Miltiadas: „Šiandien valdžios versti neičiau“

Sutinkate būti kalbinamas tik per savo gimtadienį, Ar galėtumėte nekoketuodamas prisipažinti, kiek jums suėjo metų?

Koks klausimas – toks atsakymas: manęs nėra.

Na taip, esu girdėjęs. Bet kas gi balsavo rinkimuose su jūsų pasu?

Nukėblino toks Lietuvos pilietis, kurio atvaizdas tame pase įklijuotas, ir nubalsavo.

Už ką?

Už liberalus. Lyg tostas nuskambėjo... (Užsivertęs ištuština stikliuką)

Už kuriuos?

Koks tau skirtumas? Už tuos, kurių pavadinime tas žodis parašytas.

Nustebino rezultatai?

Nė kiek. Negali laimėti partija, kurios pavadinime yra žodis „krikščionys“.

Kodėl?

Todėl, kad ir pas mus jau dvidešimt pirmas amžius. Prieš šimtą metų Mustafa Kemalis suvokė, kad liaudis nerinks pasaulio valdyti nei musulmonų - socialistų, nei krikščionių - demokratų, nei budistų - liberalų.

O socialdemokratų?

Tuos, jeigu jie tikri socialdemokratai, o ne kokie stabmeldžiai - darbininkai, gal išrinktų. Tik kad mūsiškiai vis liepia perkantiems degtinę išsivadavimo veteranams pasus rodyti. Pameni, Brazauskas irgi buvo tokią tvarką įvedęs. Porai savaičių.

Pamenu, kaip tik anuomet vadovavau vienam prekybos tinklui. Iš tiesų nurodėme pardavėjoms tikrinti visų alkoholio pirkėjų pasus, nes už vieną nepilnamečiui parduotą butelį – nesvarbu: darbuotojui suklydus, ar sąmoningai pakenkus – buvo pagrasinta mirties bausme visai įmonei. Didesni tinklai tuomet griebėsi vienodai saugotis, o Algirdas Brazauskas greitai sureagavo ir sutvarkė.

Jis sutvarkymams turėjo talentą. Už Brazauską! (Išgeria) Tuoj aš tau parodysiu vieną knygą. (Keliasi, apžiūrinėja lentynas, ištraukęs deda ant stalo didelę knygą „Lietuvos prezidentai“) Štai, skaityk čia. (Atverčia priešlapį)

Dedikacija? (Skaito) „Mielai Julei, Kaip ten bebuvo, bet vis tiek pragyvenom kartu jau 37-erius metus. Algis 1995.03.11” 

Štai taip.

Čia autentiškas įrašas?      

Šimtu procentų autentiškas! Užsuka Prezidentas per Kovo vienuoliktąją pas žmoną su knygele dovanų ir sutvarko padėtį. Pavyzdys.

Pribloškiantis egzempliorius... Aš – apie knygą... 

Matai, dar sugebu nustebinti. Už nuostabą! (Išgeria)

Tai kas dabar valdžioje darysis?

Visaip gali nutikti. Kartą valstiečiai liaudininkai jau turėjo valdžios.

1926-aisiais?

Aha. Aš tuomet žąsis ganyti jau galėjau, bet perversmo daryti – dar ne.

Būtumėt ėjęs?

Ką ten žinai. Steponas Darius ėjo, kiti valstybininkai...

O šiandien?

Klausimas tinkamas. Atsakau: šiandien, ar juolab rytoj, neičiau.

Kodėl?

Na, šiandien mes, matau, pasikalbėsim... (Linkteli ir išgeria) Gerai, atsakysiu taip: šiuolaikiniam žmogui būtina turėti, iš ko rinktis. Kitaip jis nerimsta, neužmiega ir nusigaluoja. Jam reikia, kad būtų šešios rūšys kiaušinių, septynios talpos degtinės ir bent penkios partijos. Nesvarbu, kad jis perka tą pačią duoną, tepa tą patį sviestą ir balsuoja už tą patį partijos pavadinimą, užtat žino, kad sublūdijęs bet kada gali pavaryti į kitą šoną. Pati demokratinio pasirinkimo iliuzija jį gelbsti, ramina. Diktatūra nebeveiktų.  

Na, ir nereikia. Ką įdomaus neseniai perskaitėte?

O, per vasarą perskaičiau tris puikias knygas. Ką ten tris? Keturias. Keturias nuostabias knygas perskaičiau. 

Labai smalsu. Apžvelkite, gerai?

Voilà! Pirmosios dvi – istoriniai romanai: Filosofo žmona ir Glesum. Moteriški, tokie būna patys rimčiausi. Taip viskas visuomet vyko. Vyrai savo žaidimus žaidžia: politika, karai, kortos, birža... O moteriškės gyvenimą gyvena ir pasaulį verpia.

Senekos našlė visą mirusio vyro raštų sklaidą sustygavo, net jo vardu dramą sueiliavo. Aisčių vado žmonos, kad ir kokias intrigas įsukę, viena kitos nenugalabijo.  Ir abiejų pasakojimų istorinis dugnas pasiutusiai tiksliai nupieštas. Ne kaip Silvoje.

Šlovė – Dilytei ir Aškinytei. Į judviejų sveikatą!

Mielai. (Abu susidaužia stiklais ir išgeria iki dugno.) Kas tada?

Nuo tada Ugnies šeimininkė buvo Mergaitė. Citata iš Glesum...

Tada – Aleksandras Moisejevičius...

Nuostabu, turbūt „Vieno skersgatvio filosofija“?

Eik jau. Manai, užrašei „Perskaitykite šią knygą“, tai iškart pulsiu vykdyti komandos... Tą romaną aš rusiškai skaičiau dar tuomet, kai tu kėsindavaisi degtinės neparduoti, jei nusipelnęs valstybei aksakalas paso neparodys.

Gilus, girdžiu, jūsų užantis.  

Nesiskundžiu. Tai štai, vasarą išnagrinėjau fundamentalų Piatigorskio veikalą Мышление и наблюдение.

Oho. Ir kaip?

Gerai. Dabar jaučiuosi visiškai pasirengęs būti išjungtas. Supranti, ten jis neva dėlioja mąstymo teorijos pagrindus, tačiau iš tikro nemenkai užkabina sąmonės teoriją, kuri, anot paties Piatigorskio, nėra įmanoma. Klasikinis triukas: skaitytojas negali nustoti galvojęs apie rožinį dramblį, kol susikuria savo individualios sąmonės teorijos apmatus. Mat kaip. Taigi, dabar turiu naują, dar geresnę nuosavą sąmonės sampratą.

Pasidalinkite.

Sąmonė – tai lyg tamsioji medžiaga, kurioje blykčioja aktyvumo taškeliai, stebintys mūsų psichikos generuojamus impulsus.

Tai sąmonė yra aukščiau psichikos?

Aukščiau, toliau, stipriau. Ji nemiršta su smegenimis, ji yra bendra, joje veikia karmos dėsniai. Visata, nesvarbu – styginė ar multi  –  yra sąmonės turinys. Už sąmonę! (Išgeria)

Nebėra ko pridurti. Itin knieti sužinoti, kokia gi ta ketvirtoji jūsų puikiai įvertinta knyga.

Aaaa, ketvirtoji knyga tikrai puiki. Mister Nice, vadinasi. Howardo Markso autobiografija.

Markso? Kas jis toks?

Jis miręs. Šiaip kietas vyrukas, velsietis. Šantaramo pirmtakas. Personažas, mėginęs pakeisti šiuolaikinio pasaulio kognityvinę paradigmą. Galima sakyti, marihuanos legalizavimo ideologas. Prieš trisdešimt metų vertėsi psichoaktyviųjų žolių kontrabanda ir pinigų plovimu. Stambiu mastu. Atpylė, berods, septynetą metų Amerikos daboklėje. Oksfordo lygio galva, ten studijavo.

Už Howardą Marksą! (Išgeria) Tyriausios sielos žmogus buvo, galėtų jį mūsų žalieji valstiečiai kanonizuoti ar bent paminklą suręsti.

Menkai tikėtina.

Sutinku, menkai. Nei Vakarų demokratijos, nei Rytų monarchijos neleidžia svaigintis, netoleruoja net atsargių eksperimentų mokslo vardan. Pirmosios – dėl nučiulpto politinio korektiškumo, antrosios – iš savisaugos. O mes balansuojame tarp abiejų, persisunkę romumu ir baime...

Klausyk, išjunk tu savo mikrofoną ir prisėsk kaip žmogus greta. Dar porą knygų parodysiu...