Christina Bengtsson: „Šaudykloje auksą nuo sidabro skiria gebėjimas valdyti savo mintis“

Ar jūsų gebėjimas susikaupti yra labiau įgimtas, ar išsiugdytas?

Manau, kad dauguma žmonių susikaupia natūraliai. Dar priklauso nuo to, ką mes turime galvoje sakydami „susikaupti“. Kartais žmonės vartoja šią sąvoką, kalbėdami apie dėmesį vienam dalykui, pavyzdžiui, šaudant į taikinį. Tačiau susikaupimas gali reikšti ir nesiblaškymą, kai negalvoji ir neveiki nieko ypatinga, esi tiesiog ramiai atsipalaidavęs.

Man patinka apie tai mąstyti poetiškai. Kaip tamsa yra šviesos nebūtis, taip susikaupimas yra būsena, kai niekas neblaško.

Blaškos nebūtis?

Taip, bet ši tema gana sudėtinga, todėl norisi kalbėti paprastai. Žmonėms natūralu būti dėmesingiems. Arba kaip jūs sakote, tai yra įgimtas gebėjimas. Tačiau per pastaruosius kelis šimtus metų, vystantis pramonei, smarkiai pagausėjo įvairių trikdžių. Žiniasklaidos terpė kuria naujus būdus bendrauti, teikia daugybę galimybių, tačiau blaško dėmesį, naikindama mums giliai įprastą gebėjimą susikaupti. 

Apibendrindama atsakyčiau, kad esminis gebėjimas yra įgimtas, tačiau turime jį saugoti ir puoselėti.

Ar jūs pati, kadaise apsispręsdama siekti pergalių taikliajame šaudyme, jautėte įgimtą gebėjimą susikaupti, paskatinusį rinktis būtent šią sritį, ar tai įvyko atsitiktinai?

Labiau atsitiktinai. Suprantu, kad tai skamba keistai. Anuomet man neatrodė taip keista, bet dabar, kai pasakoju, kad kartą nusprendžiau kurioje nors srityje tapti geriausia pasaulyje, žmonės stebisi. Tuomet man nebuvo jokio skirtumo, kokia tai sritis. Tiesiog peržvelgiau visus variantus, ieškodama, kas man tiktų, kame galėčiau laimėti aukso medalį. Tariausi su broliu, ir mes nusprendėme, kad jėgos ir greičio šakos - ne man, jau per vėlu tapti sprintere. Nors atletika mane traukė, pripažinau, kad turėjau anksčiau apie ją galvoti.  (Juokiasi)

Galėjote tapti jojike arba lankininke. Tai olimpinės sporto šakos.

Galvojau apie jas, bet apylinkėse nebuvo kur treniruotis.

Aišku.

Šaudymas man buvo pažįstamas. Netoliese turėjome šaudyklą, skirtą pneumatiniams šautuvams.

Su kokiu ginklu jūs laimėjote pasaulio čempionatą?

Tai buvo 22-o kalibro sportinis šautuvas. 50 metrų nuotolis lauke.

Stovint?

Stovint, priklaupus ir, paskui, kita rungtis - išsitiesus gulomis. Viskas trunka apie pusantros valandos. Man vienodai gerai sekėsi abi rungtys.

Buvo smagu įdėjus šitiek pastangų, galiausiai pajusti pranašumą?

Man tai buvo lyg projektas. Pažįstu daugelį kitų sportininkų, malonu būna susitikti, tačiau dažnokai nejaučiu su jais bendrystės, nes daugelis yra tapę atletais visam gyvenimui. Atrodo, jie tebegyvena vien praeities pergalėmis, sportas taip giliai persmelkė asmenybes, kad jie nebepajėgia užsiimti kuo nors kitu.   

Nebeištrūksta.

Būtent. Man buvo lengviau, turbūt dėl to, kad pradėjau treniruotis jau daug vyresnė. Nepatyriau momento, kai sportuodama staiga nušvinti: „O, aš esu talentinga!” Aš sąmoningai nusprendžiau tapti geriausia, ir tokia tapau. Lyg projekte. (Juokiasi)

"Projektas" skamba kaip priešybė "apreiškimui".

Taip, išties.

Nors pasitaiko, kad žmonės tik subrendę pasirenka religiją visam gyvenimui. Jums taip nenutiko?

Ne, tikrai ne. (Juokiasi) Tiek laimėdama, tiek pralaimėdama sugebėdavau atsiriboti. Kartodavau: „Tai - tik projektas.“ Pavyko nesusitapatinti su tuo užsiėmimu. Nes juk būtų gana įprasta laimint suvokti save kaip nenugalimą, o pralaimint netekti dalies savęs.

Tapti lūzere.

Taip, aš šito išvengiau.

Arba winnere. Kaip Donaldas Trumpas. Abu parašėte knygas apie menus: jis - „The Art of the Deal“, jūs - „The Art of Focus: 10,9“.

(Juokiasi)

Lietuvoje mes turime olimpinę šaudymo čempionę Dainą Gudzinevičiūtę...

Ak taip, esu girdėjusi.

Dar anksčiau Auksė Treinytė pistoletu gerino visus rekordus. Todėl čia apie sportinį šaudymą ką nors yra girdėję net jam abejingi tipai. Pavyzdžiui, kad alkoholis būdavo vartojamas kaip dopingas, todėl tapo draudžiamas sportininkams šauliams. Žinote apie tai?

Taip. (Juokiasi) Galiu paminėti vieną labai įžymų Švedijos šaudymo iš pistoleto meistrą Karlą Ragnarą Skanåkerį, jam dabar turbūt virš aštuoniasdešimties. Kadaise laimėjo auksą olimpinėse žaidynėse. Teko su juo nemažai kalbėtis, ir jis man pasakojo, jog išgerdavo prieš varžybas kad nusiramintų. Taip buvo įprasta, visi taip darė, niekas nedraudė. Tuomet dar nebuvo suvokiama, kad alkoholis slopina reakciją. Sakyčiau, alkoholis netinka kaip dopingas, nes jis nors ir atpalaiduoja, nuslopina drebulį, bet pakerta taiklumą ilgindamas reakcijos laiką, o tai ypač svarbu.

Gal geriau tiktų kava?

Tiesa. Daugelis šaulių išgeria kavos rytą prieš varžybas. Ji nekenkia, bet neverta gerti daugiau nei puodelį. Arba du. (Juokiasi)

Aš sakau, kad šaulys neras dopingo dirbtinai pastiprinti savo mintims. Tu gali ką nors vartoti kad sustiprėtum fiziškai, bet šaudykloje auksą nuo sidabro atskiria tai, kad nugalėtojas geriau sugeba valdyti savo mintis. Puikiai taikytis ir taisyklingai kvėpuoti ten moka visi.     

Suvaldyti mintis - skamba lyg ypatinga galia. Kaip gi jūs tai darote?

(Juokiasi) O, kad būtų vienas paprastas atsakymas... Tuomet sporto varžybos netektų prasmės. (Juokiasi) Visi visada pataikytų į dešimtukus.

Neturiu aiškaus atsakymo. Kaip jau minėjau pokalbio pradžioje, mes visi gebame susikaupti, tik greitai kas nors išblaško dėmesį. Mūsų mintys taipogi gali sujaukti ramią būseną, todėl užuot mėginus jas suvaldyti, vertėtų atsiriboti nuo trikdžių. Išmokti atsiriboti. Ignoruoti trikdžius, kad susikauptum.

Lengva pasakyti, bet kaip tai atlikti? Duosiu pavyzdį. Gali skambėti paprastai ir kvailokai, bet jūs suprasit.

Tikiuosi.

Prieš iššaudama lemiamą šūvį pasaulio čempionato finale, aš sutelkiau dėmesį ne į taikinį, o į medžio lapą. 

Jūs jį įsivaizdavote?

Ne, ne. Į tikrą lapą.

Jūs sakote, kad taikydamasi į taikinį lemiamam šūviui atviroje šaudykloje žiūrėjote į kažkokį medžio lapą?

Taip. Buvo ruduo.

Jis pleveno ore?

Ne, jis gulėjo nukritęs ant tranšėjos. Šiek tiek virpėjo kedenamas vėjelio. Labai gražus.

Ir jūs stebėjote jį periferiniu regėjimu?

Panašiai. Jutau, kad nervinuosi ir net imu drebėti, todėl porai sekundžių nukreipiau žvilgsnį į tą lapą. Vėl pažvelgiau į taikinį, vėl - į lapą. Daug kartų. Mane stebėję žmonės nesuprato, ką išdarinėju. Bet aš pati puikiai žinojau. Kai užplūdo mintys: „O, dabar jau prašausiu ir pralošiu...“, - turėjau jas sustabdyti galvodama apie ką kita.

Iš esmės protas pajėgia aprėpti tik vieną dalyką vienu metu. Jis lengvai šokčioja, bet vienu momentu mes sutelkiame dėmesį tik į vieną matomą daiktą, veiksmą, proto idėją ar dar ką nors. Taip įmanoma iškirsti visas kitas mintis.

Vienas bičiulis buvo kur kas geresnis šaulys už mane. Labai techniškas, šaudykloje jis atrodydavo lyg robotas. Pradėjo treniruotis būdamas penkerių. Jis man padėjo lavinti techniką, o aš jam - gludinti psichiką. Ir žinote, jis daugybę kartų įveikė atranką į aukščiausio lygio varžybas, keturiskart dalyvavo olimpiadose, per treniruotes jis nuolat šaudydavo pasaulio rekordo lygiu, tačiau kaskart pralaimėdavo žaidynėse, čempionatuose ir kovose dėl taurių. Aš taip pat esu pralaimėjusi tūkstančius kartų, bet jo atvejis tikrai ypatingas.

Kartą pasikviečiau jį į kariškių šaudyklą, kur mes kelias dienas treniravomės, o paskui aš pasiūliau įsijausti, lyg dalyvautume varžybose. Ir kai jis penkiasdešimt penkis kartus iš eilės pataikė į dešimtuką, aš pamačiau, kaip jį užplūsta mintys. Liepiau nutraukti seriją. Ant nedidelių popieriaus lapų prirašinėjau visiškai neypatingų žodžių: šviestuvas, bananas, pagalvė... Jis turėjo prieš kiekvieną šūvį atsiversti naują lapelį ir perskaityti jame parašytą žodį, pavyzdžiui: skrudintuvas. Iš pradžių tai atrodė kvaila, juokinga, tačiau visos negeros mintys išnyko. Bičiulis taikydamasis galvojo apie skrudintuvą, įsivaizdavo tą daiktą.

Ar aš suprantamai pasakoju?

Pakankamai. Man tai priminė budistų vienuolių šamathos meditaciją, kai jie ištisas valandas vizualizuoja Budą ar dievybę, neleisdami kitoms mintims prasimušti.

Aha.

Toks išlavintas susikaupimas skiriamas analizuoti tikėjimo tiesoms ar koncepcijoms, tačiau padeda ir permatyti pasaulį bei žmones.  

Be abejo.

Ar jūs, kurdama savo metodiką, nepritaikėte ko nors iš senųjų Rytų tradicijų?

Aš nemažai domėjausi šiogun mokymais. Ir dabar naudojuosi, bet anksčiau buvau rimtai į juos panirusi. Manau, kad joga arba sąmoningumo pratimai gali praversti tramdant savo nervingumą, tačiau pačiais svarbiausiais ar ypatingais atvejais tenka griebtis individualaus metodo.

Praktikuodama šaudymą gyvenau kaip kariškė, o tai šiek tiek primena vienuolyną. (Juokiasi) Tūkstančius valandų praleidau įsispitrijusi į mažutėlaičius taikinius. Metusi tą užsiėmimą, pati jaučiausi normaliai, nieko ypatinga, tačiau mane nustebino pasaulis, kurį prieš tai dešimtį metų stebėjau iš savo burbulo. Žmonės gatvėje, lyginant su šauliais, atrodė kur kas labiau išsiblaškę. Suvokiau, kad esu išmokusi šio to vertinga.

Kai sakau, kad pasauliui stinga susikaupimo, tikrai taip manau. Žmonėms reikia pagalbos renkantis iš gausybės galimybių. Jūs, girdėjau, esate susijęs su maisto produktais...

Esu dirbęs prekybos tinkle, taip. Gal tai turite galvoje?

(Juokiasi) Atleiskit, turbūt pasakiau kažką keisto. Taigi, įsivaizduojate, koks platus yra maisto pasirinkimas...

Nutuokiu.

Ir žinote apie priklausomybę nuo cukraus...

Taip, neseniai apie ją kalbėjomės su vienu ajurvedos gydytoju. Ir kas iš to?

Man regis, tai panašu į dėmesingumo problemą. Dabar mes tiesiogiai gauname ne tik gatavai perdirbtą cukrų, bet ir informaciją. Prieš tūkstančius metų žmonėms reikėdavo ieškoti tiek maisto, tiek žinių. Tekdavo sukti galvą: kur apsistoti, kaip pramisti, kaip išvengti pavojų. O dabar mūsų smegenis užlieja jau apdorotos informacijos srautas. Sunku jos atsisakyti, nuo jos atsiriboti, nes ji plūsta iš visų kampų, iš telefonų, kompiuterių.

Mūsų smegenys natūraliai siurbia visą įmanomą informaciją, nes taip esame įpratę. Tačiau dabar patiriame jos perteklių. Kaip ir cukraus.

Ko gi mums griebtis? Kaip gelbėtis?

Mažiau galvoti apie tai, kas dar laukia. Mes daug mąstome būsimuoju laiku. Būtuoju taipogi, bet būsimuoju ypač. Turbūt, tai labiau būdinga moterims nei vyrams. (Juokiasi)

Sunku patikimai išmatuoti tokį lyčių skirtumą.

(Juokiasi) Taigi, šis gebėjimas apmąstyti ateitį mums labai praverčia, tačiau taipogi trikdo. Mes per mažai gilinamės į tai ką jau turime, mokame, gebame. Mūsų protas nuolat nukrypsta ateitin: ką veiksime, kur eisime, ką sodinsime darže. Socialiniai tinklai irgi tai skatina. Daugelis žmonių išvis nebūna dabartyje, jie gyvena ateitimi, matuojasi ateitį, įsivaizduoja ten save.

Aš siūlau mažiau galvoti apie ateitį, nekelti per daug tikslų, netgi kai kurių atsisakyti.

Neblogai.

Suprantu, kad tai gąsdina, žmonės klausinėja: „Negi turime pamiršti svajones ir tikslus?“ Žinoma - ne, jie yra svarbūs. Tiesiog reikia saiko. Kartais praverčia ne tik užsibrėžtų, bet ir išsibrauktų darbų sąrašas.

Ar jums pačiai tai pavyksta?

Žinote, žurnalistai manęs klausinėja, kodėl mečiau šaudymą, juk galėjau tęsti karjerą. Aš sakau, kad nebenorėjau daugiau medalių, man jų pakako. Tas pilnatvės jausmas yra labai svarbus. Pajutau: „O, kaip įdomu, man visko gana. Aš patenkinta.“ Suvokiau, kad gyvenimas daug platesnis už apdovanojimų pakylą. Pamenu, kai stovėjau ant jos po paskutinės pergalės ir mąsčiau apie sporto sferą: varžovus, sirgalius, trenerius, rėmėjus. Jų santykiai su manim buvo labai skirtingi, tačiau nė vienas neabejojo, kad šaudysiu toliau, viskas tęsis kaip įprasta.

Ir man staiga nutraukus tą veiklą, visi ėmė spėlioti, ko sieksiu dabar, kokioje kitoje srityje panorau tapti geriausia.

Galite tapti geriausia pasaulyje vieša kalbėtoja.

Žinote, man šito nereikia, tačiau toks jausmas gali nuvesti kaip tik ten.

Koks jausmas?

Jausmas, kad man to nereikia.

Aha!

Atsipalaidavus lengviau ko nors pasiekti.

Žinoma. Spėju, kad jau dabar esate paklausi.

Taip, mane kviečia daug kur. Tai džiugina. (Juokiasi)

Sportas juk daug kuo panašus į pramogų verslą. Apdovanojimai, rėmėjai, pinigai, sukčiavimas, šlovė, įtaka, politika... Dabartinė jūsų veikla taip pat labai artima tai sferai, joje daug šou elementų. Scenoje dainuojate, judate lyg šokdama. Jums tai sekasi, lengvai prikaustote dėmesį...

Malonu tai girdėti.

Tačiau kadangi protas pajėgia fiksuoti tik vieną dalyką, tai tuo pat metu žiūrovui gali kilti keblumų išgirsti, ką sakote.

Mat kaip.

Ką apie tai manote?

Man patinka žodis „šou“. Jaučiuosi šiek tiek menininkė. Visuomet tokia buvau. Žinau, kad gerai laikausi scenoje. Žmonės mano, kad taip darbuojuosi jau kokį dešimtmetį. Išties teko dėstyti kariškiams, turiu kalbėjimo patirties, tačiau į didelę sceną pirmąsyk užlipau tik prieš porą metų, pristatydama savo knygą. Siaubingai nervinausi, vos nenuvirtau. Man tai buvo nauja.

Jūs pirmiau parašėte knygą, tik paskui ėmėte rodytis viešai?

Taip. Norėjau turėti ką pasakyti. Knyga padėjo man išlįsti į šviesą. Buvau puikiai pasirengusi. Jaudinausi, bet mačiau, kad publikai patinka. Paskui peržiūrėjau įrašą ir pagalvojau: „O, neblogai. Gražus pasirodymas.“ Nuo tada lioviausi nervintis, tačiau vis tiek nesiekiu tapti „Metų kalbėtoja“ ar kuo nors iš tos operos. Būtų puiku, bet...

Tai ko gi siekiate dabar?

Daugiau nei šito. Mane domina susikaupimo problema, reiškinys. Noriu plėtoti savo požiūrį. Tai svarbiau nei tapti „Metų kalbėtoja“. Tai būtų paveikiau. Galėčiau labiau padėti žmonėms, stingantiems dėmesingumo. Parašyti antrą knygą. Mano patirtis gali praversti daugybėje sričių: sporte, versle, asmeniniame gyvenime. Net politikoje. Pelniusi pasitikėjimą galėčiau daug nuveikti, tapti dėmesingumo ambasadore.

Nuostabu. Labai ačiū už šį asmeninį šou.