Fred Jeremy Seligson: „Galime tikėtis atsakymo per sapną“

... jeigu pokalbis pasirodys to vertas, įkelsime jį ir į anglišką tinklaraštį.

Kaip vadinasi jūsų tinklaraštis?

Jis vadinasi „Maratono laukas“.

Maratono laukas. Laukas - iš lotyniško locus? Vieta?

Prasmė panaši, nesupaisysi. O angliška versija vadinasi „Eximia“.

Egrimia?

Ne, „Eximia“.

Skamba graikiškai.

Šiaip, tai - lotyniškas žodis, reiškia „išskirtiniai“. 

Išskirtiniai. Man patinka. Ir skamba gerai - eximia!

O paantraštė - „Perprantame išskirtinius protus“.

Oho!

Taigi. Pavyzdžiui, jus aš laikau išskirtiniu protu ir ketinu kalbindamas perprasti. Turime abu pasistengti.

O, jūs mane lengvai perprasite.

Svarbu, kad ir skaitytojai.... (Juokiasi)

Turiu pasiekti kalbintojo lygį.

Būtent, profesoriau! Labai prašyčiau... (Juokiasi)

Ar žinote apie „Mindvalley“?

Esu girdėjęs apie juos...

Jie atidarė universitetą Estijoje. Jis - indų kilmės, bet jo žmona - estė. Jie abu yra įsteigę pačią geriausią saviugdos platformą. Primena jūsų veiklą.

Na, mes nebūtinai panašūs, bet - tiek to. Verčiau pereikime prie jūsų ir susipažinkime.  

Gerai.

Pradžiai noriu pasiteirauti, ar Korėja - jūsų namai?

Taip. Taip, čia gyvenu 42-ejus metus. Prieš tai nemažai keliavau ir beveik visur jausdavausi kaip namie. Teko porą metų pagyventi Japonijoje, pusmetį - Indijoje, po kelis mėnesius - Graikijoje, Airijoje, Australijoje ir dar daug kur. Greitai apsiprantu.

Išmokote kalbėti korėjietiškai?

Tik - elementorių. Galiu susikalbėti apie itin paprastus dalykus.

Likote JAV pilietis?

Taip.

Tai kaip dabar suvokiate savo tautinę tapatybę?

Na, esu nuolatinis Korėjos gyventojas. Nebetenka vargti su imigracija. Kol laikausi įstatymų, niekam nekliūvu. Jungtinių Valstijų pilietybę pasilikau, nes ji patogi keliaujant. Mano vaikai - taip pat Amerikos piliečiai. Abi dukros ten baigė mokslus. Vyresnioji net tarnauja JAV kariuomenėje. Jaunesnioji galės užsiimti Valstijose veterinarija.

Žavu. Jūsų pavardė - Seligson. Esate žydų kilmės?

Taip.

Ar jums tai svarbu?

Taip. Tokia tapatybė, kaip ir bet kuri kita, padeda lengviau bendrauti, susipažinti. O žydų bendruomenėje yra daug vertingų asmenybių, inteligentiškų žmonių. Jie iškart palankiau žiūri į saviškį. Taip pat kaip Indianos Universiteto absolventai - esu jį pabaigęs, tad kai vakar čia susitikau kitą ten studijavusį profesorių, mudu iškart pasijutome artimi vienas kitam. Taigi, net tokia dirbtinė tapatybė padeda suartėti.

Mano prosenelis buvo rabinas Vilniuje.

Rabinas?

Taip. Manau, kad Seligson yra kilusi iš vokiečių kalbos žodžio „selig“ - „palaimingas“. Tokios pavardės būdavo suteikiamos šventikams. Kaip Silverstein - sidabradirbiams, Goldstein - auksakaliams...

Jūsų prosenelis kalė palaimą Vilniuje, turbūt, dar XIX amžiuje?

Tiesa. Jis gimė gal 1825-aisiais.

O į Ameriką atsikraustė senelis ar tėvas?

Senelis. Pačioje XIX amžiaus pabaigoje. Atplaukė iš Hamburgo. Mokėjo šešias ar septynias kalbas, kaip buvo įprasta anuomet.

Esu lankęsis Vilniuje. Mačiau iškaltas žuvusiųjų koncentracijos stovykloje pavardes. Radau tarp jų kelis Seligsonus. Ten buvo parašyta „Seligsonas“.

Su lietuviška galūne.

Taip. Tikriausiai jie - mano giminės. Turbūt mano protėviai gyveno Vilniuje kelis šimtus metų. Dabar jų nebelikę. Taip nutiko daug kur: Lenkijoje, visur Rytų Europoje. Ketvirtį Budapešto sudarė žydai. Per ketverius metus jie visi pražuvo. Nieko neliko.

Deja, taip. Dabar pasikalbėkime apie sapnus. Kaip jais susidomėjote?

Pirmąjį sapną atsimenu iš vaikystės, kai buvau vos ketverių ar penkerių metų. Mama gulėjo ligoninėje, tai mane nusiuntė pagyventi tetos šeimoje. Ten buvo dviejų aukštų namas su palėpe, man paskyrė kambarėlį joje. Naktį susapnavau, kaip pro palėpės langą įskrenda erelis, sugriebia mane ir išsineša. Suklykiau, pamačiau tarpdury susigrūdusius tetą, jos vyrą, pusbrolį su pussesere. Jie klausė: „Kas nutiko?“ „Pro langą įskridęs erelis išsitempė mane“, - atsakiau. Visi sužiuro į mane kaip į beprotį. Tada parodžiau įdrėskimus ant krūtinės - ten buvo lyg nagų žymės, oda pradrėksta iki kraujo. Niekas nesuvokė, iš kur tos žaizdelės, kas čia nutikę. Kitą rytą sumečiau, kad visa tai tebuvo sapnas, o prieš tai pavakary žiūrėjau per teliką kažkokią ašaringą dramą, kurioje erelis iš lopšio pagrobė kūdikį. Ir prisiminiau, kad krūtinę apsidraskiau ir išsidilginau pats, žaisdamas brūzgynuose.

Gana įprastas vaikystės nuotykis, sakyčiau.  

Gal ir jums yra panašiai nutikę?

Galbūt, daugelis vaikų juk suklykia susapnavę. Man įdomiau, kad anas sapnas jums taip įsirėžė atmintin. Maža to, sapnai tapo jūsų pomėgiu, net tyrinėjimų sritimi. Papasakokite, kaip tai atsitiko.

1977-aisiais atvykęs į Korėją, vedžiau vietinę. Žmona papasakojo man savo motinos apvaisinimo sapną. Jos mama pagimdė šešis vaikus ir kaskart prieš suprasdama, kad jau laukiasi, susapnuodavo ypatingą sapną. Skirtingą kiekvieną sykį.

Vis kitokį? Prieš pastodama?

Ko gero, kaip tik sapnuodama ji pastodavo. Čia tuo tikima.

Aha!

Taip, juk praeina šiek tiek laiko...

...Po meilės akto, kol įvyksta apvaisinimas. Tiesa.

Nežinau, kelios valandos ar paros. Ir sapnuojama, matyt, nebūtinai tiksliai tuo momentu, gal kiek anksčiau ar vėliau, bet kiekviena šios visuomenės moteris tikisi susapnuoti tokį sapną. Jei kuriai nepasiseka, ir ji be apvaisinimo sapno sužino laukianti kūdikio, tai laikoma blogu ženklu.

Tie sapnai visuomet pranašiški. Mano žmonos motina, prieš pradėdama lauktis jauniausios dukters, susapnavo brendanti per gėlėtą pievą, skinanti žiedus. Staiga pievoje ji išvydusi liūtą, sapne nusekusi paskui žvėrį, o prabudusi suvokė, kad laukiasi mergaitės. Gimusi mažylė pavadinta „liūto sesute“, ir jos charakteris išties liūtiškas. Gėlės simbolizavo mergaitę, o liūtas - jos asmenybę.

Ir motina iškart, jau kitą rytą, viską taip ir suvokė?

Taip, vos prabudusi. Tai itin gilus įspūdis. Be abejo, ji jau buvo apsčiai prisiklausiusi panašių pasakojimų iš kitų moterų. Ji jau laukė apvaisinimo sapno, tereikėjo jį atpažinti. Tai kultūros dalykas. Senovėje juk nėščiųjų netirdavo ultragarsu. Rytų medicinos gydytojai patvirtindavo nėštumą iš moters pulso.

Aišku.

Taigi, kiekviena moteris čia girdėjusi tuos dalykus. Pradėjęs dėstyti universitete, paprašiau visų studentų surašyti savo motinų ar kitų giminaičių apvaisinimo sapnus. Taip per septyniolika dėstytojavimo metų surinkau kalną atpasakotų sapnų.

Septyniolika metų... Ilgas tyrimas.

Sudėjau juos į knygą „Rytietiški vaisingumo sapnai“. Iki tol pasaulyje niekas to nebuvo padaręs, net čia, Korėjoje. Tik po manęs du korėjiečiai parašė knygas ta pačia tema.

Ir kokia svarbiausia jūsų tyrimo išvada?

Neaptikau jokios kitos šalies, kurioje visuomenė būtų persmelkta tokių sapnų. Per juos atsiskleidžia būdingas šiai kultūrai Sutvėrimo mitas. Moterys sapnuoja saulę, mėnulį, žvaigždes, taip pat - augalus, medžius, vabzdžius ir kitokius gyvius, taip pat ir mitologinius padarus - drakonus, feniksus. Jos kartais susapnuoja dievybes, aukso ir sidabro upes. Tų sapnų visuma sujungia milijonų žmonių sąmonę.

Juos sudėjus į bendrą paveikslą...    

Galėtumėte pastatyti puikų filmą apie tai.

Tai jau tikrai. Bet dar šį tą pasiaiškinkime. Tokie sapnai korėjietėms atstoja nėštumo testus?

Taip, pirmiausia - tai. Bet dar jie byloja apie kūdikio būdą ir jo likimą.

Pranašiškai?

Taip, sapnai pranašauja. Dar jie atspindi vaisiaus sveikatos būklę, įspėja apie gresiantį persileidimą. Man pačiam taip nutiko. Žmonai antrąsyk pastojus, susapnavau geltoną erelį, nusileidusį iš aukštybių. Jis susigretino su manimi, pažvelgė lyg sakydamas: „Niekuo negaliu pagelbėti.“ Ir vėl pranyko erdvėje. O kitą dieną mano žmoną ištiko persileidimas.

Ajai, kaip liūdna.

Tuo metų vyko studentų riaušės, policija vaikė jaunimą ašarinėmis dujomis. Tikriausiai, tai prisidėjo...

Bet tą sapną susapnavote jūs, o ne ji?

Taip, vyrams irgi būdingi su vaisingumu susiję sapnai, tik rečiau. Kartais net kas nors iš kaimynų gali susapnuoti apie tai. Arba seneliai.

Kaimynas? Na, tiek to... O tokia pranašystė laikoma galutine lemtimi, ar ją įmanoma įveikti, pakeisti?

Nemanau. Paprastų sapnų pranašystes pakeisti lengviau, nes jie dažniau atspindi vakarykščius potyrius, kylančius iš kasdienių įpročių, o šiuos galima keisti, jų atsikratyti. Tuo tarpu apvaisinimo sapnai - ypatinga rūšis. Nesu girdėjęs, kad kam nors pavyktų pakeisti jų pranašautą likimą.  

Korėjoje plačiai žinoma istorija apie vieną senovėje gyvenusį mąstytoją, kurio motina susapnavo pranašišką apvaisinimo sapną: ji nešėsi labai gražią orchidėją, bet suklupusi nulaužė gėlės kotą. Tėvai suprato, kad tai - bloga lemiantis sapnas ir stengėsi pakeisti naujagimio likimą duodami jam ypatingą vardą. Vaikinas tapo rūmų patarėju, labai ištikimu karaliui, jis išgarsėjo dėl savo išminties, bet žuvo vykstant perversmui.

Neseniai vienas pažįstamas man papasakojo, kad jo devynmetis sūnus prigulė popietės miego ir staiga nubudęs pasakė; „Tėveli, mane ką tik aplankė TOKS sapnas, kad jo net nesapnavau...“ 

Jį išgąsdino.

Taip. Ir jis nusprendė nesapnuoti. Ar jums tai pažįstama?

Nelabai. Manau, labiau įprasta tiesiog neatsiminti nemalonių ar baisių sapnų, košmarų. Kad atsimintum sapną, turi susikaupti, įsiminti jį, kol neužgožė kitos mintys.

Nemanote, kad įmanoma valingai sustabdyti ar pakreipti sapną?

Kai kas sako, kad puikiai tai sugeba, bet aš - ne.

Tačiau jūs gebate stebėti savo sapnus?

Ne visada. Tačiau, taip, kartais pasitaiko sapnaregysčių. Būna, kad kažkuriuo momentu suvokiu sapnuojąs. Negaliu pakeisti savo sapno, tik kyla noras prabusti ir užsirašyti, ką sapnuoju, tik ne per anksti, kad jo nenutraukčiau. Norisi iš sapno sužinoti viską, kas ten pranašaujama.  

Sapnai atlieka įvairias naudingas funkcijas. Ankstyvieji, sapnuojami vos užmigus, atpalaiduoja, išvėdina dienos įspūdžius, atlaisvina smegenyse vietos naujovėms. Vėliau, rytui artėjant, imame sapnuoti ateitį.

Prieš keletą dienų sapnavau, kad šoku su keturiais vyrais. Aiškiai regėjau, kaip ritmiškai raitom kojas. Prabudęs pagalvojau: „Aha! Sapnas skirtas išmokti šiam šokiui.“ Ir ėmiau kartoti tuos žingsnelius. Dabar kiekvieną rytą taip mankštinuosi. Paryčių sapnai neša prasmingas žinutes, tad stengiuosi į jas įsigilinti. Gal tai signalas, kad turėčiau stiprinti kūną? Pasąmonėje glūdi troškimai puoselėti kūną ir sielą, tik ne visada jų paisome. 

Taipogi verta kreiptis į savo smegenis paaiškinimų. Jei suformuluojame klausimą, galime tikėtis atsakymo per sapną. Galime paprašyti kūno, kad jis sapne pasiūlytų kaip išspręsti kokį rūpestį. Tereikia pasidėti greta pagalvės pieštuką ir lapelį, kad spėtum užsirašyti sapną vos prabudęs.

Užsirašyti, žinoma, svarbu, bet dar paaiškinkite man vieną dalyką.

Kokį?

Tuo metu, kai sapnuodamas tai suvokiate, jūs stebite savo sapną, ar ne?

Taip.

O kas gi tuomet sapnuoja?

Kas sapnuoja? Aš taip nemąstau. Neskiriu savęs nuo sapno.

Neiškyla joks dualumas?

Šiuo atveju - ne. Dualumui reikia atspindžio.

Tačiau kartais žmonės sapnuoja ne save, o kokį kitą veikėją. Ir gali nutikti, kad tas veikėjas užmiega ir susapnuoja patį sapnuotoją.

Taip, bet apie tai galima pasakoti tik prabudus, prisimenant sapne regėtą atspindį.

Gražiai išvartėte. Jūs sapnuojate angliškai?

Taip. Kartais įsiterpia kokios nors užsienietiškos frazės, bet retai.

Ar yra tekę gyvenime pasinaudoti per sapnus gautomis žinutėmis?

O, taip. Skirtingais gyvenimo etapais sapnuodavau vis kitokius sapnus. Vienu metu juose vyravo ereliai, paskui - drambliai, dabar - drakonai. Tiesą sakant, kaip tik susapnuoti drakonai įkvėpė mane rašyti naują knygą apie juos.

Oho. Susapnavote drakoną ir supratote, kad tai - ženklas?

Susapnavau didžiulę išsirangiusią drakonę, plaukiojančią vandenyne. Jai ant nugaros tarp uolų augo pušys, o kiekvienoje iš trijų iškilusių ringių buvo po gimdą su žmogiško pavidalo vaikiukais viduje. Jų plikos galvutės žiūrėjo ta pačia kryptimi - priekin. Motina plaukė salos link. Saloje matėsi kalnai, jos pakrantėje - smėlio paplūdimys, dangus - visiškai žydras. Prabudęs supratau, kad tai - ypatingas sapnas. Patikrinau savo studentų suneštų sapnų rinkinį ir radau jame porą šimtų sapnų apie drakonus.

Tačiau ten gi buvo vaisingumo sapnai?

Taip, daugiausia. Ir tuomet pagalvojau, kad turiu parašyti knygą vien apie sapnus su drakonais. Suvokiau, kad sulaukęs 66-erių, dar nesu gyvenime pasiekęs, ko norėtųsi. Verčiausi visokiais dalykais, bet niekur netapau meistru. Tie trys vaikiukai - tai mano neišnaudotos galios, drakonė - pasaulio motina, o sala - būsimasis rojus. 

Dabar judu pasroviui ir stengiuosi išsiaiškinti viską apie drakonus. Ši srovė turi mane daug ko išmokyti. Tikiuosi sutelkti vidines galias ir perdirbti save taip, kad gyvenimas taptų vertingesnis. Kasdien sužinau vis ką nors nauja apie drakonus. Jau septynerius metus rašau šią knygą.

Joje nagrinėjate ne vien sapnus su drakonais, bet ir pačius drakonus?

Taip, rašau apie jų prigimtį. Kas yra drakonas? Ypač Azijoje. Lyginu juos su vakarietiškais slibinais. Labai įdomu. Iš pradžių neketinau vykti į šią šventyklą, o atsidūręs čia sužinojau, kad ji įsikūrusi Devynių drakonų kalno papėdėje. Visur pastebiu drakoniškas formas, fiksuoju, kur jie minimi.

Drakonai  buvo garbinami Korėjoje nuo senovės, tai buvo svarbiausia vietos dievybė, kol prieš aštuonis šimtus metų čia nepaplito budizmas. Nė kiek ne keista, juk drakonai šiame krašte tyko visur: rūke, debesyse, vandenyje, kalnų kontūruose, šešėliuose. Daugybė panašių formų kaitino žmonių vaizduotę. Drakonams meldėsi žvejai, žemdirbiai, piemenys, keliautojai...

O kuo tai svarbu jums pačiam?

Man drakonas tapo visatos simboliu. Jis trykšta energija, o nasruose neša norus pildantį brangakmenį - sąmonę. Energija ir sąmonė veda į nušvitimą.

Įkvepianti vizija.

Drakonas man tapo simboliu, panašiu į senovės graikų uroborą - save ryjančią gyvatę.

Kažin kaip šis naujas simbolis keičia jūsų kasdienybę?

(Juokiasi) Turiu apie ką galvoti. Nuolat ieškau drakono atspindžių aplinkoje. Žvelgiu lyg senovės žmogaus akimis ir pastebiu dalykus, kurie kitiems prasprūsta.

Pavyzdžiui, buvusi Korėjos prezidentė Park Geun-hye gimė 1952-aisiais - Vandens Drakono metais. Tai labai svarbu. Ji paskelbė kandidatuojanti 2012-aisiais - Juodojo Drakono metais. Jos tėvas, buvęs ilgametis Korėjos vadovas Park Chung-hee įsakė iškalti drakonus ant monetų. Iki tol to nėra buvę, o jam valdant visi nešiojosi drakonus piniginėse, ir manau, kad jie įkvėpė liaudį labiau stengtis, sukuriant čia ekonomikos stebuklą. Taigi, būsimąją prezidentę visur lydėjo drakonas. Išrinkta į aukščiausią postą ji pakliuvo ant jauko vienam šarlatanui, įkūrusiam Drakonių klubą. Tas žmogus skelbėsi esąs pranašas, mediumas, bendraujantis su per perversmą nužudytos Park Geun-hye motinos dvasia. Jis įteigė prezidentei esąs įgaliotas perduoti jos motinos paslaptį ir skleidė kitokių vėjų lyg koks Rasputinas. Tas tipas įpiršo prezidentei į patarėjas savo dukterį, įkalbėjo skirti lėšų jo sumanytiems projektams. Galiausiai Park Guen-hye buvo atstatydinta ir nuteista ilgam kalėti.

Panašiai nutiko ir vienam prezidentui Lietuvoje. Bet kuo čia dėtas drakonas?

Prezidentė nemokėjo juo pasikliauti.

Tarkim. O jūs, profesoriaudamas universitete, dar dėstote ir kursą apie Albertą Einšteiną, ar ne?

Taip.

Kaip atsirado šis dalykas?

Vienas korėjietis kolega tame universitete silpnokai moka anglų kalbą, tad paprašė pagelbėti jam dėstant pasaulėžiūros kursą. Susipažinome, jis pasiūlė man dėstyti 36-ias kinų karo strategijas. Sutikau. Po kurio laiko tas profesorius sugalvojo, kad reikia kurso apie Albertą Einšteiną. Niekada nestudijavau fizikos, bet esu įpratęs neatmesti jokio pasiūlymo, padedančio sudurti galus. Atsakiau: „Puiku!” Perskaičiau krūvas tekstų, peržiūrėjau daugybę vaizdo įrašų. Kai atėjau į auditoriją, ten sėdėjo įvairių specialybių studentai. Anas kolega pristatė mane: „Štai - profesorius Seligsonas. Jis - žydas kaip ir Einšteinas. Gali būti, kad jis - nesantuokinis Einšteino anūkas...“ (Juokiasi) Studentams patiko, taip aš tapau Einšteino specialistu. Jau penkiskart skaičiau tą kursą.

Gal esate skaitęs „Einšteino sapnus“?

Lyg ir esu girdėjęs. Tai romanas?

Aha. Jį parašė amerikiečių fizikas Alan Lightman.

O jūs jį perskaitėt?

Taip.

Ne, aš nesu jo skaitęs. Ar jis tikrai apie Einšteino sapnus?

Na, taip!

Nes kartais pavadinimai klaidina...

Šis neklaidina. Man regis, jums patiktų. (Juokiasi)

Reiks paskaityt. Mano gyvenimas išties susijęs su Einšteinu. Tėvas dirbo slaptame mieste Oak Ridge, Tennessio valstijoje. Ten gamino atomines bombas.

Štai kaip!

Buvau pusantrų metų bamblys, kai tėvai ten persikraustė. Motina gavo auklėtojos darbą. Tuomet radiacijos grėsmė dar nebuvo ištirta. Tikriausiai ten visur sklido stipri spinduliuotė, ir mano mama susirgo krūties vėžiu. Tame mieste sergamumas krūties vėžiu buvo didžiausias Jungtinėse Valstijose. Likau našlaitis.

Ji mirė labai jauna.

Vos sulaukusi trisdešimties. Nuo manęs tai slėpė. Nesakė net apie jos laidotuves. Užaugau praktiškai vienas, nes tėvas vis būdavo užsiėmęs. Taigi, jei Einšteinas nebūtų sukūręs savo teorijos, aš vis tiek būčiau gimęs, bet mano tėvas nebūtų gavęs darbo Oak Ridge, ir mano mama, ko gero, nebūtų mirusi.

Ko gero, bet viskas kur kas sudėtingiau...

Taip. Tačiau kai japonai prisimena Hirošimos aukas, aš sakau, kad taip pat netekau mamos, ją užmušė radiacija... Dėstydamas apie Einšteiną sužinau vis naujų dalykų iš tos srities.

Esate kuklus žmogus, nelaikote savęs reikšmingu veikėju, bet pasakykite man, ką svarbiausia supratote begyvendamas?

Ooo... Gal vienas svarbiausių mano tikslų yra suvokti save patį. Tapti savęs paties žinovu. Tai suprasti man buvo svarbiausia - šį tikslą. Būna, kad jaučiuosi neblogai save suprantąs, ir tuomet gyvenimas klostosi puikiai: santykiai su kitais, darbai, kūryba... Bet tas jausmas praeina, dar nesu pasiekęs tobulybės.

Esate šio to pasiekęs savęs suvokimo srityje - tokia jūsų išvada?

Taip, dar esu pakeliui į tai.

Ar įsivaizduojate, kaip jausitės visiškai suvokęs save?

Ne. Todėl privalau stengtis. Turiu gyventi sveikai, ilgai, kad pasiekčiau tikslą.

Būtinai. Labai linkiu jums gyventi ilgai ir laimingai, kad pasiektumėte, ko norite. Ačiū.

Dėkoju. Man patiko jūsų pokalbio metodas.