Penkios pamokos ir vienas moralas

Štai ir po maratono. Visi patys buvom, bėgom, žiūrėjom, plojom, šūkavom. Be medalių nelikom, ne taip, kaip krepšininkai. Euforijos kibirais sėmėm, vertingos patirties sukaupėm. Liko išvadas užsirašyti. Maniškės šiandien tokios:

Himnas. Į pasiruošimo sąrašą reikia įsitraukti „Tautiškos giesmės“ žodžių pasikartojimą. Negalim samdytais solistais pasitikėti, jie irgi žmonės – jaudinasi, painiojasi. Rafailas Karpis mažiausia dviejose vietose suklydo. Gal ir nedidelis skirtumas: „tavo naudai“ ar „tavo labui“, bet himnas – dalykas šventas, ne lenkų spartietiški klyksmai.

Įkalnės. Veltui šiemet apleidau įkalnių treniruotes, oi veltui... Kuo panašesnėmis sąlygomis treniruojiesi, tuo geriau varžybų trasoje jautiesi.

Kinų maistas. Tinka po maratono, ne išvakarėse. Nesvarbu, kad krepšinis, kad skanu, kad skrandis šiaip akmenis virškina. Vienas kitas samtis natrio monogliutamato kovinei formai visiškai ne į naudą.

Nesustosi – nesigailėsi.  Jei ima spazmuoti šlaunį, paplaukia stogas ar nudiegia šoną, auksinė taisyklė – nesustoti. Festina lente! Kad ir tankiai trepsėdamas, judi pirmyn, neleisdamas raumenims stingti, valiai – sekti. Žiūrėk, ir palengvėja. Varianto „pasitraukti“ tiesiog nėra, negi palaidosi viltį būti pakviestas į visus Vilniaus maratonus nubėgusiųjų klubą? Risnoji ir džiaugiesi, kad jau centras, žiūrovų gausu, visi ragina, giria. Jokių šansų paėjėti.

Vanduo nuplauna. Atsigavus po finišo, smagu niurktelėti į baseiną ir nuplaukti pusantro kilometro. Iškart pasijunti toks multiatletiškas, joks „Ironmanas“ nebebaisus. Ir kartėlis dėl nevykusio rezultato nubėga su dušo nuotekomis. Na, galėjai pusvalandžiu greičiau atvaryt, ir ką?

Rūgščios tos vynuogės.