Penktadienio vakaras – geriausias metas vakarėliui su draugais. Sportinio ėjimo meistrai jau senokai ne žodžiais o darbais myli bėgimą (Kristina Saltanovič nugalėjo pirmajame Vilniaus maratone 2004-aisiais, Darius Škarnulis – pernai, tarp prizininkių yra įsiterpusi Sonata Milušauskaitė), todėl svetingai pasikvietė stajerius į savo šventę Alytaus centre.
Lietuvos ėjimo vadovų entuziazmas sunkmečiu surengti europinio lygio turnyrą su būriu eks ir vice čempionų vertas pagarbos ir susižavėjimo aplodismentų. Kol bėgimo klubų atstovai dalijosi numerius ir apšilo trisdešimties laipsnių tvankoje, ėjikė iš Slovakijos įvykdė Europos čempionato normatyvą, o apdovanojimo ceremonijai atvyko Lietuvos sporto ir Alytaus miesto politikos elitas.
Ėjikų varžyboms baigiantis, bėgikai buvo palikti pabendrauti tarpusavyje, daugiau kaip pusvalandį nukėlus jų 10 km startą. Kai kas paburbėjo, kad per anksti išgėrė energinio gėrimo ar kad teks iš naujo apšilti, bet svečiuose visi elgiasi mandagiai. Tuo tarpu buvo galima įsitikinti, kad „Impossible is nothing!“ (angl. „Neįmanoma nėra niekas!“) – sveikos sielos avalynės propaguotojas Robertas Zaicevas pozavo fotografams prie konkurentų stendo.
Ėmus temti ir karščiui nukritus net pora laipsnių, pagaliau išmušė bėgikų valanda. Kiek pasimokę iš nesėkmių Druskininkuose, rengėjai šįkart turėjo ir vandens, ir kempinių, tik nebeliko kam patraukti į sertifikuotas vietas oranžinių kėglių. Bėgant kiekvieną iš penkių ratų, tekdavo apsukti nereikalingą maždaug 120 metrų ilgio apendiksą, todėl distancijos ilgis susidarė nebe 10, o 10,6 km.
Galima numoti, kad tai - smulkmena, galima kaltinti priekyje bėgusius Tomus (Venckūną ir Matijošių), kad neišsianalizavo trasos schemos ir nuviliojo paskui save visus mėgėjus. Galima guostis, kad tokiu oru rekordų vis tiek nebūtų gimę. Galima džiaugtis, kad šeimininkai padovanojo kelias papildomas minutes pekloje. Tik neišeina nutylėti, kad trasos žymėjimas, nuo kurio prasideda teisėjavimas, lieka kol kas neįveikiama problema taurių dalintojams.
Merų taurių daugės, savivaldybių rinkimams artėjant. Rygos maratone vietos partijos aktyviai bėgo estafetes, siekdamos pasireklamuoti parlamento rinkėjams. Ko gero, rudenį Vilniuje Arvydas Vidžiūnas vėl agituos sukti į dešinę mini maratono dalyvius.
Rolandas Kazlas bėgioja ne dėl reklamos, nuolat, todėl gali džiaugtis puikia forma, varžovų pagarba ir žiūrovų meile. Nors prieš porą dienų Kaune „Palatoje“ aš dvi valandas sėdėjau salėje, o Rolandas scenoje prakaitavo, įkūnydamas Dmitričių, Alytuje stipresnis buvo teatro kryžiaus riteris. Na, užtat po finišo pavyko išpešti jo pažadą, kad šiemet pagerbs Vilniaus maratoną, sukdamas pagrindinio nuotolio ratus.
Nors dauguma karštojo vakarėlio Alytuje svečių atsigulė po vidurnakčio, nemažai jų kitą rytą susirinko Trakuose, pasidžiaugti vasaros švente ir apibėgti Totoriškių ežero. Bėgimo organizatoriai šįkart atstūmė šiaip jau reguliariai prisiplakančius šiaurietiško vaikščiojimo lazdų pardavėjų suburtus kulniuotojus, todėl keli policijos ekipažai užtikrintai pasirūpino varžybų saugumu.
Oras atvėso, gaivus vėjas atnešė visuotinį atsipalaidavimą. Starte jautėsi amatininkų šventės nuotaika, skambėjo seniūno sveikinimai. Šešių su trupučiu kilometrų atstumas nieko negąsdino ir niekam nerūpėjo, kiek ten to trupučio. Vyresnieji galėjo prisiminti, o mažiau patyrusieji - tik įsivaizduoti, kaip miestelis atrodydavo legendinio bėgimo „Trakai – Vilnius“ laikais.
Taigi nelabai kas pasigedo tądien tyliai neįvykusio bėgimo Gedulo ir Vilties keliu. Viltį perėmė ir dalija vienuoliai Klaipėdoje, gedulą pakeitė vasaros šurmulys Trakuose.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą