Atgal į trasą

Maratonininkams atostogos nepriklauso. Po ilgesnės treniruočių pertraukos ištvermė sugrįžta į pradinį lygmenį, ir išsigąstate, kad įprastas savaitgalinis dvidešimties km atstumas tapo neįveikiamas, nes pasenote. Paistalai. Imkite bėgioti reguliariai ir bemat grįšite į pažįstamas vėžes.

Rašytojams yra kitaip. Kūrybinis nuovargis negailestingai kirto per didįjį dešinės plaštakos pirštą, kuriuo spausdinu daugumą raidžių. Sako, Murakamis sugeba kokybiškai kalti po du puslapius per dieną trisdešimt metų iš eilės. Lenkiu galvą, bet kas gi ryšis pirkti antrą būstą vien jo knygoms susikrauti? Ingrida Šimonytė nepataria.

Žmonės ima klausinėti, ar nepervadinsiu tinklaraščio į „Triatlono lauką“. Na gi, ramiai! Sulaukus keturiasdešimt vienerių, užsiauginti žiaunas gana sudėtinga. Jeigu pastebėjote, kad pajėgiu perplaukti baseiną su pririštais prie delnų geltonais kastuvėliais, tai dar nereiškia, kad maratoną bėgsiu rankomis.

Jau užsiregistravau Vilniaus maratonui ir Pusmaratoniui. Ne nesiruošiu bėgti abiejų nuotolių rugsėjo devintąją. Pusmaratonis vyks balandį, ir tai nuostabu. Netrukus ketinu plačiau aptarti šias naujienas.

Ir dar: jei tikitės dovanų gauti „Maratono lauko“ knygą, kitais metais atėję į dešimtojo Vilniaus maratono startą, labai klystate. Papildomo tiražo nebus. Bus kas nors nauja. Tuomet pasiteiravę manęs, kur ją įsigyti, išvysite žvilgsnį, išlavintą atsakinėjant į tokius klausimus apie popierinį „Kelią į bazę“.

Marš į trasą, nelaukiant pirmadienio!