Aischilas: „Poezijos verta ieškoti“

Primink, kaip išsirinkai slapyvardį?

Per pirmąjį tikrą “Maratono lauko” redkolegijos posėdį. Prieš tai sugalvojom pavadinimą tinklaraščiui. Tą vakarą Miltiadas ilgai pasakojo graikų, spartiečių ir persų kovų legendas...

Tada jis dar nebuvo Miltiadas...

Turbūt, jau buvo, tik mes dar nežinojome. (Juokiasi) Kažkaip natūraliai jam prilipo titulas, o man užteko smarvės pasivadinti Aischilu, mat poetas irgi kovėsi Maratono mūšyje. Kai pagalvoju, visai vykęs slapyvardis. Šekspyru, Dante arba Puškinu nors trumpam apsišaukęs, dabar gėdyčiausi.

Aischilas irgi didis poetas.

Be abejo. Taip jaučiuosi ne dėl jo didybės stokos, o dėl senaties...

Laikas daug ką sutvarko. Tinklaraščiui, štai,  jau dešimt metų.

Daugiau. Iš pradžių gi rašėme tiesiog Vilniaus maratono tinklapyje. Ot būta laikų!

Turim ką prisiminti. Jaučiu ypatingą nostalgiją tam metui, nes pokalbiai su asmenybėmis palengva įaugo į asmeninę tapatybę, o knygos „Maratono laukas“ lig šiol nepranoko kiti mano opusai. Tau viskas pakrypo kitaip.

Žinai, nuo pat pradžių matėme, kad čia tavo daržas. Vadinai mus vergais, bet abu su Miltiadu patyliukais kuždėdavomės, kad tikrasis vergas esi pats. Taip ir susiklostė: mudu išsilaisvinome, o tu likai irkluoti.

Su Miltiadu susitinki?

Nebe. Nebėr redkolegijų, nutolome. Pagalvojau, kad vis dar esu už jį triskart jaunesnis. O tada buvau keturiskart...

Bet ginčydavaisi kaip lygus.

Eik jau, eik. Kur ten. Jis ir išgerdavo daugiau už mudu su tavim kartu sudėjus.

Bėgioji daug?

Nebe tiek daug. Tūkstantį mylių per metus.

Tau svarbu, kad skambėtų...(Juokiasi)

Aišku. Mylios skambesnės už kilometrus.

Gal jos bendrašaknės su žodžiu „mylėti“?

O tau vis etimologija galvoj. Pamenu, beveik įtikinai, kad „nepotizmas“ kilęs iš NEP‘o. (Juokiasi)

O ką - ne? (Juokiasi)

Aš būčiau patikėjęs: naujoji ekonominė politika, bolševikų valdžia... O Miltiadas - iškart: nipote! Sūnėnas, itališkai. Neprastas būtų pseudonimas, beje. Nipotė.

(Abu juokiasi)

Vis rašai eiles?

Parašau. Ant parašos sienos. (Juokiasi) Poezija svarbu.

Gal net svarbiausia. Rimuoji?

Būtinai.

Sutinki, kad poezijai neegzistuoja jokie artikuliuoti kokybės kriterijai: ji arba yra, arba nėra?

Nesutinku. Poezijos galima ieškoti. Kaip tiesos. Verta ieškoti. O ieškodamas iškart pritaikai kriterijus: pirma ieškai po stalu, paskui - spintelėje, tada - garaže...

Vienas bičiulis sumąstė verslo idėją: įrašyti ir pardavinėti užsienio kalbų pamokas, sueiliuotas ir įgiedotas įvairių tautų himnų melodijomis. „Gal paduotumėt man druskos?“ vietoj „Lietuva, Tėvyne mūsų“, ir taip toliau. Ką manai?

Puiki mintis. Rimuotas tekstas juk lengviau įsimena, o giesmė išvis žiebia tiesiai į požievį. Vertėtų pradėti nuo Kelių eismo taisyklių. Su dalykiniais ir tarptautiniais žodžiais kiltų vargelio, bet meistras eiliakalys susidorotų.

Tučtuojau įrodyk. Išgelbėk nuo įsiėdusios į galvą pranašo iš Sankt Peterburgo Aleksandro Cypkino citatos: „Milisekundė trunka tiek, kiek nepažįstami vaikinas ir mergina užsižiūri vienas kitam į akis, abu tai suprasdami.“

Menkniekis. (Rašo ant servetėlės.) Štai:

„Tu nuo bučinio mano akių
Nuraudai, bet nepasiskundei.
Mus pagunda apleido sykiu
Per prakeiktą milisekundę.“

Nuostabu. Ačiū tau.

Nėr už ką.

Ar jautiesi esąs menininkas?

Oooo, koks pažįstamas įžūlumas. (Juokiasi) Taip. Jaučiuosi bybinis menininkas. Pagal Piatigorskį: ne ta prasme, kad bybio tevertas, o ta, kad bybys težino, koks aš menininkas. Bet menininkas.

Jokių abejonių. Skelk dar ką nors - pokalbio ir metų pabaigai.

Tokia proga išgelbės tikras poetas. Iš Sankt Peterburgo, beje. Josifas Brodskis:

„...Твой Новый год по темно-синей
волне средь моря городского
плывет в тоске необьяснимой,
как будто жизнь начнется снова,
как будто будет свет и слава,
удачный день и вдоволь хлеба,
как будто жизнь качнется вправо,
качнувшись влево.“

O lietuviškai?

Oooch... (Užverčia akis) Tuoj, gausi.

(Ilgai galvoja. Rašo ant servetėlės.)

"...Naujieji tavo tykiai sklando

Aplink šachmatinę eglutę,

Melsva gėla užlieja dangų

Lyg vėl gyvuosi po truputį,

Lyg švies šlovė ir gaubs gerovė,

Auksiniai liūtai guls prie tako,

Lyg vėl baltuosius ves Valdovė,

Juodiesiems - šachas."

Ar dabar jau sotus?

Visiškai. Ačiū, mielas drauge. Apsikabinkim.