Sėkmė – suprasti save pačią

Šis pokalbis užsimezgė pašnekovės prodiuserės iniciatyva. Sėkmės trenere Daiva Tina Lauren prisistatančios moters atstovė Vilniuje pakvietė pakloti beveik tris tūkstančius litų už bilietą į dviejų dienų seminarą, neatpažįstamai transformuosiantį mano likusį gyvenimą. Nesusiviliojęs proga iš esmės pasikeisti, sulaukiau pasiūlymo tiesiog susitikti ir aptarti bendradarbiavimo galimybes. Suabejojęs, ar tokių esama, išgirdau pageidavimą įrašyti pašnekesį tinklaraščiui „Maratono laukas“. Tokiam pasiūlymui atsispirti nepajėgiau. Štai – rezultatas.

Prieš pokalbį įlindęs į jūsų tinklapį, perskaičiau prisistatymą bei seminarus reklamuojantį tekstą. Ten ypač svarbūs man pasirodė keli žodžiai. Pirmasis – „tremtinė“. Jūs – tikrai tremtinė? Papasakokite apie tai.

Ačiū už klausimą. Tokiais rimtais dalykais nenorėčiau girtis. Mėgstu juokauti, esu žmogus, gimęs su labai giliu humoro jausmu, kaip ir mano tėvai. Iš visų bėdų, iš visokių KGB štučkų mokėjome pasijuokti, tai mums ir padėjo išgyventi.

Nemėgstu apie tai pasakoti, nes pasimokiau, pirmą sykį atvykusi į Lietuvą. Esu atviros širdies menininkė, nieko neslepiu, visi lietuviai man – broliai ir seserys. Vaikščiojau viską pasakodama ir mačiau, kad į mane žiūri lyg į nuo kokios kedro šakos nukritusią trenktąją. O aš, nors esu atvira,  tiesiog nepaleistuviauju su savimi.

Tai gal sutiktumėte atskleisti bent esminius faktus?

Gimiau 1961-ais metais lapkričio 24-ąją. Man labai greitai bus 53 metai. Taip, jūs galite sakyti, kad atrodau labai fantastiškai, nors viskas natūralu, nenaudoju jokių priemonių. Toks mano gyvenimo būdas.

Mamai dabar 92 metai. Prieš dešimtį metų grįžome į Lietuvą: aš – į Vilnių, ji – į Kauną. Ten atgavome savo nuosavybę, aš dalį pardaviau, nusipirkau Vilniaus Senamiestyje patalpas ir butą.

Gimiau Kaliningrado krašte, nedideliame mieste, kuris vadinasi Černiachovskas. Gal girdėjote?

Taip, esu girdėjęs tokį.

Tai štai. Gimiau Mažojoje Lietuvoje. Mama taip ir sakydavo: „Tu gimei Lietuvoje, ne Rusijoje, čia jie – ateiviai, o mes – savo žemėje“.

Esu labai aukšto rango Lietuvos karininko Antano Bizūno anūkė. Jo nesu mačiusi, nes mama pagimdė mus jau būdama per keturiasdešimties. Ji pasakodavo, kad senelis buvęs šaulys, savanoris, aršus Lietuvos patriotas, A.Smetonos apdovanotas ordinais per visą krūtinę ir dar gavęs kelis šimtus hektarų miško.

Prasidėjus prieškario neramumams, jis pabėgo į Čikagą. Mama liko su močiute Ieva Juškauskaite Bizūniene. Senelis norėjo įsitvirtinti už Atlanto ir parsivežti šeimą ten, bet ryšys nutrūko. Tik daug vėliau, jau man gimus, gal 1976-aisiais, gyvendamos Černiachovske sulaukėme žinios apie jo palikimą – du milijonus dolerių. Mamą išsikvietę kėgėbistai liepė pasirašyti atsisakymo popierius ir iš tos sumos davė mums tik du ar tris tūkstančius.

Mano devyniolikametę mamą vokiečiai išsivežė darbams į Vokietiją. Ji buvo nepaprastai gabi kalboms, mokėjo keturias ar penkias. Išgirsta kokią naują kalbą ir po savaitės jau gali viską suprasti. Aš irgi tokia imli kalboms, niekur specialiai jų nesimokiau. Tai mamą įdarbino ten vertėja. Ją su kitais lietuviais deportavo į Frankfurtą prie Maino. Vokiečiai elgėsi mandagiai, lietuvius vertino, nes jie visi turėjo specialybes. Žydai, rusai vaikščiojo surakinti, o mama gyveno ten viešbutyje, jautėsi laisvai, gaudavo algą, eidavo į teatrą. 

Kai Vokietija žlugo, atėjo amerikonai. Jie irgi priėmė mamą vertėja. Vienas aukštas karininkas net piršosi. Ėmė rodytis rusai, kvietėsi, klausinėjo. Kartą atvažiavo kėgėbistai ir primelavo, kad jos mama, mano močiutė, miršta Kaune, nori atsisveikinti. Žadėjo, kad grįžusi galės baigti studijas universitete. Mama ir patikėjo, nors daug kas atkalbinėjo. Sutiko ir atvažiavo su rusais į Kauną. Močiutė, ją pamačiusi, puolė raudoti, šaukti: „Ką tu padarei? Ko tu čia grįžai?“

Tuoj pat mamą suėmė, ėmė tampyti, tardyti, apkaltino šnipinėjus vokiečiams ir amerikiečiams, grasino sušaudyti. Vežiojo po visą Rusiją. Laikė vienutėje. Kankindavo, tyčiodavosi, vertė prisipažinti. Savaitėmis neduodavo valgyti, o patys prie jos ėda ir vis kiša pasirašyti prisipažinimą. Įmesdavo į šulinį ir laikydavo jame: pila vandenį, kol apsemia galvą - reikėdavo iš paskutiniųjų stiebtis ant pirštų galiukų. 

Kartą net vežė sušaudyti. Išlaipino vidiniame kieme iš furgono ir veda: keturi su automatais vienoje pusėje, keturi – kitoje. Tik iš kažkur atsirado juoda  mašina, iššoko aukštas karininkas ir liepė grįžti. Kas tai buvo? Ir vėl ją tardė, kol nuteisė dvidešimt penkeriems metams lagerio.

Kalėjo ji Šiaurės Urale. Pyko vadinama tremtine. Sakydavo: tremtiniai laisvėje gyvena, o aš – politinė kalinė. Kartu kalėjo žydė gydytoja, ukrainietės moterys. Mamą išgydė, pastatė ant kojų. Dirbo miške. Mama buvo jauna graži panelė, dar storesniais už mano plaukais. Tokia gabi, kad rusai paskyrė ją brigadininke, leido dalinti maisto davinius. Toje vergovėje pastebėjo, kad ji yra sumani, raštinga, tinkama vadovauti.

Greta dirbo recidyvistai, žmogžudžiai. Mama nusižiūrėjo, kuris iš jų – vadeiva, autoritetas ir pasiprašė apsaugos už tai, kad jam atnešdavo trigubą maisto davinį. Įsivaizduojat, banditų vadą paskyrė savo asmens sargybiniu!

Stalinui mirus, mamą paleido, bet liepė pasirašyti, kad yra liaudies priešė ir neturi teisės daugiau kaip parą likti Lietuvoje. Tai ji, norėdama būti kuo arčiau namų, atsikraustė į Kaliningrado sritį. Bandė su savo broliu Algirdu ir iš tremties grįžusia močiute įsidarbinti Klaipėdoje, Šilutėje, gal penkiose vietose. Priimdavo buhaltere, bet kai tik sužinodavo, kas ji tokia, išvydavo, grasindavo vėl pasodinti.

Mama apie savo praeitį mums vaikystėje nepasakodavo, nesakė, kad buvo nuteista pagal 58 straipsnį. Aš rėkdavau: „Ko mes čia sėdime tarp šitų kėgėbistų ir kalinių? Kodėl mane čia Daša vadina? Važiuokim į Lietuvą!“ O ji tik duris užstodavo ir sakydavo: „Ne tavo reikalas!“

Mano tėvas – Albinas Jaunikas, vienas paskutiniųjų Lietuvos pokario partizanų, nuo Marijampolės. Penkiolikmetį peršautais plaučiais dėdė pervežė į Kaliningrado pusę ir paslėpė. Niekas nieko mums vaikams nepasakojo, tik retsykiais prisigėręs imdavo armoniką ir dainuodavo partizaniškas dainas. Iš pradžių rusiškai visai nemokėjo. Mama už jį buvo dvylika metų vyresnė. Pagimdė seserį, paskui – dar dvynukus mus su broliu. Tėvai nevaikščiojo į jokias komunistines šventes. Mes buvom tokie Lietuvos patriotai, kad net kėgėbistai pradėjo gerbti. Iš pradžių dar bandė mūsų pavardę perrašyti, vardus perdirbti...

Suprantate, sunku visus savo mamos Aldonos ir savo gyvenimus per valandą išpasakoti. Labai norėčiau pastatyti apie ją filmą.

Ar dažnai pasakojate savo mamos istoriją?

Ne, šiaip visos istorijos gal niekada ir nesu pasakojusi. Tai didelė drama, nenorėjau, kad apie tai kalbėtume. Šiaip nesiskundžiu, nesu auka. Tai jūs paprašėte. Ačiū, kad išklausėte. Dabar suprantate, kad aš turiu šimtaprocentinę teisę daryti tai, kuo užsiimu. 

Žaizdos jau surandėję. Nesu psichikos ligonė. Gal turiu dvylika angelų? Pasidariau labai tikinti, perėjau visas religijas, visas filosofijas. Perskaičiau viską: nuo vedų iki budizmo, bahajų tikėjimą, krikščionybę, visą Aristotelį, Blavatskają, Rerichą – viską. Dieną naktį ieškojau atsakymo. Kaip gi šitaip: ir graži, ir protinga, talentinga, nuostabi – kodėl aš ne anoj Atlanto pusėj? Labai svajojau tapti aktore - didžiojo, ne sovietinio kino aktore. Negalėjau, nes veikė force major, jūs suprantate, kokie buvo laikai.

Niekada negėriau, nerūkiau, nesukau į kairę. Pirmąsyk pasibučiavau dvidešimties. Turiu tris lietuvius vaikus. Ištekėti norėjau tik už lietuvio, kad gimdyčiau lietuviukus. Kaipgi aš, Daiva Jaunikaitė, būčiau ištekėjusi už kokio nors Kucharkino ar Gorškovo? Ten tų rusų gražių stovėjo eilės: dirigentai, artistai, lakūnai... Bet taigi sovietų valdžios lakūnai, naikinę mano šaknis! Kaip galėjau su jais eiti?

Grįžusi į Lietuvą dirbote su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Kokia tai buvo veikla?

Profesorius vertino mano žinias apie Rusijos kultūros padėtį, tenykštę išeiviją. Mano pareigos buvo perteikti tikrąjį vaizdą iš ten ir padėti ten likusiems tremtiniams, jų palikuonims nepamiršti lietuvybės. Būdama režisierė statydavau spektakliukus, dirbau Maskvoje, Sankt Peterburge, Kaliningrade.

Subūriau lietuvių komandą, kūrėme organizaciją, su Veronika Barckute įsteigėme lietuvių kultūros centrą Sankt Peterburge. Žmonės mumis tikėjo. Jei Užsienio reikalų ministerija, kitos institucijos būtų padėję, galėjom nuveikti dar daugiau. Naivios buvom, nesuvokėm, kad visokie kėgėbistai trukdys. Tikiuosi, jūs – ne iš tų gretų?

Jeigu būčiau iš tų – negi prisipažinčiau?

Ai, vis vien daug čia prišnekėjau. Dirbau nuoširdžiai, etiškai, savo mamos braižu. Kai prie manęs lįsdavo, aš juokais nuleisdavau, kaip aktorė. Aš gi penkis raudonus diplomus turiu! Ai, sakydavo, statyk tą savo spektaklį. Na pasitaikydavo ir problemų, darė man maski šou, neva dėl narkotikų... Nieko.

Dabar dirbate Lietuvoje?

Dirbu visame pasaulyje. Matau, kad Lietuvoje trūksta to, ką aš darau, tai noriu pasidalinti.

O kas yra tai, ką jūs darote?

Mano treiningas, mano kouč yra dvasinis mentalinis. Aš nekalbu apie religijas, bet sakau, kad žmogus nėra vien mėsos gabalas. Jis visko pasiekia sąmoningumu. Mano vienintelė intencija – padėti pasauliui. Jeigu man už tai sumokės – gerai. Biblija sako, kad kiekvienas darbas turi būti atlygintas.

Ar galėtumėte trumpai apibūdinti savo metodą?

Dirbu su visu žmogumi, jo visuma. Ugdau keturias žmogaus sferas: asmeninio tobulėjimo, grožio – sveikatos, finansų – karjeros ir šeimos santykių. Pasitaiko milijardierių, kurie yra visiškai nelaimingi ketvirtojoje sferoje – poros santykiuose arba nesutaria su vaikais. Svarbiausia yra pirmoji sfera. Visada reikia pradėti nuo savęs. Tobulėdamas žmogus pats kuria pasaulį. Tai įrodo kvantinė fizika, apie tai kalbėjo budizmas ir vedos. Pasaulis yra iliuzija, jį kuriame mes patys.

Nesate vienintelė, vadinanti save koučere. Kuo jūsų ugdymo stilius skiriasi nuo kitų?

Pirmiausia, esu labai sąžiningas žmogus. Nevaidmainiauju, sulipdžiau savo asmenybę, kuri ištikima sau dvidešimt keturias valandas per parą. Toks individas save myli ir gerbia, bet nėra savanaudis.

Dirbu pagal aštuonias dinamikas: šeima, sociumas, žmonija, ketvirta - visa, kas gyva (su „Greenpeace“), penkta – materialinis pasaulis, šešta – dvasinis pasaulis, septinta – mes, kaip dvasinės būtybės, aštunta – tai, kas asmeniška.

Mes auginame save kiekvienoje iš šių dinaminių sistemų. Esame viename informaciniame lauke ir patys visi esame vienis. Tegu kiekvienas priima, tiek, kiek sugeba priimti. Nebijau būti vadinama pranaše. Esu pilna meilės. Mokau apie keturias mainų rūšis: kriminalinius, nepilnaverčius, lygiaverčius ir mainus su kaupu. Mokau parduoti save, savo produktą ar paslaugą.

Sukūriau autorinę treniruočių sistemą, kurioje žmogus tobulėja žingsnis po žingsnio. Tai – ilgas darbas. Negaliu žadėti, kad kas nors per tris valandas pasieks to, ką pati išmokau per penkiasdešimt metų.

Ar būtų teisinga teigti, kad jūsų autorinis metodas remiasi asmenine patirtimi, kuri per skirtingus gyvenimo etapus subrandino jus tiek, kad jau galite pateikti save kaip siektiną modelį?

Visiškai teisingai. Aš perėjau skirtingus etapus. Kadaise skaičiau grožinę literatūrą, paskui – filosofinę. Dabar labai analizuoju mokslo veikalus: genetiką, kvantinę mechaniką. Galiu moksliškai pagrįsti, kad viskas yra integralu.

Kokia kalba jūs mokote?

Čia dirbu lietuviškai, Rusijoje – rusiškai, o pavyzdžiui, su švedais – angliškai.

Kita itin skambi frazė iš jūsų prisistatymo - „neapsakomai laiminga dabartis“. Taip apibūdinate savo būseną. Koks jos turinys?

Labai geras klausimas. Jūs matote iš tikro laimingą žmogų. Kodėl? Todėl, kad jis suprato esmę – tik darbas su savimi padarys iš tavęs produktą, kuris fantastiškai tiks kitiems. Mano laimę kuria vidinė ramybė. Esu jautri, emocinga, galiu sužvėrėti, tačiau viduje lieku rami. Paviršiuje siaučia audros, o viduje ramu.

Esate „sėkmės trenerė“, mokote sėkmės. Kodėl? Mano akimis, sėkmė – atsitiktinumas, visai nepriklausantis nuo žmogaus valios. Gali pasisekti loterijoje, lošiant kortomis, rulete ir panašiai. Negi to išmokstama?  

Ne, ne! Sėkmė nėra atsitiktinumas. Atsitiktinumų išvis nėra. Savo sistemoje aš kalbu, kad tu nesi vien šitas kūnas, šis mėsos gabalas, koks jis gražus bebūtų. Tu esi dvasinė būtybė. Mano koučinguose dirbdamas tu įgyji sąmoningumo, pradedi teisingai formuluoti, tu pradedi aiškiau mąstyti apie save.

Bet gi tai yra pastangų, o ne sėkmės vaisiai.

Ta prasme sėkmės išvis neegzistuoja. Yra tik karmos vaisiai. Juk mes gyvename ne vieną kartą.

O kas tuomet yra jūsų sėkmė?

Sėkmė – įsisąmoninti, suprasti. Aš esu jums sėkmės pavyzdys ar ne?

Koks yra pats svarbiausias dalykas, kurį supratote gyvenime?

Aš supratau pati save.

Nuostabus atsakymas. Dėkoju už pokalbį ir linkiu visokeriopos sėkmės.