Kur žiūri ministerija?

Nigerijoje siautėja „Boko Haram“, Norvegijoje – vaikų teisių fundamentalistai. Vieni grobia mergaites, gelbėdami nuo nešvaraus vakarietiško auklėjimo, kiti įstatymo vardu perkelia jas į palankesnę ugdymui aplinką. Kritiškai mąstantis stebėtojas įžvelgs, kad pirmieji teisingo švietimo lozungais dangsto valdžios troškimą, kurdamiesi dingstis plėšti ir prievartauti. Tačiau ar vien gerais norais grįsti antrųjų žygiai?

„Mūsų prioritetas – vaikų teisės“, sako Norvegijos valdžios atstovai. Labai įdomu. Besąlygiškai iškelti vaikų teises aukščiau suaugusiųjų yra taip pat populistiška, kaip mylėti pensininkus dirbančiųjų sąskaita. Be to, dar pavojinga ideologiškai. Vaikai tampa svarbesni už šeimas. Pypliai nerenka valdžios, tačiau ši puola jiems atstovauti, stumdama tėvus nuošalėn.

Pensininkus politikai myli, nes tie balsuoja. Vaikai, neveiksnūs ligoniai ir benamiai gyvūnai neturi balso teisių, tai dėl jų gerovės nerimsta sąžinė sąmoningiems piliečiams. Silpnesnė mažuma jiems kelia užuojautą, o nuskriaustaisiais pasirūpinęs veikėjas – pagarbą. Pagarba virsta reitingais, reitingai – valdžia. Matėme Garliavoje.

Pensilvanijoje ligi šiol gyvuoja amišų bendruomenės. Tie žmonės apsieina be elektros, nevažinėja mašinomis ir nesidraudžia sveikatos. Propaguodami paprastą žemdirbių gyvenimo būdą, jie patys auklėja vaikus, saugodami nuo pražūtingų modernybių. Ar pažangieji vikingai pajėgtų toleruoti tokį požiūrį? Turbūt ne, jei patys norvegai kartais sprunka į Valstijas nuo savo mažylių teisių sergėtojų.

Puiki išeitis būtų laisvas pasirinkimas. Nori – gyveni pagal skandinavų taisykles, nenori – spaudi pas amišus ar islamistus. Gali stabtelėti Lietuvoje. Tik turėtume susitaikyti, kad renkasi ne vaikai, o tėvai.

Fundamentalistai Marijos žemės dar neokupavo, bet svarstymų įsteigti Sporto ir jaunimo reikalų (o gal – Jaunimo ir sporto reikalų) ministeriją pasigirsta vis garsiau. Esu dar jaunas, bet jau nutuokiu, kad valdžiažmogiams užgrobus mano reikalus, nieko gera nesulauksiu. Ypač, jei pagal koalicijos sutartį ta ministerija atiteks vietos talibams.

Dėl sporto – atskira šneka. Vertėtų ne steigti naują ministeriją, o panaikinti Tautinį olimpinį komitetą. Taip pagaliau nusikratytume profesionalų sporto daromos žalos valstybei. Juk ne aukso medaliais pelnoma šalies didybė. Be to, jei draudžiame rengti gaidžių peštynes ir šunų pjautynes, tai gal pasirūpinkime ir elitinių atletų teisėmis?

Taip apsisprendę, daug išloštume. Jaunuomenė mestų svajoti apie čempioniškas aukštumas, tiesiog eitų pažaisti krepšinio, pabėgioti krosiuko. Visuomenė liautųsi svaigti ir svaigintis, nešiodama ant rankų tai brolius Lavrinovičius, tai Rūtą Meilutytę. Visi sveiki ir blaivūs, neklausinėdami, "Kur žiūri ministerija?", stotume prie rimtesnių darbų.