Vitoldas Milius: „Verta mokytis ne valdyti automobilį, o galvoti vairuojant“

Kas tau yra automobilis: darbo įrankis, susisiekimo priemonė ar pramoga?

Visiškai viskas ir dar daugiau. Gimiau su automobilio vairavimo mikroschema. Kitaip nepaaiškinsi, nes jokių pavyzdžių vaikystėje neturėjau, o tėvukas, amžiną jam atilsį, buvo geografas, mokslininkas, kuriam automobiliai buvo gana svetimi. Nuo darželio piešdavau (atseit neblogai) tik mašinytes, mokykloje domėjausi vien automobiliais, kur stoti neturėjau jokių abejonių: manęs laukė automobilizmas ir autoūkis.

Dabar man automobiliai – ir svajonės, ir kasdienybė. Domiuosi tiek jų techninėmis savybėmis, tiek meniniais dizaino aspektais, bet labiausia patinka vairuoti.

Kuo dar moki važiuoti?

Dviračiu. Troleibusu – prireikė išmokti vienam filmavimui. Motociklu, motoroleriu. Esu Indijoje vairavęs tuk tuką... Ką dar? Teko vairuoti motorines valtis, vandens ir sniego motociklus, keturratį.

Kaip jautiesi, persėdęs nuo automobilio vairo ant dviračio arba užsisegęs slidžių apkaustus?

Gal ir nepatikėsi, nes daugiau tokių žmonių nepažįstu, bet jeigu kur nors judu, tai įsivaizduoju, kad važiuoju su mašina. Nuo vaikystės. Darželyje mus išvesdavo į Šilo slėnį, ir aš visą kelią „vairuodavau“, eidamas vorele. Miško takelis man tapdavo plentu. Lygiai tas pats atsitiko, kai išmokau važiuoti dviratuku. Važinėdavausi labai daug, nuolat žaisdamas, kad tai - mano automobilis.

Dabar slidinėjant tas jausmas gal kiek silpnesnis, bet vis tiek nedingsta. Šliuožiant maratonuose, vis norisi įjungti posūkio signalą, nes juk ruošiuosi lenkti varžovą, turėsiu iššokti iš vėžių, perlipti į gretimas.

Kiek toliausia teko nušliuožti slidėmis?

90 kilometrų. Prieš porą metų – Švedijoje, Vasaloppet varžybose. Klasikiniu žingsniu.  

Kiek laiko užtrukai?     

Visą dieną. Trečią nakties palikau savo mašiną (nes iš namų atvažiavau automobiliu) aikštelėje prie finišo. Dvi valandas važiavom autobusu į startą. O paskui patyriau įdomų Vasaloppet niuansą: kadangi neturėjau reitingo, nes startavau pirmą kartą, tai teko stoti į galą ir po starto laukti dvi valandas, kol visi, iščiuožę prieš mane, sulips į pirmąjį kalną. Dvi valandas su tūkstančiais kitų naujokų stoviniavau šaltyje nejudėdamas!

Tuomet jau atrodė, kad pavarysiu, nes jaučiausi turįs iš ko, tačiau dvidešimt penktame kilometre supratau suklydęs. Atsigavau tik prieš finišą, per paskutinius dešimtį kilometrų aplenkiau dar du tūkstančius slidininkų ir užbaigiau distanciją besigrauždamas: „Kodėl čia tik 90 km, o ne visas šimtas?!”

O per kiek nuvažiavai iš Lisabonos į Vladivostoką?

Per vienuolika dienų, naktimis miegodavau. Aišku, važiavau tik dėl rekordo, nes šiaip tokiu maršrutu vienam vairuoti nėra jokios prasmės. Didžiausia kelio dalis – visiška nuobodybė.

Koks tai atstumas?

Šešiolika tūkstančių trys šimtai.

Kiek daugiausia esi nubėgęs?

Berlyno maratoną.

Mokai vairuoti, ką tik pasirodė tavo parašytas „Vairuotojo vadovas“, patarimų knyga naujokams ir profesionalams. Ko labiausia stinga patyrusiems vairuotojams?

Labai retai kam nors trūkta automobilio valdymo gebėjimų, nors žmonės dažnai taip galvoja. Atseit, jei pramoks ekstremalaus vairavimo, tai jiems pravers kritinėje situacijoje. Netiesa. Šitai gali tik nuolat besitreniruojantys lenktynininkai, išsiugdę atitinkamus refleksus. Visi kiti, net žinodami, kaip suvaldyti automobilį, prireikus nepajėgs to padaryti. Nesvarbu, kad kadaise bandė to mokytis ar dalyvavo lenktynėse. Jie nebeturi refleksų, todėl pristigs laiko.

Labiausia verta mokytis vairuoti taip, kad nepakliūtum į avarinę situaciją.

Kas čia svarbiausia?

Svarbiausia – mąstyti. Vairuojant reikia galvoti apie važiavimą. Kalbėtis telefonu vairuojant negalima ne tik dėl to, kad tuomet laikai vairą viena ranka, bet dar labiau dėl to, kad blaškosi dėmesys, pranyksta budrumas. Taisyklės leidžia naudotis laisvų rankų įranga, tačiau kalbėdamas per ją vairuoji iš esmės taip pat prastai, kaip ir su mobiliuoju rankoje.

Kita svarbi sritis – situacijos prognozavimas, sprendžiant, kaip pasielgti po kelių akimirkų. Išmokus teisingų principų, išvengiama kvailų klaidų, sukeliančių daugiausia makalynės ir pavojų keliuose.

Kalifornijoje jau įteisinti save pilotuojantys automobiliai. Gal vairavimas taps beverčiu įgūdžiu, juk nebesimokome jodinėti žirgais?

Garantuoju, kad artimiausius dešimtį metų taip nenutiks. Be to, visai neaišku, kur nuves technikos pažanga. Gal mes tik skraidysime?

Šiandien daugelis gamintojų įdiegia sistemas, padedančias laikytis atstumo, likti savo eismo juostoje, laiku stabdyti. Kai kurias vairuotojo pareigas visiškai perima automatika.

Primena dramą Klarko ir Kubriko „2001 m. Kosmoso odisėjoje“. Ar ne per daug galių įgyja dirbtinis intelektas?

Taip, šie dalykai turi minusų. Net pati paprasčiausia nustatyto greičio palaikymo funkcija kartais kelia pavojų, nes vairuotojas snūsteli arba susikelia kojas ant prietaisų skydelio. Pažangesnė greičio kontrolės sistema jau palaiko saugų atstumą nuo priekyje važiuojančio automobilio, neleisdama prie jo pernelyg priartėti. Paskui net standartiniuose modeliuose atsirado šoniniai jutikliai, matantys nubrėžtas ant asfalto linijas ir neleidžiantys jų kirsti. Aišku, kol kas vairuotojas dar gali pats spręsti, jei nori pasukti į kitą eismo juostą.

Kalifornijoje jau leidžiama važinėti automobiliais be vairuotojo, ir tai gana revoliucingas sprendimas. Šiaip automobilizmas vystosi lėtai. Juk šiuolaikinės mašinos ne ką skiriasi nuo pirmojo „Fordo“: ratai apvalūs, padangos guminės, vairas veikia taip pat ir net variklis liko vidaus degimo. Hibridai ir elektromotorai kol kas tesudaro kelis procentus.  

Sparčiausiai tobulinamos būtent automatinės valdymo sistemos, ne nauji varikliai, tačiau vis tiek spėju, kad užtruks dar ilgai, kol persėsime į autopilotuojamus automobilius. Jų prigaminti nebūtų sudėtinga ir šiandien, bet daug sunkiau yra pakeisti visuomenės požiūrį, taisykles, pritaikyti infrastruktūrą. Jeigu taip kada nors atsitiks, tuomet gal vairuotojų ir nebereikės.