Palaidojo Bronislovą Lubį. Žmogus sustojo, važiuodamas įkalnėn dviračiu. Staigi pabaiga trenkė žaibu daugeliui gyvųjų, bet gal nors apsaugojo nuo kančios patį velionį.
Kranto nepasiekė užkietėjęs buriuotojas Šarūnas Vasiliauskas. Žuvo pasinėręs į mėgstamo užsiėmimo bangas, bet ar gi nuo to lengviau?
Šią savaitę jaučiuosi lyg Levo Tolstojaus apysakos „Ivano Iljičiaus mirtis“ veikėjas, kuriam kiti suokalbiškai merkia akį su džiugesiu, jog mirė kažkas kitas: „Kvailai padarė tas Ivanas; kas kita mudu.“
Galutinį finišą kiekvienas galime pasiekti bet kurią akimirką. Bėgimo trasoje, parke, sporto klube, jachtoje – mirtis akredituota patekti į visas zonas. Įspėjimai plūsta toliau: Andrius Rimiškis blogai pasijuto Subačiaus kultūros namų scenoje, Aplinkos ministras atsidūrė ligoninėje, Arvydas Sabonis dar reabilituojasi, bet jau prezidentas.
Visiems, o prezidentams ypač, derėtų pasimokyti iš Valdo Adamkaus. Daugybę metų kasdien jo rytas prasideda valanda plaukimo baseine.
Ave, vita!
Pranešimai
2 komentarai:
Visi, be išimties, patirsim tai.
Bet.....kaip ir bėgime - norisi finišą pasiekt šviesia galva ir iš savęs neišsunkus paskutinės gyvasties......Todėl bėgu - kad jausčiau kiekvieną akimirką - gyvenimo nuostabą ir kūno vienalytę stiprybę.....:)
Geri pamąstymai apie Vėlines ir bėgimą. Kai dalyvavome orientavimosi sporto Oringeno varžybose Švedijoje (po Berlyno sienos žlugimo mūsų iš Lietuvos buvo apie tūkstantis dalyvių, o iš Pabaltijo trys tūkstančiai gyveno Balternios stovykloje ) tai vienas per 90 metų dalyvis nepasiekė finiš-mirė prie pat finišo. Tas pats nutiko ir per pasaulio veteranų čempionatą Neringoje, kai irgi suomis krito nedabėgęs finišo. Vieną kartą Tartų slidinėjimo maratone irgi pračiuožiau 50-tame kilometre pro gulintį ant rogių su užtempta kepuraite ant veido. Todėl finišo esančio už 13 km nežinau, kas nepasiekė - vyras, ar moteris. Sakė, kad krito prieš pusvalandį. Tad būta gero slidininko, kuris bendrame starte sugebėjo prieš manę net pusvalandžiu priekyje būti. Taigi Vėlinių proga ir aš buvau du straipsnius parašęs apie amžinosios atminties pramoninką Bronislovą Lubį, su kuriuo buvau pažstamas nuo jaunystės, kaip su vandens turizmo ir sporto kolega, mėgusio plaukioti baseine, nes dirbau treneriu-dėstytoju "Azotas" sporto kolektyve. Taigi už jo vėlę šventąsias mišias toje bažnyčioje, kurioje ji atsirado dėka keliautojo irgi kaip Bronislovas Lubys, keliavusio į Jeruzalę su Radvilu Našlaitėliu prieš keturis šimtų metų - žiūrėkite ir skaitykite - http://kazlusporto.puslapiai.lt/gyvenimas/bronislovo-lubio-in-memoriam/index.htm
Rašyti komentarą