Iškyla už devynių jūrų

(Борис Гребенщиков, „Афанасий Никитин Буги Или Хождение За Три Моря 2”)

Mes sulėkėm Perlojon palydėti žiemos,

Panelė mano - iš Rietavo, aš pats - iš Varėnos.

Būtume pavasaroję, tada jau - „Kergudu!”

Bet kokainas mieštas talku: dvi dalys iš penkių.

Turėjom mauti kiaurai liuką

Suktinės dūmeliu.

Mieloji tarė: “- Gal - į Meką?” “- Ne, man - ne pakeliui...”

Paskui neatmenu, kur traukiau, kas pūtė į nasrus.

Ieškojau Kastanedos kaukės, nusprūdau į laivus.

Visi jūreiviai sijonuoti, jų jungos - be dantų,

Ir štai - sustojom karo uoste prie Ulan-Batoro krantų.

Nukūriau tiesiai į dacaną malonės paprašyt,

Ten man į glėbį - Saint-Laurent‘as,

Ir žiū - o mes jau - Oxford Street.

Greta - mulatas Staska, tas vis vaikos madų:

Nešioja švarką Yamamoto, o kelnes - Pompidou.

Ir čia pripuola romų moteris, tapyta Monet,

Vaitoja: „Turim tris plius vieną! Staigiai lekiam pas mane!”

Tik va - nėr pinigų taksi, tai teko stumt sagtis,

Žinau, Varėnoj tokio vaizdo dar nieks nepamatys.

Smagiai pajodėm slibinus, kol padvelkė Šiaurys,

Tritonų kurkulus laižiau, iš jų išlindo ungurys.

Vonioj, svetainėj ir virtuvėj degė Joninių laužai,

BG dainas verčiau iš urdu į lotynų atidžiai.

Sausai išsiurbęs, ką nutvėriau pas juos tarp langų stiklų,

Išsikviečiau metro į Tverę per Rangūną ir Čengdu.               

Ir štai per dykumas gabena mus translyčių traukinys,

Lopšinę bliuzo garsiai stena mašinistas kankinys.

Aplink - gryniausia krušliava, kiek regi akiniai:

Lyg šilkãverpių kankanas, lyg ristynės su velniais.

Kai man nutrūko šimtas penktas nervų stygų ritinys,

Tuoj kojas įmerkiau Jamaikoj į Etnos kraterio vilnis.

Penkias savaites nesiskutęs, sunką musmirių lakiau,

Dabar už seną partizaną traukiu žvilgsnį ne menkiau.

Šamanai su chirurgais svarsto, kaip čia dar nenugaišau,

O aš mokausi svahilių ir naujus mitus rašau.

Kai sodžiuj nusileis ateiviai, juos užremsiu šuliny.

Mums, baltams, svetimšaliai Palangoj nebūtini.

(Versta iš rusų kalbos)