Metinės

Prabėgo metai. Beveik metai. Tik metai.

„Gerai, dabar Ukraina jums viską užgožia, ar ne?“ „Šaunuolis, sutvarkei tą škandalą Rygoje!“ „Ar dar jaučiat kokį poveikį verslui?“ – kalbina pažįstamieji ir nepažįstamieji.

Taip, šviežias kraujas antraščių skaitytojus kaitina stipriau, nei prieš metus sukrešėjęs. Latvijoje lietuvių nelaiko priešais. Žmonės nebesibaimindami perka „Maxima“ parduotuvėse. Viskas gerai, a ne?

Ne. Viskas niekada nebebus gerai. Tūkstančiai aukų Ukrainoje nesušvelnina Zuolitudės žūčių siaubo. Koks supermenas pajėgtų ištrinti iš atminties ano lapkričio gėlą? Per metus joks verslas nenusipurtytų mirtinos griuvėsių naštos.

„Rašyk knygą, išklok teisybę“, siūlo man. Norėčiau, negaliu. Tebesijaučiu daužtas. Ir mano teisybė tokia pat. Daužta teisybė. Gal kada nors, kai šokas išblės, išsipasakosiu. Kol kas neišblėso.

Pernai, pabaigęs atsiprašymo spaudos konferenciją, staigiu judesiu sviedžiau savo prikeverzotą popiergalį. Iš pykčio. Pykau ant likimo, ant niekšų, ant kolegų. Dabar nebepykstu. Liko tik apmaudas. Mėginu šypsotis veidrodžiui, o ten – liūdnojo vaizdo riteris.

Daugelis netiki. „Maivaisi“, galvoja. „Didelio čia daikto... Krizė, atseit. Nereikėjo būt arogantiškiems!“ Nereikėjo. Jautresni suka šalin: „Ai, nekalbėkim apie tai.“ Taip ramiau.

Audrius Lelkaitis susuko filmą. „Apkabink mane sapne“ vadinasi. TV3 žada rodyti Metinių proga. Žinovai pažiūrėjo, baisiai slogu, sako. O ko tikėjotės? Tokia istorija. Kai kuriuos veikėjus filmavo dar kaip visuomenininkus, o parodys jau kaip Latvijos parlamentarus, ašaromis išplukdytus valdžion nuo įvairių partijų.

Nerijų Numavičių prakalbino. Sensacija. Komunikacijos dievai dvejoja: ar nepasūdys žaizdų, ar nepakenks? Pakenks – nepakenks, vėl tos pačios baimės: patylėkim, nekomentuokim. Ar nuoširdumas kenkia? Juk aiškiai girdėti, kuomet žmogus iš dūšios šneka.

Patarėjų aibės. „Parduokit viską ir bėkit“, siūlė vieni. „Bent pavadinimą pasikeiskit“, protino kiti. Ačiū. Mes dar „NDX energijos“ vardo neatsisakėm. Antraip, nuo praeities slapstantis, apie naujas pavardes derėtų pasvarstyti. Jei bėgt, tai bėgt.

Užėjo mada narstyti krizių vadybą. Buvęs bankininkas, valiūkiškai šypsodamasis, skaito paskaitą „Myliu krizę“. Prisimena, kaip mikliai nutildė nenaudėlių paskleistus gandus apie bankrotą, kaip šantažuotoją sprogdintoją, banko skolininką, priveikė. Bravo. Kitas bendravimo žinovas dėsto, kaip Anglijos prekybos lyderiai „Tesco“ sausi išslydo, tikrintojams jautienos sumuštinyje aptikus arklienos pėdsakų.

Rygoje stogas sutraiškė 54 žmones, 24 vaikučius našlaičiais paliko. Jaučiat skirtumą?

Pravartu pasimokyti iš kitų laimėjimų, naudinga geranoriškų patarimų paklausyti. Dėsniai visur panašūs. Tik sukirba mintis, kaip tie mokytojai kalbėtų, jei tikra bomba būtų ištaškiusi banko būstinę, o vietoje arklienos londoniečiai būtų užkrimtę ko nors stipresnio. Dabar, beje, „Tesco“ valdo kitą, apskaitos klastočių, krizę. Sėkmės.

Konstrukcijos trūkinėjo tyliai, signalizacija kaukė garsiai. Tik gaisro nebuvo. Galvosūkis. Reikėjo negalvot – gelbėt, varyt visus lauk! Reikėjo... Profesionalūs gaisrininkai ir galvojo, ir gelbėjo, o trijų saviškių neapsaugojo...

„Masinė žmogžudystė“, pasakė Prezidentas. Ką nors pasodins ilgam. Tyrėjai tiria, ištirs - perduos teisėjams. Nuteis teisingai, neabejoju. Kas kalės, kas mokės. Pastato projektuotojai -  basi, statybininkai - savi, užsakovai deda į Kanados krūmus. Žiū - prekybininkai pašalpų atseikėjo. Be teismo, be nuosprendžio. Svetimi naivuoliai. 

Artėja kompensacijų metas! Argi įmanoma atlyginti šitokias netektis? Advokatai ramina: viskas įmanoma, ruoškit milijardus.

Stot – teismas eina! Pastovėkim, tegu eina. Ramybės visiems.