Antrąsyk į tą pačią

Lordas Marcinkevičius, pakilęs į viršutinį aukščiausio Vilniaus dangoraižio aukštą, pažvelgė žemyn. Vaizdas anaiptol nedžiugino.

k29 iš šio taško pasirodė panašus į riestainio skylę. Ne tokio sertifikuoto aukščiausios rūšies riestainio, kokį galėdavai pasikabinęs ant kaklo išdidžiai parsivežti iš kermošiaus. Ne, iš čia naujausios architektūros klyksmas priminė nedidukę pramoninio kepimo baronkėlę, iškritusią per pelių sukapoto polietileno maišelio plyšį. Pelnas, tiesa, nemenkas, bet vien pinigais sotus juk nebūsi. Masto stinga. Dydis nedžiugina. O dar sako, dydis nesvarbu.  

Ir Akropolis stūkso lyg neįveikiama tvirtovė. Neišdega aristokratiškas planas jį užgrobus įsimesti į eilinį LORDS fondą. Būtų A lygio fondas. Būtų buvęs...

Užupyje tai neblogai įsisukta. Tiesa, supirkus porą gatvių, išaiškėjo, kad ten kur ne kur dar žmonės tebegyvena. Ech, ką padarysi. Gal ir į naudą - politikui verta pasipraktikuoti su žmonėmis bendrauti. Ir jiems atėjo metas po truputį pratintis lordą mylėti. O kaip gi kitaip?

Netrukus, jei kas nesutrukdys, lordai imsis žmonėms elektrą tiekti. Ne, ne aną buitinę – aukštos įtampos! Teisingai eksministras lordas Jaroslavas, paklaustas, ką šįkart darys kitaip, “Verslo žinioms” (ribotam Premium skaitytojų ratui) paaiškino: „Kitaip nedarysime, mes apskritai darysime kitokį projektą. (...) mus domintų bendrovė „Litgrid“, valdanti Lietuvos elektros perdavimo tinklą, bet ne ESO, operuojanti elektros tinklu. Kitaip tariant, investuojame į kelią, parkavimo aikštelę, betoną, bet ne į veiklą.“ Lordus domina turtas, ne vargas. Veikla tegu lieka varguoliams. Kur veikla, ten – atsakomybė. Tegu nekimba prie lordų, inkšdami  dėl kainų ar tiekimo kokybės.

Užsisvajojęs apie energetiką lordas Marcinkevičius šyptelėjo. Pavasaris artėja. Nukreipęs žvilgsnį į apačioje srūvančią upę, prisimerkė. Gražu. Visai užmerkęs akis, išvydo dar įspūdingesnį vaizdą. Iš Vilniaus savivaldybės daugiaaukščio išbėgo pažįstama figūra. Plėvesuodama plaukais ir kostiumėlio švarko skvernais, ji skriete perskriejo skersai Konstitucijos prospektą. Tekina pasileido Neries link. Lyg iš ledų besivaduojanti upė, dar bėgdama nusispyrė batelius, išsilaisvino iš dalykinės aprangos ir nuogut nuogutėlė pasišokinėdama puolė prie vandens.

„Neįmanoma dukart įbristi į tą pačią upę“, - zyzia ausyse kažkoks Heraklitas.  Tai paprastiems piliečiams ir jų filosofams neįmanoma, o lordų įstatymai kitokie. Su pagausėjusia kariauna nei pavasariniai potvyniai, nei rudeniniai rinkimai, nei kitos kliūtys nebaisios. Ne kasdien generaliniai prokurorai pas vertybinius advokatus perbėga. Kumščiai gniaužiasi, prisiminus, kaip lordiškai anąsyk buvo siūlyta buvusiems partneriams su valstybe Stokholmo arbitraže pasibylinėti (šilumininkai antai, Vašingtone, 100 milijonų išsireikalaus!). Nepaklausė, kinkadrebiai. Dabar tegu su prokurorais pabendrauja. Che che...

Viskas įmanoma! Ir padorią triumfo arką pasistatyti, ir antrąsyk tą pačią...

Lordas Marcinkevičius pasitaisė kelnių diržą ir nepaliaudamas šypsotis patraukė turgelio link. Rožių pirkti.