Čempioniškas Živilės pabėgimas

Europos čempionato maratono trasa suko keturis ratus miesto centre. Mes, sirgaliai, patyrėme dvi su puse valandos trukusią ekstazę, suspėdami bent dešimtį kartų paskanduoti būsimai nugalėtojai Ž.Balčiūnaitei bei už Lietuvos komandą bėgusioms R.Drazdauskaitei ir R.Kergytei.

Visos ligšiolinės lietuviško maratono istorijos kulminaciją stebėjome ties 28-ojo kilometro žyma, kur treneris R.Sausaitis paragino Živilę atsiplėšti nuo varžovių ir žymiausioji mūsų stajerė spurtavo savo triumfo link. Už keturių kilometrų pamatėme ją, išdidžiai lydimą motociklininkų, prabėgančią po Triumfo arka puse minutės anksčiau už artimiausią persekiotojų grupelę. Trisdešimties laipsnių karščio saulėkaitoje persvara tik didėjo ir dar prieš finišo liniją pasiekė minutę, atskyrusią auksą nuo sidabro.

Olimpinis Barselonos stadionas pastatytas ant kalvos. Į vakarines varžybas suėję žiūrovai ovacijomis pagerbė čempionę ir išklausė Tautiškos giesmės per apdovanojimo ceremoniją. Netrukus Živilė jau maloniai leido palaikyti aukščiausios prabos medalį su vardiniu įrašu ir atsakė į kelis klausimus.

Po pergalės jau bendravai su žurnalistais. Koks buvo dažniausia užduodamas klausimas?

Buvo labai karšta, tai visi klausinėjo, kaip susitvarkiau su oru.

Ne visi žino, kad mėgsti varžytis kaitroje, kaip ir ne visi atsimena, kad jau esi laimėjusi Ispanijoje, Valensijos maratone 2004-aisiais. Kaip viskas atrodė anuomet?

Tada tiesiog dariau treniruotę, panašiai, kaip šiemet Sevilijos maratone. Pamenu buvo viena portugalė, planavusi bėgti per 2.27, bet ją pasigavau. Labai neskubėjau, dar ir į tualetą užbėgau. Kai treniruojiesi, nėra kur labai skubėti.

Ar šiandien pastebėjai susistumdymą pirmajame kilometre, kai griuvo švedė L.Gavelin?

Ne.

Tai gerai, nes prieš ketverius metus Geteborge nukentėjai...

Tada pakrito man po kojomis. Ir šiandien daug makalavosi, maišėsi, bet nesunkiai pastumdavau, turiu daugiau raumenų masės. Mokyklą baigiau su 38 kg, o kai atsirado raumenų, iškart pasunkėjau. Šiandien išėjau į trasą 46-ių, baigiau - 43-jų kilogramų svorio.

Ar turėjai tokių atakų, kokią parodei šiandien, patirties?

Ne. Man daugkart treneris kalė, J.Prokopčuka nemažai patarė, kad turiu taip daryti. Kartu treniravomės, žiemą ji man padėjo, balandį – aš jai.

Kaip pasiryžai pabėgti nuo kitų?

Labai nustebino, kai treneris planuose parašė „Pirma vieta“. Kitas dalykas – buvome sutarę, ką turiu daryti, tik laukiau jo nurodymo, kada. Svarbiausia - ausys buvo pakabintos, nesidairiau, tik ausis buvau įjungusi ir išgirdau: „Laikas!“ Pati nepajutau, kaip išbėgau iš grupės, kaip užhipnotizuota šiandien buvau.

Treneris pakeitė treniruočių metodikas, labai daug vaikė mane vieną, padėdamas tik pabaigoje. Sakydavo: „Turi išmokti viena bėgti.“ Kriokdavau, varydavau iki nukritimo, neįvykdydavau užduočių, kalnuose pulsas aukštas būdavo... Bet tai davė efektą.
Man jau prieš trenerį buvo gėda, norėjau, kad jis pasidžiaugtų.

Ar finišuodama žinojai, kad turi minutę atsargos?

Ne. Vis bandžiau pasižiūrėti, ar jos greitėja, ar ne. Saugojausi, žinojau, kad tik iš toliau galiu pabėgti.

Ačiū už pokalbį, už pergalę ir už pabėgimą – gražiausia, ką gali išvysti maratono sirgaliai.