Nassim Nicholas Taleb: „Tik nuosava skūra patikimai sijoja mokslą nuo šūdmalystės“

“Lūžio taškas” yra reiškinys. Rimtai vadinti tą renginį konferencija nekyla pirštas, nors yra tekę skaityti nusitaikiusiojo į tam tikras pareigas gyvenimo aprašymą, kuriame žmogus greta kitų stiprybių giriasi dalyvavęs kasmetinėje rudenėjančios Palangos šventėje. Dalyvauti, jo nuomone, nereiškia kalbėti nuo scenos, tai - pranešėjų darbas. Dalyviai klausosi ir mezga tinklus. „Lūžio taško“ rengėjai pritaria tokiam požiūriui, kasmet atgabendami nebanalių kalbėtojų. Šiemet jie dar sykį kilstelėjo kartelę, patiekdami tiek dalyvių, tiek kitų pranešėjų džiaugsmui ne tik Urtę Neniškytę, bet ir Nassimą Talebą.  

Iš Libano kilęs amerikietis - turbūt ryškiausia per trylika metų „Vanagupėje“ švytėjusi žvaigždė. Antanas Mockus, Artiomas Trojickis, Leszekas Balcerowiczius ir Martis Linskis neprilygsta „Juodosios gulbės“ autoriui pasauline šlove. Ją NNT pelnė būtent ta knyga, išversta į visas svarbesnes kalbas (žinoma, ir lietuvių), daugelį kartų perleista angliškai.  

„Juodąją gulbę“ Talebas parašė jau užsidirbęs „fuck you“ pinigų biržoje. Kiek? „Dvidešimt devynis milijonus dolerių“,- prisipažino jis drauge pėdindamas per pušynėlį jūros link. Iškart tapo aiškiau, kokia suma praeito amžiaus pabaigos Niujorke dar nepadarydavo žmogaus išvirkusiai turtingu, bet jau suteikdavo laisvės ištarti aną, anot „Lūžio taško“ pradininko Mykolo Katkaus, neišverčiamą frazę bet kuriam pašnekovui. Ne į akis, tik kalbantis telefonu, tačiau (sic!) dar nepadėjus ragelio.

Dabar Nassimo N. Talebo laisvę akivaizdžiai varžo twitter.com. Užuot mėgavęsis ramiu pasivaikščiojimu, svečias be perstojo maigo telefoną, skleisdamas išmintį, puldamas oponentus ir linksmindamas gerbėjus. „Kaip su žmogum pasikalbėsi, kai jis visiškai nesiklauso?“- mesteli man draugas Arnis, pats kalbinęs daugybę įnoringų intelektualų žurnalui „Rigas Laiks“. Laimė, pakeleivis po truputį įsišneka. 

Kuo nors sudominti reiklųjį mąstytoją išties nelengva. Talebo nejaudina net paviršutiniškos provokacijos panarstyti jo paties teorijas. Pribėgęs jaunuolis paprašo autografų ant dviejų knygų, suokdamas, kad ten perskaityti dalykai turėtų būti dėstomi visuose universitetuose. NNT atsainiai pasirašo ir metęs žvilgsnį į šalį pareiškia: „Koks gražus čia miškas. Ar Rusijoje irgi tokie miškai?“

Vaizduotėje susikurtą Rytų Europos paveikslą pranešėjas aptinka „Lino“ sanatorijos baseino griuvėsiuose. Ryžtingai prasibrovęs pro draudžiamais ženklais pažymėtas užtvaras („Ką? Gal mane deportuos už šį pažeidimą?! Nieko tokio.“), Talebas fotografuoja nykias liekanas ir čia pat siunčia nuotrauką trims šimtams tūkstančių sekėjų su prierašu: „Turizmas: lankau apleistus Sovietinius statinius Lietuvoje“. Lankytojas nė nenutuokia, kad darbuojasi šviežiausios mūsų šalies savireklamos kampanijos „Kas tikra, tas gražu“ ambasadoriumi.  

Talebas yra dėstęs keliose aukštosiose mokyklose, o pastaruoju metu gyvena Niujorke ir triūsia NYU. Akademinėje terpėje rašytojo užmojai skamba maištingai. Ko gero, jis pasimėgaudamas panaikintų, ar bent iš esmės reformuotų daugumą universitetų. Na, bent jau tuos, kuriuose, anot pašnekovo, maldami šūdą riebius atlyginimus semia Paulas Krugmanas, Thomas Piketty ir Stevenas Pinkeris. Propaguodamas pažodinį socialinių mokslų tikslumą, Talebas aršiai trypia akademijos skraiste pridengtus buitinius profesūros samprotavimus, politikavimą, popsą ir kitokią chaltūrą.

Daugiausia nuo NNT kliūva ekonomistams, tačiau šįkart per popietinį pasivaikščiojimą pajūrio taku jis kažin kodėl užsipuola istorikus: „Šūdmaliai pateikia kaip mokslo išvadas tai, kas nėra moksliška. Jie švaistosi lyg ir kruopščiai suformuluotais teiginiais, kurie nėra nei patikrinti, nei įrodomi. Pavyzdžiui, jūs čia galite svarstyti ką tik norite, tai nėra svarbu. Tačiau jeigu koks nors idiotas mokslininkas, istorikas, rimtai akademiškai skelbia, kad nugalėję persus Maratono mūšyje graikai išgelbėjo Vakarų civilizaciją, tai jis tiesiog mala šūdą. Čia jau ne mokslas, o literatūra, pramogos arba politika. Aš nereikalauju nuolat visur kalbėti tiksliai, ne. Žmonės dažnai sako ką kita nei galvoja, ir tai atlieka tam tikrą funkciją. Pavyzdžiui, prietarai nėra vien tušti paistalai, jie gyvenime turi kitokią prasmę. O dabar dauguma ekonomistų pakeitė būrėjus, todėl aš daužau šūdmališkus akademikų teiginius, pretenduojančius į mokslines tiesas.“ 

Rašytojas skundžiasi, kad dažnai jaučiasi nesuprastas, dejuoja, kaip jį užknisa seklūs komentarai ir tušti svaičiojimai: „Sulaukęs penkiasdešimties, ėmiausi matematikos. Dabar ji yra vienintelis mane iš tikro dominantis dalykas. Matematika yra mąstymo būdas. Rašau tik ateities kartoms, visos mano idėjos atsiduria knygose. Man nebeįdomu lankytis Davose. Nebepriimu Garbės daktaro vardų, nebesamdau padėjėjos. Mokslininkas bent 320 dienų per metus turėtų praleisti dirbdamas vienumoje, o kitas skirti tokioms pramogoms kaip šis apsilankymas Lietuvoje. Nors tikrai būčiau atsisakęs kvietimo papietauti su jūsų Ministru Pirmininku. Kam švaistyti laiką?“

Nesena Talebo knyga „Antifragile“ netapo tokia populiari kaip „Gulbė“, ir tai jį nervina. Savo pranešimą Palangoje NNT paskyrė Antitrapumo idėjų reklamai. Kalba jis taip pat įtaigiai, kaip ir rašo. Pasižymėti aiškias žinutes auditorijai nebuvo paprasta, užtat kiekvienas pasikliaujantis sveiku protu dalyvis galėjo semtis gilaus įkvėpimo ir nusiteikti žvejoti laimingus atsitiktinumus, kurie ir sukuria antitrapumo efektą. "Jis užsidirbs krūvą pinigų", - prognozuoja guru, išgirdęs apie Alvydo Naujėko Klaipėdoje įkurtą elektra varomų autobusų surinkimo cechą. 

Viešos grumtynės su mokslo pasaulio įžymybėmis tonizuoja mąstytoją ir padeda išsilaikyti ant bangos, bet nenuslopina troškimo parašyti dar vieną bestselerį. „Imkite šį rankraštį, tai - vienintelis toks egzempliorius. Dovanoju, lengvai parduosite per eBay“, - dosniai tiesia susegtą lapų šūsnį. 

Pasirodo, naujas veikalas „Skin in the Game“ angliškai turi išeiti vasarį. „Nuosava skūra - patikimiausias rėtis, atsijojantis mokslą nuo šūdmalystės, tačiau ši knyga - ne apie tai, o apie paslėptą asimetrijos poveikį individui ir visuomenei“, - sako autorius ir čia pat ranka prirašo paantraštę: „Hidden Asymmetries in Daily Life“. „Galite iki valiai taukšti merginai apie meilę, bet tai dar nieko nereiškia, todėl sužadėtuvėms jūs perkate jai žiedą su deimantu, taip įkišdami į lošimą nuosavą skūrą“, - žarsto empirinę išmintį svečias.

Dovanotame rankraštyje aptinku daugiau deimantų ir perlų. Ne vieną atpažįstu pastebėjęs ankstesnėse NNT knygose, daugelis paryškintų teiginių primena aforizmus iš rinkinio „Prokrusto lova“. Krenta į akį „Biurokratija yra kūrinys, patogiai atskiriantis asmenį nuo jo paties veiksmais sukeltų pasekmių“ arba „Decentralizacijos prasmingumą pagrindžia paprastas suvokimas, kad makrošūdmaliauti yra lengviau nei mikrošūdmaliauti“. 

Pastarojoje knygoje Talebas toliau pliekia neišmanėlius ekonomistus, genetikus ir gydytojus, žarsto patarimus piliečiams ir politikams, auklėja prezidentus ir popiežius. Čia pat jis pateikia naują savo "mažumų valdžios" taisyklę ir aiškina jos veikimo būdus. Pavyzdžiui, restoranai privalo asimetriškai paklusti mažumoms. Kad gautų leidimus veikti, jie įsirengia tualetus lankytojams su negalia, o kad išliktų rinkoje, įsitraukia į  meniu veganiškus patiekalus. Sveikieji mėsėdžiai klientai tokių patobulinimų nepageidauja, tačiau mažumoms pasinaudojus valdžia, ir jie turi teisę užsisakyti sojų kepsnius bei užsukti į neįgaliųjų WC. 

Į kitą NNT mažumų valdžios dėsnio iliustraciją patekau ir pats, kai eilinėje twitter žinutėje išradėjas prisegė trijų dalyvių nuotrauką su prierašu: "Mažumų valdžia veikia: lietuvis, latvis ir lenkas kalbasi angliškai". Neaišku? Išmokti anglų kalbos visus priverčia pasaulio mažumos - amerikiečiai ir anglai, o paskui daug nesusimąstydami mes naudojamės tokio diktato pasekme bendraudami tarpusavyje. 

Nepaneigiamai tikslios lygtys rankraštyje neišplaukia į paviršių. Matematika glūdi giliai po storu anekdotų, asmeninių istorijų ir gyvenimiškos patirties sluoksniu. Nesvarbu. Skaitant tekstą neapleidžia pojūtis, kad Talebo asimetrija egzistuoja. Šitaip veikia nuosava skūra.