Šiame straipsnyje noriu papasakoti tiems, kuriems įdomu, kaip aš oficialiai tapau „Ironman‘u“. Prieš trejus metus buvau eilinis pilietis, gyvenęs „ant sofos“, tačiau po vieno autoįvykio kažkas manyje apsivertė. Pasaulis nušvito kitomis spalvomis, ir nusprendžiau, kad reikia iš esmės viską keisti. Nubėgti Vilniaus maratoną pasirodė gana įdomi mintis, nors tuo metu vargiai tegalėjau įveikti 500 m bėgte. Tačiau pasiieškojęs apie bėgimą informacijos internete, pasiėmęs kažkokį planiuką, kovo mėnesį pirmąkart savo gyvenime išėjau laukan bėgioti, o 2008 metų rugsėjį jau stovėjau Vilniaus maratono starte.
Maratoną tąkart nubėgau per 03:37, tačiau tikrai ne laikas buvo svarbiausia. Pati nuotaika, savijauta kažko, kam taip ilgai ruošeisi (tuo metu man 6 mėn. pasiruošimo atrodė beprotiškai ilgas tarpas) dar ilgai maloniai glostė savimeilę, tačiau greitai viską užpildė pomaratoninė tuštuma – o kas dabar?
Ir vėlgi, tame pačiame internete sužinojau apie Ironman varžybas. Prisižiūrėjau įvairiausių video – varžybos atrodė mažų mažiausiai antžmogiškos... Maratonas, palyginus su Ironman distancija, atrodė kaip pasivaikščiojimas parke... Kaip tik man!
Trumpai apie Ironman varžybas. Pirmąkart idėja jas surengti kilo 1977 metais Havajuose. Ilgai besitęsiantį ginčą, kas pasaulyje geriausi atletai – dviratininkai, plaukikai ar bėgikai, nuspresta išsiaiškinti vienose varžybose – į jas apjungti Waikiki plaukimo maratoną (3.8 km), Oahu dviračių lenktynes (180 km – paprastai jos trukdavo 2 dienas) ir Honolulu maratoną (42.195 km). Tada laimėjo Tomas Warrenas, užtrukęs 11:15h, iš viso susirinko 15 dalyvių.
Šiandien Ironman laikomos vienomis prestižiškiausių ištvermės varžybų pasaulyje. Trasa visada parenkama tokia, kad nebūtų per lengva – karštis, kalnai. Tačiau dalyvių niekada netrūksta. Registracija paprastai tetrunka keletą savaičių, ji baigiasi, likus metams laiko iki paties renginio. 2000-aisiais triatlonas, tiesa, trumpesne distancija, buvo įtrauktas į olimpinių sporto šakų sarašą.
Apsisprendęs leistis į šią “kelionę”, pradėjau aktyviai domėtis triatlonu. Žinojau, kad savarankiškai pabėgioti nebeužteks, nes plaukti praktiškai nemokėjau, apie dviračių sportą supratimo daug taipogi neturėjau. Susipažinau su triatlono sporto šakos negausiais atstovais Lietuvoje, pradėjau reguliariai treniruotis, dalyvauti įvairiose trumpesnio nuotolio triatlono varžybose. Pirmais metais buvau sau išsikėlęs uždavinį susipažinti su triatlonu, perprasti jo technines puses, išmokti plaukti...
Antrais metais jau galėjau drąsiai save vadinti sportininku. Namie puikavosi medaliai, plaukimas pradėjo panašėti į sportinį, 10-14 treniruočių per savaitę nebeatrodė kažkas nerealaus – tiesiog dar viena “darbinė savaitė”. 2009-ų metų rugsėjį nusipirkau registraciją į Ironman varžybas Vokietijoje, Bavarijoje, Regensburge, 2010-iems metams.
Dar vieni metai prakaito, bėgimo krosai žiemą prie -20c, dviračio mynimas namie ant staklių, ir laikas nepastebimai bėgo, artėjo ta diena. Žinoma, keliais sakiniais tų keleto metų prakaito nenupasakosi.. Buvo visko – ir traumų, ir skausmo, ir nevilties, bet visad pavykdavo atsistoti. Kartais pačiam, kartais savo gyvenimo draugės padedamam.
Birželio pabaigoje, likus tik mėnėsiui iki gyvenimo starto, dar dalyvavau Lietuvos čempionate, kur pavyko iškovoti titulą. Tiesa, ne be pasekmių... Lyg tyčia, stipriausioji mano pusė - bėgimas, pradėjo šlubuoti – po čempionato gavau kojos traumą, ir visiškai nebegalėjau bėgioti. Nieko kito nebeliko, tik su tuo susitaikyti, plaukti, minti dviratį, ir tikėtis geriausio...
Iki starto likus keturioms dienoms, išvykome į Vokietiją. Mintys ištisai sukosi tik apie koją – kaip bėgsiu, jeigu net eidamas šlubuoju? O ir sportbačių jau mėnesį neavėjau...
Apie pačias varžybas. Regensburgas yra vienas seniausių Vokietijos miestų, visas jo senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo apsaugos programą. Plaukimo trasa gan paini: aplink plūdurus gana nedideliame karjere. Dviračių trasa – du ratai po 90 km, įkalnių – 60 km. Bėgimo trasa – 4 ratai miesto centre, senamiestyje. Nors starto mokestis tikrai nemažas (380 eurų), tačiau servisas ir varžybos – aukščiausio lygio. Praktiškai kiekvienam dalyviui buvo vos ne po asmeninį padėjėją, kuris nešdavo tau daiktus, pripūsdavo padangas, surinkdavo drabužius. Varžybas filmavo 3 malūnsparniai, dviračių trasoj ištisai zujo teisėjai bei trasos policija ant motociklų. Prieš varžybas – “pasta party”, valgyk kiek lenda, gerk alaus į valias. Po varžybų – dušai, masažas, maistas, kitą dieną – apdovanojimų ceremonijoj vėlgi, karštas maistas, gėrimai. Minios žmonių trasoje skleidė beprotišką triukšmą, atrodė jog esi vos ne “Tour de France”... Dalyvių buvo 2500, iš 54 šalių.
Varžybos prasidėjo 3.8 km plaukimu vietiniame karjere 7 val. ryto. Kadangi plaukimas visad buvo mano silpniausia rungtis, tikrai jaudinausi, kaip reiks plaukti šitoje “baloje” kartu su kitais 2500 dalyvių. Tačiau vaizduotėje jau daugybę kartų buvau apžvelgęs visus įmanomus scenarijus, tad sekėsi tikrai neblogai. Ne kartą užvožė ir man, ir aš kažkam, tad plaukimas buvo tikrąja ta žodžio prasme kova už būvį – sustosi, visa banda lips ant tavęs, ir nuskęsti tikrai nėra taip jau sudėtinga. Iš vandens išlipau daug anksčiau nei planavau aš, ir mane lydėjusi trenerė, bei draugai. 01:12:57. Todėl nieks manęs išlipančio taip ir nepamatė.
180 km dviračio rungties bijojau mažiausiai, tiesiog kėliau sau kelis pagrindinius uždavinius : 1) nenugriūti; 2) negauti baudos už draftinimą – sėdėjimą kito dviratininko oro maiše; 3) reguliariai maitintis pagal grafiką; 4) nepersistengti – prisiminti apie laukiantį maratoną. Kadangi trasa tikrai nebuvo lygi, kiekviename rate įkalnė truko 30 km, vietomis atkarpos su 10 % įkalne, akivaizdu, kad nuo tų kalnų reikėjo ir leistis... O tokiems nusileidimams nebuvau psichologiškai pasiruošęs, nes Lietuvoje tiesiog neturime tokių sąlygų, kur taip treniruotis... Tad pirmajame rate laikas nuo laiko teko stabdyti, nes nėra jauku nuo kalno leistis 80 km/h, jei to nesi daręs reguliariai... Taip pat, šioks toks nesusipratimas įvyko, kai mano palaikymo komandai dėl uždarytų kelių nepavyko laiku nusigauti į maitinimo punktą, kuriame leidžiama perduoti maistą sportininkams, tad 40 kilometrų buvau likęs be vandens ir maisto. Kitame punkte nusprendžiau nerizikuoti ir pradėjau maitintis varžybų organizatorių želiais ir izotoniniais gėrimais.
Maratoną pradėjau šiek tiek pasilpęs – jaučiau to 40 km „tuščio“ važiavimo pasekmes. Tad iškart pradėjau maitintis. Taip pat nežinojau, nei kaip reaguos koja, nei organizmas, nematęs bėgimo daugiau negu mėnesį laiko. Tačiau gerai vienas draugas sakė: koją tau, maratoną bėgant, mažiausiai skaudės... Diena buvo karšta, 32c šilumos, ir jei ne minios žmonių, tiesiog nerealiai palaikančių atletus, vargu ar bučiau pabaigęs trasą. Protarpiais maitinimo punktuose valgiau netgi tortą – pamenu pradžioje juokiausi – kas gi valgys tortą bėgdamas. Taip pat pagaliau po ilgos pertraukos pamačiau savus, tai įkvėpė, ir davė jėgų.
Apskritai, bėgimu savo to šliaužimo nedrįsčiau vadinti... Tai daugiau buvo ėjimas su bėgimo proveržiais... Vis dėlto maratoną šiandien, manau, esu tikrai pajėgus bėgti „iš 3 valandų“. Na, bet kažkaip praėjo tos 04:50, ir pamatęs finišą, išdidžiai bėgdamas, kirtau liniją. Bendras laikas – 12:39. Vieta – 1047.
Paskui - medaliai, malonūs siurprizai, alus ir miegas.
Kolega Laurynas, kuris yra profesionalus triatlonininkas, dėjo nemažai vilčių į šias varžybas, tačiau koją pakišo startas – po šūvio, kažkas alkūne taip trenkė į kojos raumenį, kad visą plaukimą teko plaukti tik rankų pagalba, o po plaukimo medikai nenorėjo leisti jam tęsti varžybų. Tačiau po valandos masažų ir šaldymo, koja pradėjo judėti, ir jis sėdo ant dviračio. Jau antrame rate pamačiau jį pralekiantį. Atrasti jėgų ir stiprybės tęsti ir baigti varžybas po tokio starto - išties įkvepia.
Matyt kad ir vėl vidinis „aš“ ieškos naujų iššūkių, tik gal jau nebe sporte, tačiau sportas vis tiek liks greta – ką išmoksti, ant pečių nešioti nebereikia.
Standartinis mano aplinkos žmonių klausimas man dabar yra „o kas toliau?“. „Kam tau to reikėjo?“. Tikriausiai reikėjo dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių žmonės lipa į kalnus, plaukia per vandenynus. Tik savo galimybių ribose taip gerai galima pažvelgti į save. Manau tikrai nesuklysiu pasakęs, kad šis mano pasiekimas pakeitė mane iš esmės – suformavo naują požiūrį į įvairius gyvenimo dalykus, atsirado naujos vertybės. Supratau, kaip svarbu yra artimųjų pagalba, ir tikriausiai svarbiausia, supratau, kad „impossible is nothing“. Net ir tolimiausi tikslai pasiekiami nuosekliu darbu, tik svarbiausia - tikėti pačiu savimi.
Vytautas Kaziukonis
Nuotrauka iš autoriaus asmeninio albumo
Maratoną tąkart nubėgau per 03:37, tačiau tikrai ne laikas buvo svarbiausia. Pati nuotaika, savijauta kažko, kam taip ilgai ruošeisi (tuo metu man 6 mėn. pasiruošimo atrodė beprotiškai ilgas tarpas) dar ilgai maloniai glostė savimeilę, tačiau greitai viską užpildė pomaratoninė tuštuma – o kas dabar?
Ir vėlgi, tame pačiame internete sužinojau apie Ironman varžybas. Prisižiūrėjau įvairiausių video – varžybos atrodė mažų mažiausiai antžmogiškos... Maratonas, palyginus su Ironman distancija, atrodė kaip pasivaikščiojimas parke... Kaip tik man!
Trumpai apie Ironman varžybas. Pirmąkart idėja jas surengti kilo 1977 metais Havajuose. Ilgai besitęsiantį ginčą, kas pasaulyje geriausi atletai – dviratininkai, plaukikai ar bėgikai, nuspresta išsiaiškinti vienose varžybose – į jas apjungti Waikiki plaukimo maratoną (3.8 km), Oahu dviračių lenktynes (180 km – paprastai jos trukdavo 2 dienas) ir Honolulu maratoną (42.195 km). Tada laimėjo Tomas Warrenas, užtrukęs 11:15h, iš viso susirinko 15 dalyvių.
Šiandien Ironman laikomos vienomis prestižiškiausių ištvermės varžybų pasaulyje. Trasa visada parenkama tokia, kad nebūtų per lengva – karštis, kalnai. Tačiau dalyvių niekada netrūksta. Registracija paprastai tetrunka keletą savaičių, ji baigiasi, likus metams laiko iki paties renginio. 2000-aisiais triatlonas, tiesa, trumpesne distancija, buvo įtrauktas į olimpinių sporto šakų sarašą.
Apsisprendęs leistis į šią “kelionę”, pradėjau aktyviai domėtis triatlonu. Žinojau, kad savarankiškai pabėgioti nebeužteks, nes plaukti praktiškai nemokėjau, apie dviračių sportą supratimo daug taipogi neturėjau. Susipažinau su triatlono sporto šakos negausiais atstovais Lietuvoje, pradėjau reguliariai treniruotis, dalyvauti įvairiose trumpesnio nuotolio triatlono varžybose. Pirmais metais buvau sau išsikėlęs uždavinį susipažinti su triatlonu, perprasti jo technines puses, išmokti plaukti...
Antrais metais jau galėjau drąsiai save vadinti sportininku. Namie puikavosi medaliai, plaukimas pradėjo panašėti į sportinį, 10-14 treniruočių per savaitę nebeatrodė kažkas nerealaus – tiesiog dar viena “darbinė savaitė”. 2009-ų metų rugsėjį nusipirkau registraciją į Ironman varžybas Vokietijoje, Bavarijoje, Regensburge, 2010-iems metams.
Dar vieni metai prakaito, bėgimo krosai žiemą prie -20c, dviračio mynimas namie ant staklių, ir laikas nepastebimai bėgo, artėjo ta diena. Žinoma, keliais sakiniais tų keleto metų prakaito nenupasakosi.. Buvo visko – ir traumų, ir skausmo, ir nevilties, bet visad pavykdavo atsistoti. Kartais pačiam, kartais savo gyvenimo draugės padedamam.
Birželio pabaigoje, likus tik mėnėsiui iki gyvenimo starto, dar dalyvavau Lietuvos čempionate, kur pavyko iškovoti titulą. Tiesa, ne be pasekmių... Lyg tyčia, stipriausioji mano pusė - bėgimas, pradėjo šlubuoti – po čempionato gavau kojos traumą, ir visiškai nebegalėjau bėgioti. Nieko kito nebeliko, tik su tuo susitaikyti, plaukti, minti dviratį, ir tikėtis geriausio...
Iki starto likus keturioms dienoms, išvykome į Vokietiją. Mintys ištisai sukosi tik apie koją – kaip bėgsiu, jeigu net eidamas šlubuoju? O ir sportbačių jau mėnesį neavėjau...
Apie pačias varžybas. Regensburgas yra vienas seniausių Vokietijos miestų, visas jo senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo apsaugos programą. Plaukimo trasa gan paini: aplink plūdurus gana nedideliame karjere. Dviračių trasa – du ratai po 90 km, įkalnių – 60 km. Bėgimo trasa – 4 ratai miesto centre, senamiestyje. Nors starto mokestis tikrai nemažas (380 eurų), tačiau servisas ir varžybos – aukščiausio lygio. Praktiškai kiekvienam dalyviui buvo vos ne po asmeninį padėjėją, kuris nešdavo tau daiktus, pripūsdavo padangas, surinkdavo drabužius. Varžybas filmavo 3 malūnsparniai, dviračių trasoj ištisai zujo teisėjai bei trasos policija ant motociklų. Prieš varžybas – “pasta party”, valgyk kiek lenda, gerk alaus į valias. Po varžybų – dušai, masažas, maistas, kitą dieną – apdovanojimų ceremonijoj vėlgi, karštas maistas, gėrimai. Minios žmonių trasoje skleidė beprotišką triukšmą, atrodė jog esi vos ne “Tour de France”... Dalyvių buvo 2500, iš 54 šalių.
Varžybos prasidėjo 3.8 km plaukimu vietiniame karjere 7 val. ryto. Kadangi plaukimas visad buvo mano silpniausia rungtis, tikrai jaudinausi, kaip reiks plaukti šitoje “baloje” kartu su kitais 2500 dalyvių. Tačiau vaizduotėje jau daugybę kartų buvau apžvelgęs visus įmanomus scenarijus, tad sekėsi tikrai neblogai. Ne kartą užvožė ir man, ir aš kažkam, tad plaukimas buvo tikrąja ta žodžio prasme kova už būvį – sustosi, visa banda lips ant tavęs, ir nuskęsti tikrai nėra taip jau sudėtinga. Iš vandens išlipau daug anksčiau nei planavau aš, ir mane lydėjusi trenerė, bei draugai. 01:12:57. Todėl nieks manęs išlipančio taip ir nepamatė.
180 km dviračio rungties bijojau mažiausiai, tiesiog kėliau sau kelis pagrindinius uždavinius : 1) nenugriūti; 2) negauti baudos už draftinimą – sėdėjimą kito dviratininko oro maiše; 3) reguliariai maitintis pagal grafiką; 4) nepersistengti – prisiminti apie laukiantį maratoną. Kadangi trasa tikrai nebuvo lygi, kiekviename rate įkalnė truko 30 km, vietomis atkarpos su 10 % įkalne, akivaizdu, kad nuo tų kalnų reikėjo ir leistis... O tokiems nusileidimams nebuvau psichologiškai pasiruošęs, nes Lietuvoje tiesiog neturime tokių sąlygų, kur taip treniruotis... Tad pirmajame rate laikas nuo laiko teko stabdyti, nes nėra jauku nuo kalno leistis 80 km/h, jei to nesi daręs reguliariai... Taip pat, šioks toks nesusipratimas įvyko, kai mano palaikymo komandai dėl uždarytų kelių nepavyko laiku nusigauti į maitinimo punktą, kuriame leidžiama perduoti maistą sportininkams, tad 40 kilometrų buvau likęs be vandens ir maisto. Kitame punkte nusprendžiau nerizikuoti ir pradėjau maitintis varžybų organizatorių želiais ir izotoniniais gėrimais.
Maratoną pradėjau šiek tiek pasilpęs – jaučiau to 40 km „tuščio“ važiavimo pasekmes. Tad iškart pradėjau maitintis. Taip pat nežinojau, nei kaip reaguos koja, nei organizmas, nematęs bėgimo daugiau negu mėnesį laiko. Tačiau gerai vienas draugas sakė: koją tau, maratoną bėgant, mažiausiai skaudės... Diena buvo karšta, 32c šilumos, ir jei ne minios žmonių, tiesiog nerealiai palaikančių atletus, vargu ar bučiau pabaigęs trasą. Protarpiais maitinimo punktuose valgiau netgi tortą – pamenu pradžioje juokiausi – kas gi valgys tortą bėgdamas. Taip pat pagaliau po ilgos pertraukos pamačiau savus, tai įkvėpė, ir davė jėgų.
Apskritai, bėgimu savo to šliaužimo nedrįsčiau vadinti... Tai daugiau buvo ėjimas su bėgimo proveržiais... Vis dėlto maratoną šiandien, manau, esu tikrai pajėgus bėgti „iš 3 valandų“. Na, bet kažkaip praėjo tos 04:50, ir pamatęs finišą, išdidžiai bėgdamas, kirtau liniją. Bendras laikas – 12:39. Vieta – 1047.
Paskui - medaliai, malonūs siurprizai, alus ir miegas.
Kolega Laurynas, kuris yra profesionalus triatlonininkas, dėjo nemažai vilčių į šias varžybas, tačiau koją pakišo startas – po šūvio, kažkas alkūne taip trenkė į kojos raumenį, kad visą plaukimą teko plaukti tik rankų pagalba, o po plaukimo medikai nenorėjo leisti jam tęsti varžybų. Tačiau po valandos masažų ir šaldymo, koja pradėjo judėti, ir jis sėdo ant dviračio. Jau antrame rate pamačiau jį pralekiantį. Atrasti jėgų ir stiprybės tęsti ir baigti varžybas po tokio starto - išties įkvepia.
Matyt kad ir vėl vidinis „aš“ ieškos naujų iššūkių, tik gal jau nebe sporte, tačiau sportas vis tiek liks greta – ką išmoksti, ant pečių nešioti nebereikia.
Standartinis mano aplinkos žmonių klausimas man dabar yra „o kas toliau?“. „Kam tau to reikėjo?“. Tikriausiai reikėjo dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių žmonės lipa į kalnus, plaukia per vandenynus. Tik savo galimybių ribose taip gerai galima pažvelgti į save. Manau tikrai nesuklysiu pasakęs, kad šis mano pasiekimas pakeitė mane iš esmės – suformavo naują požiūrį į įvairius gyvenimo dalykus, atsirado naujos vertybės. Supratau, kaip svarbu yra artimųjų pagalba, ir tikriausiai svarbiausia, supratau, kad „impossible is nothing“. Net ir tolimiausi tikslai pasiekiami nuosekliu darbu, tik svarbiausia - tikėti pačiu savimi.
Vytautas Kaziukonis
Nuotrauka iš autoriaus asmeninio albumo
Pranešimai
2 komentarai:
Nu jo... Saunuolis ir puikus sportininkas. KOmentuoti kaip ir nera ka. Siulau grizti prie maratono:))
Pritariu siūlymui - kas pasipasakos, pasidalins praktiškais patarimais apie šių metų karčių įtaką treniruotėms, pasiruošimui VM ? Ką siūlytumėte nuveikti per likusias tris savaites ? Gal būt reiktų koreaguoti būsimo Maratono bėgimo strategiją, planuoti lėtesnį (greitesnį) tempą ?
Rašyti komentarą