Apie lordo kilmę

Bendraudamas su maratono nepraktikuojančiaisiais, dažnokai išgirstu klausimą: „Apie ką galvojate, bėgiodamas tris ar keturias valandas?“ Žmonės kabinasi už esmės. Panašiai ir kalbai pakrypus apie lordų karus, anksčiau ar vėliau prasiskverbia pašnekovo smalsumas: „Kaip šitaip? Kodėl? Nuo ko viskas prasidėjo? Kada?“ Moralinės konflikto šaknys ir giliosios psichologinės prielaidos tūlą stebėtoją domina labiau, nei paviršiuje siaučiantys ieškinių cunamiai ir vienadienės piarščikų intrigėlės.

Svarstant, kodėl buvę vieno devintuko, kadaisę valdžiusio Visą Prekybą, partneriai viešai pliekiasi dėl „Akropolių“, lyg kokie Žemaitės herojai dėl arimų, verta atkreipti dėmesį į susidūrusiųjų teismų ringe pomėgius. Pastarąją košę užviręs Mindaugas Marcinkevičius – aistringas ledo ritulininkas, atitinkamos federacijos šulas, svajojantis surengti pas mus pasaulinį kažkurios lygos čempionatą ir tarsi koks batka palaiminti nugalėtojus iš VIP ložės. Jo pagrindinis taikinys, Nerijus Numavičius negali gyventi be golfo. Taip negali, kad kartą net turėjo atidėti legendines vestuves, nes nesėkmingai atšokęs simuliacinio treniruoklio kamuoliukas beveik pataikė į akiduobę, pažymėdamas viršelio veidą neglamūrine mėlyne.

Taigi, Mindaugui užsimojus ledo ritulio lazda, Nerijus išsitraukė savąjį golfo rinkinį. Rimtiems vyrams sukryžiavus sunkiuosius įnagius, ramios diskusijos tikėtis neverta. Lieka tik pafantazuoti, kaip jų dialogas skambėtų, susidūrus bėgimo trasoje. Taip išties galėjo atsitikti, nes Nerijus prieš porą metų tyliai atėjo į pavasarinį masinį startą ir įveikė 10 km Vilniaus gatvėmis. Gal ten pat prisijungus Mindaugui, būtume išvengę agresija persunktos atomazgos? Neskubriai risnojant  parko takeliu, net nupušusiam statybininkui anksčiau ar vėliau įsijungtų racija, kuždanti, kad visus dabar teismuose taškomus resursus apsimokėtų tiesiogiai dedikuoti užsibrėžtajam tikslui - brangiai parduoti savo akcijas. Tiesiausiu keliu juk nubėgsi greičiausiai ir dar sveikatos sutaupysi. Deja, kartais net pasaulinio garso talentai palieka ašarų pakalnę nesuvokę, kad gyvenime jiems stigo tik vieno dalyko - pabėgioti.

Žinoma, ne kiekvienas kliušką nusigriebęs smulkusis akcininkas pajunta širdyje lordišką pašaukimą. Yra papildomų sąlygų. Pavyzdžiui, labai praverčia archetipinis trečiojo brolio statusas. Trečiasis brolis, kaip įrodo neseni Numavičių vaidai, nebūtinai yra jauniausias, tiesiog Marcinkevičių atveju taip sutapo. Mindaugas, augdamas su gamtos superprocesoriumi apdovanotu Žilvinu ir emociškai šiltu bei ūkiškai darbščiu Gintaru, tikriausiai, dar Šakiuose ėmė puoselėti aukštuomenės veikėjo ambicijas.

Tuos užmojus, ko gero, pakurstė pats Nerijus, ne tik priimdamas Mindaugą į VP devintuką trečiuoju numeriu, bet ir vėliau, kartkartėmis išnaudodamas jo polėkį kitų bendraturčių įtakos troškimams atsverti. Nepranokdamas partnerių strateginio mąstymo ar analitiniais įgūdžiais, nelinkęs nerti į kasdienę ūkio rutiną, nesiverždamas vadovauti gausiems kolektyvams ar bendrauti su žiniasklaida, Marcinkevičių jaunėlis pasižymėjo viena vertinga savybe – gebėjimu užmegzti naudingus ryšius ir išsunkti iš jų maksimumą.

Mindaugui sekėsi susirasti „draugų“ ir daryti jiems įtaką. Smailoka šypsena, šiek tiek ciniškas, nors visuomet giedras humoras ir, svarbiausia, kantrus klausymasis, ne tik šiukštu nepertraukiant kalbančio pašnekovo, bet taipogi susilaikant nuo apibendrinančio komentaro jam pritilus – štai koks trečiojo brolio metodas, veiksmingesnis už visokius NLP. Lengva apsakyti, sunku nukopijuoti.

Niekas kitas taip virtuoziškai neįtikindavo bankininkų pratęsti paskolas, valdininkų - išduoti leidimus, o tikrintojų – vadovautis sveiku protu. Drąsiai blefuodamas, godžiuosius patepdamas, baukščiuosius pagąsdindamas, su girtuokliais palakdamas, pėsčiuosius pavežėdamas, o ponias bei paneles sujaudindamas vyrišku žavesiu, Mindaugėlis išdidžiai parnešęs tėkšdavo reikalingus parašus. Kuo aukštesnį postą užimantis valstybės tarnas keldavo rūpesčių, tuo karštesnis azartas įsiplieksdavo būsimo "Lords" fondininko akyse.

Europietiškai išskaidrėti nespėjusioje praėjusio amžiaus Lietuvoje ne vienas tautinio verslo vedlys pavydėjo tokio smulkiojo akcininko, o jis pats, apsvaigęs nuo itin artimų pažinčių su pareigūnais ir politikais, svėrė teises VP grupėje visai ne vertybinių popierių procentais. Mindaugas visus apšoko pirmasis iš devintuko susirentęs erdvų namą Valakampiuose tuomet, kai tikruosius kokybės standartus nubrėžusi Laurų kvartalo tvora dar niekam nesisapnavo. Galingų variklių mėgėjas lakstydavo raudonuoju Nerijaus „Ferrariu“ ir užsisakydavo naujausius mobiliųjų telefonų modelius. Tačiau net išsikaulijus parkavimo vietą arčiausiai paradinių durų į biurą ir Prezidentūroje atsiėmus kryžių „Už nuopelnus Lietuvai“, mėlstantis kraujas nepaliovė kunkuliavęs tikrojo pripažinimo geismu.

Trečiaplanį vaidmenį lordų karų iniciatorius kentė beveik du dešimtmečius, kol tamsi nuoskaudų gelmė prapliupo keistais skundais ir pagiežingais kaltinimais. Atrodo, dabar nebepagelbės net maratono terapija.