CERN – istorija apie už godulį stipresnį smalsumą

Pasiūlymai apžiūrėti galingiausią pasaulyje hadronų greitintuvą parke nesimėto. Čiupau nedvejodamas. 

Pralįsti į CERN‘ą (Conseil Européen pour la Recherche Nucléaire) pavyko tik labai gerų žmonių dėka. Beje, polinksnis „dėka“ vartotinas tik kalbant apie tuos, kam dera dėkoti – žmones, angelus ir kitas aukštesniąsias jėgas. Sakyti „savo nuopelnų dėka“ tiek šiuo, tiek visais kitais atvejais būtų ne tik nekuklu, bet ir neteisinga.

Į Ženevą išskridau kupinas didžių lūkesčių. Pakilus virš debesų, angelai ir demonai aistringai puolė kutenti bunkančius fantazijos jutiklius. Vadybinius rūpesčius iš apsnūdusios smegeninės mikliai išstūmė kosmologijos klausimai, vidinis procesorius kibo į standartinį elementariųjų dalelių modelį, juodųjų skylių ir antimaterijos sąvokas, Higgso bozono ir masės prigimties sąsajas, Didžiojo sprogimo teorijos ir Fermi paradokso iššūkius.

Ekskursijos poveikis gerokai pranoko išankstines viltis. Stipriausiai supurtė ne mokyklinio fizikos kurso lygio atradimai. Ir namie būčiau pajėgęs paviršutiniškai užglaistyti bazinio išsilavinimo spragas, kurį nors sekmadienio rytą išklausęs porą atitinkamų paskaitų įrašų ir uoliai juos perkratęs popietinėje ilgojo risnojimo treniruotėje. Esminį įspūdį paliko pats raidėmis CERN užkoduotas reiškinys.  

Pirmiausia, tai – kolūkis. Prieš šešiasdešimt metų dvylika valstybių susitarė susimesti įstaigai rastis būtinų lėšų ir įsipareigojo toliau ją išlaikyti. Vėliau prisijungė naujų šalių, panorusių prisidėti, atskleidžiant Visatos paslaptis. Vien šiemet steigėjai ir rėmėjai paskyrė branduolinių tyrimų branduoliui apie milijardą eurų. Tipiškas kolūkio pirmininkas, viešosios įstaigos direktorius ar fondo valdytojas nepristigtų fantazijos, teisėtai ištaškydamas tokius pinigus galimybių studijoms, infrastruktūros plėtotei, saviugdos konsultacijoms ir viešinimo žygdarbiams, tačiau CERNas pasirodė puikiai valdomas kooperatyvas.

Ko gero, jo sėkmės priežastis glūdi genuose. Aiškaus savininko taip ir neįgijusią organizaciją valdo patys mokslininkai. Neturiu iliuzijų, kad pastaroji kasta yra šventesnė už verslininkus, menininkus ar politikus. Tiesiog CERNas nuo pat pradžių veržėsi į šiuolaikinio mokslo smaigalį. Jame dirbančius žmones dangiškas smalsumas visuomet vežė labiau nei žemiškas godulys.

Magiška trauka garsėjančioje vietoje neaptikau nė lašelio pompastikos. Nepamačiau šlovės muziejaus, suvenyrų parduotuvės ar svečių knygos. Ten apskritai nėra gidų, įpareigotų nupiešti atvykėlių vaizduotėje tam tikrą paveikslą. Lankytojus vedžioja patys tyrėjai, inžinieriai, saugos specialistai. Jų, kaip ir visų sutrukdytų darbo vietose asmenų, veidai švyti šypsenomis, o akys žiba nesumeluota energija. Šie žmonės dirba mėgstamą darbą ir noriai dalinasi savo džiaugsmu.

Gigantiškas tyrimų duomenų apdorojimo centras serverių pajėgumu nusileidžia nebent pasaulinėms interneto kompanijoms ir save gerbiančių valstybių specialiosioms tarnyboms. Begalinės IBM spintų virtinės pribloškia, bet dar labiau šokiruoja kukli jų buveinės apdaila. Pilkas bent dvidešimties metų senumo pastatas visai neprimena slėptuvės nuo branduolinio ginklo. Į šventųjų dalelių portretų saugyklas šeimininkai palydėjo tarsi į bufetą: nei psichiatro pažymos prašė, nei avalynę dezinfekavo, nei baltą chalatą liepė vilktis. Nori – fotografuok, nori – filmuok, nori – tiesiogiai transliuok bet kokiu kanalu.

Pats greitintuvas yra įspūdingas inžinierijos stebuklas. Su šiuolaikine technika paprasta padirbti tarybinį pasą, tačiau nelengva šimto metrų gylyje pakloti šešių centimetrų skersmens vamzdelį dvidešimt septynių kilometrų ilgio žiedu ir užtikrinti, kad juo paleisti du protonų žiupsneliai įsibėgėtų iki 99,99% šviesos greičio ir susidurtų kaktomuša reikiamoje vietoje. Hadronų daužyklos sumanytojams, architektams ir statytojams tai pavyko.

Branduolių skaidymo centro šešiasdešimtmetis – puikus įkūnytos svajonės pavyzdys. Mokame pasišaipyti, vadindami save urano sodrintojų tauta, tačiau nesiryžtame stoti į pirmaujantį atomų branduolių tyrėjų ratą. Lietuva nėra nei tikroji, nei asocijuotoji Europos Branduolinių tyrimų organizacijos narė. Giriamės lietuviško Žemės palydovo pyptelėjimais, bet nedrįstame sekti čekais ar bulgarais ir jungtis prie lyderių spręsti rimtų klausimų. Jei sėstume pabendrauti ne su kosmoso kaubojais, o su barzdotais atomų tyrėjais, gal sparčiau atsikratytume provincialių kompleksų energetikoje? Kol kas tik guodžiamės, kad nesame vieninteliai žlugusių milijardinių ambicijų autoriai. Naujoji Visagino atominės jėgainės vizija –  niekis, lyginant su dulkėmis virtusia Lisabonos strategija ar Galileo projekte palaidotais finansais. Mes pralaimime atomines lenktynes su baltarusiais, o europietiški erdvėlaiviai atsilieka nuo Jungtinių Valstijų GPSų.

Šveicarijoje fizikams pavyko pademonstruoti, kad amerikiečiai pirmauja ne visur. Senojo kontinento dovana branduolių skeveldrų tyrinėtojams veikė taip gerai, kad sukūrė sąlygas atrasti konkrečių fundamentaliojo mokslo naujovių, pavyzdžiui, Higgso bozoną. Šio neregėto sumanymo dalyviai nė negalvoja sustoti: ruošiasi padvigubinti greitintuvo vamzdžio ilgį 2025-aisiais ir įtikinamai žada atskleisti dar svarbesnių Visatos paslapčių. Jie nesitiki pranokti šviesos greičio, tačiau ilgesnis vamzdis reiškia ilgesnį apskritimo spindulį, o tuo pačiu padidėjusią greitintuvu skriejančios dalelės energiją. 

Visų CERNo tyrimų išvados skelbiamos viešai. Per metus su įstaiga bendradarbiaujantys mokslininkai (jų yra apie 10 0000) paskelbia bent 300 doktorato lygio darbų. Linkstu manyti, kad jų kokybės kartelė iškelta kur kas aukščiau nei aukštojo mokslo diplomų ir disertacijų gausa besididžiuojančioje Lietuvoje. Būtent įsidarbinęs ano apskritimo viduje Tim Bernes-Lee 1980 m. pasiūlė HTTP protokolą. Dar anksčiau sumanūs vaikinai ten pat išrado ir liečiamąjį ekraną, todėl branduolinių tyrimų organizacija pagrįstai laikoma interneto ir tapšnoklių technologijų lopšiu. 

O kaip gi fundamentalioji fizika? Ji patikimose rankose. Išgirdau, kad greitintuvo aušinimo sistema yra šalčiausia vieta galaktikoje (vos 1,8 laipsnio virš absoliutaus nulio), kad ten pavyko pasigaminti ir padorų laiką išsaugoti net 10 000 antivandenilio atomų. Priėmiau, kad absoliučiai visą materiją sudaro dviejų rūšių kvarkai ir elektronai, laikomi keturių sąveikų: stipriosios, elektromagnetinės, silpnosios ir gravitacijos. Patikėjau, kad dalelės masė padidėja net nepridėjus jai medžiagos, tik suteikus daugiau energijos. Sužinojau, kad tamsus nakties dangus – geriausias įrodymas, jog Visata kažkur baigiasi.

Esu įspūdžių ištroškęs snobas, o ne tiesos išalkęs fizikas, antraip būčiau ten pasilikęs.