"Kartais valandos teka kaip kraujas.
Kartais laša kaip sunkūs lašai.
Kartais jas, kad sustotų maldauji...
Kartais jas, kad skubėtų prašai."
Tikrąją šių žodžių prasmę suvokiau tik grįžusi iš keturių dienų kelionės po Lenkiją, kur vykome su Jonavos klubo "Maratonas" bėgikais ir jų draugais. Šiltos saulėtos dienos dar labiau išryškino įvairiaspalvius gražiai renovuotus gyvenamuosius namus, sodrią miškų ir pievų žalumą, tvarkingus laukus ir pradedamas šienauti pievas. Pakelėje lyg kraujo pritaškyta raudonų aguonų. Geltonuojantys rapsų laukai. Ir nesupranti: saulė - danguje, ar nusiridenusi ant žemės...
Kelionės tikslas - maratonas. Tai lyg darbas, kurį atlikę, galėsime grožėtis žavingu Torūnės senamiesčiu su paminklu Kopernikui, gynybine siena ir pasvirusiu bokštu, nuo kurio, pasak legendos, ir kilęs miesto pavadinimas. Puikiame Bydgoszcz stadione galėsime stebėti lengvosios atletikos varžybas. Sirgsime už Eglę Balčiūnaitę, kuri 800m distancijoje iškovojo pirmąją vietą. Vyksime į Olivijos bažnyčią, sužavejusią nuostabiais vargonais.
Dar dovanų už įveiktą sunkų maratoną gausime Gdansko senamiestį su įžymiaisiais miesto vartais, seniausia iš plytų pastatyta bažnyčia, pirklių krantine su beveik tikru piratų laivu. Čia kiekvienas namas - tarsi atvirukas, kuriuo negali atsigrožėti. Pusdienį praleisime Malborko pilyje, menančioje viduramžių riterių laikus. Tik pilies pašonėje prilipę kioskeliai su kičiniais riterių atributais lyg svetimkūniai gadina puikų vaizdą. Paskutinis kelionės štrichas bus Griunvaldas - Žalgirio mūšio laukas.
Maratonas Torun - Bydgoszcz man dvidešimt antras. Dvidešimt vieną kartą aš jį įveikiau, o šis - dvidešimt antrasis nugalėjo mane. O ne! Jis mane sutrypė, apspjaudė, pažemino. Mano nuomone, maratonas įveiktas tada, kai visą distanciją bėgi. Šį kartą aš nesugebėjau to padaryti. Tiesiog kelis kilometrus ėjau pėsčia. Taip sunku dar niekada nebuvo.
Man bėgimas - tai savęs išbandymas, artėjimas prie savo galimybių ribos. Pakeliui iš Torūnės į Bydgoszcz aš prie jos taip priartėjau, kad rodos labiau nebeįmanoma. Tai pragariškas kelias. Jis - lyg skaistykla, kurią praėjus, siela išsivalo, nebelieka jokių nuodėmių. Pasijunti, lyg būtum švarus, tuščias indas.
Kaip ąsotis prisipildo skaidraus šaltinio vandens, taip į mano mintis maža srovele čiurlena prisiminimai iš kelionės į Šveicariją. Plonytis prisiminimų siūlas ilgėja, platėja, kol pavirsta lavina, kuri riaumodama šluoja iš kelio nuoskaudas, pažeminimą, liūdesį. Nors į Šveicariją vykome prieš kelis metus, rodos, tai buvo tik vakar. Kažkodėl prisiminimuose atgyja ne maratonas su įvairiaspalve vaivorykšte ant Ženevos ežero fontano purslų, o pati kelionė. Lyg įjungtos vaizdo kameros, mintys atkartoja tas devynias dienas, kupinas ramybės, atsipalaidavimo. Tarsi autopilotas būtų įjungtas. Tarytum kempinė geri į save pro šalį skriejančius nuostabius vaizdus. Jauti kaip tavo siela prisipildo žodžiais nenupasakojamų paveikslų.
Štai - snieguotos kalnų viršūnės, susmigusios į dangų... Savižudžiai kriokliai. Jie ištrykšta iš tarpeklių, panirusių į debesį, putodami krenta žemyn, kol sudužta į aštrius akmenis ir išnyksta pavirtę gaivia vėsa. Arba nučiurlena per akmenis į kalno papėdę. Pasijunti toks didelis, lyg ne žmogus, o kalno brolis būtum... Daug didesnis už raudonstogius namukus, išsibarsčiusius kalno papėdėje. Jie lyg avių bandos, besiropščiančios į kalną. Pakeliui rado žaliuojančią pievą. Tuoj žolę surupšnos ir vėl pasileis lipti aukštyn. Jie tikrai pasiklystų, jei ne bažnytėlių varpai, raginantys nenuklysti į šalį ir neatsilikti nuo būrio. Lyg tilindžiuojantis varpelis ant kaklo...
Ir rodos, su tais namukais į kalnus išėjo gerumas. Mes, dvasios iškrypėliai, nustembame, kai kalnuose sutiktas nepažįstamas žmogus mums nusišypso, pasisveikina. Ne iš reikalo, ne dėl naudos, o todėl, kad kitaip negali būti. Ir kalnų gegutei aš dėkinga, užklupusiai mane kalnuose be cento kišenėje. tarsi savo įtaigiu kūkavimu sakytų: "Ne piniguose, ne turtuose laimė. Jie traukia mus žemyn nuo kalno į liūną." Juk ateiname į šį pasaulį neturėdami nieko, ir išeidami pasiimsime tik savo sąžinę.
Nubudusi anksti ryte, jaukiame Austrijos kalnų viešbutuke, kažkodėl šokau iš lovos ir išėjau pasivaikščioti. Žvilgsnis užkliuvo už tolumoje raudonuojančių bažnytėlės bokštų. Priėjusi artyn ant laiptukų pamačiau ežiuką. Jis buvo įkišęs snukutį į plastikinę žvakidę. Jei nebūčiau jo iš ten ištraukusi, jis būtų uždusęs. Mes tik mechaniniai įrankiai kažkieno rankose. Ir elgiamės taip, kaip tas Kažkas to nori. Tik šiurpuliukai nubėga kūnu, kaip geriausias atlygis už išgelbėtą kažkam gyvybę...
Kokia skurdi mūsų kalba. Žodžiais sunku išsakyti tai, kas skaidriais krištoliukais susmigo į sielą. Neįmanoma žmonių kalba išreikšti neapsakomo Alpių grožio. Pasijunti be galo turtingas. Juk tai ką pamatei, ką pajutai yra tavo. To niekas neatims, nepavogs, nepamesi.
Svaiginantys Alpių vaizdai kažkur išgrūdo begėdę mintį, kad šis maratonas man - paskutinis. Atslūgo skausmas. Kaip lašas po lašo indas prisipildo vandens, taip į mano mintis vėl skverbiasi jis - svaiginančiai iškeliantis iki debesų ir žiauriai teškiantis žemėn, švelniai glostantis ir negailestingai skaudinantis, dosniai apdovanojantis ir griežtai baudžiantis - maratonas.
Gal atsiprašydamas už suteiktą skausmą maratonas, tarsi kilnus viduramžių riteris, padovanojo Malborko pilį. Ačiū už dovaną. Nebepykstu...
Vilija Damašickienė
Kartais laša kaip sunkūs lašai.
Kartais jas, kad sustotų maldauji...
Kartais jas, kad skubėtų prašai."
Tikrąją šių žodžių prasmę suvokiau tik grįžusi iš keturių dienų kelionės po Lenkiją, kur vykome su Jonavos klubo "Maratonas" bėgikais ir jų draugais. Šiltos saulėtos dienos dar labiau išryškino įvairiaspalvius gražiai renovuotus gyvenamuosius namus, sodrią miškų ir pievų žalumą, tvarkingus laukus ir pradedamas šienauti pievas. Pakelėje lyg kraujo pritaškyta raudonų aguonų. Geltonuojantys rapsų laukai. Ir nesupranti: saulė - danguje, ar nusiridenusi ant žemės...
Kelionės tikslas - maratonas. Tai lyg darbas, kurį atlikę, galėsime grožėtis žavingu Torūnės senamiesčiu su paminklu Kopernikui, gynybine siena ir pasvirusiu bokštu, nuo kurio, pasak legendos, ir kilęs miesto pavadinimas. Puikiame Bydgoszcz stadione galėsime stebėti lengvosios atletikos varžybas. Sirgsime už Eglę Balčiūnaitę, kuri 800m distancijoje iškovojo pirmąją vietą. Vyksime į Olivijos bažnyčią, sužavejusią nuostabiais vargonais.
Dar dovanų už įveiktą sunkų maratoną gausime Gdansko senamiestį su įžymiaisiais miesto vartais, seniausia iš plytų pastatyta bažnyčia, pirklių krantine su beveik tikru piratų laivu. Čia kiekvienas namas - tarsi atvirukas, kuriuo negali atsigrožėti. Pusdienį praleisime Malborko pilyje, menančioje viduramžių riterių laikus. Tik pilies pašonėje prilipę kioskeliai su kičiniais riterių atributais lyg svetimkūniai gadina puikų vaizdą. Paskutinis kelionės štrichas bus Griunvaldas - Žalgirio mūšio laukas.
Maratonas Torun - Bydgoszcz man dvidešimt antras. Dvidešimt vieną kartą aš jį įveikiau, o šis - dvidešimt antrasis nugalėjo mane. O ne! Jis mane sutrypė, apspjaudė, pažemino. Mano nuomone, maratonas įveiktas tada, kai visą distanciją bėgi. Šį kartą aš nesugebėjau to padaryti. Tiesiog kelis kilometrus ėjau pėsčia. Taip sunku dar niekada nebuvo.
Man bėgimas - tai savęs išbandymas, artėjimas prie savo galimybių ribos. Pakeliui iš Torūnės į Bydgoszcz aš prie jos taip priartėjau, kad rodos labiau nebeįmanoma. Tai pragariškas kelias. Jis - lyg skaistykla, kurią praėjus, siela išsivalo, nebelieka jokių nuodėmių. Pasijunti, lyg būtum švarus, tuščias indas.
Kaip ąsotis prisipildo skaidraus šaltinio vandens, taip į mano mintis maža srovele čiurlena prisiminimai iš kelionės į Šveicariją. Plonytis prisiminimų siūlas ilgėja, platėja, kol pavirsta lavina, kuri riaumodama šluoja iš kelio nuoskaudas, pažeminimą, liūdesį. Nors į Šveicariją vykome prieš kelis metus, rodos, tai buvo tik vakar. Kažkodėl prisiminimuose atgyja ne maratonas su įvairiaspalve vaivorykšte ant Ženevos ežero fontano purslų, o pati kelionė. Lyg įjungtos vaizdo kameros, mintys atkartoja tas devynias dienas, kupinas ramybės, atsipalaidavimo. Tarsi autopilotas būtų įjungtas. Tarytum kempinė geri į save pro šalį skriejančius nuostabius vaizdus. Jauti kaip tavo siela prisipildo žodžiais nenupasakojamų paveikslų.
Štai - snieguotos kalnų viršūnės, susmigusios į dangų... Savižudžiai kriokliai. Jie ištrykšta iš tarpeklių, panirusių į debesį, putodami krenta žemyn, kol sudužta į aštrius akmenis ir išnyksta pavirtę gaivia vėsa. Arba nučiurlena per akmenis į kalno papėdę. Pasijunti toks didelis, lyg ne žmogus, o kalno brolis būtum... Daug didesnis už raudonstogius namukus, išsibarsčiusius kalno papėdėje. Jie lyg avių bandos, besiropščiančios į kalną. Pakeliui rado žaliuojančią pievą. Tuoj žolę surupšnos ir vėl pasileis lipti aukštyn. Jie tikrai pasiklystų, jei ne bažnytėlių varpai, raginantys nenuklysti į šalį ir neatsilikti nuo būrio. Lyg tilindžiuojantis varpelis ant kaklo...
Ir rodos, su tais namukais į kalnus išėjo gerumas. Mes, dvasios iškrypėliai, nustembame, kai kalnuose sutiktas nepažįstamas žmogus mums nusišypso, pasisveikina. Ne iš reikalo, ne dėl naudos, o todėl, kad kitaip negali būti. Ir kalnų gegutei aš dėkinga, užklupusiai mane kalnuose be cento kišenėje. tarsi savo įtaigiu kūkavimu sakytų: "Ne piniguose, ne turtuose laimė. Jie traukia mus žemyn nuo kalno į liūną." Juk ateiname į šį pasaulį neturėdami nieko, ir išeidami pasiimsime tik savo sąžinę.
Nubudusi anksti ryte, jaukiame Austrijos kalnų viešbutuke, kažkodėl šokau iš lovos ir išėjau pasivaikščioti. Žvilgsnis užkliuvo už tolumoje raudonuojančių bažnytėlės bokštų. Priėjusi artyn ant laiptukų pamačiau ežiuką. Jis buvo įkišęs snukutį į plastikinę žvakidę. Jei nebūčiau jo iš ten ištraukusi, jis būtų uždusęs. Mes tik mechaniniai įrankiai kažkieno rankose. Ir elgiamės taip, kaip tas Kažkas to nori. Tik šiurpuliukai nubėga kūnu, kaip geriausias atlygis už išgelbėtą kažkam gyvybę...
Kokia skurdi mūsų kalba. Žodžiais sunku išsakyti tai, kas skaidriais krištoliukais susmigo į sielą. Neįmanoma žmonių kalba išreikšti neapsakomo Alpių grožio. Pasijunti be galo turtingas. Juk tai ką pamatei, ką pajutai yra tavo. To niekas neatims, nepavogs, nepamesi.
Svaiginantys Alpių vaizdai kažkur išgrūdo begėdę mintį, kad šis maratonas man - paskutinis. Atslūgo skausmas. Kaip lašas po lašo indas prisipildo vandens, taip į mano mintis vėl skverbiasi jis - svaiginančiai iškeliantis iki debesų ir žiauriai teškiantis žemėn, švelniai glostantis ir negailestingai skaudinantis, dosniai apdovanojantis ir griežtai baudžiantis - maratonas.
Gal atsiprašydamas už suteiktą skausmą maratonas, tarsi kilnus viduramžių riteris, padovanojo Malborko pilį. Ačiū už dovaną. Nebepykstu...
Vilija Damašickienė
2010 06 23
Nuotrauka iš autorės asmeninio albumo
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą