Pastebėjęs,
kad mūsų tinklaraštis panėšėja ne į šviesos ir tiesos šaltinį, o į pokalbių
klubą, pamėginsiu prisitaikyti prie naujų vėjų ir papūsiu į tą pačią dūdelę, pašnekindamas
„Maratono lauko“ patriarchą Miltiadą. Juolab garbingos sukakties proga. Ar
atskleisite, kiek Jums rudeninė gegutė iškukavo?
Jaunuoli, negi manai, kad man dar yra ko sarmatytis?
Nesiafišuoju ne iš pasipūtimo, o vien kategoriškai neigdamas bulvariškumą kaip
primityviausią slydimo paviršium formą. Bet jeigu tiki, kad praskleisdamas
tunikos skverną nudžiuginsiu Lauko lankytojus, tebūnie – esu vyresnis už abu
mūsų Prezidentus.
Nepaisant
Jūsų kuklumo, esate garbinamas ekspertas, kaskart pribloškiantis nežabota erudicija
ir beribe patirtimi. Kur sėmėtės mokslo žinių?
Baigiau klasikinę smetonišką gimnaziją. Ką tai
reiškia? Kad anksti pasiklojau filosofijos, teologijos ir medicinos pamatus,
kad nuo mažens moku vokiškai, prancūziškai ir lotyniškai, laisvai skaitau
angliškai, rusiškai ir lenkiškai. Paskiau - gyvenimo universitetai, kurie
išmokė svarbiausio dalyko - mąstyti. Jo neatstos jokie harvardai.
Bet
mąstymas būdingas kiekvienam žmogui...
Kiekvienam žmogui būdingas ne mąstymas, o banalus centrinės
nervų sistemos reagavimas į įvairius dirgiklius. Pavieniams individams dar
būdingas mechaniškas proto smaukymas, siekiant pseudokūrybinio pasitenkinimo...
Kad galėtum iš tikro mąstyti, turi leisti viską – visus klausimus, kreipinius, reginius,
laiškus, veidus, užpakalius, kvapus, skonius – viską, įsiklausyk, leisti pro
šalį, nė kiek už nieko nesikabindamas.
Meditacija?
Nežinau. Man „meditacija“ - tai tik dar vienas
nesuprantamas brandas. Gal. Žodžiu, privalai pats, nekreipdamas jokio dėmesio į
pasaulio triukšmą, išsikelti klausimą ir tuomet gali mąstyti.
O
tai jau tiesiog šiaip gyvendamas mąstyti negaliu?
Aišku, kad ne. Mintis yra ne tik materiali, bet ir
baigtinė. Miegodamas gi negali mąstyt. Lygiai taip negali mąstyt šiaip gyvendamas.
Gyvenimas yra tai, kas vyksta tarp minčių.
Atrodo,
Jums nelabai patinka gyventi.
O kam mano kailyje patiktų? Todėl baigęs mąstyti aš paprastai
susiverčiu du šimtus mililitrų stipraus alkoholio ir palaikau jo koncentraciją
kraujyje iki kitos minties.
Visi,
kas Jus pažįsta, nerimauja, kad šitaip žalojate sveikatą.
Papasakok jiems apie Semį Vandžiru.
Apie
Pekino olimpiados maratono čempioną Samuelį Wanjiru? Jis gi nusižudė, būdamas
neblaivus!
Semis nenusižudė. Jis girtas iššoko iš savo miegamojo
balkono antrame aukšte, kai pirmoji žmona (o jis legaliai turėjo dvi) pričiupo in
fragrante delicto su padavėja iš naktinio klubo. Tai va, nušokęs iš keturių
metrų aukščio jis nusileido ant kojų, bet paslydo ir trenkėsi pakaušiu į
plyteles. Iš pradžių policija paskelbė apie savižudybę, paskui pripažino
nelaimingą atsitikimą. Tiesa, Semio motina apkaltino žmonelę žmogžudyste...
Tai
kas čia gražaus?
Čia – nieko. Gražus buvo pats Semis. Kaip jis
bėgdavo! Dukart gerino pusmaratonio pasaulio rekordą. 58 min. 33 sek.! Pekino smoge
nurėžė olimpinį maratono rekordą beveik trimis minutėmis. Bet gražiausia – kad jis
spėjo tapti girtuokliu. Semis lakdavo su draugeliais kiaurą naktį, o rytą
treniruotėje galėdavo bėgti 5000 m intervalus po 14 min…
Jūs
tuo tikite?
Aš tuo tikiu. Semis laimėjo 2009 m. Londono ir
Čikagos maratonus, nors jau metus prieš tai viešai girtuokliavo, neprižiūrimas
jokio trenerio. Timas Nouksas, didžiausias sporto medicinos guru, pasakė JAV
spaudai: „Kad nubėgtum maratoną per 2 val. 6 min., turėtum jaustis puikiai. Tenka
pripažinti, kad Vandžiru neslopino toksinis alkoholio poveikis. Jo medžiagų
apykaitą, ko gero, valdė mums nežinomi dėsniai.“
Gal
Jums vertėtų išsitirti bent kepenis?
Aš ir išsitiriu. Periodiškai. Matai, turiu aistrą
vaikščioti. Pabrėžiu: ne risnoti, ne bastytis! Vaikščioti. Kol be vargo apeinu
savo valdų perimetrą, viskas tvarkoje.
Ar
tiesa, kad jau penkiasdešimt metų nesate važiavęs jokia transporto priemone?
Ne, kas tau suskėlė tokį absurdą?.. Supranti, paprastais
reikalais, na, tarkime, atsiimti honoraro, aš galiu kad ir lėktuvu skristi. Bet
egzistuoja klausimai, dėl kurių tiesiog negalima judėti kitaip nei pėsčiomis. Pavyzdžiui, kadaise aš pamilau vieną damą ir nusprendžiau ją vesti. Atsitiko taip, kad tuo
metu buvau Maskvoje, o ji – Šiauliuose. Suprantama, negalėjau jai pirštis
telefonu, siųsti telegramos ar laiško. Juolab būtų buvę nesuvokiama keliauti
pas savo būsimąją traukiniu ar autobusu. Žinoma, ji tikriausiai vis tiek būtų
sutikusi tekėti, bet man tai buvo nepriimtina. Ir nesvarbu, ar atstumas -
tūkstantis du šimtai, ar tūkstantis trys šimtai kilometrų...
Aišku.
Žinote, mane kankina paskutinis klausimas: nejaugi kol mes kalbėjomės, Jūs nė
karto nesusimąstėte?
Užtat pagyvenau!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą