Kada vėl plosime grožio riteriui?

Foto iš spektaklio "Peak Mytikas" © Silvia Varrani

Vilniaus Sporto rūmai dūla iš lėto nurašomi. Vis dar grakščiai išrietę plačią nugarą, jie stūkso išmušinėtomis akimis, nupaišyti grafičiais, nuteplioti tagais, atgrasiai apleisti, versdami praeivį, skubantį tiltu per Vilnelę kitapus Neries, nusukti susidomėjusį žvilgsnį šalin ir susitaikyti su neišvengiamybe, kurioje žmogus nėra nei nekilnojamasis, nei ilgalaikis turtas, todėl nurašomas dar lengviau.

2024-ųjų rugsėjį į Sporto rūmus prasmuko pulkas paauglių. Vaikai sprogdino petardas ir liejo per vasarą priplūdusią energiją, žaisdami slėpynių su atskubėjusiais tvarkdariais. Apie incidentą sužinojau iš sūnaus septintoko, kuris pats pašėlti neištrūko ir kiek kuklindamasis parodė brandesnės klasiokės nufilmuotą įvykio reportažą. Vaizdų tamsiame įraše įžiūrėjau nedaug, vyravo garsai: krizenimas, pliauškėjimas, pareigūnų šūksniai, trepsėjimas, alsavimas, vaikiškai intonuojami keiksmai rusų ir anglų kalbomis. Puoselėdamas pelnytą pasitikėjimą, neužpyliau jaunėlio pamokslais, tik papasakojau trumpą asmeninę tos vietos istoriją, paminėdamas tris dalykus.

Pirmasis – vaikystės krepšinis. Į rungtynes nusivesdavo tėtis. Vilniečiai Sąjungos čempionate anuomet kartais įveikdavo ne tik „Spartaką“, bet  ir „Žalgirį“, o 1979-aisiais net laimėjo bronzą. Į pradinę mokyklą tampydavausi storą rudą portfelį, ant kurio mėlynu tušinuku buvau naiviai, bet aiškiai užsirašęs: „Vilniaus „Statyba“ – geriausia XX a. komanda!“ Vėliau, gal 1987-aisiais, žvarbią vasario 16-ąją, su klasiokais Baltupiuose atstovėjome ilgą eilę lauke prie alkoholio parduotuvės ir nusipirkome butelį romo „Havana Club“. Prisišnioję svaigalo iš laisvės iliuzijų salos, nostalgiškai maištingu šešiolikmečių būreliu nužygiavome į Sporto rūmus. Tą vakarą „Statyba“ žaidė su Maskvos „Dinamo“. Sugužėję vidun, susiliejome su gausesne sirgalių minia. Nekreipdami dėmesio į bilietuose nurodytas vietas, užsiėmėme tribūną pastogėje ir ėmėme prodainiu skanduoti: „Namoo, namoo, „Dinamo“ namoo!“ Pralošėme per kelias minutes – krepšininkams dar nespėjus apšilti, mus apspito būrys uniformuotųjų ir žaibiškai nuvesdino į rūmuose įkurtą milicijos skyrių. Laukiamajame prie rusakalbio pareigūno durų iš salės puikiai girdėjosi teisėjų švilpukai, komentatoriaus pranešimai, žiūrovų plojimai. Viršininkas darbavosi mikliai: dalykiškai nustatęs kiekvieno triukšmadario tapatybę, pažeidėją perduodavo bendradarbiams, o šie išgrūsdavo lauk.  

Antrasis prisiminimus iš Sporto rūmų žadinantis reiškinys – Sąjūdis. Jo suvažiavimą stebėjau studentiškai savanoriaudamas medicinos punkte ir sirgdamas už įvairių pakraipų geriečius, kurie aistringomis kalbomis ne tik triuškino komunistinę nomenklatūrą, bet ir varžėsi tarpusavyje dėl publikos simpatijų bei aukštesniųjų jėgų palankumo. Laiko tėkmė daugelį delegatų nuplukdė į rūmus kitame Neries krante, o sportrūmis trumpam priglaudė į paskutinę žemišką kelionę palydėtas Sausio 13-osios aukas.

Tęsdamas pasakojimą į paauglystę žengiančiam vilniečiui nutylėjau apie rūmuose klegėjusias devyniasdešimtinių muges ir stebėtinai solidžiai įrengtą pogrindinį kazino, praleidau siautulingą „Maximos“ darbuotojų šventę su trimis Marijono milijonais, užtat paminėjau trečiąjį asmeniškai svarbų įvykį – Jano Fabre‘o (g. 1958) spektaklį „Requiem metamorfozei“.

2009-aisiais aktyviai sukausi versle ir įvairiuose sluoksniuose, todėl teatro festivalio „Sirenos“ vadovė Elona Bajorinienė paprašė pagalbos, ieškodama vietos parodyti įdomaus belgų menininko performansą. Išaiškėjo, kad nualintus ir niekaip nebenaudojamus rūmus valdo garsus bankininkas, dar nenumanęs, jog netrukus taps visiškai nurašytas. Paskambinus tinkamam žmogui, ledai pajudėjo. Netrukus rengėjai maloniai pakvietė išvysti ypatingą performansą vien jam porai dienų atvertuose Sporto rūmuose.

Nueiti į spektaklį traukė ne rafinuotas teatralo skonis, o jaunatviškas smalsumas. Organizatoriai įspėjo, kad apleistuose rūmuose neveiks jokie patogumai, tačiau bus galimybė įsmukti į pusdieviams skirtą bufetą prie valdžiažmogių ložės. Saldžius pažadus sirenos tesėjo su kaupu: iš rūmų išsvirduliavau nepagydomai apsvaigęs. Bufete susiverstas brendis akimirksniu išgaravo, užtat kaip reikiant vožtelėjo Jano Fabre‘o magija. Užkerėjo nevaržomas režisieriaus užmojis ir drąsi estetika, o gyvomis gėlėmis storai nuklotoje krepšinio aikštėje pagal gyvai grojamą muziką lakiojusi spalvinga peteliškė ir pusnuogiai prisikėlusieji įsriegė pojūtį, kad mirtis pasaulio neužbaigia, tik transformuoja stebėtoją. Yra daugiau!

Paragavęs stipriųjų belgų burtininko svaigalų, kurį laiką malšinau troškulį silpnesniais pakaitalais. Tučtuojau atsisiunčiau albumą „Homo Faber“, išleistą  2006-aisiais: mėlynu BIC tušinuku nuo cokolio iki stogo išpaišyti senovinės pilies mūrai, kumpio lakštais ištisai apmuštos Gento katedros kolonos, iš žalios mėsos pasiūtos suknelės ir švarkai, iš blizgių vabalų skarabėjų sparnų sulipdytos kaukolės, krauju ant popieriaus nupiešti pakaruokliai, auksu švytinčios pasilypėjusio kopėčiomis išmatuoti debesų ir didžiulį kryžių ant ištiesto delno nulaikančio žmogaus skulptūros, milžiniškos instaliacijos iš mėšlavabalių kūnų švenčiausiose Luvro salėse.  

2015-aisiais Janas Fabre‘as pastatė 24 valandų trukmės spektaklį „Olimpo kalnas“. Publika akimirksniu išgraibstydavo bilietus, plūsdavo į garsių teatrų sales, visą parą gėrėdavosi Antikos dievų kovomis bei puotomis, o paskui dar pusvalandį plodavo aktoriams. Pasiskolinau iš Rolando Rastausko dėžę su „Olimpo kalno“ įrašų DVD rinkiniu, bet grąžinau, ištvėręs prie ekrano vos porą valandų. Televizorius išrastas žinioms ir serialams.

2020-aisiais Mariaus Ivaškevičiaus dėka pasikvietėme Janą Fabre‘ą į Vilniuje antrąsyk surengtą literatūros festivalį „Open Books“. Imti interviu iš savo stabo nebuvau pribrendęs, tad pasisiūliau nuvežti į Kauną aplankyti M.K. Čiurlionio muziejaus. Saulėtą kovidinio rudens sekmadienio popietę pasiėmiau meistrą su artimiausia bendražyge Miet Martens Išganytojo gatvėje prie 2-ojo namo. Įsėdęs į mano automobilį, Fabre‘as primygtinai pasiteiravo, kada testavausi dėl karūnuotojo viruso. Kai parodžiau telefono ekrane neigiamą vakarykštės patikros rezultatą, svečias džiugiai nusiėmė kaukę ir beveik visą kelią tylėdamas žvalgėsi pro langą nuo galinės sėdynės. 

Kaune Fabre‘as paskubomis sutraukė cigaretę ir nudrožė tiesiai į Čiurlionio sales. Dukart apėjęs ekspoziciją, karštai padėkojo už progą pamatyti genijaus paveikslų. Muziejaus krautuvėlėje neradęs jokios knygos apie mūsų simbolistą nei prancūzų, nei anglų kalba, užmetė akį į greta veikusią Petro Kalpoko parodą, pavadino šį eiliniu dailės studentu ir pareiškė pageidavimą išgerti kokakolos lauko kavinėje. Šioje pilstė tik „Pepsi“, turėjome paėjėti į kitą vietą.

Tą dieną dar kėlėmės funikulieriumi į Žaliakalnį ir liftu į Kristaus Prisikėlimo bazilikos terasą. Aukštybėse pasidžiaugėme lietuviškai išverstu Fabre‘o pjesių rinkiniu „Pralaimėjimų imperatorius“ ir sutarėme dėl veikalo „Nuo veiksmo link vaidybos“ leidybos. Pargabenęs grožio karžygį į tikrąją sostinę, padovanojau Rimaldo Vikšraičio fotografijų rinkinį. Per naktį nuodugniai išstudijavęs jokiam įrėminimui nepavaldaus vilkaviškiečio albumėlį, kitą rytą Janas dosniai įvertino: „Maniškis!”

Vilniuje grožio riteris padirbėjo gerą savaitę. Universiteto teatro salėje parodė monospektaklį „Nakties rašytojas“ su Martynu Nedzinsku, iš naujo atrado „Primitivo“ vyną, prižadėjo padėstyti Muzikos ir teatro akademijoje, „Sofoklio“ knygyne davė interviu nepranokstamajam Arniui Rytupui iš dabar jau nurašyto žurnalo „Rīgas Laiks“. Festivalyje pasirašė dedikacijas būreliui susidomėjusiųjų (... Jan Fabre, puoselėjantis Jums grožį) ir apšildė sceną Herkui Kunčiui su Tomu Venclova. Viešai atsakydamas į Elonos Bajorinienės klausimą dėl kaltinimų nepadoriai priekabiavus prie šokėjų, tikino atsiprašysiąs įskaudintųjų net ir už tai, kuo nėra nusidėjęs. Vis pagirdavo Čiurlionį, Vikšraitį ir burnos higienistę iš L. Stuokos-Gucevičiaus gatvės.      

Interviu "Sofoklyje" Foto © Ignas Dilys

Burnos higiena žmogui tampa gyvybiškai svarbi, nes suteikia retą progą pabūti vienam. Paauglystėje išvažiavęs į privalomą vasaros darbo ir poilsio stovyklą Širvintų rajone, visas birželio dienas ir naktis leidau su klasiokais. Kartu valgydavome ir ravėdavome runkelius, maudydavomės ežere ir žaisdavome tinklinį, klausydavomės propagandinių pamokslų ir šokdavome diskotekose, guldavomės į bendroje salėje sustatytas lovas ir keldavomės naktį paskambinti kapinių koplyčios varpu. Išsekęs nuo šurmulio ir dėmesio, kartą atsirakinau elektros skydinę, įlindau vidun, susirangiau kampe ir kokią valandą mėgavausi ramybe. Išsiropščiau ne savo noru, o aptiktas pro šalį ėjusios ir atsiknojusias dureles pastebėjusios mokytojos. Vienumos palaimą prisiminiau po daugelio metų, skaitydamas apie nevykusias tuometinio LRT generalinio direktoriaus slėpynes nuo žurnalistų. Suaugusiajam lįsti į elektros skydinę nepritinka, be to, ji nebesuteikia saugios priebėgos, juk į mobilųjį telefoną skambučiai bei žinutės prasiskverbia kiaurai sienas. Išeitis – burnos higienos seansas. Kol baltu chalatu vilkinti būtybė švelniai krapštinėja dantenas, sintetiniais audiniais ir akiniais uždangstytas klientas pajėgia bendrauti vien su savo pasąmonės figūromis.  

Fabre‘as vienumos prabanga mėgaujasi naktimis, nes nuo vaikystės gyvena su nemiga, nusnūsdamas vos porą valandų per parą. 1978-aisiais pradėjo rašyti „Naktinius dienoraščius“, leidžia juos prancūziškai ir vokiškai, suslėgdamas į vieną tomą šešerius metus. Paklaustas, kuo ypatinga jo naktinė būsena, atsakė: „Naktimis esu visokeriopai jautresnis. Net oda tampa juslesnė. Įsijaudrina regėjimas, klausa, taip pat ir mąstymas. Prarandu laiko nuovoką. Labai keista: imu rašyti ar piešti ir užtrunku iki ryto, o atrodo, kad prabėgo tik valandėlė. Dar nuostabu tai, kad kūnas neįtikėtinai atsipalaiduoja. Šiaip esu nervingas, nepasėdus, per dieną užknisu kitus savo landumu. Trykštu energija, išvarginu aplinkinius, nusikalu pats. O naktį lieku vienas, kalbuosi tik su savimi. Liejasi vidiniai dialogai, kartais juos užsirašau. Naktimis tampu kur kas ramesnis, sąmoningesnis. Atsiduodu tėkmei. Aplanko vizijos. Regiu vaizdinius. Pasitaiko, kad pasižiūriu filmą ir įsimenu kokį nors menkniekį. Čia pat vaizduotėje iš jo sukuriu visą teatro spektaklį nuo A iki Z: šviesas, dekoracijas, muziką, veiksmus, trukmę. Viską nuo pradžios iki galo. Dieną sukvietęs trupę repetuoti atsimenu menkiausias naktį regėtų vaizdų smulkmenas.“

Interviu su Janu įrašiau 2021-aisiais, apsilankęs pandemijos prislėgtame Antverpene. Pirmiausia su Miet Martens išlandžiojau Fabre‘o Laboratoriumą – iš kadaise sudegusio istorinio teatro atgimusį menų centrą. Pagal sutartį su savivaldybe Fabre‘o viešoji įstaiga ne tik atstatė teatro salę, kurioje repetuoja ir vaidina paties pralaimėjimų imperatoriaus trupė, bet ir apstatė ją priestatais, juose įrengė šokio studiją, kelias auditorijas, įkurdino biblioteką, sukrovė Jano tėvo džiazo plokštelių kolekciją.

Fabre‘as pakvietė keliasdešimt šiuolaikinių menininkų papuošti pastatą prie jo priderintais kūriniais, taip paversdamas Laboratoriumą dar ir originaliu muziejumi. Vestibiulyje lankytojus pasveikina šiurpulingas Bobo Wilsono balsas, atsklindantis iš rūsio pro grindų angą, uždengtą įprastomis ventiliacijos grotelėmis. Teatro parteryje Krisas Martinas į grindis įkalė savo vinį – iš gryno aukso. Pagražinti virtuvę šeimininkas patikėjo Marinai Abramović – ši paršų krauju (mat jis panašiausias į žmogiškąjį) ant sienų prirašė gyvenimo receptų. Antro aukšto koridoriuje neišdildomą įspūdį palieka Enriquės Marty instaliacija „Vaiduoklė“ – kampe stovi itin tikroviška autoavarijoje žuvusios menininko giminaitės sužaloto kūno replika, o ant sienų nutapyta mergaitės sielos kelionė į anapusybę.

Susitikti su Fabre‘u nuvažiavau į kūrėjo dirbtuves uostamiesčio pramoniniame kvartale, palengva virstančiame gyvenamuoju. Pasirodo, kol aikčiojau tirštai menų prisotintame Laboratoriume, jo šeimininkas prakaitavo valdiškuose namuose apklausiamas prokurorų. Po aštuonias valandas trukusios kvotos Fabre‘as neatrodė sugniuždytas, tik liūdnai susivokęs, kad, gausėjant jį kaltinančių aktorių ir šokėjų, mediacijos pastangų ir pažadų atsiprašyti nepakaks. Teks gintis teisme.

Kalbėjomės svetainėje, paskui nusileidome į rūsius, čia akys apraibo nuo paties Fabre‘o darbų lobyno: paveikslų (ir naujų, ir ankstyvųjų – pieštų tušinukais, savo krauju ir kitais kūno skysčiais), skulptūrų (iš bronzos, marmuro, koralų), mozaikų (iš akmenukų, aukso plokštelių ir vabzdžių antsparnių), fotografijų. Kūrėjas tepa sviestą ant duonos ne iš rašymo ar spektaklių, o iš dailiųjų menų, parduodamų kolekcininkams. Štai – vaškinė, dar neišlieta, kalaviją ištiesusio vyro statula: Jano kūnas jo tėvo Edmundo veidu. Užsakyti jau keturi egzemplioriai. „Žmogus, matuojantis debesis“? Trisdešimt šeši vienetai pasklido po pasaulį.

Po interviu susėdome pavakarieniauti keturiese. Fabre‘as pristatė mane „savo poniai“ Joannai de Vos, ketvirčiu amžiaus už meistrą jaunesnei menų kuratorei. Miet Martens, pati ištroškinusi, patiekė jautienos su bulvėmis ir kopūstų salotomis. Prie stalo Janas gyrė latvio teatro režisieriaus Alvio Hermanio ką tik paskelbtą manifestą prieš voukistinius suvaržymus, nurašymų kultūrą ir už menininkų laisvę. Suabejojau, ar pats Hermanis atsilaikys prieš laiko dvasią ir manifestuos paskelbtus principus savo teatre, o Fabre‘ui patariau labiau kliautis atjauta silpnesniesiems. Po vakarienės Janas su Joanna pasisiūlė pavėžėti į viešbutį savo „Volvo“ visureigiu. Sakė, jo dirbtuvių prieigose naktimis pasiautėja plėšikai, nors gretimame name veikia kažkurios Belgijos saugumo tarnybos padalinys, o kitoje pusėje gyvena vietinių musulmonų autoritetas.

Kitą rytą nepakliuvęs į uždarytos dėl pandeminių suvaržymų Antverpeno katedros vidų pasižiūrėti Rubenso paveikslų ir Fabre‘o skulptūros, pasitenkinau jo vaikystėje laikytų vėžliukų Jannekės ir Miekės mozaikiniais atvaizdais virš miesto zoologijos sodo vartų. Viešomis mozaikomis autorius atgailauja pragaišinęs abu augintinius: vienas ropliukas prigėrė, o kitas sudegė. 

Maždaug už pusmečio Rastauskas brūkštelėjo žinutę, kad nacionalinis dramteatris atšaukia numatytus „Nakties rašytojo“ spektaklius, mat Fabre‘ui oficialiai pareikšti kaltinimai. Nuėjęs į jaunimteatrį pasižiūrėti Gintaro Varno „Puikaus naujo pasaulio“, per pertrauką paplepėjau su Oskaru Koršunovu. Nacionalinio meno vadovas pasiguodė feministine cenzūra ir prisipažino negalėjęs nenurašyti Fabre‘o, nes festivaliai, su kuriais mūsų teatrai mezga ryšius, paskelbę aną persona non grata.

Susikaupęs nėriau į internetus, idant susivokčiau, kas dedasi Belgijoje. Pasirodo, dar 2018-aisiais Fabre‘as, viename interviu paklaustas apie iššūkius taikant spektakliuose režisūrines ir choreografines nuogybes, pasigyrė, jog per 40 teatrinės karjeros metų nė sykio nesusidūrė su kaltinimais nepadoriai priekabiavus. Šis teiginys užgavo ne vieną širdį ir po kelių mėnesių belgų kultūros žurnale, tarsi tamtyč pavadintame „Rekto Verso“, pasirodė atviras Fabre‘ui adresuotas laiškas, primenantis režisieriaus polinkį piktnaudžiauti galia, žeminti pavaldinius ir nepaisyti padorių ribų. Laišką pasirašė aštuoni asmenys, redakcija žinojo dar tuzino palaikančiųjų kaltinimus pavardes. Viešas kivirčas per ketverius metus virto teismo procesu. Prokurorai, remdamiesi dvylikos nukentėjusiųjų skundais, pateikė kaltinimus ir pareikalavo bent trejiems metams patupdyti įžymybę šaltojon.

Tuo pat metu Ieva Skaržinskaitė baigė išversti iš anglų kalbos Fabre‘o gairių XXI amžiaus atlikėjams knygą „Nuo veiksmo link vaidybos“. „Sofoklio“ leidyklos direktorė Giedrė Rūkienė ir šiaip kratėsi tokio nišinio veikalo, todėl, pasklidus žiniai apie būsimą autoriaus teismą, tiesiai šviesiai pasiūlė apsigalvoti. Neapsigalvojau. Be to, į kompaniją Fabre‘ui savo interviu rinkinyje „Laiko juosta jų žvilgsniais“ įtraukiau pokalbį su nurašytuoju Šarūnu Bartu.

Artėjant bylos nagrinėjimui, Fabre‘as suderino lietuviškojo savo priesakų vertimo viršelius ir sulaukė pirmojo biologinio įpėdinio: paskutinę 2021-ųjų dieną pasaulį išvydo naujagimis Django Gennaro. 

Nuosprendį Antverpeno teismas paskelbė 2022-ųjų balandžio pabaigoje. Atmetus šešis kaltinimus (iš dalies dėl senaties, mat kai kurie inkriminuoti veiksmai neva nutikę dar 2002-aisiais), Fabre‘as lygtinai nuteistas 18 mėnesių kalėti. Teismas nustatė, kad penki nukentėjusieji patyrė pažeminimą, kai režisierius spaudė juos išsinuoginusius vaidinti ir fotografuotis, laidydamas nepadorias pastabas. Sunkiausias nusikaltimas – pasikėsinimas į šeštosios nukentėjusiosios orumą (pranc. attentat à la pudeur) nepageidaujamu drėgnu bučiniu.  

Nukentėjusiesiems dėl priekabiavimo priteista po 1 eurą neturtinės žalos atlyginimo, tokią pat simbolinę sumą nurodyta sumokėti ieškinį byloje pareiškusiam vietiniam Vyrų ir moterų lygybės institutui. Iš menininko penkeriems metams atimta teisė balsuoti Belgijos rinkimuose. Nei nuteistasis, nei kaltintojai nuosprendžio neapskundė. Fabre‘as, taip ir nepripažinęs kaltės, atsiprašė visų, kas jaučiasi jo įskaudinti, ir palinkėjo „meilės bei grožio anarchijos“.

Neabejoju šio palinkėjimo nuoširdumu, nes vienas iš penkių stipraus meno kūrinio kriterijų, anot Fabre‘o, yra maištas (greta technikos, kompozicijos, spalvos pojūčio ir vaizduotės). Visuomenė siekia tvarkos ir saugumo, tačiau fizikai teigia, kad Visata laimina sudėtingus ir paradoksalius užmojus. „Visas grožis gimsta tik tam, kad Visata kuo greičiau grįžtų atgal į pagrindinę, į ramybės būseną“, - suprato Kęstutis Staliūnas, pats jaunystėje Planko slapyvardžiu išleidęs „Eilėraščių nešvankių beigi prieš valdžią“ rinkinėlį.

Pasikalbėjau apie leistinas meilės ir grožio anarchijos ribas su keletu moterų. Svetlana Griaznova prisiminė atsisakydavusi kvietimų pakilti į viešbučio kambarius su įžymiais fotografais ir prodiuseriais, tačiau nesijaučia dėl to nukentėjusi. Ji pabrėžė, kad derėtų labiau saugoti į grožio pasaulį besiveržiančias nepilnametes. Raminta Jurėnaitė priminė, kad kadaise nepilnametės tapdavusios karalienėmis. Jai pritarė Marina Abramović, paliudijusi, kad dar visai neseniai kūrybos pasaulyje galiojo daug laisvesnio elgesio normos. 

Foto © Galeria Mucciaccia

Ko gero, labiau nei teismo nuosprendis Fabre‘ą sudrausmino mažasis sūnelis. Jau 2022-ųjų gruodį grožio anarchistas privačiose Londono ir Romos galerijose surengė parodą, vėl pristatydamas savo krauju nupieštų paveikslų, šįsyk vaizduojančių Django Gennaro motinos įsčiose. Tema, ko gero, skatintų sugrįžti prie piešimo sperma, tačiau kūrėjas apdairiai pasirinko nuosaikesnę metaforą. Beje, jaunystėje jis yra piešęs ir ašaromis, bet juk nuteistajam nepritiktų trintis akių svogūnu. Toje pačioje parodoje pasigėrėjau nepaneigiamai trikdančio grožio skulptūromis iš raudonųjų koralų. Jų kainos siekė 200 tūkstančių svarų, piešiniai – po 20 tūkstančių.

Foto © Galeria Mucciaccia

Janą aplankiau beveik po metų nuo paskutinio teismo posėdžio. Vėl pavakarieniavome jo dirbtuvėse. Miet Martens patiekė viščiuką su bulvėmis. Rinkiniai rūsyje pasirodė gerokai pratuštėję, juose vyravo tarpvietes vaizduojančios aukso mozaikos. Fabre‘as pasiguodė ne tik buvęs nepelnytai apkaltintas („Įsivaizduok, mane nuteisė už pasakytą komplimentą!“), bet ir nurašytas kaip menininkas. Kairieji politikai, kuriems jis visą gyvenimą simpatizavęs, pareikalavo nugriauti jo skulptūras. Aktyvistai kėsinosi atimti Laboratoriumą, nusisuko rėmėjai ir partneriai. Guodėsi uždirbantis iš garsių Italijos šeimų, užsakančių miesto bažnyčioms jo kūrinius pagal tokią pat sutartį, kokią mecenatų protėviai buvo pasirašę su Caravaggio. Atsisveikindamas pakvietė į premjerą Antverpene ir vestuves Neapolyje.

Foto © Luciano e Marco Pedicini

Abu 2023-iųjų Jano Fabre‘o spektakliai – misteriška opera „Peak Mytikas“ ir jungtuvės su Joanna de Vos bei jųdviejų sūnaus Django Gennaro krikštynos – įsiminė kaip įspūdingai surežisuoti ir iš esmės nepastebėti reginiai.

Mytikas (myti graikų kalba – nosis) – aukščiausia Antikos dievų buveinės viršukalnė. Aštuonių valandų trukmės spektaklis ataidi ir pratęsia legendinį triskart ilgesnį „Olimpo kalną“. Translytis Dionisas, velniškas Prometėjas, transformuojančios tiesos apakintas Oidipas, revoliucionierė Antigonė šėlsta reivo scenoje be jokių pertraukų, cituodami bitlus, rolingus ir Amerikos kariškių dainas. 

Foto © Silvia Varrani

Žiūrovai gali išsliūkinti pasigrožėti Laboratoriumo menais ir vėl sugrįžti kada panorėję. Salė nepilna, susirinko vien entuziastai. Po spektaklio vakarėlis tęsiasi bare. Rašytojas Lucas Marteleur sako spektaklį žiūrėjęs antrą kartą, pirmąsyk buvo išėjęs iš salės 20 minučių, o šįkart nepraleidęs nė akimirkos. Aktoriai ir šokėjai (neįmanoma atskirti, kurie yra kurie) spinduliuoja katarsį, džiūgauja gastroliuosiantys Ispanijoje bei Italijoje.

Foto © Zsolt Szabó

Rugsėjį Neapolis dar tvoskia kaitra. Ceremonija katedroje trunka tris valandas: pirmiausia azijietiškų bruožų kunigas sutuokia sužadėtinius, paskui pakrikštija jų berniuką. Jaunosios pageidavimu svečiai laiko telefonus paslėpę, fotografuoja ir filmuoja tik pasamdyti profesionalai bei atsitiktiniai praeiviai. Iš šventyklos artimieji, aktoriai, bičiuliai autobusais važiuoja į Karalių rūmus, ten šventiškai vakarieniauja. Suskaičiuoju 215 žmonių, dauguma, rodos, belgai. Jokios ekstravagancijos, jokių pasaulinių žvaigždžių, jokių rusų, jokių dovanų jaunavedžiams, jokių sveikinimo kalbų. Prie mūsų stalo sėdi Fabre‘o leidėjai italai, „Peak Mytikas“ libreto autorius Johanas de Boose‘as. Kalbamės apie Franzą Kafką ir japonų romanus. Ponia ir ponas Fabre‘ai atrodo oriai laimingi.

Vilniuje iš jaunimteatrio po Eimunto Nekrošiaus surežisuotų Witoldo Gombrowicziaus „Tuoktuvių“ Rastauskas nusitempia į „Burbulio vyninę“. Klausiu Varšuvos Nacionalino teatro šulo Tomaszo Kubikowskio, ar įsivaizduoja pas juos rodomą Fabre‘o spektaklį? „Vargiai“, - atsako lenkas ir nusuka kalbą prie Krystiano Lupos, lyg nujausdamas, kad ir šį netrukus nurašys Ženevos frankofonai.

Dar po metų, jau 2024-ųjų rudenį, Fabre‘as pakviečia į uždarą premjerą Budapešte. Vengrijos Nacionaliniame jis atkūrė 2001-aisiais Avinjoną pribloškusį „Je suis sang / I am blood“ („Esu kraujas“). „Pasikviesk kartu ką nors iš „Sirenų“ organizatorių – apmokėsime viešbutį“, - pasiūlė Miet Martens. Brūkšteliu – sirenos tyli. Paklausinėju aplinkui: ne, nurašytojo spektakliai nedomina. Kodėl? „Jam pateikti labai rimti kaltinimai.“

Skrendame su žmona Migle, Budapešto oro uostas pasitinka užrašais „Vengrija – šeimoms!“ įvairiomis kalbomis. Yra ir rusiškų. Centre knibžda turistų, šnekasi daugiausia slavų kalbomis, vyrauja lenkai. Prie teatro – jokio šurmulio. Dairausi Viktoro Orbáno oligarchų ar maršistų, tačiau nieko panašaus nepastebiu. Salėje apstu laisvų vietų, tarp žiūrovų atpažįstu aktorius iš Antverpeno, keletą svečių iš jungtuvių. Janas su Joanna ir Miet įsitaisę greta apšvietėjo.

Vienaveiksmis spektaklis pribloškia vos prasidėjęs: būrys šarvuotų riterių šoka a cappella, girdėti vien trepsėjimas, žvangesys ir alsavimas. Žiūrovai akimirksniu teleportuojami į viduramžius, scenoje geležis kapoja, pjausto ir bado kūnus, liejasi kraujas, pasirodo netikri pranašai, dega raganos, stebuklus kuria alchemikai, siautėja vyrų korida. Aktoriai šoka, dainuoja ir kalba, puikiai suvokdami tekstą. Reginiui pasibaigus, publika ploja sėdėdama, stovi ir šūkčioja tik keli aktorių kolegos, ovacijos trunka šešias minutes, mano išmanusis laikrodis užfiksuoja elipsinę treniruotę.

Greta inteligentiška dama, prisidengusi kovidine kauke, per visą spektaklį darbavosi tušinuku ant balkono atbrailos, prirašė gal tuziną lapų. Paklausta, kur ketina skelbti įspūdžius, atsako esanti ne žurnalistė, o teatro tyrinėtoja iš Graikijos. Prieiname padėkoti Fabre‘ui, tuo metu ką tik suvaidinę aktoriai valo sceną. Kažkuris išsirengia, įsibėgėja ir išsitiesęs čiuožia pilvu, maudydamasis butaforinio kraujo klanuose.

Janas kviečia po premjeros padūgzti šeštame aukšte. Ten įrengtoje kavinėje -  VIP bare - tarnybiniame bufete teatro direktorius egzaltuotai dėkoja meistrui už suteiktą galimybę, mat spektaklis liks repertuare. Režisierius padėkoja vengrų aktoriams. Pakalbinu belgą, vaidinusį „Je suis sang“ 2001-aisiais. Paklaustas, ką manąs apie Fabre‘o metodo gaires, išdėstytas veikale „Nuo vaidybos prie veiksmo“, aktorius atsako: „Ta knyga naudinga, tik nėra lengva ją perprasti. Fabre‘as – labiau menininkas nei pedagogas.“

Miet Martens ir Janas Fabre'as (stovi trečia ir šeštas iš kairės) su kitais spektaklio "Peak Mytikas" kūrėjais  

Foto © Silvia Varrani

Kitą dieną Janas pasiūlo šeimyniškai papietauti kultinėje Budapešto kavinėje „Gerbeaud“. Režisierius trina delnais, nekantraudamas prieš viešą premjerą vakare. Bilietai išpirkti. Paklausiu apie spektaklio sceną, kurioje moterys šoka aplipusios dėlėmis. Šios, įžiūrėjo Miglė, vakar buvo negyvos. O kaip anuomet, Avinjone? Režisierius pasakoja, kad anąsyk šokėjas nurodė aplipdyti medicininėmis taurėmis. Aktoriai, aišku, vaidino nuogi ir laistėsi tikru vynu. Šiais laikais visa tai nebeįsivaizduojama. Bandau prisiminti, ar Oskaras Koršunovas spėjo įgyvendinti kadaise išsakytą svajonę – parodyti teatro scenoje lytinį aktą.

Bičiuliškai šaipomės tarpusavyje. Fabre‘as erzina mane, kad per jo vestuves gražuolę Miglę nusižiūrėjęs beprotiškai turtingas kolekcininkas iš Belgijos. Giria sumanymą pridėti Vilniaus oro uostui MKČ vardą. Pats džiaugiasi augančiu sūneliu ir mažėjančiu pilvu. Užsisako ledų. Joanna prisimena, kaip prieš trejetą metų baiminosi, kad jų poroje netrukus gims dviese: Gennaro ir Gelato. Miet Martens skundžiasi, kad Janas naktimis lenda į jos miegamąjį ir landžioja po stalčius, ieškodamas paslėptų saldumynų. „Tai mano narkotikai“, - juokiasi Fabre‘as.

Juokai baigiasi svarstant, kokios meistro menų perspektyvos Lietuvoje. Išgirdęs, kad pas mus yra nurašytas, kūrėjas pasipiktina: „Juk tai neteisinga! Negi vis dar gyvename viduramžiuose?“ Kas teisinga, geriau už mane paaiškintų kuri nors tvarkos partija. Gal Janas dairosi prieglobsčio kraštutinėje dešinėje? Išgirdęs tokį klausimą, Fabre‘as beveik įsižeidžia, nors čia pat prisipažįsta buvęs užstotas konservatyvių politikų, kai žalieji pareikalavo pašalinti iš Flandrijos parlamento rūmų nuteistojo menus. „Ne, dešinėn nesuksiu, pernelyg branginu laisvę“, - purto galvą grožio anarchistas.

„Niekas neprivers manęs nusidėti, nes esu kraujas“ – degė užrašas virš scenos, pasibaigus spektakliui. Prieš tai matėme, kaip smagu kruviną sužeistojo kūną išvolioti plunksnose. Menininkui triukšmingas nulinčiavimas, ko gero, būtų mielesnis už nebylią panieką, tačiau su neliečiamaisiais nediskutuojama. Nurašymo dramaturgiją kuria ideologizuoti aktyvistai, o veiksmą režisuoja buhalterinio mąstymo vadybininkai. Pateikti kaltinimai priekabiavimu ir prievartavimu? Nurašyti į bendrą falokratų sąvartyną! 

Janas Fabre‘as buvo nuteistas Belgijos teisme už nepadorų pasikėsinimą į asmens lytinį orumą prancūzišku bučiniu ir atliko paskirtą bausmę. Jo paveikslai kabo Flandrijos parlamente, parodos rengiamos Londone, o spektakliai rodomi Antverpene. Norėčiau, kad tai išvystų ir maištaujantys mano sūnaus bendraamžiai, ir išlepinta Vilniaus publika. Lietuvos kultūrininkai turi puikią progą nenurašyti grožio.  

Baigiamoji spektaklio "I Am Blood" scena 

Foto © Ignas Dilys

Trumpesnė šio straipsnio versija buvo išspausdinta 2025 m. vasario 28 d. laikraštyje "Šiaurės Atėnai".  

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

 

                                                                               

Apie politikos kultūrą ir kultūros politiką

 

Edmundas Jakilaitis pakvietė komentuoti kultūrą kanalu „politika.lt“. Pradedu  nuo pasvarstymų apie kultūrą ir politiką, o tai pat – apie politikos kultūrą ir kultūros politiką.

Kas yra politika, žino visi. Tai iš senovės graikų kalbos kilęs žodis, reiškiantis antikinio miesto, o šiais laikais – valstybės ar visuomenės – valdymo techniką.   

O kas yra kultūra? Atsakyti sunkiau. Pamenu, kaip bičiulis latvis filosofas per draugišką vakarienę paklausė buvusios Lietuvos kultūros ministrės, ką ši laikanti kultūra. Pareigūnė atsakė nuoširdžiai: „Sunku pasakyti.“

Iš tiesų „kultūra“ yra daugiareikšmis žodis, tačiau tai mūsų neatleidžia nuo atsakomybės suvokti jo prasmę. Šiuolaikiniai žodynai pateikia keletą variantų: kultūra – tai „tautos ar visuomenės gyvenimo būdas ir papročiai tam tikru laikotarpiu“. Arba „žmonių grupės ar organizacijos požiūriai, nuomonės ir elgsena“. Dar viena kultūros reikšmė – „rašytiniai, vaizduojamieji ar vaidybos menai, atspindintys visuomenės gyvenseną bei papročius“.

Biomedicinoje egzistuoja terminai „bakterijų kultūra“ arba „bakterijų kolonija“. Jie atveda prie pačių sąvokos šaknų: „kultūra“ ir „kolonija“ – lotynų kalbos daiktavardžiai, kilę iš to paties lotyniško veiksmažodžio „colere“ – „įdirbti, puoselėti, paversti gyvenamu“.

Taigi, pirminė žodžio „kultūra“ reikšmė lotyniškai kalbėjusioje Senovės Romoje – žemės purenimas, laistymas, įdirbis, parengimas sėjai, kitaip tariant – kultivavimas. Kristaus laikais gyvenęs Ciceronas metaforiškai paminėjo kultūrą garsioje sentencijoje „cultura animi philosophia est“ (filosofija yra sielos puoselėjimas). Palyginimas prigijo, kultūros sąvoka tapo vartojama, kalbant ne vien apie dirvos purenimą, bet ir apie įdirbį ugdant žmogaus sielą, o maždaug nuo XIX amžiaus kultūra imta vadinti ir visuomenės „sielos“ ugdymą – jos papročių, požiūrių, nuomonių ir menų puoselėjimą. 

Taigi, nors kultūra glūdi giliau politikos, verta kalbėti ir apie politikos kultūrą, ir apie kultūros politiką. Jei politika yra valstybės valdymo technika, tai politikos kultūra bus šios technikos ugdymas, tobulinimas, puoselėjimas. Jei kultūra yra visuomenės sielos ugdymas, tai kultūros politika – visuomeninės sielos puoselėjimo technika.

Oficiali kultūros politikos institucija Lietuvoje – Kultūros ministerija. Pirmiausia suabejosiu, ar tikrai verta pernelyg sureikšminti ministeriją ir priskirti ministrui perdėm didelių galių, beje, kalbant ne tik apie kultūrą. Pirminė, vėlgi lotyniškos kilmės, žodžio „ministras“ reikšmė – patarnautojas, tarnas. „Ministras“ yra bendrašaknis su „minus“ – mažiau. Ministrais būdavo vadinami šventyklų, o vėliau – bažnyčių, patarnautojai, pabrėžiant, kad jie, mažesnieji, veikia didesnės valdžios akivaizdoje.

Kultūros ministras tarnauja visiems mums, puoselėdamas, laistydamas, tręšdamas visuomenės sielą – papročius, tradicijas, elgseną, pažiūras, menus. Tikimės iš jo tarnystės vadovaujant ministerijai sėkmingos kultūros politikos, tai yra aukštos valdymo technikos, kultivuojant visuomenės sielą. Tačiau, kad būtume pajėgūs vertinti mūsų Kultūros ministerijos veiklą, turime prieš tai susivokti, ką laikytume geru jos pastangų vaisiumi.

Kultūros ministerijos tinklapyje yra nurodyta šios institucijos misija. Dar vienas lotyniškas žodis. „Missio“ reiškia „siuntimas“, taigi misija paaiškina, kokiai užduočiai pasiųstas asmuo ar žmonių būrys, šiuo atveju, kultūros ministerijos darbuotojai. Toji užduotis skamba taip: „Kultūros ministerijos misija – asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę keičianti kultūra.“ Teiginys skamba keistokai: Kultūros ministerijos užduotis – kultūra. Kokia? Keičianti asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę. Kaip keičianti? Neaišku. Galiu nuspėti, kad keičianti geryn, bet kodėl taip aiškiai neparašyta? Juk ne visi pokyčiai atneša gėrį, pavyzdžiui, girdėdami apie klimato kaitą, suvokiame ją kaip nepageidaujamą reiškinį. Ko gero, aiškesnė ministerijos misija galėtų būti „gyvenimo kokybę kelianti kultūra“ arba tiesiog „gerinanti gyvenimą kultūra“. Beje, prie misijos apibrėžimo nurodyta data – 2024 m. gegužės 14-ta. Matyt, tądien ministerijos kolektyvas pasiųstas vykdyti užduoties.

Kaip jau minėjau, kultūra yra gilusis visuomenės gyvenimo procesas. Tai – ne uoliena, net ne būsena, o srautas, maitinantis, ugdantis, kultivuojantis jos sielą. Nuo kultūros išties nemenkai priklauso ir visuomenės sveikata, ir politika, ir gerovė. Kultūra veikia giliau negu politika, todėl ministerijai, kaip politinei institucijai, nelengva siekti tokios kultūros, kuri kokybiškai keistų visuomenės gyvenimą, taigi ir politiką, vyriausybę, pačią ministeriją.

Jungtinės Amerikos Valstijos kultūros ministerijos neturi, nes laikosi nuostatos, kad centralizuotas finansų skirstymas, vyriausybės priežiūra ir kišimasis prieštarautų kūrybos ir žodžio laisvėms. Tuo tarpu žemyninėje Europoje karališkosios ir nacionalistinės tradicijos paskatino vyriausybes imtis kultūros iš peties ir steigti ministerijas.

Matyt, anglosaksiška ir napoleoniška kultūros politika iš pamatų skiriasi dėl to, kad amerikiečiai sąmoningai laiko kultūrą giliuoju pamatu ir mano, kad visuomenės siela gali lemti politiką, bet ne atvirkščiai, todėl vyriausybei neverta užsiimti bergždžia misija. Tuo tarpu europiečiai, panašiai suprasdami kultūros svarbą, kaip tik griebiasi ją valdyti aukščiausiu lygmeniu. Kitaip sakant, arba kultūros ministerija šalyje turi būti galva aukštesnė už visas kitas, arba jos visai nereikia.

Argentinos prezidentas Chavieras Milei, siekdamas ištraukti šalį iš ekonominės ir politinės krizės, pradėjo valstybės valdysenos pertvarką ir, be kita ko, daugiau negu prieš metus, 2023-iųjų gruodį, panaikino tenykštę kultūros ministeriją, nurėžė didžiumą finansų kultūrininkams ir menininkams. Politiniai priešininkai protestavo, netekusieji pinigų piktinosi, tačiau per praėjusius metus Argentinos kultūra nesužlugo. Priešingai, visuomenė išlaisvėjo ir susitelkė, o vietiniai ir užsienio stebėtojai jau ima prognozuoti argentiniečių meno kūrėjų proveržį. Nereguliuojamoje terpėje atsisijojo mėgdžiotojai ir vidutinybės, nebeliko anksčiau proteguoto konjunktūrinio šlamšto, o talentingi kūrėjai vis tiek prasimuša. Lauksime pirmojo argentinietiško literatūros Nobelio ar bent Bookerio.

Lietuvos visuomenės gyvenimo kokybė pamatuojamai geresnė už Argentinos, todėl galime lengviau pakelti savo Kultūros ministerijos naštą. Tik vis tiek, laukdami deramos tarnystės iš savo kultūros ministro, negalime tikėtis, kad jis, net kreipiamas Kultūros komiteto Seime, pajėgs susidėlioti politikos prioritetus, kol visuomenė, tai yra – mes patys, anksčiau nesusivoksime, kokie gi yra pačios kultūros prioritetai. Politikai svarsto ir sprendžia, kiek finansuoti teatrą, o kiek – kiną, arba kiek dar statyti koncertų salių, o kiek – bibliotekų. Tai vis antraeiliai klausimai, į kuriuos dorai įmanoma atsakyti tik pajutus, kas labiau padės ugdyti lietuvio sielą.   

Prieš pradedant nagrinėti valstybės kultūros politikos prioritetus, verta susivokti, kokį gyvenimo būdą, papročius, pažiūras ir nuomones bei menus pageidaujame purenti, puoselėti ir ugdyti Lietuvoje. Šis klausimas, be abejo, užduotinas ne ministrui, o kiekvienam iš mūsų.

Lietuvoje kasdien dirba daugybė kultūros politikų. Tai – seimūnai, Prezidento patarėjai, ministerijų darbuotojai, Kultūros taryba su pulku ekspertų, paveldosaugininkai, savivaldybių tarnautojai, kultūrinių leidinių redaktoriai, universitetų senatoriai, kūrybinių sąjungų vadovai ir aibė kitokių veikėjų. Jie stengiasi puoselėti visuomenės sielą, todėl privalo žinoti, kurie dalykai yra svarbiausi, siekiant šio kilnaus tikslo, arba, šnekant jų pačių kalba – kokie gi yra Lietuvos kultūros prioritetai.

Pradėjus svarstyti, kam teikti pirmenybę Lietuvos kultūroje, iškart kyla pagunda atsispirti nuo lietuvybės. Šią iškėlus aukštyn, tautiškumas tampa kultūros prioritetu ir net kriterijumi: kas lietuviška, tas yra svarbiau, o gal ir vertingiau nei lenkiška ar latviška, žemaitiška ar dzūkiška.   

Kokie mums įprasti lietuvybės pavyzdžiai? Tai sutartinių raudos ir „Eglė, žalčių karalienė“, „Tautiška giesmė“ ir trispalvė, rūpintojėliai ir margučiai, didžkukuliai ir šaltibarščiai, ripka ir krepšinis, blaivybė ir pagonybė, Vytis ir raidė „ė“. Taip tęsiant, keistokas išeitų nacionalinis kultūros prioritetų sąrašas.

Rimčiau apibendrinus, tautiškumas kaip prioritetus iškelia lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją. Savo kalbą tikrai būtina puoselėti, tik kaip? Juk šiaulietiška Rimanto Kmitos šneka smarkiai skiriasi nuo Vilniaus centro fainuolių ir Gabijos Grušaitės lietuvingliškos puskalbės. Lietuvių kalbos ateitis verta ypatingo kultūrininkų dėmesio.

Mieliausioji Lietuvos istorija taip pat nėra elementari. Istorija visuose kraštuose būna įrankis tautiškumui puoselėti, todėl dažnai kyla pagundų ją pagražinti, pakreipti savaip. Čia svarbu ne tik patiems vieningai susitarti dėl Lietuvos viduramžių, smetonmečio ar sovietmečio interpretacijų, bet ir įsiklausyti į užsienio mokslininkų pastabas.

Tautiškumas – tvirtas, bet pernelyg siauras kultūros ramstis, todėl jį dera papildyti bendresnėmis vertybėmis. Štai mūsų Kultūros ministerija savo misijoje pabrėžia siekianti gyvenimo kokybę keičiančios kultūros. Iš to suprantu, kad kviečiama nusiteikti pokyčiams, pernelyg nesikabinti į senovės tradicijas ar esamą padėtį.

Kismas ir pastovumas – tai priešybės, tarp kurių verta ieškoti ne aritmetinio vidurkio, bet aukso vidurio, nors yra ir kitų kraštutinių vertybių. Štai sociologijos profesorius Jonathanas Haidtas knygoje „Teisuoliškas protas“ nurodo šešias pamatines moralės prieštaras: laisvė ir priespauda, valdžia ir maištas, šventumas ir nuopuolis, globa ir skriauda, ištikimybė ir išdavystė bei teisingumas ir apgavystė. Įdomu, kad iš jų Amerikos liberalai ir konservatoriai skirtingai dėlioja programinius prioritetus.

Kiekvieną rinkėją jaudina moralės klausimai, tačiau tik utopinis liberalkonservatorius sugebėtų priešrinkiminėje retorikoje tolygiai įsipareigoti visoms šešioms paminėtoms dorybėms. Todėl ištikimybę ir teisingumą aukština visi kandidatai, tačiau liberalai krypsta nuo globos link laisvės, o konservatoriai vilioja šventumu ir tyra, bet tvirta valdžia.

Neišvengiamai tenka svarstyti, kiek mūsų kultūra turėtų būti lietuviška, o kiek – vakarietiška, o gal – labiau krikščioniška, ar europietiška, šiuolaikiška, postmoderni, ar tiesiog – žmogiška? O gal net gyvuliška? Galėtumėte teigti, kad kultūra nebūna gyvuliška, tuo ji ir skiriasi nuo natūros, tačiau sunku paneigti, kad žmogaus siela nuolat grumiasi su gamtiškais instinktais. Todėl kultūros santykis su gyvuliškumu tebėra aktualus.

Ukrainiečių žūtys ir kančios paskatino daugelį lietuvių nusigręžti nuo rusų literatūros, kino, baleto bei kitų menų. Tautiečiai ėmė labiau domėtis ukrainietiškomis knygomis, filmais, muzika ir daile. Jeigu taip apsisprendžiame sąmoningai pasirinkdami – ne instinktyviai, ne iš baimės, ne nunešti minios, tuomet, atsisakę Gogolio ar Bulgakovo, nenuskurdiname sielos, o kaip tik sustiprėjame, išsitiesiame, tampame dar oresni ir atviresni. Šitaip gal pajėgsime ne tik ramiai pagrįsti poziciją dėl nurašomos rusiškos kultūros, bet ir solidžiai paaiškinti, kokių prioritetų laikysimės kinų, kurdų, kartvelų, izraeliečių ir Palestinos arabų kūrybos atžvilgiu. 

Karai atskleidžia, kad žmonės tarpusavyje elgiasi žiauriau nei žvėrys. Vilkas niekada neperkanda gerklės pasidavusiam gentainiui, tuo tarpu visi okupantai kankina belaisvius ir žudo civilius. Egzistuoja sąvoka „karo nusikaltimai“. Šis reiškinys sukelia minčių apie kariškių kultūrą. Jei vieni kariauja nusikalstamai, o kiti – teisėtai, išeitų, kad vienos kariuomenės būna gyvuliškos, o kitos kultūringos. Kurios stipresnės? Viliuosi, kad kultūringosios. Todėl, augindami gynybos biudžetą, nepamirškime numatyti jame dalies ir Krašto apsaugos kultūrai.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt    

„Pradedantysis piktadarys“

 

Knygų mugėje sumedžiojau kalną pirkinių ir dovaną su kostiumuoto katino atvaizdu. Kiekviena dovana kaip nors įpareigoja, bet ši – labai konkrečiai. Mano leidėja iškilmingai įteikė knygą, pasakė tikinti, kad liksiu ja patenkintas, ir paprašė parašyti apžvalgą. Dvejones nutildė patikindama, jog Scalzis patinka Pelevino adeptams. Palankumą rėksmingo viršelio romanui sustiprino atradimas, kad vertėja – Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Ja verta pasitikėti, susidūrus su nepažįstamu autoriumi, tegu ir buvusiu Amerikos mokslinės ir maginės fantastikos rašytojų asociacijos prezidentu.

Knygą prarijau per tris vakarus. Pasakojimas įtraukė ir smagiai paskraidino tai humoru, tai įtampa, tai tarptautinės politikos paralelėmis. Šeši pradiniai skyriai labai juokingi, paskui – šiek tiek veiksmo ir kraujo, ir pagaliau – dozė gyvenimo išminties. Tikiu, kad vykusių romanų skaitytojai praturtėja ne menkiau, nei įnikusieji į finansinio raštingumo vadovėlius. Grožinė literatūra padeda iš esmės perprasti pasaulį, o verslo naujienų portalo „Bloomberg“ guru Matt‘as Levine‘as teigia: „Nuostabiausias finansų pramonės dalykas yra tai, kad ji dosniai atlygina už teisingą pasaulio sampratą.“

„Pradedantysis piktadarys“ galėtų tapti paaugliams rekomenduojamo literatūros sąrašo puošmena, jeigu jo veikėjai mažiau keiktųsi. Keista: sekso scenų romane nėra, o bybiavimosi – apstu. Tik permatantys trilerio sprogimų dūmus tėveliai, gali nebodami keiksmų siūlyti jauniesiems įpėdiniams šią knygą dėl auksinės išminties: pikčiausias priešas slapstosi paties herojaus proto tankmėje. 

Scalzi‘o prilyginimas aiškiaregiui Pelevinui man pasirodė perdėtas, nors ir įmanomas. Ir Johnas, ir Viktoras aiškina, kaip veikia šiandieninis pasaulis, tik amerikietis įžvalgas pridengia vaizduotės vaisiais, o rusas sugeba metaforiškai pacituoti pamatines budizmo filosofijos nuostatas. 

Neseniai pakartotame „Dhammapados“ vertime (Budos šventraštį lietuviškai prakalbino Audrius Beinorius) aptinkame pribloškiantį 295-tą posmą: „Nužudęs motiną ir tėvą, du žynius, penktąjį pribaigęs – nuožmų tigrą, sau eina brahmanas be nuodėmės.“ 

Kaip tik apie tai – „Pradedantysis piktadarys“. 

Nuotrauka Miglės Dilės.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt