Benediktas Vanagas: „Mano bėda, kad pernai gavau Metų vadybininko apdovanojimą“

Pradėkim nuo pradžių. Kiek ralyje yra sporto?

O kiek Maratono lauke yra maratono?

Maratono lauke dabar yra daugiau lauko. Tinklaraštis prasidėjo nuo maratono ir išvirto laukan, į erdvę, kurioje pilna kitų temų.

Dakaras yra ralio maratonas. Žinomiausias ralio maratonas pasaulyje. Aukštesnės kategorijos varžybų šioje planetoje nėr. Dėl sudėtingumo galėtų būti, mmm..., įvairiausių nuomonių, bet tai yra olimpiada. Aukščiausias įmanomas lygis. Ten, natūralu, suvažiuoja visiškai geriausi savo sričių specialistai. Jeigu Europos ar Pasaulio čempionatuose varžosi atletai arba, kitaip tariant – verslai, tai olimpinėse žaidynėse varžosi valstybės. Valstybė irgi yra tas pats verslas iš principo, su tokia pačia sandara, tiktai kartais gal ne tokia efektyvia... Žodžiu, ten egzistuoja masto ekonomika.

Aišku, kad finansai ir technika nulemia labai daug. Tai kiek Dakare yra likę olimpiškai sportinio, bet žmogiškojo prado – greičiau, aukščiau, stipriau?

Tai yra sportas. Techninė sporto šaka, ji turi papildomų priedų, lyginant su individualiomis sporto šakomis. Tai yra komandinė šaka. Dirba ne tik lenktynininkas ir šturmanas, jie – tik dalis.

Tai yra ultra maratonas. Įsivaizduokim, kad bėgam po maratoną keturiolika dienų. Per vidurį būna poilsio diena. Kitaip tariant, tai yra maratonas, maratonas, maratonas, maratonas... Per dieną mes įveikiame distanciją, kuri galėtų būti lygi visam Lietuvos ralio sezonui. Tai čia – per vieną dieną, o tokių dienų yra keturiolika.

Galioja maratoninis principas, kad tik žmogus su išmintimi gali įveikti Dakarą gerai.

Tik su išmintimi?

Taip, tik su gyvenimiška išmintimi. Bėgime galima būtų palyginti šimto metrų bėgimą su dviejų šimtų kilometrų ultra maratonu. Vienu atveju svarbiausia – sprogstamoji jėga, tu esi kulka ir neturi šanso suklysti. Kitu atveju tu turi sudėlioti savo energiją taip, kad būtum greičiausias prie finišo, visiškai nėra svarbu, kaip greitai įveiksi šimtą metrų, dešimt ar keturiasdešimt kilometrų. Tavo laikas matuojamas finiše.

Tai Dakaro negali laimėti Formulės 1 žvaigždė? Nors ir Pasaulio ralio čempionams nelabai ten sekasi...

Teoriškai gali. Formulėje 1 irgi labai daug dedamųjų, bet ten yra labai aiški trasa. Tie pilotai yra tokie... nišiniai. Ten jie kaunasi su kitais dalykais, o čia pagrindinis tavo priešas yra (na, visų pirma – esi tu pats, bet čia jau filosofija) laikas. Ir danga, kuria tu važiuoji. Turi važiuoti maksimaliai greitai, bet taip pat maksimaliai saugiai išlaikyti automobilį iki finišo kiekvieną dieną. Na... Koks buvo klausimas?

Kodėl Sebastienas Loebas nelaimi Dakaro? 

Taip. Jisai laimės. Jisai laimės, Loebui tai – disciplina, kurioje jis yra antri metai. Tiktai dėl to. Sebas Loebas dar bus Dakaro nugalėtojas, aš esu beveik tikras.

Dakarą laimi žmonės, kuriems yra tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimt penkerių metų. Kaip taisyklė. Jaunesni neturi šansų, nes tiesiog nėra sukaupę gyvenimiškos patirties. Jie turi galbūt sportinės patirties, bet gyvenimiškos patirties trūksta.

Matome tokias pavardes, kaip daugkartinis Pasaulio ralio čempionas Carlosas Sainzas, jam dabar jau virš penkiasdešimties. Tas pats karjerą klasikiniame ralyje baigęs Sebastienas Loebas atėjo į šią discipliną tuomet, kai užaugo iki maratono. Jo laikas dar ateis. 

Ką tu treniruoji savyje, ruošdamasis Dakarui?

Na, šiaip... Dakaras yra asmenybių užsiėmimas. Vienas geriausių dalykų, čia off topic‘as šiek tiek – susitikti tuos žmones. Tai yra, įsivaizduoji, trys tūkstančiai žmonių, kurių vibe‘as stipriai panašus. Iš skirtingų sričių, bet jų energetinis stiprumas tikrai jaučiasi. Ir kai matai tuos pagrindinius, įsitikini, kad galioja taisyklė: kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo jis paprastesnis, natūralesnis, šiltesnis.

Tai psichologinis aspektas čia yra ypač svarbus. Aš nežinau, kaip galima tai treniruot. Tikrai galima, bet kaip? Aš visą gyvenimą tam ruošiuos.

Jeigu šnekam apie kūną, tai – ištvermė ir koncentracijos laikymas. Tai yra esminiai dalykai.

Kaip juos lavini?

Na, jeigu apie pačią metodologiją, tai... Ištvermė... Nemėgstu bėgiot, bet tai yra vienas iš elementų. Dabar pradėjau kultivuoti crossfitą, tai tam tikroms raumenų grupėms bus dar didesnis pasiruošimas.

Šnekant apie koncentraciją, tai gaila, bet dar nedirbu tuo klausimu. Mano bėda yra ta, kad pernai gavau Metų vadybininko apdovanojimą. Žinai, tai nemažai pasako... (Juokiasi)

Lenktynininkas turėtų lenktyniaut. Mano sunkumas yra toks, kad esu ir komandos vadovas, ir tas, kuris pritraukia lėšas, ir visa kita. Devyni amatai – dešimtas badas. Gal visai taip nėra, bet esmė panaši.

Profesorius Marty Linsky, paklaustas, kaip galima išmokti lyderystės, atsakė, kad svarbiausia ugdyti drąsą ir empatiją. Ar ralio lenktynininkui svarbi drąsa?

Man atrodo, Hemingvėjus yra pasakęs... Kad jis, tai – tikrai, tik citatą reikėtų patikrinti: „There are only three sports: bullfighting, motor racing, and mountaineering; all the rest are merely games.” Tai čia yra… (Juokiasi) jo žodžiai. Tai... Koks klausimas buvo?

Ar sutinki, kad drąsa yra svarbus psichologinio pasirengimo elementas?

Drąsa yra asmenybės bruožas. Reikėtų labai tiksliai išsiaiškinti... Žodžiais mes perduodam tik dešimtį procentų informacijos. Devyniasdešimt procentų yra visa kita. Labai dažnai žmonės šnekėdami... Dėl to vyksta karai. Iš principo abudu galvoja galbūt apie tą patį, bet kiekvienas žodis šiek tiek skirtingas, ir per daugelį žodžių žiūri, kad esi jau lost in translation.

Tai aš dar patikslinsiu, ko klausiu. Ar sutinki, kad labai gerą lenktynininką nuo gero skiria taip pat ir drąsos lygis? Nes labai geras lenktynininkas nebijo įvažiuoti į posūkį didesniu greičiu...

Supranti, jeigu mes šnekam apie ralio maratonus, Dakarą, tai jeigu esi drąsus lenktynininkas, tai esi iš principo žuvęs lenktynininkas. Per dešimtį tūkstančių kilometrų tu tikrai surasi tą posūkį, į kurį įvažiuosi, bet neišvažiuosi.

Sudėtingiausia čia yra išmintis: kaip pervežti automobilį trasa ir greičiausiai atsidurti finiše. Jauni neatvažiuoja į finišą vien todėl, kad susiranda tą savo posūkį, savo akmenį, savo duobę, kurioje palieka automobilį arba gyvenimą. 

Šiuo atveju svarbi kitokia drąsa. Drąsa, kaip asmenybės bruožas – nebijoti tobulėt, keliaut į priekį. Tai yra be galo svarbu. Reikia turėt stuburą. O greitai įvažiuot į posūkį... hrrrrrr... Jeigu drąsą skiriame nuo kvailystės, tuomet – taip. Kartais tarp tų dalykų yra toks plonas tarpelis, kad daugelis jo ir nepastebi.

Labai aiškiai pasakei.

Labai daug žmonių vadina šį sportą ekstremaliu. Iš pradžių aš į tai nesigilinau, paskui pradėjau gilintis ir supratau, kad tai nėra ekstremalu. Nes ekstremalu yra gyvenime daryti tai, ko nemoki. Pavyzdžiui, gaminti valgyti man yra ekstremalu, nes aš nemoku to dalyko. Galiu susipjaustyti, susižaloti, galiu parinkti netinkamus ingredientus ir sukelti pavojų tiek sau, tiek aplinkiniams.

Man sakydavo, kad maratonas yra ekstremalu. Nors bėgiojant jokie pavojai gi nekyla. Dabar tu gražiai atskleidei tai, ko anksčiau nesuprasdavau – kad žmonėms ekstremalu atrodo tai, ko jie patys nemoka ar nesugeba.

Čia tas pats. Kosmosas yra išsiųsti raketą į kosmosą. Bet jeigu tu pasišnekėtum su kokiu inžinierium, jis pasakytų: ne, ten tik specifikos daug, kurią reikia žinot. Kai žinai, tau yra normalu.

Dabar pasakyk, ar geresnė empatija, gebėjimas jausti kitą žmogų, gali būti lenktynininko pranašumas? Ar svarbu kaip nors ypatingai jausti šturmaną?

Kad ir kaip aš norėčiau, kad pilotai būtų pasaulio bambos... Taip, lenktynininkai gauna daugiausia dėmesio, bet šturmanai, antrieji vairuotojai, daugiau pasiekia gyvenime.

Jeigu vairuotojas yra geriausias amatininkas, nes valdyti automobilį yra tikrai amatas, reikalaujantis daugelio kompetencijų ir gebėjimo dirbti pasąmoniniame lygyje... Čia protas yra... Protas šiaip gyvenime yra trukdis, ir nė vieno dar žmogaus laimingu nepadarė, bet čia atskira diskusija... Lenktynėse jis yra per lėtas. Mes jo negalim naudot. Jis aštuonis tūkstančius kartų per lėtas.

Tai vairuotojas yra amatininkas, o šturmanas – dirigentas. Jis turi būti stipriai aukštesniame mentaliniame lygyje. Jis turi būti stiprus psichologas. Idealus šturmanas laiko vairuotoją jaukiai įsitempusį.

Šturmanas duoda komandas, bet kiekvienoje slypi tam tikras prieštaravimas. Jis turi suteikti informaciją taip, kad vairuotojas labai sklandžiai ir gerai padarytų. Šturmanas mato, ar vairuotojas važiuoja per lėtai, ar per greitai. Ir greitinimas nėra pasakymas: „Važiuok greičiau.“ Yra intonacija... Informacija pateikiama taip, lyg jis diriguotų orkestrui, tik ne su lazdele, o per pasąmonę. Kalbu apie tokį šturmaną, kuris ne tik gerai supranta, ką knygoje perskaito, bet ir moka gerai užduoti toną, moka jausti lenktynininką.   

Rezultatas priklauso nuo visos komandos, bet jeigu šnekam apie tai, kas vyksta automobilyje, tai ten yra vairuotojas ir šturmanas. Daugelis galvoja, kad pagrindas yra vairuotojas, o aš manau, kad tokiam Dakare daugiau negu penkiasdešimt procentų sėkmės lemia šturmanas. Svarbus ne tik navigavimas, bet ir gebėjimas sudiriguoti vairuotojui. Bet čia mes šnekam apie visišką high-tech‘ą, daugelis žmonių to nesuprastų.

Supratau, kad lenktynininkui svarbūs tiek refleksai, tiek pasąmonė, tiek išmintis. Tu nesąmoningai valdai automobilį, pasąmoningai vertini šturmano žinutes ir sąmoningai apgalvoji visa tai.  

Taip. Tik tokiais atvejais įmanoma šnekėt apie kažkokį rezultatą pasauliniame lygyje. Kitaip tai yra tik hobby.

Sporte hobis ir profesionalumas dažnai suplakamas. Antai olimpinės žaidynės neva yra mėgėjų šventė. Man regis, mėgėją nuo profesionalo skiria uždirbami pinigai. Ar Dakare galima užsidirbti, ar priešingai – tenka vien išleisti, kad važiuotum?

Švarusis gražusis sportas baigiasi ten, kur prasideda interesai. Visame pasaulyje visas didysis sportas yra verslas. Visų pirma. Man nesmagu tai sakyti, bet aš suprantu, kad mes šito nepakeisim. Tik dėl to atsirado sporto rinkodara.

Lietuva prieš dvidešimt penkerius metus atgavo nepriklausomybę, ir mes iš planinės ekonomikos perėjome į rinkos santykius. Ir nagrinėjant rinkodaros sprendimus, galima išskirti tris etapus. Dabar esame trečiajame. Pirmasis buvo pasakyti, kas tu esi, ką tu darai, koks tavo darbo laikas. Megrame – mediniai ir plastikiniai langai, mūsų adresas toks, telefonas toks, darbo valandos tokios. Praėjo dešimt metų, žmonės daugiau mažiau žino, kas yra Megrame. Atėjo antras etapas – kuo daugiau ir didesnių logotipų. Per antrąjį dešimtmetį visi užsiėmė tam tikras vietas, rinka susistygavo. Aiškūs produktai, maržos. Didelių logotipų laikas praėjo. Atėjo metas, kai paprasti dirgikliai nebeveikia tavo klientų. Turi pradėti žaisti su klientu pasąmonės lygmeniu, turi priversti jį jaustis draugu, jausti pasitikėjimą. Taip atsiranda dvidešimt penktas kadras. Todėl taip smarkiai vystosi sportas, sporto rėmimas.

Jei paklaustum žmonių, kokios yra Formulės1 komandos vertybės, jie pradėtų vardinti: aukščiausios technologijos, didžiausias greitis, komandinis darbas...

Aš norėjau pasiaiškinti kiek kitokį dalyką. Formulės 1 pilotas tikrai uždirba tiek, kad namuose galėtų sumokėti už elektrą. O Dakaro lenktynininkas? 

Pasakysiu taip: Top 10 šturmanų, net ne vairuotojų, Dakare, manau, uždirba nuo penkiasdešimties iki šimto tūkstančių eurų. Už vienas lenktynes. Tai ne vien už elektrą gali sumokėti, bet ir palaukti kito Dakaro. Priklausomai nuo jų poreikių.

O kiti?

O čia – kaip ir gyvenime... Dakare susirenka geriausi savo sričių specialistai. Tai dvidešimt ar dvidešimt penki procentai yra tikrai geri vairuotojai ir šturmanai, kurių kompetencijos reikia kitiems ambicingiems... Komandoms, brendams, kad pasiektų užsibrėžtą rezultatą. Tuomet, penkiasdešimt procentų yra ambicingų... organizacijų, asmenybių, kurios irgi nori būti geriausiųjų suvažiavime. Nes ir Davose didžioji dalis dalyvių nori patekti tenai dėl prestižo. Jie atsiranda ten ne todėl, kad yra labai reikalingi, o dėl masės.

Galima patekti, nusipirkus bilietą.

Taigi, nusiperka ir mėgaujasi. Jie nėra to Davoso esmė, jie tik slampinėja ten ir pabando susipažint arba pasidaryt selfį.

Ir šitie irgi yra geri, nes jie turi kompetencijos kažkur kitur gyvenime. Turi kompetencijos, turi ambicijos ir turi galimybių sumokėti už savo žaidimą. Nes automobilių sportas visada, nuo tų laikų, kai jis atsirado, buvo aukštuomenės užsiėmimas. Paprastieji tiesiog negalėdavo susimokėti sąskaitų. Princai, karališkos šeimos dalyvaudavo jau prieš šimtą metų vykusiose lenktynėse. Tai tie verslininkai ar savo sričių profesionalai, padarę kažką ar pardavę verslus, nori būti prie rimtos chebros. Jiems gyslose teka truputis benzino, ir jie save tenai... Galvoja, kad išreiškia.

Ir dar dvidešimt penki procentai yra iš principo tokie... Koks čia tiktų žodis? Avantiūristai, galbūt. Norėdamas būti Dakare, na, vis tiek turi siekti labai geros avantiūros.

Taigi vis tiek ten susirenka geriausi, tik per skirtingus pliusus. Vidutinybės ten nepatenka.

Koks gi tavo santykis su Dakaru šiuo momentu, kai stukteli keturiasdešimt?

Mano gyvenime viskas atsirado iš ambicijos. Pavadinkim tai šviesia arba balta ambicija. Nebūtinai uždirbti daugiau pinigų, bet tokia ambicija, kylanti iš tikėjimo, kad galima daugiau padaryt, kai aplinka prieštarauja. Pradėjau sportuot, nes galvojau, kad esu pats greičiausias Vilniuje. Buvau tikrai gatvės siaubas. Didelis. Ir natūralu, kad kai esi greičiausias gatvėj, kitas lygis yra atspardyt užpakalius profesionalams. Paaiškėjo, kad reikia truputį padirbėti, kol pradėjom tą dalyką daryt.

Paskui, kai esi sportininkas... Tai natūralu, kad kaip ir cirko artistams, jie patys sau nėra faini, jiems reikia auditorijos. Galim neigti, bet tai nieko nekeičia. Lenktynininkams reikia auditorijos. Ir tais laikais visi šnekėjo, kad neeee... renginių mažėja, nieks nieko nepadaro. Ir mes ėmėm organizuot Halls Winter Rally. Didžiausias renginys žiemą, apie penkiasdešimt tūkstančių žiūrovų. Šiais metais padarėm jį vienuoliktą kartą. Irgi iš ambicijos, nes visi sakė, kad neįmanoma.

Dar kitas buvo Velomaratonas. Irgi iš ambicijos, nes aplinkui sakė: ai, dar vienas, vėl  ilgai reikės kurti, nieko nebus...

Tai Dakaras irgi atsirado iš panašios ambicijos. Imti ir parodyti, kad lietuviai gali padaryt gerą rezultatą. Pasirodė, kad penkeri metai yra... Kad projektas yra stipriai sudėtingesnis, negu mes galvojom. Su geriausiais pasaulyje varžovais – tai ne laikraštį paskaityt, o realiai feisinti su jais Atakamoje ir pamatyti laikų skirtumus... Matyti visą nelygybę, nes važiavimas ten nesibaigia trasoje. Pirmasis, kuris važiuoja greičiausiai, jam nėra sugadintas kelias. Paskui atsiranda daug visokių liekamųjų reiškinių. Čia kaip pasaulio turtingieji vis labiau turtėja, o vargšai dar labiau skursta. Ir neįsivaizduoju, kaip padaryt, kad būtų kažkokia lygybė. Lygybės nėra. Ji – kaip laimės paukštė, apie kurią visi šneka, bet niekas gyvos nematė. (Juokiasi)

Pradžioje tai buvo mano asmeninė ambicija, kuri peraugo į didelį tautos įsitraukimą, susidomėjimą. Ir tada pakabino mane iš kitos pusės. Dabar manau, kad mūsų komandai tai – socialinė misija. Ar mes iį to turim naudos? Taip, manau, kad turim. Bet esmė tokia, kad nė vieno iš mano paminėtų projektų mes nepradėjom todėl, kad norėjom uždirbti daugiau pinigų. Buvo platesnė idėja, ir kai idėja gera, tu neišvengiamai gali iš to pragyventi.

Dakaras šiuo metu yra labai solidaus dydžio projektas finansiškai, bet jis yra ir ganėtinai tvarus. Tvarus, nes reikalingas ne tik man, ne tik mūsų komandai. Yra gerokai daugiau, nebūtinai norinčių dėt indėlį, bet įsitraukiančių yra daugiau. Tvarumas yra neseniai atsiradusi sąvoka. Mes ją žinojom, bet vartoti pradėjom gal prieš penkerius metus. Daug galvojau: kas tas tvarumas? Mėgstu aiškiai įvardint tam tikrus dalykus. Man tvarumas yra... Galėčiau dėti jam lygybės ženklą su amžinuoju varikliu, perpetuum mobile. 

Tikrai.

Ta prasme, jis veikia pats iš savęs, nieko jam nereikia. Vyksta amžinai. Tai aš žinau, kad jeigu atsivaręs cisterną tu pilsi žarna degalus į laužą, tai jis degs jochaidi, bet mano tikslas – kad jis degtų nepilant.

Tai reiškia, kad kol Dakaras vyks, jame važiuos lietuviai. Ar ne?

Lietuviai važiuos Dakare tol, kol bus tikėjimas, kad reikia ten važiuot.

Bet juk dėl to dabar pats veži Vytį Dakare?

Kažkada pasakęs, kad Dakaras bus penkerių metų projektas, netyčia labai pataikiau. Tai labai platus projektas, pirmais metais tu tik susišaudai sau kojas. Jei lieki gyvas, žinai, ką gali smarkiai pasitaisyti, paskui – truputį, ir taip toliau. Per penkerius metus mes esame nuėję nemažą kelią. Mes galime padaryti geresnį rezultatą, taip.

Taip pat aš sau esu atsakęs į labai daug klausimų. Manau, kad maratono bėgikai bėga tol, kol turi klausimų. Kai nebeturi – nebebėga. Tiesą sakant, tu geriau supranti, bet galvoju, kad maratono bėgimas yra tam tikras psichologinis reikalas, niekuo nesusijęs su raumenų judėjimu.

Galva, žinoma, svarbi, bet maratoną bėga įvairiausi tipai, ir jų santykis su bėgimu metams slenkant keičiasi. Benediktas Vanagas šiandien yra ne tik žinomas, reikalingas žmogus, bet ir reiškinys, ženklas. Kaip tu suvoki savo Dakaro misiją, kalbėdamas apie tvarumą? Ar važiuosi ten, kol pajėgsi, ar tave gali kas nors pakeisti?

Aš  dabar esu tam tikroje krizinėje situacijoje, nes truputėlį trūksta iššūkių.

Viskas gyvenime yra cikliška. Per penkerius metus mes atsakėme sau į daug klausimų. „Mes“ – aš sakau apie komandą. Dažniausia  aš esu pagrindinis sprendimų priėmėjas, bet iš pagarbos komandai... Ne visada jie yra nusipelnę, bet tegu... Mano samprata yra „mes“, bet tai ne didybės klausimas (Juokiasi), ne karališkasis „Mes“, įtraukiu į tai daugiau žmonių.

Matau, kad Lietuvai tas projektas dar yra reikalingas, bet noriu atrasti kitų kampų. Aš noriu atrasti dar didesnę prasmę, negu pradėti jį nuvalkioti. Nes Lietuvoje esame ant ribos, kad taip jį eksploatuodami nustosime kilti, jis taps nebe toks įdomus. Turim nuo vienos viršūnės peršokti ant kažkokios kitos. Tu negali joti tuo pačiu arkliu visą laiką. Senovėje paštuose gi keisdavo arklius ar žirgus, keliaudami iš Berlyno į Peterburgą.

Esu paieškose. Mes tikrai galim pasiekti geresnį rezultatą, negu mūsų ar kitų lietuvių padarytas, bet man tai yra per mažas iššūkis. Per mažas dirgiklis, nes tai yra tik sportas. Vien tam man gali pritrūkti motyvacijos. Dakaras yra daugiau negu sportas.

Taip, užimti Dakare dvidešimtą vietą, ko gero, nėra tavo galimybių viršūnė, nes moki ne tik lenktyniauti, bet ir pasakoti savo istoriją, nešti ženklą.

Tai yra sporto esmė. 

Kažkuria prasme džiaugiuosi dėl tokio finišo ir dėl tokios patirties, kurią gavau. Nuoširdžiai, matau tame didelę prasmę, nes įgijau naujos patirties. O tik įgydamas patirtį tampi geresnis. Ji nebuvo skani, taip, bet ji buvo tikrai vertinga. Manau, kad mano asmenybės raidai ji daugiau davė, negu atėmė.

Linkiu tau sėkmingų paieškų, atvesiančių į atradimus.

Viskas mūsų rankose.