... jeigu
pokalbis pasirodys to vertas, įkelsime jį ir į anglišką tinklaraštį.
Kaip vadinasi
jūsų tinklaraštis?
Jis vadinasi
„Maratono laukas“.
Maratono
laukas. Laukas - iš lotyniško locus? Vieta?
Prasmė panaši, nesupaisysi.
O angliška versija vadinasi „Eximia“.
Egrimia?
Ne, „Eximia“.
Skamba
graikiškai.
Šiaip, tai - lotyniškas
žodis, reiškia „išskirtiniai“.
Išskirtiniai.
Man patinka. Ir skamba gerai - eximia!
O paantraštė -
„Perprantame išskirtinius protus“.
Oho!
Taigi.
Pavyzdžiui, jus aš laikau išskirtiniu protu ir ketinu kalbindamas perprasti. Turime
abu pasistengti.
O, jūs mane
lengvai perprasite.
Svarbu, kad ir
skaitytojai.... (Juokiasi)
Turiu pasiekti
kalbintojo lygį.
Būtent, profesoriau!
Labai prašyčiau... (Juokiasi)
Ar žinote apie „Mindvalley“?
Esu girdėjęs
apie juos...
Jie atidarė
universitetą Estijoje. Jis - indų kilmės, bet jo žmona - estė. Jie abu yra
įsteigę pačią geriausią saviugdos platformą. Primena jūsų veiklą.
Na, mes
nebūtinai panašūs, bet - tiek to. Verčiau pereikime prie jūsų ir susipažinkime.
Gerai.
Pradžiai noriu
pasiteirauti, ar Korėja - jūsų namai?
Taip. Taip, čia
gyvenu 42-ejus metus. Prieš tai nemažai keliavau ir beveik visur jausdavausi
kaip namie. Teko porą metų pagyventi Japonijoje, pusmetį - Indijoje, po kelis
mėnesius - Graikijoje, Airijoje, Australijoje ir dar daug kur. Greitai
apsiprantu.
Išmokote kalbėti
korėjietiškai?
Tik -
elementorių. Galiu susikalbėti apie itin paprastus dalykus.
Likote JAV
pilietis?
Taip.
Tai kaip dabar
suvokiate savo tautinę tapatybę?
Na, esu
nuolatinis Korėjos gyventojas. Nebetenka vargti su imigracija. Kol laikausi
įstatymų, niekam nekliūvu. Jungtinių Valstijų pilietybę pasilikau, nes ji
patogi keliaujant. Mano vaikai - taip pat Amerikos piliečiai. Abi dukros ten
baigė mokslus. Vyresnioji net tarnauja JAV kariuomenėje. Jaunesnioji galės užsiimti
Valstijose veterinarija.
Žavu. Jūsų
pavardė - Seligson. Esate žydų kilmės?
Taip.
Ar jums tai
svarbu?
Taip. Tokia
tapatybė, kaip ir bet kuri kita, padeda lengviau bendrauti, susipažinti. O žydų
bendruomenėje yra daug vertingų asmenybių, inteligentiškų žmonių. Jie iškart
palankiau žiūri į saviškį. Taip pat kaip Indianos Universiteto absolventai -
esu jį pabaigęs, tad kai vakar čia susitikau kitą ten studijavusį profesorių, mudu
iškart pasijutome artimi vienas kitam. Taigi, net tokia dirbtinė tapatybė padeda
suartėti.
Mano prosenelis
buvo rabinas Vilniuje.
Rabinas?
Taip. Manau,
kad Seligson yra kilusi iš vokiečių kalbos žodžio „selig“ - „palaimingas“.
Tokios pavardės būdavo suteikiamos šventikams. Kaip Silverstein -
sidabradirbiams, Goldstein - auksakaliams...
Jūsų prosenelis
kalė palaimą Vilniuje, turbūt, dar XIX amžiuje?
Tiesa. Jis gimė
gal 1825-aisiais.
O į Ameriką
atsikraustė senelis ar tėvas?
Senelis.
Pačioje XIX amžiaus pabaigoje. Atplaukė iš Hamburgo. Mokėjo šešias ar septynias
kalbas, kaip buvo įprasta anuomet.
Esu lankęsis
Vilniuje. Mačiau iškaltas žuvusiųjų koncentracijos stovykloje pavardes. Radau
tarp jų kelis Seligsonus. Ten buvo parašyta „Seligsonas“.
Su lietuviška
galūne.
Taip.
Tikriausiai jie - mano giminės. Turbūt mano protėviai gyveno Vilniuje kelis
šimtus metų. Dabar jų nebelikę. Taip nutiko daug kur: Lenkijoje, visur Rytų
Europoje. Ketvirtį Budapešto sudarė žydai. Per ketverius metus jie visi pražuvo.
Nieko neliko.
Deja, taip. Dabar
pasikalbėkime apie sapnus. Kaip jais susidomėjote?
Pirmąjį sapną
atsimenu iš vaikystės, kai buvau vos ketverių ar penkerių metų. Mama gulėjo
ligoninėje, tai mane nusiuntė pagyventi tetos šeimoje. Ten buvo dviejų aukštų
namas su palėpe, man paskyrė kambarėlį joje. Naktį susapnavau, kaip pro palėpės
langą įskrenda erelis, sugriebia mane ir išsineša. Suklykiau, pamačiau tarpdury
susigrūdusius tetą, jos vyrą, pusbrolį su pussesere. Jie klausė: „Kas nutiko?“
„Pro langą įskridęs erelis išsitempė mane“, - atsakiau. Visi sužiuro į mane
kaip į beprotį. Tada parodžiau įdrėskimus ant krūtinės - ten buvo lyg nagų
žymės, oda pradrėksta iki kraujo. Niekas nesuvokė, iš kur tos žaizdelės, kas
čia nutikę. Kitą rytą sumečiau, kad visa tai tebuvo sapnas, o prieš tai
pavakary žiūrėjau per teliką kažkokią ašaringą dramą, kurioje erelis iš lopšio
pagrobė kūdikį. Ir prisiminiau, kad krūtinę apsidraskiau ir išsidilginau pats, žaisdamas
brūzgynuose.
Gana įprastas
vaikystės nuotykis, sakyčiau.
Gal ir jums yra
panašiai nutikę?
Galbūt,
daugelis vaikų juk suklykia susapnavę. Man įdomiau, kad anas sapnas jums taip
įsirėžė atmintin. Maža to, sapnai tapo jūsų pomėgiu, net tyrinėjimų sritimi.
Papasakokite, kaip tai atsitiko.
1977-aisiais
atvykęs į Korėją, vedžiau vietinę. Žmona papasakojo man savo motinos
apvaisinimo sapną. Jos mama pagimdė šešis vaikus ir kaskart prieš suprasdama,
kad jau laukiasi, susapnuodavo ypatingą sapną. Skirtingą kiekvieną sykį.
Vis kitokį?
Prieš pastodama?
Ko gero, kaip
tik sapnuodama ji pastodavo. Čia tuo tikima.
Aha!
Taip, juk
praeina šiek tiek laiko...
...Po meilės
akto, kol įvyksta apvaisinimas. Tiesa.
Nežinau, kelios
valandos ar paros. Ir sapnuojama, matyt, nebūtinai tiksliai tuo momentu, gal
kiek anksčiau ar vėliau, bet kiekviena šios visuomenės moteris tikisi
susapnuoti tokį sapną. Jei kuriai nepasiseka, ir ji be apvaisinimo sapno sužino
laukianti kūdikio, tai laikoma blogu ženklu.
Tie sapnai
visuomet pranašiški. Mano žmonos motina, prieš pradėdama lauktis jauniausios
dukters, susapnavo brendanti per gėlėtą pievą, skinanti žiedus. Staiga pievoje
ji išvydusi liūtą, sapne nusekusi paskui žvėrį, o prabudusi suvokė, kad
laukiasi mergaitės. Gimusi mažylė pavadinta „liūto sesute“, ir jos charakteris išties
liūtiškas. Gėlės simbolizavo mergaitę, o liūtas - jos asmenybę.
Ir motina iškart, jau kitą rytą, viską taip
ir suvokė?
Taip, vos
prabudusi. Tai itin gilus įspūdis. Be abejo, ji jau buvo apsčiai prisiklausiusi
panašių pasakojimų iš kitų moterų. Ji jau laukė apvaisinimo sapno, tereikėjo jį
atpažinti. Tai kultūros dalykas. Senovėje juk nėščiųjų netirdavo ultragarsu. Rytų
medicinos gydytojai patvirtindavo nėštumą iš moters pulso.
Aišku.
Taigi,
kiekviena moteris čia girdėjusi tuos dalykus. Pradėjęs dėstyti universitete,
paprašiau visų studentų surašyti savo motinų ar kitų giminaičių apvaisinimo
sapnus. Taip per septyniolika dėstytojavimo metų surinkau kalną atpasakotų
sapnų.
Septyniolika
metų... Ilgas tyrimas.
Sudėjau juos į
knygą „Rytietiški vaisingumo sapnai“. Iki tol pasaulyje niekas to nebuvo padaręs,
net čia, Korėjoje. Tik po manęs du korėjiečiai parašė knygas ta pačia tema.
Ir kokia
svarbiausia jūsų tyrimo išvada?
Neaptikau
jokios kitos šalies, kurioje visuomenė būtų persmelkta tokių sapnų. Per juos
atsiskleidžia būdingas šiai kultūrai Sutvėrimo mitas. Moterys sapnuoja saulę,
mėnulį, žvaigždes, taip pat - augalus, medžius, vabzdžius ir kitokius gyvius,
taip pat ir mitologinius padarus - drakonus, feniksus. Jos kartais susapnuoja
dievybes, aukso ir sidabro upes. Tų sapnų visuma sujungia milijonų žmonių
sąmonę.
Juos sudėjus į
bendrą paveikslą...
Galėtumėte
pastatyti puikų filmą apie tai.
Tai jau tikrai.
Bet dar šį tą pasiaiškinkime. Tokie sapnai korėjietėms atstoja nėštumo testus?
Taip,
pirmiausia - tai. Bet dar jie byloja apie kūdikio būdą ir jo likimą.
Pranašiškai?
Taip, sapnai
pranašauja. Dar jie atspindi vaisiaus sveikatos būklę, įspėja apie gresiantį
persileidimą. Man pačiam taip nutiko. Žmonai antrąsyk pastojus, susapnavau geltoną
erelį, nusileidusį iš aukštybių. Jis susigretino su manimi, pažvelgė lyg
sakydamas: „Niekuo negaliu pagelbėti.“ Ir vėl pranyko erdvėje. O kitą dieną
mano žmoną ištiko persileidimas.
Ajai, kaip
liūdna.
Tuo metų vyko
studentų riaušės, policija vaikė jaunimą ašarinėmis dujomis. Tikriausiai, tai
prisidėjo...
Bet tą sapną
susapnavote jūs, o ne ji?
Taip, vyrams
irgi būdingi su vaisingumu susiję sapnai, tik rečiau. Kartais net kas nors iš
kaimynų gali susapnuoti apie tai. Arba seneliai.
Kaimynas? Na,
tiek to... O tokia pranašystė laikoma galutine lemtimi, ar ją įmanoma įveikti,
pakeisti?
Nemanau.
Paprastų sapnų pranašystes pakeisti lengviau, nes jie dažniau atspindi
vakarykščius potyrius, kylančius iš kasdienių įpročių, o šiuos galima keisti,
jų atsikratyti. Tuo tarpu apvaisinimo sapnai - ypatinga rūšis. Nesu girdėjęs,
kad kam nors pavyktų pakeisti jų pranašautą likimą.
Korėjoje
plačiai žinoma istorija apie vieną senovėje gyvenusį mąstytoją, kurio motina
susapnavo pranašišką apvaisinimo sapną: ji nešėsi labai gražią orchidėją, bet
suklupusi nulaužė gėlės kotą. Tėvai suprato, kad tai - bloga lemiantis sapnas
ir stengėsi pakeisti naujagimio likimą duodami jam ypatingą vardą. Vaikinas
tapo rūmų patarėju, labai ištikimu karaliui, jis išgarsėjo dėl savo išminties,
bet žuvo vykstant perversmui.
Neseniai vienas
pažįstamas man papasakojo, kad jo devynmetis sūnus prigulė popietės miego ir
staiga nubudęs pasakė; „Tėveli, mane ką tik aplankė TOKS sapnas, kad jo net
nesapnavau...“
Jį išgąsdino.
Taip. Ir jis
nusprendė nesapnuoti. Ar jums tai pažįstama?
Nelabai. Manau,
labiau įprasta tiesiog neatsiminti nemalonių ar baisių sapnų, košmarų. Kad
atsimintum sapną, turi susikaupti, įsiminti jį, kol neužgožė kitos mintys.
Nemanote, kad
įmanoma valingai sustabdyti ar pakreipti sapną?
Kai kas sako,
kad puikiai tai sugeba, bet aš - ne.
Tačiau jūs
gebate stebėti savo sapnus?
Ne visada. Tačiau,
taip, kartais pasitaiko sapnaregysčių. Būna, kad kažkuriuo momentu suvokiu
sapnuojąs. Negaliu pakeisti savo sapno, tik kyla noras prabusti ir užsirašyti,
ką sapnuoju, tik ne per anksti, kad jo nenutraukčiau. Norisi iš sapno sužinoti
viską, kas ten pranašaujama.
Sapnai atlieka
įvairias naudingas funkcijas. Ankstyvieji, sapnuojami vos užmigus,
atpalaiduoja, išvėdina dienos įspūdžius, atlaisvina smegenyse vietos naujovėms.
Vėliau, rytui artėjant, imame sapnuoti ateitį.
Prieš keletą
dienų sapnavau, kad šoku su keturiais vyrais. Aiškiai regėjau, kaip ritmiškai
raitom kojas. Prabudęs pagalvojau: „Aha! Sapnas skirtas išmokti šiam šokiui.“
Ir ėmiau kartoti tuos žingsnelius. Dabar kiekvieną rytą taip mankštinuosi.
Paryčių sapnai neša prasmingas žinutes, tad stengiuosi į jas įsigilinti. Gal
tai signalas, kad turėčiau stiprinti kūną? Pasąmonėje glūdi troškimai puoselėti
kūną ir sielą, tik ne visada jų paisome.
Taipogi verta
kreiptis į savo smegenis paaiškinimų. Jei suformuluojame klausimą, galime
tikėtis atsakymo per sapną. Galime paprašyti kūno, kad jis sapne pasiūlytų kaip
išspręsti kokį rūpestį. Tereikia pasidėti greta pagalvės pieštuką ir lapelį,
kad spėtum užsirašyti sapną vos prabudęs.
Užsirašyti,
žinoma, svarbu, bet dar paaiškinkite man vieną dalyką.
Kokį?
Tuo metu, kai
sapnuodamas tai suvokiate, jūs stebite savo sapną, ar ne?
Taip.
O kas gi tuomet
sapnuoja?
Kas sapnuoja?
Aš taip nemąstau. Neskiriu savęs nuo sapno.
Neiškyla joks
dualumas?
Šiuo atveju -
ne. Dualumui reikia atspindžio.
Tačiau kartais
žmonės sapnuoja ne save, o kokį kitą veikėją. Ir gali nutikti, kad tas veikėjas
užmiega ir susapnuoja patį sapnuotoją.
Taip, bet apie
tai galima pasakoti tik prabudus, prisimenant sapne regėtą atspindį.
Gražiai išvartėte.
Jūs sapnuojate angliškai?
Taip. Kartais
įsiterpia kokios nors užsienietiškos frazės, bet retai.
Ar yra tekę
gyvenime pasinaudoti per sapnus gautomis žinutėmis?
O, taip.
Skirtingais gyvenimo etapais sapnuodavau vis kitokius sapnus. Vienu metu juose
vyravo ereliai, paskui - drambliai, dabar - drakonai. Tiesą sakant, kaip tik
susapnuoti drakonai įkvėpė mane rašyti naują knygą apie juos.
Oho.
Susapnavote drakoną ir supratote, kad tai - ženklas?
Susapnavau
didžiulę išsirangiusią drakonę, plaukiojančią vandenyne. Jai ant nugaros tarp
uolų augo pušys, o kiekvienoje iš trijų iškilusių ringių buvo po gimdą su
žmogiško pavidalo vaikiukais viduje. Jų plikos galvutės žiūrėjo ta pačia
kryptimi - priekin. Motina plaukė salos link. Saloje matėsi kalnai, jos pakrantėje - smėlio paplūdimys, dangus - visiškai žydras. Prabudęs supratau,
kad tai - ypatingas sapnas. Patikrinau savo studentų suneštų sapnų rinkinį ir
radau jame porą šimtų sapnų apie drakonus.
Tačiau ten gi
buvo vaisingumo sapnai?
Taip,
daugiausia. Ir tuomet pagalvojau, kad turiu parašyti knygą vien apie sapnus su
drakonais. Suvokiau, kad sulaukęs 66-erių, dar nesu gyvenime pasiekęs, ko
norėtųsi. Verčiausi visokiais dalykais, bet niekur netapau meistru. Tie trys
vaikiukai - tai mano neišnaudotos galios, drakonė - pasaulio motina, o sala -
būsimasis rojus.
Dabar judu
pasroviui ir stengiuosi išsiaiškinti viską apie drakonus. Ši srovė turi mane
daug ko išmokyti. Tikiuosi sutelkti vidines galias ir perdirbti save taip, kad
gyvenimas taptų vertingesnis. Kasdien sužinau vis ką nors nauja apie drakonus.
Jau septynerius metus rašau šią knygą.
Joje
nagrinėjate ne vien sapnus su drakonais, bet ir pačius drakonus?
Taip, rašau
apie jų prigimtį. Kas yra drakonas? Ypač Azijoje. Lyginu juos su vakarietiškais
slibinais. Labai įdomu. Iš pradžių neketinau vykti į šią šventyklą, o atsidūręs
čia sužinojau, kad ji įsikūrusi Devynių drakonų kalno papėdėje. Visur pastebiu
drakoniškas formas, fiksuoju, kur jie minimi.
Drakonai buvo garbinami Korėjoje nuo senovės, tai buvo svarbiausia vietos dievybė, kol prieš aštuonis šimtus metų čia nepaplito budizmas. Nė kiek ne keista, juk drakonai šiame krašte tyko visur: rūke, debesyse, vandenyje, kalnų kontūruose, šešėliuose. Daugybė panašių formų kaitino žmonių vaizduotę. Drakonams meldėsi žvejai, žemdirbiai, piemenys, keliautojai...
O kuo tai svarbu
jums pačiam?
Man drakonas
tapo visatos simboliu. Jis trykšta energija, o nasruose neša norus pildantį
brangakmenį - sąmonę. Energija ir sąmonė veda į nušvitimą.
Įkvepianti vizija.
Drakonas man
tapo simboliu, panašiu į senovės graikų uroborą - save ryjančią gyvatę.
Kažin kaip šis naujas
simbolis keičia jūsų kasdienybę?
(Juokiasi)
Turiu apie ką galvoti. Nuolat ieškau drakono atspindžių aplinkoje. Žvelgiu lyg
senovės žmogaus akimis ir pastebiu dalykus, kurie kitiems prasprūsta.
Pavyzdžiui,
buvusi Korėjos prezidentė Park Geun-hye gimė 1952-aisiais - Vandens Drakono
metais. Tai labai svarbu. Ji paskelbė kandidatuojanti 2012-aisiais - Juodojo
Drakono metais. Jos tėvas, buvęs ilgametis Korėjos vadovas Park Chung-hee įsakė
iškalti drakonus ant monetų. Iki tol to nėra buvę, o jam valdant visi nešiojosi
drakonus piniginėse, ir manau, kad jie įkvėpė liaudį labiau stengtis, sukuriant
čia ekonomikos stebuklą. Taigi, būsimąją prezidentę visur lydėjo drakonas. Išrinkta
į aukščiausią postą ji pakliuvo ant jauko vienam šarlatanui, įkūrusiam Drakonių
klubą. Tas žmogus skelbėsi esąs pranašas, mediumas, bendraujantis su per
perversmą nužudytos Park Geun-hye motinos dvasia. Jis įteigė prezidentei esąs
įgaliotas perduoti jos motinos paslaptį ir skleidė kitokių vėjų lyg koks Rasputinas.
Tas tipas įpiršo prezidentei į patarėjas savo dukterį, įkalbėjo skirti lėšų jo
sumanytiems projektams. Galiausiai Park Guen-hye buvo atstatydinta ir nuteista
ilgam kalėti.
Panašiai nutiko ir vienam prezidentui Lietuvoje. Bet kuo čia dėtas drakonas?
Prezidentė
nemokėjo juo pasikliauti.
Tarkim. O jūs,
profesoriaudamas universitete, dar dėstote ir kursą apie Albertą Einšteiną, ar
ne?
Taip.
Kaip atsirado
šis dalykas?
Vienas korėjietis
kolega tame universitete silpnokai moka anglų kalbą, tad paprašė pagelbėti jam
dėstant pasaulėžiūros kursą. Susipažinome, jis pasiūlė man dėstyti 36-ias
kinų karo strategijas. Sutikau. Po kurio laiko tas profesorius sugalvojo, kad
reikia kurso apie Albertą Einšteiną. Niekada nestudijavau fizikos, bet esu
įpratęs neatmesti jokio pasiūlymo, padedančio sudurti galus. Atsakiau: „Puiku!” Perskaičiau krūvas tekstų, peržiūrėjau daugybę vaizdo įrašų. Kai atėjau į auditoriją, ten sėdėjo įvairių
specialybių studentai. Anas kolega pristatė mane: „Štai - profesorius Seligsonas.
Jis - žydas kaip ir Einšteinas. Gali būti, kad jis - nesantuokinis Einšteino
anūkas...“ (Juokiasi) Studentams patiko, taip aš tapau Einšteino
specialistu. Jau penkiskart skaičiau tą kursą.
Gal esate
skaitęs „Einšteino sapnus“?
Lyg ir esu
girdėjęs. Tai romanas?
Aha. Jį parašė
amerikiečių fizikas Alan Lightman.
O jūs jį
perskaitėt?
Taip.
Ne, aš nesu jo
skaitęs. Ar jis tikrai apie Einšteino sapnus?
Na, taip!
Nes kartais
pavadinimai klaidina...
Šis neklaidina.
Man regis, jums patiktų. (Juokiasi)
Reiks
paskaityt. Mano gyvenimas išties susijęs su Einšteinu. Tėvas dirbo slaptame
mieste Oak Ridge, Tennessio valstijoje. Ten gamino atomines bombas.
Štai kaip!
Buvau pusantrų
metų bamblys, kai tėvai ten persikraustė. Motina gavo auklėtojos darbą. Tuomet
radiacijos grėsmė dar nebuvo ištirta. Tikriausiai ten visur sklido stipri
spinduliuotė, ir mano mama susirgo krūties vėžiu. Tame mieste sergamumas
krūties vėžiu buvo didžiausias Jungtinėse Valstijose. Likau našlaitis.
Ji mirė labai
jauna.
Vos sulaukusi trisdešimties.
Nuo manęs tai slėpė. Nesakė net apie jos laidotuves. Užaugau praktiškai vienas,
nes tėvas vis būdavo užsiėmęs. Taigi, jei Einšteinas nebūtų sukūręs savo
teorijos, aš vis tiek būčiau gimęs, bet mano tėvas nebūtų gavęs darbo Oak Ridge, ir mano mama, ko gero, nebūtų mirusi.
Ko gero, bet
viskas kur kas sudėtingiau...
Taip. Tačiau
kai japonai prisimena Hirošimos aukas, aš sakau, kad taip pat netekau mamos, ją
užmušė radiacija... Dėstydamas apie Einšteiną sužinau vis naujų dalykų iš tos
srities.
Esate kuklus
žmogus, nelaikote savęs reikšmingu veikėju, bet pasakykite man, ką svarbiausia
supratote begyvendamas?
Ooo... Gal
vienas svarbiausių mano tikslų yra suvokti save patį. Tapti savęs paties
žinovu. Tai suprasti man buvo svarbiausia - šį tikslą. Būna, kad jaučiuosi neblogai
save suprantąs, ir tuomet gyvenimas klostosi puikiai: santykiai su kitais,
darbai, kūryba... Bet tas jausmas praeina, dar nesu pasiekęs tobulybės.
Esate šio to
pasiekęs savęs suvokimo srityje - tokia jūsų išvada?
Taip, dar esu
pakeliui į tai.
Ar įsivaizduojate,
kaip jausitės visiškai suvokęs save?
Ne. Todėl
privalau stengtis. Turiu gyventi sveikai, ilgai, kad pasiekčiau tikslą.
Būtinai. Labai
linkiu jums gyventi ilgai ir laimingai, kad pasiektumėte, ko norite. Ačiū.
Dėkoju. Man
patiko jūsų pokalbio metodas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą