2009 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Kur išties bėgo Filipidas?












Pradėjus tinklaraštį apie maratoną, verta prisiminti ir patį legendinį personažą, atėniečių pasiuntinį Filipidą (Pheidippides).

Tradicinė, visiems žinoma jo žygio versija apie narsų karį, po mūšio atbėgusį iš Maratono lauko į Atėnus, surikusį „Nenikekamen!“ („Mes nugalėjome!“) ir kritusį nuo mirtino išsekimo, pasirodo, nėra pagrįsta jokiais istoriniais duomenimis. Herodotas, kurio dėka istorijos mokslas žino šitiek
detalių apie patį mūšį, ničnieko apie tai neužsimena.

Paprasta logika neleidžia aklai tikėti, kad graikai apie 40 km nuotoliui įveikti kalvota, bet ne kalnuota vietove pasiuntė ne raitelį, o bėgiką. Juk Atėnų karvedžiams buvo svarbu ne tik perduoti sostinei džiugią žinią apie laimėtą mūšį, bet ir įspėti be apsaugos likusius miestiečius saugotis besitraukiančių laivais persų kariuomenės likučių.

Pirmąsyk dramatišką Filipido bėgimo ir mirties istoriją raštu išdėstė ne metraštininkas, o... poetas Robertas Browningas savo eilėraštyje „Pheidippides“ 1879 metais, t.y. daugiau negu po 2300 metų nuo aprašomo „fakto“. Šių dienų spaudoje teko skaityti pamąstymų, kad greičiausiai būtent tos eilės įkvėpė Olimpinių žaidynių atgaivinimo XIX a. iniciatorius, gal net patį Pierrą de Couberteną, sudėlioti populiariąją legendą taip, kad ji tikrai jaudintų.

Bet ką visa tai reiškia? Nejaugi maratono idėja remiasi banalia fikcija?

Aišku - ne, ne, ne ir dar kartą NE!

Visų pirma, pati Maratono mūšio istorija yra tuo pačiu ir neginčijamas faktas, ir viena ryškiausių visų laikų legendų. Atėniečiai, surinkę iki 10 000 karių, nugalėjo keliskart didesnę (skirtingų istorikų duomenimis nuo 20 000 iki 600 000) persų armiją. Tai buvo didi pergalė, apsaugojusi Atėnų demokratiją, ir sustabdžiusi lig tol nenugalėtą imperatorių Darėją I-ąjį nuo tolesnio Europos nukariavimo.

Antra, greitakojis pasiuntinys Filipidas išties egzistavo. Herodotas aprašė jo žygį prieš pat mūšį, kai atėniečiams reikėjo Spartos valstybės pagalbos. Tuomet ištvermingasis pasiuntinys nuskubėjo ne 40, o apie 250 km, įveikdamas kalnus, kirsdamas upes ir miškus, kad prikalbintų spartiečius kautis Maratono lauke. Tie neatsisakė padėti, tik, griežtai laikydamiesi papročių, pranešė turį pabaigti sulig mėnulio pilnatimi pradėtas šventines apeigas. Filipidas skubiai grįžo, kad praneštų šią žinią savo vadams.

Ši istorija skamba daug įtikinamiau, nes atstumą nuo Atėnų iki Spartos ir atgal bėgikas turėjo įveikti greičiau už pakaitinių žirgų neturintį kur gauti raitelį. Ir šiais laikais Didžiojoje Britanijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir kitur rengiamos raitelių lenktynės su bėgikais: kai atstumas apie 60 km, o kelias veda per aukštas kalvas, nugalėtojas iš anksto nebūna žinomas.

Tikrajam Filipido žygdarbiui įamžinti kiekvieną rudenį organizuojamas ultrabėgimas Spartatlonas. Jo nugalėtojai atstumą iš Atėnų į Spartą šiuolaikiniais keliais ir tiltais nubėga mažiau nei per 24 val.

Na, o tiems, ką Lietuvoje Filipido ir Maratono legendos kiekvieną rugsėjį įkvepia stoti į Vilniaus Tarptautinio maratono startą, bus įdomu priminti, kad taip jie pažymi ir atėniečių pergalės metines, nes, daugumos istorikų sutarimu, pats mūšis vyko būtent 490 m. B.C. rugsėjo 12 d.

3 komentarai:

Kazys rašė...

Jėga. Tai šiemet sueina lygiai 2500 metų nuo Filipido žygio? kažko nieko nesigirdi apie tai, gal ji tikrai buvo feikas. Nu bet bandysiu ir aš pagerbt legendą tokia proga sudalyvaudamas Vilniaus maratone :-)

Ignas S. rašė...

2500 metų nuo mūšio Maratono lauke sueis kitais metais. Mat aritmetika nėra visai paprasta: nebuvo nulinių mūsų eros metų. Bet Kaziui tikrai išeis į naudą ir šiemet nubėgti Vilniaus maratoną, kad jau apsisprendė. O 2011-aisiais graikų pergalę galėsime pažymėti ypatingai.

Darius Jurgilas rašė...

Tačiau Atėnų maratono organizatoriai mano kitaip, nes jau šiemet kviečia švęsti 2500 metų jubiliejų dalyvaujant jų maratone: http://www.athensmarathon.com/