viskas klostosi taip, kaip prigimta.

Veikdami išvien instinktai, intuicija ir protas įgalina žvelgti ne tik į mylimą žmogų, bet ir į tekstą ar kitokį kūrybos objektą nuoširdžiai, tyrai, teisingai ir dėmesingai. Mylėti kitą – visada meno aktas. Ir tikra meilė, ir didis menas yra anarchiški, tų procesų neįmanoma suvaldyti.

Galbūt rytoj teks numirti. Išeidamas, tikiuosi, paliksiu vieną kitą neprastą tekstą ar skulptūrą, kuriuos pripažins kaip šedevrus. Tuomet jausčiausi dosniai apdovanotas. Didžiuma gyvenimo prašvilpė rengiantis išnykti, ruošiantis mirčiai. Susikaupęs vis gaudžiau minėtąsias genijaus apraiškų akimirkas. O jos – tokia retenybė.

Toks gyvenimas. Rubensas buvo genialus menininkas, tačiau patyrusia akimi bei išlavintu protu atidžiai nagrinėdamas jo paveikslus pastebiu, kad dauguma tėra gražiai nepavykę kūriniai. Didingos nesėkmės. O štai keletas jo darbų radosi iš genijaus, darniai kuriant visoms prigimtinėms galioms.

Janai, o kaip jūs, žinodamas ir teigdamas, kad kūrybos galių neįmanoma suvaldyti, mokote jaunimą? Štai lietuviškai išleista knyga „Nuo veiksmo link vaidybos“…

Taip, Ignai, tačiau kaip tik todėl jos paantraštėje aiškiai pažymėjau: „Gairės“. Tai ne metodika. Tarp gairių ir metodo milžiniškas skirtumas.

Daugybės knygų autoriai perša metodikas. Bėda, kad jos sparčiai sensta, išeina iš mados. Esu tuo tikras: bet koks metodas pasensta vos tik užrašytas popieriuje.

Antoniną Artaud mėgstu ne dėl jo metodo, bet už tai, kad jis kūrė didingas teatro vizijas. Vizija – tai ne metodas, ji išlaisvina vaizduotę. Metodika – tai mokymo priemonė, taisyklių rinkinys. Tuo tarpu kiekvienas protingas žmogus žino, kad asmeninis talentas iš esmės laužo taisykles.

Taigi, noriu pateikti ne taisykles, o gaires. Norėčiau tapti šunimi vedliu akliesiems.

Aklieji čia – kiti menininkai?

Kiti menininkai, aktoriai.

Ne meno vartotojai?

Taip, ir jie. Kodėl gi ne? Ir jie.

Jau prieš daugelį metų esu rašęs, kad mano kūriniams virtus fabreizmais žlugsiu kaip menininkas.

Kol kas tokia grėsmė nekyla bent jau dėl to, kad esate itin įvairialypis.

Taip. Ir dėl to, kad mūsų bendruomenėje jau bent 40 metų niekas taip nesielgia. Jei pažvelgtume į pripažintus menininkus, visi turi atpažįstamą braižą, kartojasi jį puoselėdami. O aš tyčia laužau savo paties taisykles: vos tik kas nors pavyksta, suku kita linkme.

Kai iš manęs tikisi parodos, kuriu spektaklį, kai visi žavisi teatro menu, lipdau  skulptūrą, kai laukiama naujos skulptūros, aš įninku rašyti. Taigi, mano kūryba taip pat atspindi užmojį būti gaire, o ne metodika. Šitaip tikiuosi įkvėpti jaunimą, noriu padovanoti jauniesiems menininkams tikėjimą kūrėjo laisve, nepasiduoti rinkos valdžiai: pardaviau raudoną dėžę, tai dabar 30 metų raudonai paišysiu ant visokių dėžių. Savo darbais priešinuosi tokiam požiūriui, jis prieštarauja manajam ego.

Vertinti meną palikime kritikams. Verčiau patarkite man, kaip jį vartoti. Egzistuoja du priešingi ribiniai požiūriai: vienas siūlo atsiduoti kūrinio paveikai ir jausmui, o kitas liepia atsitraukti ir stengtis protu suvokti, ką menininkas čia sukūrė. Kokių gairių pasiūlytumėte?

Žinote, mano meninis išsilavinimas iš esmės grįstas protu. Ankstyvaisiais metais jaučiausi tampąs intelektualu, atitinkamai vertinau ir meną. Juk negaliu teigti, kad Duchampo pisuaras žavi grožiu. Ne, liežuvis neapsiverstų. Taip – jis gražus, tačiau tik žvelgiant etiškai, intelektualiai, suvokiant laikmetį. Jis fantastiškas, nes priverčia matyti kitaip, mąstyti kitaip, jis nukelia mane į kitą visatą. Jis pakylėja mane į kitą erdvę – visą mano kūną su jo intelektu, intuicija ir instinktais.

Panašiai paveikia ir kiti kūriniai. Didis menas visuomet pakylėja, nurauna, ištraukia iš proto valdžios. Tokio meno galia veikia sielą stipriau nei dvasingi popieriuje užrašyti žodžiai.

Kaip tik todėl jaunystėje kankinausi tampomas vidinių prieštarų. Daug  pasisėmiau iš vyresnių, prasimušusių, protingesnių už mane kūrėjų. Labai masino intelektualus konceptualusis menas, toks kaip Duchampo, tačiau širdis ir kiaušai troško kažko kita. Atsitolinau, atsiskyriau nuo kitų, užsisklendžiau vienumoje, brangindamas laisvę kurti su tėkme: kartais grynai intelektualiai, kartais vedamas aistros, o kartais visiškai instinktyviai. Geriausi darbai, kaip jau minėjau, gimė toms trims galioms susivienijus, tačiau pirmiausia turėjau užsitikrinti kūrybinę laisvę. Ji yra svarbiausia gairė. Ši laisvė mane atjaunino ir plukdė per gyvenimą.

Knygoje „Nuo veiksmo prie vaidybos“ pateikiu kelrodžius, nukreipiančius į laisvę, įkvepiančius išsivaduoti iš proto spąstų, iš intelektinio duchampiško metodo gniaužtų. Daugybę jaunų menininkų ar šiaip vidutinybių pirmyn vis dar neša vien proto varikliai, persmelkti Duchampo dvasia. Tai nebeįdomu. Marcelis Duchampas buvo toks didis menininkas, kad tikrai nepirštų savo intelektinio metodo ateities kartoms.

Deja, čia jis jau bejėgis.

Taip, aišku, todėl man svarbu pasidalinti šiomis gairėmis. Ne metodika.

Man regis, aiškiai jas išdėstėte. Esate reiklus ir kritiškas vidutinybėms. Ir savo bendradarbiams rėžiate tiesą į akis?

Taip, Ignai. Belgijoje nemažai dirbau su garsiais aktoriais. Žvaigždės vis beldėsi į duris (triskart pabeldžia krumpliais į stalą) svajodamos papuošti gyvenimo aprašymus. Kartą vienas labai žymus aktorius, tikrai talentingas, pradėjo  repetuoti ir iškart liko sukrėstas. Pasakiau jam: „Ne, blogai. Jūs visai nesuvokiate teksto. Įsigilinkite. Pasistenkite iš naujo.“ Aiškinau jam, kartojome keliskart, kol pavyko. Jis apstulbo: „Janai, per dvidešimt metų manęs niekas taip atvirai nekritikavo. Man atsivėrė akys.“ Kiti režisieriai jį tik girdavo: „O, fantastiška! Kaip nuostabu!“ Ir užuominomis mėgindavo ką nors pasiūlyti: „Tik žinote, šias dvi eilutes gal pamėginkite ištarti vos vos švelniau.“ O patekęs pas mane jis tuoj pat patyrė tiesos akimirką. (Juokiasi)

Šiuolaikiniai ugdomojo vadovavimo meistrai siūlo kritikuojant būtinai paminėti du patikusius dalykus ir tik vieną taisytiną. Kaip vertinate tokį korektiškumą?

Toks požiūris čia jau vyrauja. Man jis keistokas. Jau minėjau, kad sendamas jaunėju, tai liudija ir kūrybos retrospektyva. Brendau maištaudamas, troškau šlovės ir be proto mėgau Rubensą. O Rubensas – tai Holivudas, Rubensas – tai Holivudas Antverpene: mizanscenos, kūniškumas, nuogos moterys. Beje, jį dabar irgi už tai puldinėja naujosios feministės. (Juokiasi) Rubensą!

Bėda, kad įsivyravusi politinio korektiškumo doktrina puoselėja nepakantumą kritikai. Jauni menininkai auklėjami lepumo dvasia, patyrę griežtesnį įvertinimą iškart pasijunta aukomis.

O tuo pat metu visuomenėje greta perdėto jautrumo plinta agresyvus radikalizmas, neapykanta kitaminčiams. Veši kraštutinis nacionalizmas. Čia pat, mano gimtajame Antverpene, neseniai vidury dienos mirtinai sumušė gėjų, homoseksualai nesijaučia saugūs Briuselyje, Europos sostinėje. Aistros ir emocijos nustelbia protą, intelektualai užleidžia teritorijas. Tokioje terpėje žmonės jaučiasi nesaugūs, liaudis pasigenda tvirtarankio vedlio. Aišku, mes tikriausiai nebegrįšime į Hitlerio ir Stalino laikus, bet jie reinkarnuosis naujomis formomis.

Deja, tamsybės tarpsta ne tik nakties prieglobstyje. Jūs gerai pažįstate nakties stichijas, nuo 1978‑ųjų rašote „Naktinius dienoraščius“, kurie leidžiami įvairiomis kalbomis. Dar papasakokite apie savo nemigą. Ar ji lydi jus visą gyvenimą?

Taip. Taip. Jau vaikystėje buvau pernelyg judrus ir mano tėvai net duodavo raminamųjų. Be reikalo, aišku, bet anuomet tai atrodė teisinga. Ko gero,  paveldėjau šią ypatybę iš mamos, ji pati vis lankydavosi pas neurologus.

Susidraugavau su savo nemiga. Ji atpalaiduoja ir panardina į erdvę be jokių tabu. Paprastai tariant, manęs nevaržo darbotvarkė, neprivalau laikytis aštuonių valandų darbo dienos: keltis, eiti į tarnybą, grįžti namo. Naktys visada šiek tiek svajingos, lyg nuspalvintos Octavio Pazo romantiškojo avangardo eilėmis. Jaučiuosi išsilaisvinęs iš laikrodžių karalijos.

Taigi, mėgaujuosi romantiškai avangardiškomis naktimis, padovanotomis nemigos. Tiesa, kartais ji vargina. Toks jau tas gyvenimas: viskas turi tamsiąją pusę. (Juokiasi)

Labai įdomu. Kiek laiko per parą įprastai miegate? Keturias valandas?

Mažiau. Dažnai – tik dvi valandas. Kartais – tris ar keturias.

Tačiau net ir nemiegodamas naktį jaučiatės kitaip nei dieną?

Tiesa.

Ir kuo ta būsena skiriasi?

Naktimis esu visokeriopai jautresnis. Net oda tampa juslesnė. Įsijaudrina regėjimas, klausa, taip pat ir mąstymas.

Prarandu laiko nuovoką. Labai keista: imu rašyti ar piešti ir užtrunku iki ryto, o atrodo, kad prabėgo tik valandėlė.

Dar nuostabu tai, kad kūnas neįtikėtinai atsipalaiduoja. Šiaip esu nervingas, nepasėdus, per dieną užknisu kitus savo landumu. Trykštu energija, išvarginu aplinkinius, nusikalu ir pats. O naktį lieku vienas, kalbuosi tik su savimi. Liejasi vidiniai dialogai, kartais juos užsirašau.

Naktimis tampu kur kas ramesnis, sąmoningesnis. Atsiduodu tėkmei. Aplanko vizijos. Regiu vaizdinius. Pasitaiko, kad pasižiūriu filmą, pavyzdžiui, iš „Netflix“ ir įsimenu kokį nors menkniekį. Čia pat vaizduotėje iš jo sukuriu visą teatro spektaklį nuo A iki Z: šviesas, dekoracijas, muziką, veiksmus, trukmę. Viską nuo pradžios iki galo. Dieną sukvietęs trupę repetuoti atsimenu naktį regėtus vaizdus iki menkiausių smulkmenų. Tik išmokau nuoširdžiai apsimesti, kad juos pamiršau, nes žmonės privalo jausti, kad kuria patys, tik tuomet vaidinimas pavyks. Ir vis dėlto premjeros vakarą scenoje išvystu lygiai tokį pat spektaklį kaip aną naktį.

O ar pavyksta tiesiog žmogiškai sapnuoti?

Nuolatos. Jau trisdešimt trejus metus laikau pasidėjęs prie lovos popieriaus ir pieštuką. Prabudęs nupiešiu, ką susapnavau.

Gal sugebate sapnuoti sąmoningai, tai yra, suvokdamas, kad regite sapną?

Taip. Kartais prabundu, nupiešiu ką nors, guluosi ir sapnuoju toliau. Esu prikaupęs šūsnis tokių piešinių. Kol kas niekur jų nerodžiau ir nespausdinau. Daugybė mano sapnų paveikslų.

Oho. Bet kada nors surengsite jų parodą?

Kada nors ateity, kai išdrįsiu.

Jums pasakojant apie prieblandinius nemigos vaizdinius, prisiminiau budistinę bardo sąvoką, apibūdinančią pereinamąją būseną judant iš vieno gyvenimo į kitą.

Taip, šiek tiek juokinga, kad apie ją užsiminėte. Vos prieš porą dienų  perrašinėjau senus dienoraščius…

O kuriems galams juos perrašinėjate?

Mat redaktoriai neįskaito mano keverzonių ir prašo iššifruoti kai kurias vietas.

Aišku, žmonės atprato skaityti rankraščius.

Taigi, dabar priminėte man ir sakau visai nuoširdžiai – ten aptikau gal 2000‑ųjų pradžios įrašą apie tai, kad jaučiu savyje visas septynias didžiąsias religijas, tarp jų – budizmą ir šintoizmą. Už tai ir vėl lieku dėkingas tėvams, nes jie man kišdavo skaityti ne vien Bibliją, bet ir Koraną, judėjų Penkiaknygę, kitų tikėjimų šventraščius. Iš jų nemenkai pasisėmiau. Esu menininkas, sugebu mikliai sugriebti paveikius kodus ir net nesąmoningai įterpiu juos į savo kūrinius.

Kai kurios budizmo mokyklos skatina ugdytis gebėjimą sąmoningai sapnuoti ne šiaip sau, o su rimta intencija – kad po mirties bardo būsenoje atsidūrusi subtilioji sąmonė susiorientuotų, kur jai pasukti, nenukryptų šunkeliais, nepakliūtų į kokius nors pragarus. Sąmoningo sapnavimo pratybose mokoma susivokti ir palengva įgusti režisuoti sapnus: pakeisti daiktų spalvas, dekoracijas, paskui jau dailinti sapno siužetą, įtraukti veikėjų, pakreipti veiksmą, pratęsti jį. Atrodo, esate toli pažengęs šioje srityje. Kiek jums rūpi, kas po mirties nutiks ne su jūsų menais, o su jumis pačiu?

(Ilgai tyli) Gyvenu draskomas prieštarų šia tema. Mano kūne ir prote verda neįtikėtini mūšiai. Tiesa, tvirtai tikiu, kad kūnas tėra apvalkalas.

Pamenu, kaip numirė tėtis. Jį staiga trenkė stiprus širdies smūgis. Parskubėjęs išvydau jį gulintį ant akmeninio stalo, pripuoliau norėdamas apkabinti, pabučiuoti ir čia pat persmelkė pojūtis: „O ne! Tėtis pavirto skulptūra.“ Šalta skulptūra.

Žmonės gyvi energija, šiluma, aistromis. Apie tai puikiai pasakė Mikelandželas, didis genijus, nuostabus amato meistras: „Žvelgdamas į marmuro luitą viduje regiu skulptūrą. Man tereikia pašalinti jos apvalkalus.“ Ir pridūrė: „Tai lengva. Sunkiausia įpūsti skulptūrai gyvybės.“

Tikiu, kad mūsų apvalkaluose tūno neįtikėtini dvasiniai kūnai, galingos energijos. Sakoma, kad gyvo žmogaus kūnas prieš pat numirštant sveria daugiau nei jo lavonas.

Esu girdėjęs – penkiais gramais daugiau.

Taigi. Tie penki sielos gramai sukuria milžinišką skirtumą.

Šis skirtumas akivaizdus ir meno kūriniuose. Galiu pastebėti nepriekaištingai gerą filmą, knygą, paveikslą. Įvertinu, kad amatas kokybiškas, tačiau pasigendu tų penkių gramų. O didieji paveikslai, skulptūros, raštai, filmai, muzikos kūriniai  mus pakylėja, nes autoriai įpūtė jiems gyvybės.

Paaiškinkite, kaip įpūsti gyvybės negyvai medžiagai?

Prisipažinsiu, kad jaunystėje pats nesupratau anų skambių Mikelandželo žodžių, palaikiau juos menininkams būdinga savigyra: štai koks aš puikus akmentašys, iškalti iš marmuro figūrą – man vieni juokai. Dabar suvokiu, kad iškalti skulptūrai pakanka gabaus amatininko įgūdžių, o įpūsti jai sielą, apdovanoti ją galia pajėgia tik didis menininkas.

Visi daiktai turi sielas, medžio prigimtis kitokia nei stiklo, šį skirtumą pajuntu vos prisilietęs. Medis ir akmuo skirtingai kvėpuoja. Kartais tiesiog užsivedu žvelgdamas į medžius. Mane žavi jų neaprėpiama išmintis. Matau medžius, išdygusius prieš du šimtus metų, kiti žaliuoja jau septynis ar aštuonis šimtmečius. Jie alsuoja ypatinga galia, spindi animalistiniu gamtos grožiu, neįtikėtina estetikos įvairove. Mane supurto medžių gyvastis, jų „penki gramai“, poetiškai tariant.

Manau, kad mes, žmonės, esame pajėgūs dalintis savo gyvybės energija su įvairiais objektais, taigi, ir su meno kūriniais. Tai lyg animizmo apeigos.  Animistiškai patikėjęs, kad daiktai mainosi sielų energija, suprantu, kaip kūrėjas gali pasidalinti savo penkiais gramais su kūriniu.

Taip gimsta tikrieji šedevrai, juose glūdi genialių menininkų padovanota gamtos galia. Ši galia pranoksta mūsų laikiną buvimą čia, ji yra aukščiau mūsų laikinumo. Didis menas mus pergyvena.

Jokių abejonių. Janai, labai ačiū, kad įpūtėte gyvybės mūsų pokalbiui.

Liko jį amatininkiškai sutvarkyti. (Juokiasi)

Taip, čia jau mano rūpestis. Pasistengsiu.

 

Kalbėjomės angliškai 2021 m. kovą susitikę menininko dirbtuvėje Antverpene. Pašnekovą nufotografavau 2020-aisiais Vilniuje, "Sofoklio" knygyne. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt