Po “Emilijos” jaučiu, kad galėčiau ilgai tave kamantinėti, tai susirašiau tik tiek
klausimų, kiek tilpo ant atviruko. Pradėti noriu klausdamas, ką pats prisimeni
iš sovietmečio?
Sunku atsakyti, nenuslystant į
šeimyninius prisiminimus. Atsimenu tokias nuotrupas iš šeimos, bet turbūt, kas
šauna į galvą, tą ir reikia sakyt?
Aišku.
Atsimenu, kaip prieidavau prie tėvo,
būdamas kokių šešerių metų, tai reiškia –
aštuoniasdešimtais metais. Prieidavau ir niekaip nesuprasdavau, kodėl
jis sakydavo: „Ir vėl tie ruskiai...“ Žiūrėdamas Время ir visokius
kitus, jis burbėdavo: „Jie – tą, vėl jie – aną, kažką...“ Aš sakydavau: „Bet
kas tau nepatinka, tėti? Žiūrėk, medalį laimėjo...“ Ir jis man atsakydavo: „Na,
gerai, nesijaudink, užaugsi – suprasi.“
Šeimoje vis kas nors ką nors tyliai,
neagresyviai kapsėjo. Nesupratau, nei kodėl, nei kaip, nei ką... Aš nesu iš
skautų ar disidentų šeimos. Mano šeimoje nebuvo jokių komunistų, įstojusių į
partiją, tėvai buvo iš paprastos darbininkų liaudies. Tik tėvas kažkodėl
žinojo, buvo atsinešęs suvokimą, kad Lietuvai prie sovietų nėra gerai. Man to
neaiškino. Man nedraudė stoti į spaliukus. Ėjau pagal visą mašinėlę. Tik visą
laiką jutau paslaptį. Ta paslaptis buvo aplinkui, ir aš jos negalėjau suprast.
Po to analizavau, kad mano tėvai nieko
neskiepijo primygtinai, kaip ir neskiepijo man Dievo. Aš nusprendžiau
pasikrikštyti jau subrendęs būdamas, aštuoniolikos metų. Savo valia. Man tai
nebuvo primesta vaikystėje, nors ir tais laikais gi kai kas eidavo ir
krikštydavo vaikus, buvo galima. Supratau, kad tėvai apgraibom mane saugojo ir
man paliko teisę pasirinkti pačiam, ką norėsiu veikt: kur stot, ką mokytis, ką
veikt, ar režisuot, kokią religiją pasirinkt. Ir apie pačią valstybę, kiek
norėsiu suprast...
Tuomet atsimenu, kaip nutrūko, lyg
atsivėrė toks šliuzas. Aš tai vadinu baime. Tuomet, kai jau buvau paauglys, ir
devyniasdešimt pirmais mes sėdėjom Šiauliuose, žiūrėdami paskutinę Bučelytės
transliaciją, tėvas pradėjo šnekėt. Atsirišo. Ėmė pasakot kažką. Reiškia, aš
iki tol gyvenau baimės sistemoje.
Žodžiu, aš prisimenu baimę. Net iš pačių
artimiausių žmonių. „Užaugsi – suprasi.“
Užaugęs
supratai, nes įvyko virsmas. O jei nebūtų įvykęs? Ar mūsų kartoje, toje baimėje
užaugusioje – ne tėvų, senelių, o jau mūsų – buvo emilijų?
(Galvoja) Žiauriai sunku pasakyt, ar
buvo tikrų emilijų. Bet vėl gi – net tas pats Kalanta, mes į jį galim žiūrėt,
kaip į... Gal jis tai atsitiktinai padarė, kažkas sako, kad jis buvo
šizofrenikas, ir taip toliau, bet...
Bet
aš čia ne apie tai. Matai, Romas Kalanta vis tiek buvo jau ne mūsų, o
ankstesnės kartos žmogus. Jis, kaip ir Emilija, beveik galėjo matyti, kaip žudė
tėvus, kaip trėmė senelius... O mes gi buvom vos gimę arba dar negimę, kai jis
susidegino.
Aš manau, kad ir mūsų kartoje jų buvo.
Aš manau, kad buvo. Tik mes prisimename tuos, kurie tapo landsbergiais. O tie
kas buvo pogrindyje, gal ne visi ir išlindo. Gal aš vėl nepataikysiu,
sakydamas, kad tai mūsų ar ne mūsų karta, bet juk kažkas platino Lietuvos
katalikų bažnyčios kroniką, nešė tuos laikraščius. Kažkas ne taip bijojo, kaip
mano namuose, kur išvis sėdėjom ir kažko laukėm. Veiksmas vyko, buvo ir
suimtųjų, sekamų. Buvo suoliukas, prie kurio ateis kažkas iš KGB, ir tu galėsi
papasakoti. Visa tai vyko. Jeigu buvo tie sekliai, sargai, reiškia jie turėjo,
nuo ko saugoti. Galbūt mes nežinom tų herojų.
Išties,
atsimenu, kaip maištavo krepšinio ir futbolo sirgaliai. Jie peržengdavo
nubrėžtas normaliam moksleiviui ribas. Kiti patarnaudavo mišioms – jaunimas, ne
tik pagyvenę davatkos lankė bažnyčias.
Taip, aš negaliu sakyti, kad tuomet
mačiau herojus, kuriuos galėtum iškelt ant rankų ir nešt, bet mačiau tos
paslapties... Nuvažiavau kartą į Tytuvėnus, kur bažnyčioje buvo įrengta
pionierių stovykla. O man pasakojo, kad kažkur vis dar yra vienuolių, jie
pasislėpę meldžiasi. Aš jų nei mačiau, nei ranką spaudžiau, bet jutau, kad yra
antras dugnas...
Šalia tos visuotinės baimės jutau, kad
yra antras dugnas, kad kažkur kažkas vyksta. Tik man tai buvo tabu. Apie tai
nebuvo kalbama, aš nebuvau įleistas tenai. Laukiau, kol užaugsiu, kad atsivertų
kažkokios durys. Ir žinai, man dabar norisi paspekuliuoti – aš, kaip kūrėjas,
galiu sau tai leisti – kad jei nebūtų atėjusi Nepriklausomybė, aš gal užaugęs
būčiau nuėjęs į tą pogrindį. Nes tai masino. Ir tas tėvų nebylus palaiminimas:
žinok, tai – yra, kai užaugsi – apsispręsi, pasieksi. Gal jei valstybė nebūtų
tapusi nepriklausoma, dabar sėdėčiau kaip disidentas ar pogrindyje.
Anuomet tai buvo tokie tikri Drąsiųjų keliai, reikėjo domėtis,
siekti, o paskui atsidengė. Visi išlindo į paviršių: BIX‘ai, Samas... Šiauliai,
aštuoniasdešimt devinti – devyniasdešimti. Roko maršas, Trispalvė. Pamačiau,
kaip metais už mane vyresni futbolo sirgaliai už Žalgirio vėliavos jau laiko Trispalvę. Tie vilniečiai bachūrai man
buvo herojai. Mes dar su pionieriškais kaklaraiščiais stojam į rikiuotę, o jis
jau turi Trispalvę. Jis man buvo Emilija, aš turėjau į ką žiūrėt. Aš nežinau,
ką jis šiandien veikia, bet tuo metu, tą dieną, toj stovykloj jis man buvo
herojus.
Iš tų nuotrupų susidarė fonas, kuris
iškėlė... Landsbergis, mano manymu, nėra žmogus. Landsbergis yra reiškinys. Gal
yra be galo daug nepelnytai užmirštų žmonių, kurie sudėjo tai, ką šiandien
galim pavadinti Landsbergiu. Tokių žmonių buvo, jų reikėjo. Reikėjo, kad būtų
fonas. Kad būtų terpė veistis šitai bacilai, nes vakuume nieko neišeitų.
Aš taip galvoju.
Taip,
terpė. Jausmas, kad tai yra, tai gali išsilieti...
Aš atsimenu, kaip keistai jausdavausi,
kai senelis bandydavo pasiklausyti kažkokio Vatikano radijo. Dieną užsitraukia
užuolaidas kažkodėl ir gaudo Liuksemburgo ar kažkokią ten stotį.
Amerikos
balsą.
Va, va – Amerikos balsą.
„Amerikos
balsas kalba Lietuvai. Labas vakaras, malonūs klausytojai. Ši mūsų pirmoji
vakarinė laida girdima kasdien...“ Papasakosiu tau vieną savo vaikystės įspūdį.
Mano proseneliai buvo ištremti, promočiutė – net du kartus. Ir kartą senelis, paklausęs
eilinės Amerikos balso laidos, sako savo sūnui, mano dėdei: „Gal reikėtų uošvių
trobesius iš kolūkio kaip nors išsipirkt?“ Dėdė, nustebęs: „O kam?“ Senelis
taip mįslingai ištaria: “Žinai, jeigu sugrįžtų anie laikai...“ O dėdė: „Tėti,
negrįš jokie anie laikai. Viskas.“ Ir žinai, vos po keleto metų mes tapome
nepriklausomi, dėdė su mano mama susigrąžino savo senelių, mano prosenelių,
nuosavybę: žemę, mišką, namo griuvėsius. Senelis to nesulaukė. O man vis rūpi
klausimas: kiek dar būtų užtrukę, kol visi būtų patikėję, jog laikai nebegrįš
ir jau nieko nebeįmanoma padaryti?
Jeigu mėgintume kabinti jautį už ragų...
Nes aš vis tikiuosi, kad prieisim prie to klausimo, kuris man svarbus, į kurį
aš iki šiol neturiu aiškaus atsakymo... Tai ta vieta Emilijoje, kur sakoma: kas svarbiau – mirt už Tėvynę, ar už ją
gyvent? Tą klausimą aš keliu ir sau, ir visuomenei. Nes nenoriu sakyti, kad
tais laikais herojai, tų laikų emilijos, buvo tik tie, kurie susidegino. Gali
būti, kad tie, kas tyliai tikėjo, kad ateis laikas... Arba puoselėjo lietuvišką
kalbą, arba persižegnodavo per Kūčias... Jie visi buvo emilijų armija. Ne
vadai, o armija. Emilijukių armija.
Kai mes su Jonu Baniu užrašėme tą frazę,
ji tapo kertine. Misija. Ne žinutė, o misija: iškelti klausimą. Ar nebuvo
svarbu vaikus augint, tautą saugot? Aš manau, kad jie padarė žygdarbį, tie, kas
išsaugojo.
Taip,
Donatai, bet šitaip lengva peršokti prie nuostatos „Ir tuomet dirbome Lietuvai“.
Taip, bet aš neskirstau į juoda ir
balta. Sakau, kad balti herojai nėra vien tie, kurie susidegino.
Bet sutik, kad Emilija išsiskyrė iš savo trupės.
Pas mane filme – taip. Bet mes ją
paryškinom. Išryškinom, sudėdami į dvi valandas visus simbolius. Kaip sako tas
iš mano mokslų atėjęs apibrėžimas: „Kinas – tai ne gyvenimą atspindintis, o
gyvenimą padidinantis stiklas“. Ta
formulė leidžia kine paryškinti tiek personažą, tiek jo vertybes, nes rezultatą
turi pasiekti per dvi valandas. Tai Emilija mano filme yra sutirštinta. Ji nėra
iš tų laikų tikro gyvenimo.
Ji
per dvi valandas parodo, ką nori, ir išvažiuoja į Novosibirską, o to kito
aktoriaus, Trispalvę iškėlusio, likimas lieka neaiškus. Beje, ar tu pats esi lankęsis
Rusijoje?
Taip.
Šiais
laikais tenka nuvažiuot?
Ne, jau seniai nesu buvęs. Važinėdavau į
Maskvą juostų ryškinti maždaug dutūkstantaisiais. Dar iš sovietmečio atsimenu,
važiavau pas brolį, kuris kariuomenėj tarnavo. Esu paragavęs to tvaiko. Nesu buvęs Sibire, nors jo geografija ir
gamta mane traukia. Norėčiau pervažiuot jį traukiniu iki Kinijos per dvi
savaites. Aš nenurašau Rusijos kaip vietos, ji nėra priešas. Gamta ir žmonės
negali būti savaime priešiški. Bet tas jų...
Esu buvęs kambarėlyje pas ilgus
lietpalčius, jie klausinėjo, ką veikiu.
Aš tada iki galo jų neišsigandau, nepajutau agresijos, nes kai esi švarus ir
sąžiningas, tai žinai, kad maksimum
tai bus nesusipratimas. Bet pajusti teko, nes vežiau ryškinti juostą ir
neleidau jos atplėšti. Ir mane nusivedė Maskvos oro uoste patikrinti. Nes aš
lėktuve užmigau, išlipau paskutinis, tai jau – įtartinas... Ir į tave žiūri
trys, iš tikrųjų – ilgais pilkais lietpalčiais vilkintys žmonės. Ramiai taip
šneka. Tai man net neparagavus disidento likimo, teko pamatyt, kaip tas
kėgėbistas iš akių atrodo. Todėl man lengviau kurti savo Grigaičio personažą ir
visa kita. Nes kad ir zoologijos sode, bet esu juos matęs.
Mes esame lyg ant tilto. Dar yra
žiūrovų, kurie tai atsimena. Daryt filmą apie Robiną Hudą ar Tadą Blindą yra
kitaip. Ten tu esi už barikadų, darai lyg pasaką. Valdovų rūmai po
trisdešimties metų atrodys taip, kaip dabar mums atrodo Trakų pilis. Nežinom,
kaip ji iš tikro kadaise atrodė. Taip ir tie rūmai atrodys, lyg stovintys nuo
amžių amžinųjų.
O apie Emiliją mes dar turim tikrų
faktų, aš jaučiu. Turim tikrų pasakotojų. Tai tikras jausmas, tai man padėjo
mažiau meluot. Ir didžiulis atsakomybės spaudimas. Darėm ir žinojom, kad būsim
po didinamuoju stiklu. Žiūrės tie, kas prisimena, matė, žino. Blindoje man tiek atsakomybės nereikėjo.
Aišku.
Koks tavo požiūris į tautybę?
Man tai žiauriai įdomu. Žiauriai
patinka. Aš esu dar iš tos kartos, kuri bendraudama su užsieniečiu norom
nenorom jį sofistikuoja. Dvyliktoje
klasėje turėjau mokytoją iš Amerikos, atvažiavusią pagal programą. Vos ketveriais
metais vyresnė ji man buvo to pusmečio dievas. Nes ji yra iš kitos šalies. Ji
kitaip šneka, kitaip mato, kitaip... nagus kramto.
Mano vaikai, ačiū Dievui, nesistebi,
pamatę juodaodį. Jiems tai – joks įvykis. Man, mano kartai, tai buvo net
kompleksas: o, jis – iš Amerikos.
Tačiau
jeigu paklaustum tokios amerikietės, kokia jos tautybė, ji gal net nesuprastų
klausimo. Ji yra Amerikos pilietė, o kokia ten jos kilmė, gal nelabai terūpi.
Bet ji yra iš kitos kultūros. Tai man
žiauriai įdomu.
Aš
mėginau tavęs paklausti apie tautiškumo reikšmę.
Šiaip tai aš ginsiu ką tik pasakytą
tiesą, kad man tautybės niekada nebuvo minusas. Ir manau, kad nebus. Nei rusas,
nei juodaodis, nei kas kitas, kultūros suskirstytas į juodus ir baltus. Kai
bandoma padaryt, kad vieni yra geri, kiti – blogi. Man tikrai nuoširdžiai taip
nėra.
Ir šitą poziciją, labai nuoširdžią,
išdiskutuotą, mes su Jonu savo filme užrašėme konkrečiomis eilutėmis: ne
armija, ne saugumas yra mūsų priešas, o mūsų pačių baimė prarasti suskilusią
geldą. Tai pasako mano režisierius filme.
Ne veltui tą frazę mes suteikėme ne
Česlovui, o režisieriui, nes ji yra mano. Nežinau, kiek tai kam įdomu, bet
režisieriaus personažas yra visiškas mano alter
ego. Mano veidrodis. Jam buvo sunkiausia vaidint, tam Mariui, na, aišku –
aktoriui Dariui Gumauskui, nes aš norėjau matyti jame save. Norėjau, kad jis
sukurtų idealų mano portretą.
Kloną.
Kloną. Todėl kiekvienas jo žodis man yra
iki kraujo svarbus. Norėjau, kad režisierius sakytų tai, ką galėčiau pasirašyti
krauju. Jis turėjo kaip aktorius įdėt mažiau savęs. Ginčijomės, jis turėjo
įdėt, ką aš noriu. Priešingai, negu kiti, jiems aš leisdavau, sakydavau: „Gal
tu geriau jauti?“ Ir priimdavau. Ne
improvizaciją, bet pustonius keisti leidau. Mariui (Dariui), to nebuvo. Į jo
lūpas aš sudėjau savo asmeninę poziciją. Savo ir scenaristo. Mes jam įdėjome
poziciją, kad mūsų pagrindinis priešas yra mūsų pačių baimė prarasti savo
suskilusią geldą.
Aš manau, kad netgi šiandien yra lygiai
tas pats. Mes neturim tiesiogiai išreikšti, kad bijom ruso, Sirijos karo ar
Trumpo. Realiai mūsų problema yra baimė prarasti tai, ko mes net neturim. Mes
nepasitikim savimi. Kompleksas.
Banaliai skamba, bet esu sutikęs daug
nuoširdžių rusų ir galiu pasakyti, kad jie yra išskirtinė tauta: poetiški, faini, nuoširdūs. Aš nestudijavau
politikos mokslų ar kultūros analizių, bet tie, kuriuos sutikau, yra zaduševni žmonės. Bet lygiai taip pat ir
latvis toks yra. Žmogus pats iš savęs yra gėris. Tautybė čia nepadeda, bet su
skirtingom tautybėm kalbėt man yra įdomu.
Tautiškumas prideda vertės identitetui.
Jį reiktų atskirt nuo nacionalizmo. Mes esam skirtingi, susidedam iš skirtingų
pustonių, galim didžiuotis savo dantų spalva, seniausia kalba, krepšiniu.
Įgyjam savo brendą. Neatrodom kaip
klonai, atsistoję šalia amerikonų ar šveicarų. Mes negalim tapt klonais, čia
mano tokia nuomonė.
Dar
– apie kiną. Kaip tu supranti sąvoką „nekomercinis kinas“?
Tai yra pagrindinė tema. Jeigu aš esu
kino profesionlas, tai per savo dieną daugiausia turiu šitų moralinių ar
nemoralinių parkių, analizuodamas
šitą ribą tarp komercinio ir nekomercinio kino. Tai pats svarbiausias man
dalykas.
Tai
pasidalink.
Baisu, kad skirstoma į juodus ir baltus.
Bijau, kad aš ir pats skirstau, tik tai darau nuoširdžiai, užsikabinęs, bandau
išreikšti nuomonę alegorijom ar pavyzdžiais. Man atrodo, kad yra blogai
sukabintos etiketės.
Liuks,
perkabink.
Sąvoka „komercinis kinas“ neturėtų
egzistuoti. Arčiausiai man tinkamas žodis yra „žiūroviškas“. Reiktų rasti dar
geresnį žodį, tai be galo sunku. Netinka ir sakyti „masinis“, nes atrodo, kad
daug žiūrovų – blogai. Žodžio aš nerandu, gal mes čia kartu prieisim, tai
ieškau atitikmenų gyvenime.
Pirmiausia, aš klausiu: kodėl mes sergam kompleksu, kad jeigu į kino teatrą ateina labai daug žmonių – į Zero, Tadą Blindą – tai vertinama kaip negatyvus reiškinys? Ir aš sakau: o jeigu pas Nekrošių ar Koršunovą ateina daug žmonių, tai ar jie irgi komerciniai?
Būtent.
Galima skirstyti darbus į meniškus ir chaltūriškus. Ir dar – tiek vieno, tiek
kito gali būti tame pačiame kūrinyje. Jeigu nusveria tikras menas, tai tokio
kūrinio nedera vadinti komerciniu, o jeigu dominuoja chaltūra, motyvas parduoti
bilietus, tuomet – tai yra komercija.
Aš sakau: imti arba duoti. Tie
komerciniai filmai, chaltūra, kuri
skirta užsidirbt, yra menas, kuriamas pasiimti pinigams. Kiti sukuria meną tam,
kad su savo spektakliu, filmu ar knyga kažką duotų žmogui.
Gražu.
Pirmiausia yra intencija. Vieni ima,
kiti duoda.
Žiūrėdamas
„Zero III“ aš jaučiau tą pinigų kvapą.
Taip. Aš iškart tą jutau. Ir baisiausia,
kad jie tai garsiai pasakė.
Negirdėjau,
kaip pasakė, bet tas kvapas... Žiūri ir užuodi, kad žmonėms svarbiausia buvo
susirinkti kasas. „Emilijoje“ to nejutau.
Bet kokia tai siaura riba.
Oi,
žiauriai siaura, suprantu. Mikronai.
Mikronai. Nes pavyzdžiui Silva Rerum parašyta garantuotai
nežinant, kad užsidirbs. Be galo uoliai, kruopščiai atidirbus su visiška
aistra. O paskui tu rašai ketvirtą
dalį...
Ketvirtosios
dar neskaičiau, bet jau rašant antrą galėjo sukirbėti mintis: kaip pasistengti,
kad pirktų.
Pinigų kvapas.
Taip
labai lengva ką nors pasmerkti, tačiau kalbėti apie tokius dalykus verta. Ar
esi matęs Žilvino Kempino skulptūrų kompoziciją „Miškas“?
Dabar neprisimenu, jeigu atvirai. Parodytum
– pasakyčiau, ar esu matęs.
Tiesiog
„Emilijos“ spektaklio scenografija man pasirodė panaši. Alegorija aiški, bet
man tavo miškas dar priminė Kempino darbą. Pagalvojau, gal bendradarbiavote.
Ne.
Beje,
Kempinas gerai perkamas. Tos skulptūros kainuoja po penkiasdešimt tūkstančių,
tačiau jas matant pinigai į šnerves netvoskia.
Yra turinys.
Pirmiausia.
Kaina jau po to.
Man tas komercinio – nekomercinio
klausimas neduoda ramybės. Nežinau, už kokias dogmas galėčiau susideginti,
stodamas į kokią nekomercinio kino asociaciją. Nerandu tokios draugijos.
Lietuvoje dar neturime galimybės šio klausimo užantspauduot. Nėra krypties, ir
man dėl to žiauriai apmaudu.
Kasdien apie tai galvoju. Bandau
lyginti. Kai į teatrą ateina trys žiūrovai, sako – šūdas. Kai trys žmonės
ateina į kiną, sako – čia elitas.
„Emilijoje“
taipogi nemaža teatro... Žinai, neseniai žiūrėjau Koršunovo „Vestuves“. Taip,
ten švaistomasis juokeliais iš Delfi antraščių, bet nepaisant to ten toks...
Krūvis.
Kaifas.
Brechto ir Koršunovo talentų sintezė. Toks kaifas... Ir jeigu kokį nors „Kaip
pavogti žmoną?“ pastatytum su tokiu krūviu, ir tai būtų taip tikra, taip
pavykę, gal joks žiūrovas nedrįstų vadinti to filmo komerciniu?
Kaip įvardinti tai, ką žiūrovas jaučia?
Su visa pagarba amato profesionalui Vėlyviui Zero III yra toks dalykas, kai ateini ir suvartoji. Suvartoji
prekę, išeini – nebeliko. O suvartojęs kitą dvi dienas negali paleist.
Irgi
kriterijus.
Kaip tai įvardint? Ir tie, ir tie filmai
yra žiūroviški. Ir tie, ir tie – kasiniai.
Kaip atskirti tą, kurį suvartojus, tau, kaip iš Maknodaldo išėjus, liko tik krapštukas dantims, ir norisi kuo
greičiau juos išsivalyti, nuo to, kuris nepaleidžia, nesinori to skonio
nuskalauti? Aš dar neturiu atsakymo. Gal tie nuvalkioti žodžiai „išliekamoji
vertė“? Kažką norisi čia atrast.
Taip,
galima supaprastinti iki geras-blogas arba daug samprotauti, bet galiausia... Turbūt
tiek „Emilijoje“, tiek „Zero III“ yra chaltūros, tačiau žiūrovai jaučia, kas
ten nusveria, ir po dviejų dienų arba sapnuoja filmą, arba ne.
Tikėtina. Ar sapnuoja, ar nesapnuoja,
labiausiai pareina ne nuo žiūrovo, o nuo to, ką tu ten įdėjai. Ar įdėjai
pipirų? Nes negali būti aštrus skonis, jeigu neįdėjai pipirų. Gali pridėti vien
cukraus, anekdotų, ir bus faina,
žvengs visi už pilvų susiėmę, tik išėję jų nebeprisimins.
Baigdamas
paklausiu, kokie klausimai tau dar rūpi?
(Ilgai galvoja) Vėl gi – žiauriai
egoistiniai klausimai. Norisi pakalbėti... Dabar aš žinojau, kad kalbu su labai
aiškia auditorija. Buvau aiškiai ją išsigryninęs, žinojau, ką nešu. Norėjau
užgauti lietuvio stygą. Kai klausdavo: „Ar tu veši filmą į festivalius?“, aš
visiems nuoširdžiai, nearogantiškai atsakydavau: „Ne, mes ten neįdomūs.“ Mes ne jiems darėm. Negali netyčia sulaukti
jų simpatijų, kai nesi jiems dirbęs. Neinvestavai. Aš neinvestavau į
festivalinę publiką.
Su kitu darbu norėčiau pakeisti kelią.
Daryti Lietuvai trečią patriotinį filmą man gal būtų šiek tiek lengviau, nes
jau patikrinau tam tikrus mygtukus. Žinau, kaip veikia Trispalvė, kaip tas ar
kitas. Šioks toks mygtukų know-how.
Bet asmeninėje karjeroje man kyla klausimas: ar galiu būti įdomus, ką nors
pasakyti kitai auditorijai, ne lietuviams-patriotams? Ar galiu pakalbėti kaip Kim
Ki-dukas apie kaltę? Ar panašiai.
Bet
ar tai nėra pavojingas mąstymo būdas? Štai žmonės stato „Tarp pilkų debesų“, iš
anksto nusiteikę kalbėtis su pasauliu, parinkę temą, tekstą... Bet argi vien
šito pakanka? Argi „Emilija“ negalėtų užgauti bet kurio pasaulio piliečio
širdies, jeigu tai būtų tiesiog dar stipresnis filmas?
Dėl Emilijos
aš žinau, kad jos pagrindinis ledkalnis yra lozunginis. Aš tai pripažįstu. Visi
kiti jausminiai dalykai: meilė, už kurią kai kas mane bando kaltint, pikantiški
filmo elementai - yra popieriukas, į kurį suvyniojau savo pagrindinę žinutę. Supakavau
retoriką, bekompromisiškumą, dar kažką. Taip, kaip Koršunovo Vestuvėse į delfio antraštes kažkas brechtiško įpakuota.
Svarbu, kad būtų balansas tarp turinio
ir įpakavimo. Pamato reikia. Norėdamas tapti įdomesnis platesnei publikai,
turėčiau į priekį statyti žmogaus vidinį pasaulį, tuos jausmus, kurie Emilijoje buvo tik įpakavimas. Norėčiau
pakalbėti apie tai, kas neturi geografinio apibrėžimo, kad nereikėtų Lietuvos
istorijos. Žmogus gali būti Sibire, o gali būti Aliaskoje arba Lietuvoje. Kaip
Zviagincevas – in the middle of nowhere...
Teko matyt?
Teko.
Suprantu. Nors Zviagincevas nepabėgo iš Rusijos, kad praneštų savo žinutę.
Bet jo Rusija kitokia. Nekasdieniška. Ji
jo sukurta. Jis ne stenografuoja, o kuria.
Sutinku.
Pas jį važiuoja kažkoks Bentley‘is ar Buickas... Nonsensas kažkoks. Realiai jis kuria pasaulį, kuris yra Alisa stebuklų šalyje. Jis
nepririštas prie teritorijos.
Su Blinda
aš jau nusiplakiau, pririštas prie istorijos, prie vertybių, prie brendo. Rėmai, iš kurių neišplėši, ne
Robinas Hudas, ne pasaulis... Emilija
– lygiai tas pats, aiškiai įrėminta, įprasminta. Man norėtųsi atsipalaiduoti
nuo teritorijos.
Ir
koks tuomet būtų tavo keliamas klausimas? Apie ką - filmas?
(Ilgai tyli) Žiauriai sunku atsakyt. Milijoną
kartų girdėtas atsakymas, kurį man net koktu kartoti, bet nieko nėra įdomiau –
apie žmogų. Skamba iki apsivėmimo...
Tai
nieko, tiesiog dar nesukonkretinai.
Reiktų kalbėt apie žmogų, nes jam dirbu,
jis vartoja kiną. Kreipiuosi į jį per savo sukurtą žmogų. Per savo sukurtą
pasaulį. Lyg iš Lego gabaliukų aš
sudėlioju naują modelį, kad žiūrovas sakytų: „Mhm, geras. Mane tai irgi
paveikė. O kas būtų, jeigu taip būtų?“ Man yra žiauriai įdomu eiti per vertybių
skalę: duosiu - neduosiu, išduosiu - neišduosiu. O gal aš vis dėlto galiu kovot?
Nežinau,
kaip pavyzdys tiesiog... Atvažiuoja iš
kokios nors islamo šalies pabėgėlis, kuris turi dvi žmonas. Ten legalu. Užėjo
karas, jis turėjo bėgt. Atsidūrė pas mus. Gyvena Lietuvoje bute su dviem
žmonom. Man žiauriai įdomi tema. Vienoj rankoj – kaip buvo kažkam kažkada
normalu, o atvažiavus, pakeitus aplinką, vėl, beje, prisirišu prie teritorijos,
tik čia jau nebūtinai svarbi Lietuva... Ir atvažiuoja normalus doras žmogus.
Ten gyveno, mylėjo, gerbė, saugojo, išlaikė, augino vaikus, o kitoje šalyje –
kaip? Kaip į jį žiūri kaimynai? Jie girdi už sienos seksą ir net nesupranta, su
kuria jis žmona mylisi. Kas, kaip? Kaip priima pasaulis? Apie ką mes kalbam?
Apie žmogų, jo vertinimą. Ką aš matau? Kaip aš jaučiu? Iš ko susideda mano
pasaulis?
Nežinau, kaip geriau atsakyt, koks bus
kitas filmas. Man jis bus apie žmogų.
Puiku,
Donatai. Lauksim kito tavo filmo.
1 komentaras:
Gimiau iš karto po karo. Giminėje nebuvo nei vieno komunisto. Giminė iš tėvo pusės buvo visa ištremta. Sesuo žuvo mūšyje (sužeista nusišovė). Vienas brolis kalėjo politkalinių kalėjime. Grįžęs mūsų bute sukvietė žmones sukabinti komunistus ant telegrastulpių. Jam nepritarė bendražygiai. Bet iki mirties buvo atviras kovotojas, manau, buvo kažkiek ir prie Kronikos (manau, kad mirtis buvo paankstinta...).
Bet ne apie tai. Manau kad baimės žmonėse nebuvo Lietuvoje. Tik jau devintojo dešimtmečio pradžioje, mačiau, kad yra gilus miegas. Ir jis iki pat 1987 metų. Gilus miegas. Ir dar vėliau. Pavyzdžiui, kai susirinkome po didelio susirinkimo į užsakytus pietus viename restorane, 1989 m. rugpjūčio 12 d. Greta manęs prie staliuko sėdintis žmogus iš Sūduvos ir sako, - statome paminklus partizanams, bet jei kas naktį mus susemtų, niekas nepasigestų. Buvo dar miegas, net tuomet kai vyko galingi mitingai. Sunku šiandien ir patikėti. Manau su Sąjūdžiu buvo apie 20 proc. lietuvių. Bet tuomet man atrodė, kad visi. O dėl Kauno ką galiu pasakyti, - manau, lengva mirti už Lietuvą, lengva žudyti priešą... bet dirbti Lietuvai. Juk kauniečiai pirmi paliko miestą tuščią, kaip ir panevėžiečiai. Bet dar ne apie tai. Manau, kad šiandien pas žmones baimės yra daugiau nei buvo anuomet. Nes nėra darbų. Anuomet perėjai gatvę ir darbas. Dabar nėra darbų, jei kalbame apie negabius, nedarbščius žmones. Tuomet darbo buvo, tad ir baimės nebuvo. Visiškai. Juk net ministerijoje galėjo gauti į snukį žmogus, jeine patriotiškai kalba. Viešai galėjo gauti į snukį. O dabar tai, kurie dirba valdiškuose darbuose tyli iš baimės. Dabar baimė yra baisi. Ir vagystės baisios, ir banditizmas iki šios dienos siautėja. Šiandien paprasti žmonės norėtų mirties bausmės, šiokių tokių rėmų, kuriuų perženkti nevalia. Anuomet visi lietuviai ir tie, kurie miegojo buvo už Lietuvą. Dabar išbėgiojo kaip tarakonai. Medija vagių rankose ir ji viską meluoja. Tad, manau, kad Lietuvos jaunuoliai (jaunuolis manau yra iki 55 metų), - praktiškai visi yra nuzombinti. Net medijos apžvalgininkai yra, manau, nuzombinti. Jie žalio supratimo neturi, kas iš tikro vyksta pasaulyje. Kas... taigi, tiesai tabu. Ir daug kas, manau, kad net ne iš baimės, o todėl, kad yra zombis. Tad jei ki;tų karas, taip kaip dabar kelyje nužudė, - manau, būtų masiškai išžudomi kitamaniai. Kurie šiandien kitaip mano nei yra „generalinė linija". Jei kas kitaip mano apie Valstijas ir apie Rusiją. Ukrainą ir Baltarusiją. Kitaip apie vagis (turiu omenyje ne kišenvagius ar ten mašibų vagis. Ne. Turiu omenyje tikrus vagis). Atsiprašau. Paskaičiuau čia truputį ir kiek minčių kilo. Dar kartą atsiprašau.
Rašyti komentarą