Pastanga vadovauti

„Priimkite mane padėjėju. Atlyginimo neprašau. Noriu išmokti vadovauti“, - kreipiasi malonus jaunuolis. Teiraujuosi, kam jam to prireikė. „Na,- sako vaikinas, - noriu padaryti rimtą karjerą, o tada imtis nuosavo verslo.“

Šis gyvenimiškas pokalbis priminė kitą, literatūrinį. Šešiolikmetis herojus iš Aleksandro Piatigorskio romano „Философия одного переулка“ (rus. „Vieno skersgatvio filosofija“, pirmąsyk išleisto Londone 1989 m. ir šiuo metu verčiamo į lietuvių kalbą), prisipažįsta geriausiam draugui, kad labiausiai iš visko pasaulyje norėtų keturių dalykų:  draugauti su mergina (kaip kiti bendraklasiai), išlaikyti egzaminus brandos atestatui, įstoti į Maskvos universitetą ir būti laikomas „originalu“ (vėl gi - ypač tarp merginų). Draugo paklaustas, kam jam visa tai, nė akimirkai nesusimąstęs atrėžė: „Na, kad galėčiau su tavim bastytis gatvėmis, daugiau apie tai nebegalvodamas.“

Vadovo darbas jaunų žmonių galvose asocijuojasi su dideliu atlyginimu, limuzino klasės automobiliu ir sporto klubo abonementu. Dar smarkiau masina nuojauta, kad vadovas – tai galia, lemianti kitų asmenų, įmonių ar net miestų bei valstybių likimus. Tai - viršininkas neturintis viršininkų, tokiam niekas nenurodinėja. Jis pats planuojasi darbus, samdosi pavaldinius, sprendžia, ką statyti, o ką nugriauti.

Viskas būtų tiesiog tobula, jei ne nuožmusis kapitalizmas su savo apylaisve rinka. Švedų ekonomistas Kjellas Nordstromas, pamėgęs kalbėti Vilniuje, vis kartoja, kad kapitalizmas – tai sistema, atliekanti vienintelę funkciją: ji rūšiuoja įmones į našias ir nenašias. Pirmųjų vadovai lepinasi šlove, gurkšnodami šampaną metinėse konferencijose, antrųjų – ne. Geriausiu atveju apie pastaruosius niekas nieko nekalba. Tiesą sakant, jie tiesiog išnyksta iš eterio, dažniausia, tyliai ir nepastebimai, bet kiekvieną sykį tai – žiauri asmeninė tragedija. Valdžia svaigina. Neprisimenu nė vieno stambesnės bendrovės vadovo, be pagiežos užleidusio kėdę kitam. Plėšydamas vizitines korteles su savo pavarde ir skambių pareigų pavadinimu, jautiesi lyg Voodoo rituale akacijos spygliu badydamas iš veidrodžio pažįstamą lėlę. Dažnas vadovas perspektyvą nusileisti auksiniu parašiutu išrūšiuotų nevykėlių sąvartyne baugščiai prilygina scenarijui, pagal kurį pats rūšiuoja atliekas spalvotuose gatvės konteineriuose.

Įmonės našumą išmatuoti nesunku. Tam žmonija išrado pinigus. Suokti apie nefinansinius tikslus, socialinę atsakomybę ir išmanias strategijas pavyksta tol, kol verslas pakenčiamai našus. Išryškėjus skirtumams tarp procesų efektyvumo ir atlyginimų augimo, palengva ima strigti suplanuotų biudžetų vykdymas. Vienas po kito pradingsta klientai. Sąstingį atspindi neramūs skambučiai iš bankų, ima plaukti mokesčių inspekcijos raštai. Pagaliau pasirodo antstolis ir legenda baigiasi.

Ieškant našumo stokos priežasčių, įprasta kaltinti aplinką. Net susitarus, kad verta pasiknisti bendrovės viduje, žvilgsniai pirmiausia krypsta į vidurinę grandį arba vadinamuosius žemos kvalifikacijos (siaubinga sąvoka – jei žmogus dirba paprastą darbą, tai anaiptol nereiškia, kad jį prastai išmano) darbuotojus.

Šiemet dalyvavau perimant vienos gamyklos Švedijoje valdymą. Savininkai pardavė ją, neišgalėdami konkuruoti su analogiškomis Rytų Europos įmonėmis. „Švediški atlyginimai“, - pirmiausia šovė į galvą mintis. Valdydami panašią bendrovę Lenkijoje, žinojome, kad didelę sąnaudų dalį sudaro cechų darbininkų algos. Atvykę į nediduką miestelį netoli Geteborgo, radome beveik visus darbininkus pakeistus robotais. Neseniai akcininkai investavo nemenkas lėšas į įspūdingas technologijas, siekdami išspręsti tipišką gamybininkų problemą: neužtikrinus užsakymų srauto, žmonės neturi ką veikti, o atlyginimus mokėti tenka. Ir ką gi? Darbininkai atleisti, liko kone vieni vadovai su skandinaviškais gerovės paketais, o verslas vis tiek stringa.

Blogiausias būdas spręsti problemą – ją neigti. Apie prastą vadovų našumą kalbama retai ir nenoriai. Kaip tapti našiu vadovu? Neturiu garantuojančio sėkmę recepto. Pats taip ir neišmokau išties gerai vadovauti, nors esu dėjęs pastangų atsakinguose vykdomuosiuose postuose. Žinau tik pirmąjį žingsnį: kad taptum našiu vadovu, pirmiausia turi tapti vadovu.

Kokia čia suktybė? Lietuviška.

Kartą į Vilnių atvyko Vidurio Azijos valstybės prezidentas su gausia palyda. Perėjo raudonu kilimu ir puolė prie darbų: aptarė reikalus S.Daukanto aikštės rūmuose, papietavo su premjeru, o pavakary užsuko į Seimą su parlamento pirmininku susipažinti. Vakare ištiesė kojas viešbutyje ir guodžiasi patarėjams: „Taip ir nesupratau, kas čia pas juos viską sprendžia.“

Smagu pasišaipyti iš vakarietiškos demokratijos neperprantančių rytiečių, tačiau verslaudami patys dažnokai mąstome taip pat, kaip anas svečias. Norėdami parduoti savo prekes ar paslaugas, pas partnerius ieškome vieno viską sprendžiančio žmogaus ir piktinamės tokio neradę. Dar blogiau, jei bendrovės vadovas griebiasi viską spręsti savo ūkyje, neleisdamas dirbti pavaldiniams ir užbėgdamas už akių valdybai ar akcininkams. Įsisiautęs į lyderio kailį, genamas troškimo viską kontroliuoti, toks veikėjas dažniausia taip ir nepradeda daryti to, kam yra nusamdytas – vadovauti.

Pasidairęs verslo brūzgynuose, sumedžiotum įvairiausių vadovų. Prezidentai ir anekdotiniai viceprezidentai tapo retesni, nei prieš dvidešimtį metų, bet vis dar aptinkami. Generaliniai, vykdomieji ir vykdantieji direktoriai mėgina aiškintis tarpusavio skirtumus. Gausėja CEO, COO ir prokūristų. Pučia žandus valdybų nariai ir pirmininkai, jiems nenusileidžia stebėtojų tarybininkai. Senokai teko susidurti su kokiu nors savininku, bet partnerį, fondo valdytoją ar investuotojų komiteto atstovą sugauti visai nesudėtinga. Šį žvėrinčių papuošia prisiplakėliai, dangstydamiesi visuomeninėmis pareigomis asociacijose ar konfederacijose bei subjektai, neturintys išvis jokių pareigų, todėl pasivadinę verslininkais, lyderiais ar ekspertais.

Lyderiauti gudrus kone kiekvienas, o vadovauti?

Vaidmenų sumaištis nieko gero neatneša. Vadovauti organizacijai (skyriui, padaliniui ir visai įmonei) turi atitinkamas direktorius. Svarbiausias – generalinis, administracijos vadovas. Jo pareiga – suburti ir vesti komandą, siekiant su ja tikslų.

Tikslus nubrėžia valdyba. Jos narių užduotis – kurpti strategijas, tvirtinti metinius planus, skirti, skatinti ir keisti administracijos vadovybę. Tai – bendrovės valdytojai. Darbui valdyboje reikia verslininko gyslelės ir patirties, kad užuostum, iš kur vėjas pučia, kuri idėja vertinga, o kuri – pražūtinga, kad nuspręstum, kada ir kur pakreipti valdomą ūkį.

Stebėtojų taryba stebi, kad įmonė nenukryptų į lankas. Ji prižiūri, kad valdytojai ir vadovai nepiktnaudžiautų galiomis, nesiveltų į konfliktus ir nesupainiotų asmeninių interesų su kompanijos finansais.

Akcininkai nėra jokie vadovai. Savininko pareiga - paskirti savo atstovus bendrovei prižiūrėti ar valdyti ir galbūt parūpinti pinigų jos plėtrai, jei pasitaiko proga nupirkti ir prijungti kitą panašią įmonę. Akcininkas – tai investuotojas.

Idealu, kai skirtingus darbus dirba jiems tinkamiausi žmonės. Realybėje pareigos susimaišo. Painiavos privelia skirtingų šalių įstatymai: daug kur valdybos nario pareigos yra vykdomosios, t.y. atitinka direktoriaus, o taryba būna tiek valdymo, tiek priežiūros organas. Lietuvoje leidžiama nesudaryti nei valdybos, nei tarybos, todėl akcininkams kyla pagundų tiesiogiai ganyti generalinį, o pastarajam maga nusimesti atsakomybę savininkų daržan.

Šitaip atsiranda devyndarbiai visų galų vadovai. Niekas nedraudžia kontrolinio akcijų paketo turėtojui pasiskirti valdybos pirmininku ir generaliniu direktoriumi. Kartais atrodo patrauklu susitapatinti su verslu. „L’État, c’est moi“, - neva pasakęs Liudvikas XIV. Žavitės senove? Tokia bendrovė tampa panaši į individualią įmonę, kurioje išsitrina ribos tarp vadovo asmeninio gyvenimo ir verslo sprendimų. Nekyla abejonių, kas ten viską sprendžia. Patraukus iš įmonės asmenį-saulę, joje lieka nedaug vertės, o pats sprendėjas atsisako menkiausios vilties greta kurti kitą verslą. Tapatintis su dviem ar trimis kompanijomis pajėgtų tik šizofrenikas.

Nukrypimai nuo logiškos struktūros ir kompromisai, painiojant skirtingų lygmenų funkcijas, sukelia našumo problemų. Vieną tokių patyriau savo kailiu 2013-ųjų pabaigoje, kai Rygoje įgriuvęs parduotuvės stogas užmušė 54 žmones. Zuolitudės daugiafunkcinio pastato tragedija verta atskiro pasakojimo ir gilios analizės įvairiais pjūviais. Čia paminėsiu tik vieną aspektą: „Maxima“ įmonė Latvijoje ūmai pasijuto neturinti vadovo. Nuoširdi jos vykdomojo valdybos pirmininko Gintaro Jasinsko nuostaba „O už ką?“, atsakant į spaudos konferencijoje žurnalisto pateiktą pasiūlymą atsistatydinti, išdavė paralyžiaus mąstą. 

Žinoma, viešas kalbėjimas yra antraeilis dalykas. Jo trūkumus sąlygoja iškreiptas situacijos vertinimas. Ko gero, esminė „Maxima“ komandos klaida buvo neigti savo ryšį su aukomis Zuolitudėje. Puikiai suprantu ir užjaučiu tuos žmones. Susidūrus su kraupia masine bendradarbių ir pirkėjų žūtimi, norisi kabintis už vilties, kad pabudęs iš košmariško sapno, išgirsi, jog nieko nenutiko, nes tokie baisumai mūsų kraštuose neįmanomi. Deja, slenkant dienai po dienos, tenka gyventi ir dirbti susitaikant su liūdnomis pasekmėmis: laidotuvės, sužeistųjų lankymas, našlaičių globa. Tuomet išsekęs ir sutrikęs protas pakiša kitokią išeitį: ne mes projektavome, ne mes statėme, ne mes sugriovėme. Mes nekalti. Tai apskritai – ne mūsų tragedija. Mes – geri, stengiamės, viską darome teisingai. Ima siutinti nepatogūs klausimai. Pamiršęs, kad ant griuvėsių tebekėpso tavo parduotuvės iškaba, pyksti ant pasaulio, visur pradedi įžvelgti klastą, dairaisi tikrųjų kaltininkų šešėlių.

„Maxima“ buvo įsidiegusi matricą, tokią struktūrą, kurioje daugelį kiekvieno svetur veikiančio tinklo  funkcijų prižiūrėjo atitinkami specialistai - viršininkai iš centro Vilniuje. Didelės tarptautinės kompanijos taip elgiasi, siekdamos paspartinti ir palengvinti plėtrą. Pradedant verslą naujoje valstybėje, iš Lietuvos atsiųsti būriai turėdavo sustyguoti savo sritis: parduotuvių įrengimą, prekių tiekimą, paskirstymą, išdėstymą parduotuvėse, reklamos triukus, darbuotojų mokymus ir t.t. Primygtinai brukama pagalba užsienio, šiuo atveju – Latvijos, padaliniui nenutrūko ir vėliau, jam sėkmingai įsibėgėjus. Centrinis biuras taip išplėtė savo kompetenciją, kad tiesiog numarino tam tikrus gebėjimus Rygos buveinėje.

Lietingą lapkričio 21-osios vakarą išgirdęs apie pražūtingą griūtį, G.Jasinskas elgėsi teisingai. Nelaimės vietoje pildė gelbėtojų prašymus bei nurodymus, organizavo pagalbą nukentėjusiesiems, bendravo su žurnalistais. Taigi, ėmėsi vadovauti, pernelyg nesidairydamas į šalis ar savininkų pusėn. Spėju, kad jeigu jis būtų buvęs paliktas tvarkytis pats, reikalai nebūtų taip baisiai pašliję. Krizė įsisiūbavo, atvykus pagalbai iš Vilniaus. Geranoriai viršininkai, pasitelkę sau parankius žinovus, perėmė visą bendrovės kontrolę ir kuriam laikui apskritai uždraudė ką nors pranešinėti. Spaudžiami kylančios nepasitenkinimo bangos, matricos šulai vėl išstūmė priešais kameras Latvijos padalinio šefą, tačiau anas, slegiamas pasidalintos, todėl dar labiau išaugusios, atsakomybės, elgėsi nebe kaip vadovas, o kaip tokį vaidinantis aktorius.

Atvykęs į Rygą valdyti įsiplieskusios krizės, neradau iš ko rinktis – de facto tapau SIA „Maxima Latvija“ bendrovės vadovu. Neturėjau tikrų teisinių įgaliojimų direktoriauti, tačiau iškart perėmiau vadžias, pradėjau klausinėti ir nurodinėti, viešai kalbėjau įmonės vardu, žarsčiau pažadus, kuriuos teko vykdyti kitiems. Rizikavau, užtat jaučiausi einąs teisingu keliu. Pats vedžiau žiniasklaidos puolamą, politikų spaudžiamą, boikotais bauginamą įmonę. Niekas nebūtų supratęs išvedžiojimų, kad esu akcininkas, juolab smulkus ir netiesioginis, kuriam patikėta laikinai pavaldyti krizę. Klydau, klupau, atidžiau įsižiūrėjus atrodžiau apgailėtinai, bet stengiausi. Nenuveikiau nieko stebuklinga, tiesiog porą savaičių padirbėjęs vadovu, perdaviau pareigas teisėtai bendrovės šeimininkei.

Pramokti vadovauti nekenkia, tik tie įgūdžiai nebūtinai pravers kuriant savą verslą. Vadovauti, valdyti, prižiūrėti ir investuoti – skirtingi dalykai. Tuo užsiimančius žmones kiti pavadina verslininkais, pernelyg nesusimąstydami, apie ką kalba. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Svarbiausia pačiam nesusipainioti, kuo vertiesi. 

(Tai ištrauka iš rengiamos spaudai knygos “Tapatybės kortelė” juodraščio. Visą opusą numatoma išleisti 2016-ųjų pradžioje.)