Pastanga nepykti

Esu pats jauniausias Seimo narys. Ne tik šios kadencijos, bet apskritai. Per visą istoriją. Man dar nėra aštuoniolikos. Štai taip. Jūs turbūt imsite veblenti, kad Konstitucija tokių dalykų neleidžia? Man padarė išimtį. Dėl neeilinių gabumų. Viskas įmanoma, kai turi neeilinių gabumų. Argi nelogiška? Neeiliniais atvejais turi būti daromos išimtys.

Būdamas ypatingas jaučiuosi šauniai. Kiekvienas Seimo narys yra neeilinis, o aš – išrinktasis tarp išrinktųjų. Tai šiek tiek jaudina ir maloniai trikdo. Visi spokso. Palydi žvilgsniais, kuždasi už nugaros. Lyg būčiau Prezidentas su aštuoniasdešimties procentų pasitikėjimo reitingu. Jie nesuvokia, kad niekada toks nebūsiu. Nepaisant neeilinių gabumų. Kiaurai permatau monarchijos, diktatūros ir kitokių autokratijų prapultį. Tik demokratija. Visada būsiu vienas iš šimto keturiasdešimt vieno. Arba vienas iš kitokio skaičiaus, bet jokiu būdu ne vienintelis.

Fotografuojuosi asmenukę prie herbo. Pravers istorijai. Kai būsiu ilgiausiai pareigas einąs Seimo narys, ši nuotrauka paliudys, primindama pirmąją kadenciją. Kiek jų dar bus? Nežinau. Daug. Tik neklauskite, dvidešimt ar trisdešimt dvi. Nesu orakulas. Mano gabumai kitokie.

Einu koridoriumi, linksėdamas kolegoms. Nepuolu spausti rankų, ieškoti bičiulysčių, ko nors klausinėti. Kam? Daugumai ši kadencija paskutinioji, kai kurie ištemps dar dvi ar tris. Praeiviai.

Išsijungiu tapšnoklį. Plenariniame posėdyje turiu susikaupti. Nežadu pramogauti darbe. Tik nepamanykite, kad gilinsiuosi į kažkieno darbotvarkę, kruopščiai žymėsiuosi pastabas ir kursiu įstatymų projektus. To tai jau nebus.

Surandu savo vietą. Sėduosi. Puiki vieta. Palinkstu priekin, nutaisau susikaupusį veidą. Patogu. Neapsimetinėju, esu susikaupęs. Vos vos šypsausi akimis. Galite fotografuoti bet kuriuo momentu. Atrodysiu nepriekaištingai kad ir žurnalo viršelyje.

Budžiu. Stebintiesiems iš šalies tai daro įspūdį. Sėdžiu nejudėdamas. Nesimuistau, nesiblaškau. Kitas užsnūstų arba keltųsi ir spaustų lauk. Man nesunku. Nesipuikuoju, tiesiog ypatingieji skiriasi nuo eilinių išrinktųjų. Žvelgiu į tribūną, lyg snaiperis pro optinį taikiklį. Laukiu. Ne pasaloje, dėmesio centre. Seimo salėje.

Kalbėtojai keičiasi. Girdžiu, ką jie sako, nors ir nesiklausau. Paisau reglamento. Laiku spaudžiu balsavimų mygtukus. Nekeliu jokių rūpesčių. Medžiotojas bokštelyje prie šėryklos.

Išgirstu priono pavardę. Buvau ją pamiršęs. Man jis – Prionas ir tiek. Tobula pravardė. Prionai sukelia smegenų kempinligę. Ne kiekvienas imunitetas tokius atpažįsta. Įmantriai klastingi beširdžiai. Dauginasi nelytiškai. Apsimeta savaisiais. Neišsiduoda, kaip bakterijos ar virusai. Tačiau manęs neapšausi. Šitas – šimtaprocentinis prionas. Atsigaminanti infekcinė baltyminė dalelė. Lipa į tribūną.   

Pakylu krankliu. Corvus corax, smalos juodumo, uodega pleišto formos. Sklendžiu virš išrinktųjų, nužvelgiu tribūnoje besiraitantį iš siaubo gluodeną. Dabar privalau sudoroti trykštantį įtūžį. Jis – roplys, aš – paukštis. Esu gamtos jėga, nešu pažangą. Jokių asmeniškumų.

Moku perdirbti pyktį. Sugriebiu pačią jo užuomazgą ir pakreipiu kita vaga. Rūstis virsta maištu, chaotiškas energijos siautulys spraudžiasi tarp akmeninių uolų. Sutramdyta galia srūva upe, taškosi baltais purslais, šniokščia kriokliu, sukdama troškimų pažinti, siekti, tobulėti velenus. 

Nutūpęs ant tribūnos krašto, pakraipau galvą. Driežai – švarūs gyviai. Aną kartą, per priešrinkiminius debatus, vilku užšokau ant tauriuoju elniu užsimaskavusio priono, ir tas grybštelėjo ragu už šlaunies. Įsiutęs tol iltimis draskiau niekšo kepenis, kol paspringau tulžimi. Vos išsikapanojau. Tik vėl stojęs ant kojų suvokiau, kad buvau apsinuodijęs ne priešo syvais, o savo paties tūžmastimi.

Šįkart susidorosiu be rūpesčių. Neapykantos nejaučiu nė lašo, tik smalsumą, alkį ir atjautą, ji – stipriausias priešnuodis. Elementaru, jokios rizikos. Pirmu kumpo snapo smūgiu perkertu bekojį šliužą pusiau. Sulesu švariai, nepalieku nė pėdsako. Krankliai visaėdžiai.

Sėdžiu savo vietoje. Žvilgsnis jaunatviškai giedras. Dirbu parlamente. Prionas lipa nuo scenos. Išrinktieji ploja, neįtardami, kad klausėsi jo paskutinį kartą. Šypteliu lūpų kampučiais.

Vienas – nulis. Ir, patikėkite, tai tik pradžia.