Štai ir po maratono. Visi patys buvom, bėgom,
žiūrėjom, plojom, šūkavom. Be medalių nelikom, ne taip, kaip krepšininkai. Euforijos
kibirais sėmėm, vertingos patirties sukaupėm. Liko išvadas užsirašyti. Maniškės
šiandien tokios:
Himnas. Į pasiruošimo sąrašą reikia įsitraukti „Tautiškos
giesmės“ žodžių pasikartojimą. Negalim samdytais solistais pasitikėti, jie irgi
žmonės – jaudinasi, painiojasi. Rafailas Karpis mažiausia dviejose vietose
suklydo. Gal ir nedidelis skirtumas: „tavo naudai“ ar „tavo labui“, bet himnas –
dalykas šventas, ne lenkų spartietiški klyksmai.
Įkalnės. Veltui šiemet apleidau įkalnių treniruotes,
oi veltui... Kuo panašesnėmis sąlygomis treniruojiesi, tuo geriau varžybų
trasoje jautiesi.
Kinų maistas. Tinka po maratono, ne išvakarėse. Nesvarbu,
kad krepšinis, kad skanu, kad skrandis šiaip akmenis virškina. Vienas kitas
samtis natrio monogliutamato kovinei formai visiškai ne į naudą.
Nesustosi – nesigailėsi. Jei ima spazmuoti šlaunį, paplaukia stogas ar
nudiegia šoną, auksinė taisyklė – nesustoti. Festina lente! Kad ir tankiai trepsėdamas, judi pirmyn, neleisdamas
raumenims stingti, valiai – sekti. Žiūrėk, ir palengvėja. Varianto „pasitraukti“
tiesiog nėra, negi palaidosi viltį būti pakviestas į visus Vilniaus maratonus
nubėgusiųjų klubą? Risnoji ir džiaugiesi, kad jau centras, žiūrovų gausu, visi
ragina, giria. Jokių šansų paėjėti.
Vanduo nuplauna. Atsigavus po finišo, smagu
niurktelėti į baseiną ir nuplaukti pusantro kilometro. Iškart pasijunti toks
multiatletiškas, joks „Ironmanas“ nebebaisus. Ir kartėlis dėl nevykusio
rezultato nubėga su dušo nuotekomis. Na, galėjai pusvalandžiu greičiau atvaryt,
ir ką?
2 komentarai:
Gyveni - ir mokaisi......:)
Nors liaudies išmintis šnibžda šiek tiek kitaip :)
6 pamoka: 2015 m. Maratono dieną organizatoriams ir bėgikams atidaryti humanitarinį koridorių LLRI EKSPERTEI Rūtai Vainienei išvažiuoti automobiliu iš Vilniaus Senamiesčio.
Rašyti komentarą