Piotras Silkinas: „Pakentėk, galvok apie grybus“

Šiandien dešimt kilometrų nubėgau taip... Ir užtenka.

Tik dešimt?

Nu, o šiaip šiemet - jau šešis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt.

Kiek? Tūkstantį šešis šimtus?

Šešis tūkstančius šešis šimtus.

(Po pauzės) Šiemet!? Nuo Naujųjų Metų?

Nu taip, sakau, šiemet - iki rugpjūčio tryliktos dienos. Va, parodysiu savo bibliją... 

(Ištraukia iš sekcijos sąsiuvinį, atnešęs atverčia.)

Čia vat parašyta.

Taip, matau, čia parašyta - šeši tūkstančiai du šimtai.

Tai per septynis mėnesius. O šį mėnesį - keturi šimtai dvidešimt jau.

Taip, iš viso - šeši tūkstančiai šeši šimtai dvidešimt. Ir čia taip - įprastai, lyg niekur nieko?

O iš viso... Rodžiau tau? Buvo metas, kai aplink Žemę apibėgau per... Va čia parašyta.

Per dvejus metus, dešimt mėnesių ir septynias dienas.

Aplink Žemę.

40 000 kilometrų - tai jeigu maždaug Pusiauju būtum bėgęs aplinkui Žemės rutulį. Ekvatoriumi, ne ties Lietuva.

Jo, jo, jo. O per Europą kai bėgau, tai nubėgau trylika tūkstančių, bet ne per metus, o nuo gegužės 3-ios iki lapkričio 10-os.

Čia - kokiais 2003-iaisiais...

Taip, lapkričio 10-tą dieną bus penkiolika metų.

Ir šiemet - dvidešimt metų nuo tavo tūkstančio mylių rekordo Australijoje?

Jo. Ir dar nieks nepagerino. Pakol kas. Svarbiausias mano rekordas. Dar niekam iš Lietuvos sportininkų taip neteko: per vienas varžybas dešimt sykių grojo Lietuvos himną.

Todėl, kad skirtinguose nuotoliuose laimėjai.

Vėliava ir himnas!

Pamenu, pasakojai apie tai. Ir Guinnesso knygoje ta legenda aprašyta. Šiandien norėjau pasikalbėti apie tai, kaip dabar gyveni.

Nu ką, jau keturiolika maratonų šiemet nubėgau.

Nenusibosta?

Aa, nebesistengiu taip. Dar subyrėsiu, bijau. Bėgu per keturias valandas dvidešimt penkias - dvidešimt šešias minutes. Per keturias su puse valandos.

Sulėtinai.

Kad kūną pasaugočiau. Iš visų jėgų keturiolikos maratonų per kelis mėnesius nenubėgčiau. Praeitais metais traumą turėjau, tai per keturias valandas keturiasdešimt penkias nubėgau. Dabar vėl pargriuvau - naktį bėgau, nes dieną karšta buvo, užkliuvau už asfalto.

Bjauru. Nors šiaip atrodai labai stiprus.

Va, šiandien išvažiuoju į Gdanską, ten nubėgsiu, bus du šimtai šešiasdešimtas maratonas.

Į Gdanską? Kaip keliausi?

Su autobusu. Iš Kretingos - į Klaipėdą, tada - į Vilnių, iš ten - į Gdanską

Nelengva kelionė. Kas tave ten traukia?

Susitiksiu daug pažįstamų lenkų, draugus pamatysiu. (Juokiasi) Prisiminsim senus laikus.

Sąlygos dabar geros. Pamenu kaip bėgom dar prie sovietų - Odesoj, Gardine, 100 kilometrų čempionatuose. 1989-ais. Atsigerti - iš kibiro, vandens pasisemi puodeliu. Ėdalas - savas. Niekas nesiskundė. Medaliai - tik prizininkams; pirmas, antras, trečias. Aš likau penktas, gavau garbės raštą ir fužerus degtinei. Va taip!

Šiemet suėjo trisdešimt metų nuo mano pirmo maratono. Va, maikę galiu parodyti.

(Ieško spintoje, ištraukia baltus marškinėlius su SSSR ir JAV vėliavomis bei užrašais rusų ir anglų kalbomis)

Čia su amerikiečiais maratoną kovai prieš badą organizavo. Dabar su tokia maike negalėčiau bėgt?

Nelabai. Sovietinė simbolika. Baudą gali gaut.

Baudą? Tai va.

Pamenu, kai tarėmės dėl tavo biografijos, sakei, kad nelabai mėgsti, kai tave bėgantį kas nors šnekina. Dabar gal jau kitaip?

Ai, pripratau. Dabar susigalvoju taip: pirmus penkis kilometrus bėgu už save, antrus penkis kilometrus - už žmoną, paskiau - už sūnų, už dukrą, už anūkę... Va taip. Padeda toks dalykas.

Padeda.

Kažkada Lenkijoj bėgau maratoną - trisdešimt ratų. Kad nesuklysčiau, pradėjau taip skaičiuot. (Juokiasi) Visus giminaičius.

Bėgant vien geros mintys kyla. Kitaip sustočiau. Kartą bėgom iš Vilniaus į Trakus - karšta, vandens nėra. Penki kilometrai liko iki finišo, ir toks jaunuolis keikiasi, sako: „Aš jau - viskas, baigiu.“ Sakau jam: „Pakentėk, galvok apie grybus. Įsivaizduok, kad miške esi.“ Paskui susitikom, sako: „Petrai, žinai, padėjai man tada.“ (Juokiasi)

Kaip tau patinka Aido Ardzijausko užmojai?

Aš jam seniai siūliau: „Davaj - aplink Žemę!” Nu ką - įveiktų žmogus. Būtų gražu, nors vienas lietuvis aplink Žemę apibėgtų. Tiktai reikia maršrutą gerai apgalvot. Ir žmonės lydintys, kad būtų rimti vyrai. Aš per Europą kai bėgau, vairuotojas neleisdavo net vakarais radijo įsijungt, nervina jį, matai. Taip ir nubėgau be muzikos.

Turbūt, vidinė muzika pradėjo groti.

Nu jo, kelias pakerėjo, gamta. (Juokiasi)

Aidui - tik pirmyn! Nereikia galvoti: „Oi, keturiasdešimt tūkstančių...“ Jerunda! Pradėsi, ir viskas puikiai bus. (Ilgai juokiasi) Mano draugas toks rusas, Kolia, sužinojo, kad aš aplink Europą bėgsiu. Paskambino, sako: „Piotrai, bėgsi per Europą, tik neužmiršk grabo su savim pasiimt.“ Vot draugas! (Juokiasi)

Draugas mat. O jis pats dar gyvas?

Ne, anas mirė. (Juokiasi)

Taip ir pagalvojau. Prisikalbėjo. O tau - ką tik septyniasdešimt septyneri suėjo?

Nu taip. Va neseniai bėgau Draugystės maratone iš Druskininkų į Gardiną ir gavau keturiasdešimt trečią numerį. Pagalvojau, kad mes 1943-iais buvom į Vokietiją išvežti. Ir matai, kaip gerai išėjo - gyvas likau.

O kada grįžot?

1945-ais rudenį. Galėjom ten likti, arba į Ameriką, Kanadą, Australiją bėgti. Mus amerikiečiai išlaisvino. Tėvai grįžo į Rusiją, ir tėvui draugas sako: „Tu geriau dink - pasodins.“

Taip, nemėgo tada iš Vokietijos grįžusių.

Nu jo. Tėvai tada pabėgo į Lietuvą. Jeigu ne Josifas, būtume Rusijoje ir gyvenę.

Ir ką tu, Piotrai, svarbiausia esi supratęs gyvenime?

Svarbiausia? Žinai, kas svarbiausia? Mylėt žmones. Mylėt savo vaikus, žmoną. Nu, ir savo šalį, aišku.

Gražu. Ar tau pasitaiko susapnuoti, kaip bėgi?

Būna. Rimtai. Dažnai sapnuoju, kad startuoju paros bėgime. Ir taip norisi greičiau bėgt, o kojos - vietoje, jolki palki. (Juokiasi) Įdomiai.

Dar svajoji kur nors įdomiai nubėgt?

Svajonių yra, bet nebenuvažiuosiu. Pagalvoju, kad geriau ir nesvajot apie tuos dalykus, kad nemaišytų. Buvau užsimanęs Baikalo maratoną nubėgt. Vienas čia siūlė Amerikoje bėgt. Nu ar apsimoka? Geriau nesukt galvos. Lenkija, Estija, Latvija, Rusija - gana.

Vilniuje bėgsi?

Taip, būtinai. Ačiū, kad užregistravot.

Liuks, bėgsim kartu.