Bendraudamas su maratono nepraktikuojančiaisiais, dažnokai
išgirstu klausimą: „Apie ką galvojate, bėgiodamas tris ar keturias valandas?“ Žmonės
kabinasi už esmės. Panašiai ir kalbai pakrypus apie lordų karus, anksčiau
ar vėliau prasiskverbia pašnekovo smalsumas: „Kaip šitaip? Kodėl? Nuo ko viskas
prasidėjo? Kada?“ Moralinės konflikto šaknys ir giliosios psichologinės prielaidos
tūlą stebėtoją domina labiau, nei paviršiuje siaučiantys ieškinių cunamiai ir
vienadienės piarščikų intrigėlės.
Svarstant, kodėl buvę vieno devintuko, kadaisę
valdžiusio Visą Prekybą, partneriai viešai pliekiasi dėl „Akropolių“, lyg kokie
Žemaitės herojai dėl arimų, verta atkreipti dėmesį į susidūrusiųjų teismų ringe
pomėgius. Pastarąją košę užviręs Mindaugas Marcinkevičius – aistringas ledo
ritulininkas, atitinkamos federacijos šulas, svajojantis surengti pas mus
pasaulinį kažkurios lygos čempionatą ir tarsi koks batka palaiminti nugalėtojus iš VIP ložės. Jo pagrindinis
taikinys, Nerijus Numavičius negali gyventi be golfo. Taip negali, kad kartą
net turėjo atidėti legendines vestuves, nes nesėkmingai atšokęs simuliacinio
treniruoklio kamuoliukas beveik pataikė į akiduobę, pažymėdamas viršelio veidą neglamūrine mėlyne.
Taigi, Mindaugui užsimojus ledo ritulio lazda, Nerijus
išsitraukė savąjį golfo rinkinį. Rimtiems vyrams sukryžiavus sunkiuosius
įnagius, ramios diskusijos tikėtis neverta. Lieka tik pafantazuoti, kaip jų
dialogas skambėtų, susidūrus bėgimo trasoje. Taip išties galėjo atsitikti, nes Nerijus
prieš porą metų tyliai atėjo į pavasarinį masinį startą ir įveikė 10 km Vilniaus gatvėmis. Gal ten pat prisijungus
Mindaugui, būtume išvengę agresija persunktos atomazgos? Neskubriai risnojant parko takeliu, net nupušusiam statybininkui
anksčiau ar vėliau įsijungtų racija, kuždanti, kad visus dabar teismuose taškomus
resursus apsimokėtų tiesiogiai dedikuoti užsibrėžtajam tikslui - brangiai
parduoti savo akcijas. Tiesiausiu keliu juk nubėgsi greičiausiai ir dar
sveikatos sutaupysi. Deja, kartais net pasaulinio garso talentai palieka ašarų pakalnę nesuvokę, kad
gyvenime jiems stigo tik vieno dalyko - pabėgioti.
Žinoma, ne kiekvienas kliušką nusigriebęs smulkusis akcininkas pajunta širdyje lordišką
pašaukimą. Yra papildomų sąlygų. Pavyzdžiui, labai praverčia archetipinis trečiojo
brolio statusas. Trečiasis brolis, kaip įrodo neseni Numavičių vaidai, nebūtinai yra jauniausias,
tiesiog Marcinkevičių atveju taip sutapo. Mindaugas, augdamas su gamtos
superprocesoriumi apdovanotu Žilvinu ir emociškai šiltu bei ūkiškai darbščiu
Gintaru, tikriausiai, dar Šakiuose ėmė puoselėti aukštuomenės veikėjo ambicijas.
Tuos užmojus, ko gero, pakurstė pats Nerijus, ne
tik priimdamas Mindaugą į VP devintuką trečiuoju numeriu, bet ir vėliau, kartkartėmis
išnaudodamas jo polėkį kitų bendraturčių įtakos troškimams atsverti. Nepranokdamas
partnerių strateginio mąstymo ar analitiniais įgūdžiais, nelinkęs nerti į
kasdienę ūkio rutiną, nesiverždamas vadovauti gausiems kolektyvams ar bendrauti
su žiniasklaida, Marcinkevičių jaunėlis pasižymėjo viena vertinga savybe –
gebėjimu užmegzti naudingus ryšius ir išsunkti iš jų maksimumą.
Mindaugui sekėsi susirasti „draugų“ ir daryti jiems
įtaką. Smailoka šypsena, šiek tiek ciniškas, nors visuomet giedras humoras ir,
svarbiausia, kantrus klausymasis, ne tik šiukštu nepertraukiant kalbančio pašnekovo,
bet taipogi susilaikant nuo apibendrinančio komentaro jam pritilus – štai koks trečiojo
brolio metodas, veiksmingesnis už visokius NLP. Lengva apsakyti, sunku
nukopijuoti.
Niekas kitas taip virtuoziškai neįtikindavo bankininkų
pratęsti paskolas, valdininkų - išduoti leidimus, o tikrintojų – vadovautis
sveiku protu. Drąsiai blefuodamas, godžiuosius patepdamas, baukščiuosius pagąsdindamas,
su girtuokliais palakdamas, pėsčiuosius pavežėdamas, o ponias bei paneles
sujaudindamas vyrišku žavesiu, Mindaugėlis išdidžiai parnešęs tėkšdavo reikalingus
parašus. Kuo aukštesnį postą užimantis valstybės tarnas keldavo rūpesčių, tuo
karštesnis azartas įsiplieksdavo būsimo "Lords" fondininko akyse.
Europietiškai išskaidrėti nespėjusioje praėjusio
amžiaus Lietuvoje ne vienas tautinio verslo vedlys pavydėjo tokio smulkiojo
akcininko, o jis pats, apsvaigęs nuo itin artimų pažinčių su pareigūnais ir
politikais, svėrė teises VP grupėje visai ne vertybinių popierių procentais. Mindaugas
visus apšoko pirmasis iš devintuko susirentęs erdvų namą Valakampiuose tuomet,
kai tikruosius kokybės standartus nubrėžusi Laurų kvartalo tvora dar niekam
nesisapnavo. Galingų variklių mėgėjas lakstydavo raudonuoju Nerijaus „Ferrariu“
ir užsisakydavo naujausius mobiliųjų telefonų modelius. Tačiau net išsikaulijus
parkavimo vietą arčiausiai paradinių durų į biurą ir Prezidentūroje atsiėmus
kryžių „Už nuopelnus Lietuvai“, mėlstantis kraujas nepaliovė kunkuliavęs tikrojo pripažinimo geismu.
Trečiaplanį vaidmenį lordų karų iniciatorius kentė
beveik du dešimtmečius, kol tamsi nuoskaudų
gelmė prapliupo keistais skundais ir pagiežingais kaltinimais. Atrodo, dabar nebepagelbės
net maratono terapija.
8 komentarai:
O gal šiuo atveju, išsiaškinti tarpusavio santykiam, būtų tikslinga pasirinkti neutralią vyrišką sporto šaką, ne golfo aikstelę ar ilgos distancijos bėgimo trasą, nes kiekvienas čia būtų savo šakos meistras ir salygos būtų per daug nelygios... Tam atvejui dažnausiai yra pasirenkamas bokso ringas!!! O ka, ir vyrų kompleksijos panašios, jei ne tos pačios, tai gretimos svorio kategorijos... Po trijų raundų agresija vienas kitam kaip taisyklė išgaruoja, atsiranda daugiau pagarbos, vyrai po kovos visada nuoširdžiai paspaudžia vienas kitam rankas... Čia tik šiaip, trečios šalies pasiūlymas, galėčiau ringe ir pasekunduoti, patirtį turiu.
Geriausias situacijos komentaras, kiek teko skaityti.
Butu idomu isgirsti kodel savo laiku vistik nebuvo pasirinktas objektyvus likvidumo kelias smulkiesiems akcininkams - t.y. imones listingavimas birzoje, tuomet ir del akciju kainos nereiketu pesiotis, kur rinka ten ir kaina... netektu nei ledo ritulio nei golfo lazdomis savo balls'u kietumo bandyti. ir dalinis likvidumas net ir stambiajam nepamaisytu. butu is tiesu skaidri vakarietiska imone ir be baltu knygu o su nepriklausomu ir profesionaliu managementu. Dabar gi panasu kad like smulkieji itin prastoje situacijoje - realus pirkejas vienas vienintelis, visada pasirenges pasiulyti "pieskok turguj brangiau jei kaina netinka"...
Apie biržą buvo ir tebėra pakalbama, bet kiekvienu "savu laiku" išlįsdavo savų objektyvių ir subjektyvių kliūčių. Čia tema atskiram rašiniui.
Geras straipsnis ir tęsinys. Detalėse daug informacijos apie vidinę virtuvę. Dar keletas tokių ir bus galima turėti pagrindą knygai su dramatišku pavadinimu :)
O kalbant apie istoriją - panašu, kad viskas ko Lordas troško - sekančio laiptelio - būti svarbiu žmogumi. Galbūt galima buvo jam tai duoti?
Įdomus jūs, Ignai, žmogus...
Mielai išgerčiau kavos ir paplepėčiau.
Ne, ne šia tema...
Ar priimate kvietimą?
Antanai, ponas Ignas uzimtas zmogus, todel vietoj jo susitikit su manim, su salyga jei man nupirksit kavos ir pavalgyt:):).. Luztu:):).. kaip kai kurie nori patekti i "roju" siaip va taip, paprastai - "ateikit, as noriu su jumis pasikalbeti"...:):)
vakar kaip tyčia baigiau skaityt Murakamio knyga:) tai peršasi išvada spazmus gali nuimti tik "endurance" tipo sporto šakos:)
esmė manau paprasta, kuo daugiau vargini savo gležną kūnelį tuo labiau smegenėles atleidžia nuo "bezabrazijos" :) (asmeniškai patikrinta...)
kai jau visai nurauna stogą šiuolaikinė nesamonė - gali bėgt, mint, plaukt, kaituot, buriuot, ir po kokios 60 minučių - tu laisvas nuo šito mėšlo :)
Cheers..
Rašyti komentarą