Pasikrovęs iš „Ramštainų“, pusę dienos bėgau Štaine

Poetiškumus turėčiau palikti Aischilui, bet nesusilaikiau banaliai nesurimavęs antraštės. Gryna tiesa: penktadienį Dariaus nutemptas pasikroviau energijos koncerte, o sekmadienį visiškai išsikroviau šešių valandų bėgime Olandijoje.

„Rammstein“ įkvėpė pasitikėjimo senute Europa ir tais, kas ją myli. Toks neamerikoniškas ir nebritiškas rokas pasirodė artimas mano kontinentinei sielai ir išlaisvino joje glūdėjusių slaptingų rezervų. Solidi arogancija, patikimas atsparumas krizėms bei chaosui, atsakingas požiūris į savo amatą ir galiausiai - Kokybė iš didžiosios „K“ - tvoskė nuo scenos. Neliko abejonių, kad Vokietija išgelbės Graikiją, Islandiją, Portugaliją ir net Latviją, jei prireiks...

Šeštadienio rytą, dar prigulusiomis ausimis, susitikau Povilą, ir abu per Rygą išlėkėme į Amsterdamą. Olandijoje dvelkia ankstyvas pavasaris. Pro iliuminatorių matyti valdomas potvynis. Ką ten potvynis – suvaldyta iš visų pusių tyvuliuojančio vandens stichija.

Aidas su Gediminu pernai aprašė šlovingą lietuvių komandos pergalę, tai mudu su Povilu nusprendėme kukliai pasinaudoti anuo patyrimu ir išsimėginti sukauptas per žiemą jėgas jau penkioliktą sykį šiemet surengtose varžybose tuo draugų pramintu taku.

Štainas (Stein) gal lenkia Žiežmarius dydžiu ir ambicijomis, bet tikrai ne šiltumu ir rūpesčiu. Vykdamas į Nyderlandų užkampį, tikiesi aptikti nuoširdaus autentiško grynumo, o randi provincijos varžybėles su pretenzijomis į super lygį. Organizatoriai giriasi turį greičiausią žemėje šešių valandų trasą, nes vienas lenkas prieš keletą metų joje pagerino rekordą. Na na... Tarytum šimtinėse ir kitose ultrose kasmet kas nors per tokį laiką nenubėgtų ilgesnės atkarpos.

Pagalvojau, kad už keliolikos kilometrų stūksančio Mastrichto kriterijai euro įsivedimui grįsti tokiomis pat ambicijomis: formaliai teisingi, tikrovėje – sustabarėję ir apeinami. Na, bet mudviejų „pasta vakarienės“ kriterijus užeiga Rotušės aikštėje atitiko. Pasipildėme glikogeno atsargas.

Naktį spustelėjo šaltukas, bet giedrame danguje patekėjusi saulė, susiruošus startuoti, privertė termometrus rodyti tik porą laipsnių minuso. Puikiausias oras ultra bėgimui! Prie linijos išsirikiavo apie du šimtai trenktųjų, dauguma – olandai, belgai ir vokiečiai.

Trasa išmatuota centimetrais (rimtai!), nors prasmės iš tokio pedantiškumo nedaug, juk pridvėsusi finišo sirena bėgikų nepaverčia druskos stulpais. Užtat susigaudyti, kiek esi nubėgęs nors puskilometrio tikslumu, neįmanoma: rato ilgis beveik 3098 metrai, o starto atžymą rengėjai iškart patraukė, patiesdami laikmačio kilimėlį už poros šimtų metrų... Ai, bet užteks bumbėti.

Iš patirčių ankstesnėse ultrose žinau, kad svarbu nepradėti „plaukti“. Dėmesingai šešias valandas kontroliuoti tempo beveik neįmanoma, tenka pasiduoti atsipalaidavimo srovei, tai visa esmė yra išlaikyti pusiausvyrą. Kai neša tėkmė – gerai, kai nuplaukia stogas – greit sustosi.

Sunkiausias tarpas – tarp trijų ir keturių su puse valandų. Porą kartų laiku užčiuopiau kylančio abuojumo apraiškas ir įveikiau jas, stabtelėdamas atsigerti ir užkrimsti. Kai liko pusantros valandos, supratau, kad galimybė pasiekti užsibrėžtą 70 km tikslą yra visai reali, tereikia susikaupti.

Pavyko. Paspaudžiau, bijodamas apsiskaičiuoti, tai organizatoriai išmatavo, kad nubėgau 71 497 metrus ir 64 centimetrus. Griūk iš juoko. Matyt pasidaviau štainizmui, nes pamėginau bėgti su pulsomačiu, taigi iš jo sužinojau, kad sudeginau 5212 kcal ir išlaikiau vidutinį 147 širdies susitraukimų per minutę dažnį.

Povilą pakirto ankstyvosios sezono fazės trauma, bet jis garbingai visą laiką yrėsi pirmyn, eidamas greitu žingsniu ir ritmingai mosuodamas rankomis. Taip už nugaros paliko ne vieną dešimtį bėgikų.

Namo parlėkėme, sunku patikėti, tiesiogiai iš Amsterdamo. Pasijutome lyg kokie ultra rinktinės nariai, skrendą užsakomuoju reisu.

Nuotraukoje: Povilas (kairėje) ir autorius kupini sportinio pykčio prieš startą.